Duonos Eilės Lietuvos TSR Istorijoje: Ideologinės Kovos ir Istorijos Iškraipymai
Lietuvos TSR istorija sovietmečiu buvo itin politizuota ir ideologizuota. Siekta suformuoti tam tikrą naratyvą, atitinkantį Komunistų partijos ideologiją, o tai dažnai reiškė faktų iškraipymą, nutylėjimą ar interpretavimą iš klasinių pozicijų. Eilės prie duonos, kaip reiškinys, tiesiogiai nebuvo pripažįstamos, o problemos buvo užglaistomos ideologinėmis priemonėmis.
Ideologinis Auklėjimas ir Istorijos Interpretacijos
1978 m. lapkritį Vilniuje vyko respublikinė mokslinė-praktinė konferencija „Šiuolaikinė ideologinė kova ir respublikos gyventojų internacionalinio ir patriotinio auklėjimo klausimai, vykdant TSKP XXV suvažiavimo nutarimus". Kaip pažymėjo Lietuvos KP CK sekretorius L. Šepetys, konferencijos tikslas buvo apibendrinti partinių organizacijų patirtį ir numatyti naujus kelius kryptingesniam internacionalinio ir patriotinio auklėjimo darbui. Šioje konferencijoje Lietuvos KP CK Pirmasis Sekretorius skaitė pranešimą „Leniniškai ugdykime kilnius socialistinio internacionalizmo ir patriotizmo jausmus", kuris buvo išspausdintas 1978 m. lapkričio 17 d. „Tiesoje".
Buvo siekiama, kad istorinis lietuvių tautos kelias būtų atskleidžiamas iš klasinių pozicijų, pabrėžiant klasinį solidarumą su rusų tauta ir visomis tarybinės Tėvynės tautomis. Toks požiūris, pasak to meto kritikų, siekė suluošinti tautinius ir patriotinius jausmus, nuslėpti tautos garbingą praeitį ir iškelti socializmo idėjas. Mokyklose dėstoma istorija buvo ne garbinga tautos, karalių ir kunigaikščių istorija, o istorija ekonominių santykių, vadinamos „klasių kova".
Istorijos Vadovėliai ir Enciklopedijos: Šališkumas ir Iškraipymai
Vidurinių mokyklų VII-lX klasėms skirta M. Jučo ir V. Merkio „Lietuvos TSR istorija" (Kaunas, 1978) apėmė laikotarpį nuo žmonių apsigyvenimo Lietuvos teritorijoje (akmens amžiaus) iki 1917 metų ir turėjo tik 139 puslapius. Tai rodo, kad senesnei istorijai buvo skiriama mažiau dėmesio, o daugiau - ideologiškai pagrįstai interpretacijai. X-XI klasėse dėstyta A. Gaigalaitės ir R. Žepkaitės „Lietuvos TSR istorija" taip pat buvo kritikuojama dėl šališkumo.
Istoriniai faktai buvo pateikiami taip, kaip buvo naudinga Komunistų partijos politikai. Pavyzdžiui, tarybinė spauda Raudonąją armiją vadino išvaduotoja iš hitlerinių okupantų priespaudos. Net „Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija" (MLTE) rašė, kad „Lietuvos darbo žmonės, Komunistų partijos vadovaujami, 1940.VI.15-17 nuvertė Lietuvoje buržuazinę valdžią."
Taip pat skaitykite: „Eilių rinkinio analizė kaip duona“: gili analizė
Okupacijos Faktai: Nutylėjimai ir Melas
Teigta, kad lietuvių tauta pasirinko Lenino nurodytą kelią. Tačiau tai buvo melas, nes po konspiracinių Hitlerio ir Stalino susitarimų, pasirašytų 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 29 d., tarybinė Rusija, grasindama karu, privertė Lietuvą, Latviją ir Estiją pasirašyti savitarpio pagalbos sutartis ir leisti savo šalyse Raudonajai armijai įsteigti karines bazes. Tarybų Sąjunga, pasirašydama minėtas sutartis, jau buvo nusprendusi okupuoti Lietuvą. Tai įrodo vėliau surastas Raudonosios armijos generalinio štabo žemėlapis, turintis 1939 m. datą. Jame Lietuva jau vadinama „Litovskaja SSR". Po karo rastas slaptas protokolas, priedas prie Ribentropo-Molotovo sutarties (1939.IX.27) taip pat patvirtina okupacijos kėslus.
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą.
Aukų Skaičius: Statistinės Manipuliacijos
A. Gaigalaitės ir R. Žepkaitės „Lietuvos TSR istorijoje" rašoma, kad vokiečių okupacijos metu (1941-1944) Lietuvoje buvo nužudyta 500.000 civilių gyventojų ir 200.000 tarybinių karo belaisvių, iš viso 700.000 žmonių. Katorgos darbams į Vokietiją buvo išvežta apie 40.000 žmonių. Iki 1942 m. rudens Lietuvoje buvo įkurdinta 16.300 šeimų. Šios statistinės žinios neatitinka MLTE žinioms, kurioje pasakyta, kad viso Lietuvoje okupantai išžudė ne 700.000, o 500.000 žmonių, kurių du trečdaliai buvo civiliai gyventojai, daugiausia žydai - dalis jų atgabenta iš kitų okupuotų šalių. Į Vokietiją buvo išvežta ne 40.000, o 30.000 žmonių.
Sąmoningas faktų iškraipymas ar jų nutylėjimas buvo istorijos mokslo karikatūrinimas. Nei „Lietuvos TSR istorija", nei MLTE, nei šiaip jokiame straipsnyje ar leidinyje nė žodeliu neužsimenama apie lietuvių tautos naikinimą pirmosios ir antrosios tarybinės okupacijos metais. Tik Petras Gaučas straipsnyje „Lietuvos TSR gyventojų pasiskirstymas" rašo: „Didžiojo Tėvynės karo metu ir pirmaisiais pokario metais žuvo arba dėl įvairių priežasčių iš Lietuvos išvyko apie vieną milijoną žmonių. Lietuva neteko trečdalio savo gyventojų."
Atminties Politika: Atrinkti Įvykiai ir Nutylėtos Aukos
Tarybiniais metais Pirčiupis buvo plačiai išgarsintas, o apie kitus tragiškus įvykius, kuriuos sukėlė komunistai, buvo nutylima. Laisvojo pasaulio istorikai rašo, kad nacių okupacijos metu Lietuva neteko 405.000 žmonių, pirmosios tarybinės okupacijos metu - 102.000, antrosios - 500-600.000 žmonių. Taigi nacių ir abiejų tarybinių okupacijų metu Lietuva neteko 1.007.000 - 1.100.000 žmonių arba 33,9% visų gyventojų.
Taip pat skaitykite: Duona Kazio Bradūno kūryboje
Vyresniosios kartos lietuviai gyvai prisiminė kraujo ir ašarų jūras komunistų „išvaduotoje" Lietuvoje. Kaimų šalikelėse ir miestelių gatvėse dienų dienomis gulėjo tarybinių „išvaduotojų" nužudyti ir išniekinti Lietuvos patriotų kūnai; ilgi ešelonai raudančių, į prekinius vagonus sukimštų, niekuo ir niekam nenusikaltusių žmonių buvo tremiami į Sibirą. Kalėjimai prisipildė nekaltais žmonėmis.
Kova su Religija
„Filosofijos žodyne" parašyta: „Galutinai nunykti ir dingti iš žmonių buities religija gali tik išsivysčiusioje komunistinėje visuomenėje. Tačiau religijos išnykimas - ne automatiškas procesas; kad ji išnyktų, reikia atkakliai darbuotis, ugdant mases ateistine dvasia . . ." Praktiškai Tarybų Sąjunga taip ir elgėsi. Ji, nekreipdama dėmesio į savo tarptautinius įsipareigojimus, net į savo šalies Konstituciją, kurioje deklaruojama sąžinės ir kulto laisvė, kovą su religija laiko vienu pagrindinių Komunistų partijos programos punktų.
Lietuvos KP (b) VII suvažiavimas, įvykęs 1952 m. rugsėjo mėn., „įpareigojo partines organizacijas plačiau skleisti mokslines ateistines žinias". 1955 m. lapkričio mėn. LKP CK plenumas „ateizmo propagandos klausimą iškėlė kaip vieną pirmaeilių ideologinio darbo uždavinių, reikalavo, jog visas politinis masinis ir kultūros švietimo darbas būtų vykdomas ateistine kryptimi." 1956 m. liepos mėn. LKP CK plenumas pabrėžė, kad „skleisti mokslines materialistines žinias, išlaisvinti tikinčiuosius iš religijos įtakos yra vienas svarbiausių komunistinio auklėjimo uždavinių, kuriam įgyvendinti turi būti panaudotas visas politinis masinis ir kultūros švietimo darbas". LKP XIII suvažiavime (1961) CK ataskaitiniame pranešime pažymėta: „Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas mokslinės ateistinės propagandos stiprinimui, kovai prieš religinius prietarus". LKP CK plenumas 1963 m. vasario mėn. pabrėžė: „Aukštųjų mokyklų rektoriai, technikumų direkcijos ir pirminės partinės organizacijos visą savo mokomąjį ir auklėjamąjį darbą turi organizuoti taip, kad kiekvienas aukštąjį mokslą bei technikumą baigęs mokytojas, medicinos darbuotojas, žemės ūkio specialistas, inžinierius ir technikas būtų ne tik ateistas, bet ir propagandistas, sugebėtų organizuoti mokslinę ateistinę propagandą darbo žmonių tarpe." LKP CK Prezidiumo 1964 m. gegužės 11 d.
Tarybinė vyriausybė, nepaisydama tarptautinių įsipareigojimų gerbti pagrindines žmogaus teises ir laisves, leidžia įvairius įstatymus ir administracinius potvarkius, varžančius tikinčiųjų religinę laisvę. Pvz., tik ką paskelbus 35 valstybių 1975 metais Helsinkyje pasirašytą „Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimų Baigiamąjį aktą", 1976 m. liepos 28 d. Lietuvos TSR ATP patvirtino 53 straipsnių „Religinių susivienijimų nuostatus", kur parašyta: „Religiniai susivienijimai neturi teisės organizuoti vaikų ir jaunuolių specialių susirinkimų, neturinčių ryšio su kulto atlikimu" (str. 17). „Dėstyti tikybą gali būti leidžiama tik dvasinėse mokyklose" (str. 18). „Kulto tarnų, religinių pamokslininkų ir pan. veiklos rajonas apribojamas jų aptarnaujamo religinio susivienijimo narių gyvenamąja vieta ir atitinkamų maldos namų buvimo vieta" (str. 19) .
Praktiniame gyvenime tikintieji, lyginant juos su netikinčiaisiais, ir ateistais, laikomi antrarūšiais žmonėmis. Jie neturi teisės pasinaudoti nei radiju, nei televizija, nei spauda. Vienintelė jų priemonė tikėjimui propaguoti - bažnyčiose sakomi pamokslai, bet ir juos kartais kontroliuoja, užrašo į magnetofono juostą. Apie tikinčiuosius, ypač apie kunigus, dažnai spausdinami melagingi ir šmeižikiški straipsniai, o jiems neleidžiama nė apsiginti.
Taip pat skaitykite: Lietuvių poezijos ir muzikos sąjunga
J. Jermalavičius apie ateistinę literatūrą rašo: „Respublikos leidyklos 1945-1951 m. išleido 250 mokslinių, populiarių knygų ir brošiūrų, kuriose aiškintas antimokslinis religijos pobūdis, atskleistas išnaudotojiškas klasinis bažnyčios vaidmuo, demaskuoti antiliaudiniai klerikalizmo pasireiškimai, propaguotos gamtos ir visuomenės mokslų, žinios." „Vien antireligine tematika 1952-IQ58 m. išleistos 44 knygos ir brošiūros bendru 1.154 tūkst. tiražu". „1964-1974 m. išleido apie 110 antireliginio turinio knygų ir brošiūrų". Be knygų ir brošiūrų, ateistai savo rašinius spausdina laikraščiuose ir žurnaluose. „Vien 1959-1966 m. antireliginėmis temomis išspausdinti 1.744 straipsniai, korespondencijos, skaitytojų laiškai, publicistinai pasikalbėjimai su skaitytojais. Paskelbta 210 skaitytojų laiškų ir 108 publicistiniai pasikalbėjimai su skaitytojais. Mokslinei pasaulėžiūrai ir pirmiausia marksizmo-leninizmo teorijai propaguoti 1959-1965 m. pasirodė 663 straipsniai. 1966-1970 m. LKP XII suvažiavimas 1960 m. kovo mėn. pripažino, kad „Mokslo ir gyvenimo" žurnalui reikia didinti pastangas ateistinės propagandos srityje. Siekdamas šio tikslo, žurnalas 1957-1970 m. išspausdino 126 ateistinius straipsnius.
Tarybų Lietuvoje prieškarinės bibliotekos pokario metais daugiausia komunistų buvo sunaikintos, likusios knygos sukrautos i specfondus, į kuriuos patekti reikalingas specleidimas, kuris paprastai duodamas tik partijos patikėtiniams, o iš užsienio gauti religinę literatūrą irgi neleidžiama. Taigi praktiškai Lietuvos tikintieji neturi jokios religinės literatūros. „Išvystytoje socialistinėje visuomenėje ateistinio darbo apimtis dar labiau padidėjo, geriausios jo formos plačiai išpopuliarėjo. Antai 1964-1965 m. ateizmui propaguoti naudotos paskaitos, teminiai vakarai, ateistiniai susirinkimai ir disputai, klausimų ir atsakymų vakarai, žodiniai žurnalai, kinas ir teatras, vaizdinė agitacija, pilietinis civilinės būklės aktų rengimas ir daugelis kitų formų, išbandytų ankstesniais metais . . . Pastaruoju metu ateistinis auklėjimas vykdytas kiekviename kolektyve". Taigi ateistai propaguoti bedievybei turi visas teises ir sąlygas, o tikintiesiems propaguoti tikėjimą draudžiama. Net už vaikų pamokymą poterių kunigai sodinami į kalėjimus: kun. J. Zdebskis, kun. A. Šeškevičius, kun. P. Tikintieji, norėdami išsilaikyti savo postuose, priversti slėpti savo tikėjimą.
Nežiūrint, kad Tarybų Sąjungos Komunistų partija atvirai kovoja su religija, tarybinėje spaudoje dažnai įrodinėjama, kad Lietuvoje klesti pilna sąžinės laisvė ir religijos laisvė. Filosofijos kandidatas Juozas Baužys rašo: „Vienas iš svarbiausių socialistinės demokratijos pranašumų yra tai, kad mūsų šalyje įgyvendinta sąžinės ir religijos laisvė. Tai garantuojama ir naujoje Konstitucijoje." „Tarybinė Konstitucija garantuoja religinių organizacijų veiklą, užtikrina tikintiesiems religijos išpažinimo laisvę. Pastaraisiais metais tarybinė vyriausybė priėmė nemaža naujų įstatyminių aktų. Pavyzdžiui, religiniams centrams ir susivienijimams duota teisė įsigyti transporto priemones, nuomotis, statyti ir pirkti pastatus, gaminti religinių kultų reikmenis ir kt. Jie turi teisę atidaryti bankuose einamąsias sąskaitas, gaunamoms lėšoms saugoti, leidžia spausdinti spaustuvėse įvairiausią religinę literatūrą" (mano pabraukta). „Tikėjimo laisvė, sąžinės laisvė mūsuose įgyvendinta ne formaliai, o iš esmės."
Kultūros Naikimas ir Vertimų Politika
Pirmoji sovietinė okupacija - 1940 m. birželio 15 d. -1941 m. birželio 22 d. - tai neužgydomų žaizdų Lietuvos kultūrai palikęs laikotarpis. Vienas pirmųjų Maskvos samdinių žygdarbių buvo archyvų, muziejų ir knygų naikinimas bei grobimas. Vien Valstybinėje Leidykloje buvo konfiskuota ir sunaikinta 423 639 egz. religinio, tautinio ir idealistinio turinio knygų. Švietimo vadovybės priešakyje atsistojo liaudies komisaru paskirtas Antanas Venclova, pirmiausia įsakęs mokyklų ir kitų įstaigų vadovybėms pašalinti visas knygas apie buvusį respublikos prezidentą Antaną Smetoną bei jo paties raštus. Iš pamokų tvarkaraščio buvo ištrinta tikyba. Ją pakeitė rusų kalba. Iš mokyklinės programos buvo išmesti Simonas Daukantas, Antanas Baranauskas, Vincas Pietaris, Jonas Basanavičius, Pranas Vaičaitis, Šatrijos Ragana, Lazdynų Pelėda, Ieva Simonaitytė. Juos pakeitė Leninas, Stalinas, Liudas Gira, Salomėja Neris, Kazys Boruta, Antanas Venclova, Petras Cvirka.
1940-ųjų rugsėjo 27 d., sovietams nacionalizavus „Spaudos Fondo“ kooperacinę bendrovę, „Sakalo“ bendrovę, šv. Kazimiero Draugijos knygų leidyklą, „Dirvos“ bendrovę, „Šviesos“ knygyną ir leidyklą, „Žinijos“ knygoms leisti bendrovę, A. Ptašeko knygyną ir leidyklą, „Mokslo“ knygyną ir leidyklą, „Pribačio“ knygyną ir leidyklą, D. Gutmano knygyną ir leidyklą, „Šviesos“ ir „Raidės“ spaustuves, „Varpo“ ir „Vaizdo“ cinkografiją.
Po karo, prasidėjus antrajam sovietmečiui, lietuvišką kultūrą turtinančias vertimų knygas buvo patikėta leisti 1945 m. sausio 1 dieną Kaune įkurtai Valstybinei grožinės literatūros leidyklai. Į leidyklą buvo pakviestas ir prancūzų literatūrą Sorbonos universitete studijavęs Vytautas Kauneckas, šalia knygų vertimo rašęs partizanų laikraščiui „Laisvės žvalgas“, o 1948 metais išvertęs Lietuvos partizanų vadovybės išsiųstą ilgą ir išsamų tikinčiųjų laišką Popiežiui Pijui XII. Saugumui pagavus nuorašą, apdegusiame dokumente matomi slapyvardžiai leido atskleisti pasirašiusiųjų pavardes. 1948 m. vasario 12 d. visi buvo areštuoti. Tarp jų ir Vincas Bazilevičius, baigęs versti Balzako romaną „Tėvas Gorijo“. 1949 m. knyga pasirodė be vertėjo pavardės, nes tuo metu jis buvo kalinamas. V. Kauneckas taip pat mini tris savo išverstas knygas, kurios buvo išleistos jam jau kalint, nenurodant vertėjo pavardės. Tai Stendalio „Parmos vienuolynas“ (1948 m), Jelizavetos Vodovozovos apysaka „Vienos vaikystės istorija“ (1948 m.) ir Balzako romanas „Šagrenės oda“ (1952), kaip vertėjo įrašant kitą asmenvardį - Jonas Norkus. Taigi didvyriškos šių žmonių veiklos pasekmė buvo bepavardžių knygų leidimas. Ir taip niekingai buvo elgiamasi visą sovietmetį. Nuo 1944 grožinės ir pedagoginės literatūros leidyklose dirbusio, o vėliau išmesto poeto ir vertėjo iš prancūzų, ispanų, lenkų, rusų, lotynų, graikų kalbų Vaclovo Šiugždinio išverstas Romeno Rolano „Žanas Kristofas“ pasirodė kito vertėjo pavarde. Prasidėjus karui ir atėjus vokietmečiui, 1941 07-1944 07 Kaune veikusi Valstybinė grožinės literatūros leidykla 1942 metais išleido puikų Servanteso „Don Kichoto“ vertimą iš originalo į lietuvių kalbą. Šį ilgų pastangų reikalaujantį darbą atliko prieškariu ir karo metais kultūriniame gyvenime reiškęsis literatas Pulgis Andriušis (tikrasis vardas - Fulgencijus Andrusevičius), mokėjęs apie dešimt kalbų. Po karo Pulgis Andriušis pasitraukė į Vakarus, todėl Lietuvoje 1950, 1959 ir 1971 metais šis veikalas išleistas nenurodanti vertėjo pavardės.
Sovietmečiu politinis kalinys ir disidentas Balys Gajauskas kartu su Kęstučiu Jakubynu buvo išvertęs Aleksandro Solženycino „Gulago archipelagas“ I tomą. Vertimo kopija 1977 m. buvo perduota į Vakarus, tikintis ten išleisti. Apie nepriklausomą Lietuvą, jos politinio, ekonominio, kultūrinio bei religinio gyvenimo vystymąsi yra tiek daug rašyta mūsų memuariniuose tremties spaudos puslapiuose, atskirose studijose ir gausioje mūsų literatūroje, jog, atrodo, galima čia patekti į tam tikrą pavojų. Bet taip atrodo tik žiūrint iš paviršiaus ir pasitenkinant trumpais, sumariškais apibendrinimais.
Nepriklausomybės Atkūrimo Planai
1989 metų rudenį Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo skelbimo klausimas buvo „dienotvarkės klausimas“ ne tik Sąjūdžio seime, bet ir LTSR Aukščiausiojoje Taryboje. Nutarimas Komisiją sudaryti buvo priimtas 1989 m. lapkričio 4 d. keturioliktoje vienuoliktojo šaukimo sesijoje. Per trejetą savaičių nutarimas buvo sukonkretintas, ir penkioliktojoje sesijoje lapkričio 23 d.
1989 m. gruodžio 5 d. paskirta Komisijos pirmininkų kolegija - A. Brazauskas, J. Marcinkevičius, K. Motieka, R. Ozolas ir A. Žukauskas. Čia skelbiama 1990 m. sausio 3 d. Komisijos posėdžio audio įrašo tekstas.
Eilės Prie Duonos: Kontekstas ir Nutylėjimai
Straipsnyje tiesiogiai neminimos eilės prie duonos, tačiau galima numanyti, kad tai buvo reiškinys, kurio tarybinė propaganda vengė, nes jis atspindėjo realias ekonomines problemas ir prastą gyvenimo kokybę. Eilės prie duonos ir kitų būtiniausių prekių buvo kasdienybė, kuri kontrastavo su oficialia ideologija apie klestintį socializmą.
Ekonominės Problemos ir Deficitas
Nors straipsnyje neminimos eilės prie duonos, netiesiogiai apie tai galima spręsti iš užuominų apie ekonomines problemas ir būtinybę peržiūrėti Konstitucijos straipsnius, kurie prieštarauja Lietuvos politiniam ir ekonominiam suverenitetui. Taip pat, diskusijos apie ūkio denacionalizaciją, privatizaciją ir integraciją į Europos ekonominę bendriją rodo, kad buvo suvokiamas ekonominis atsilikimas ir būtinybė reformuoti sistemą.
Socialinė Nelygybė ir Skurdas
Eilės prie duonos buvo ne tik ekonominė, bet ir socialinė problema. Jos atspindėjo nelygybę, kai vieni galėjo gauti prekių be eilės, o kiti turėjo stovėti valandų valandas. Tai buvo ypač skaudu tiems, kurie buvo atstumti nuo valdžios ir privilegijų, pavyzdžiui, tikintiesiems arba buvusiems politiniams kaliniams.
tags: #eiles #prie #duonos #ltsr #istorija