Duona ir Vynas Bažnyčios Liturgijoje: Giluminė Reikšmė ir Simbolika

Eucharistija - tai ne tik apeiga, bet ir gyvas ryšys su Jėzumi Kristumi, viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė. Tai pats sakramentų sakramentas, svarbiausias Dievo buvimo regimas ženklas. Šiame straipsnyje panagrinėsime duonos ir vyno reikšmę bažnyčios liturgijoje, jų simbolinę prasmę ir svarbą tikinčiųjų gyvenime.

Eucharistija: Dievo Dovanos ir Žmogaus Darbo Vaisius

Eucharistija - tai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas. Pats Jėzus Kristus per Paskutinę vakarienę, tą naktį, kai buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo Kūno ir Kraujo auką, kad pratęstų kryžiaus auką iki pasaulio pabaigos, kol vėl ateis. Jėzus per Paskutinę Vakarienę, savo kančios išvakarėse, mylėdamas savuosius iki galo, norėdamas su jais visada pasilikti, įsteigė Eucharistiją, duodamas valgyti Duoną - Jo Kūną ir gerti iš Vyno taurės - Jo Kraujo taurės.

Eucharistijos šventimas - tai susirinkusių tikinčiųjų dėkojimas Dievui. Šventoji auka - tai sudabartinimas nekruvinu būdu vieną kartą visiems laikams atliktos Jėzaus Kristaus aukos ant kryžiaus. Šventoji ir dieviškoji liturgija, kurioje švenčiamas visos Katalikų Bažnyčios tikėjimas nuolat gyvenančiu Dievu.

Duona ir vynas yra ne vien Dievo dovanos, bet ir žmogaus darbo vaisius ir tikinčiųjų auka. Nuo pat pradžių krikščionys drauge su Eucharistijai skirta duona ir vynu atnešdavo ir dovanų, kad pasidalytų jomis su stokojančiais.

Istorinis Kontekstas: Duona ir Vynas Rašte

Senojoje Sandoroje duona ir vynas drauge su kitais pirmaisiais žemės vaisiais būdavo aukojami kaip dėkingumo ženklas Kūrėjui. Tačiau, žydams išeinant iš Egipto, jie įgijo ir kitą prasmę: nerauginta duona, kurią Izraelis valgo kasmet per Velykas, primena skubėjimą išeinant ir išsilaisvinant iš Egipto; dykumos mana Izraeliui visada primins, kad jis gyvena Dievo žodžio duona. Pagaliau kasdienė duona yra Pažadėtosios žemės vaisius, Dievo ištikimybės savo pažadams laidas. „Laiminimo taurė“ (1 Kor 10, 16), geriama žydų Velykų pokyliui baigiantis, šventiniam vyno džiaugsmui suteikia eschatologinę prasmę - mesijinį Jeruzalės atstatymo lūkestį. Jėzus įsteigė savo Eucharistiją, duonos ir vyno palaiminimui suteikdamas naują ir galutinę prasmę.

Taip pat skaitykite: Ruginės duonos receptai namuose

Duonos padauginimo stebuklai, kai Viešpats ją laimino, laužė ir dalijo mokiniams, kad pamaitintų daugelį, jau žada ypatingosios - eucharistinės Duonos gausą. Kanoje vynu paversto vandens ženklas jau skelbia Jėzaus pašlovinimo Valandą ir nurodo vestuvių pokylio užbaigimą Tėvo karalystėje: ten tikintieji gers naują vyną, tapusį Kristaus Krauju.

Eucharistijos Įsteigimas ir Pavadinimai

Per Vakarienę Jėzus laimino ir dalijo Duoną kaip pokylio šeimininkas. Viešpaties vakarienė - tai Paskutinės Vakarienės šventimas, kai Jėzus su savo mokiniais valgė paskutinį vakarą prieš savo kančią, mirtį ir prisikėlimą.

Trys sinoptinės Evangelijos ir šv. Paulius mums paliko pasakojimą apie Eucharistijos įsteigimą; šv. Jonas savo ruožtu užrašė Kafarnaumo sinagogoje Jėzaus pasakytus žodžius, rengiančius Eucharistijos įsteigimą: Kristus tąsyk pavadino save gyvybės duona, nužengusia iš dangaus.

Kad įvykdytų, ką buvo Kafarnaume pažadėjęs: duoti mokiniams savo Kūną ir Kraują, Jėzus pasirinko Velykų metą: Taip atėjo Neraugintos duonos diena, kai reikėjo pjauti Velykų avinėlį. Jėzus pasiuntė Petrą ir Joną, liepdamas: „Eikite ir paruoškite mums Velykų vakarienę.“ […] Nuėję jie […] parengė Velykų stalą. Atėjus metui, Jėzus sėdo su apaštalais prie stalo. Ir tarė jiems: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas. Sakau jums, nuo šiol aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo Karalystėje.“ […] Ir, paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui.“ Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22, 7-20).

Eucharistija turi daug pavadinimų, atspindinčių jos prasmę ir svarbą:

Taip pat skaitykite: Edukacinė pasaka apie vilką

  • Eucharistija - kaip dėkojimas Dievui.
  • Viešpaties vakarienė - nes tai Paskutinė vakarienė, kurią Viešpats valgė su savo mokiniais kančios išvakarėse. Dalyvaudami šioje vakarienėje jau pradedame dalyvauti dangiškoje Avinėlio puotoje, kurioje pilnai švęsime būdami dangaus karalystėje.
  • Duonos laužymas - nes šį žydų valgymo paprotį Jėzus panaudojo laimindamas ir dalydamas duoną kaip stalo šeimininkas, ypač per Paskutinę vakarienę. Iš duonos laužymo mokiniai atpažino Jį prisikėlusį; duonos laužymu pirmieji krikščionys vadino savo eucharistinius susirinkimus.
  • Šventoji auka - nes ji sudabartina vienintelę Kristaus auką ant kryžiaus. Ši auka pranoksta visas kitas aukas, nes pats Dievas ant kryžiaus atidavė gyvybę už visus žmones.
  • Šventoji ir dieviškoji liturgija - nes jos šventimas yra visos Bažnyčios liturgijos centras ir jos tobuliausia išraiška. Tokia pat prasme sakramentas vadinamas ir šventųjų Paslapčių liturgija.
  • Švenčiausiasis Sakramentas - nes tai - sakramentų sakramentas. Švenčiausiuoju Sakramentu vadinama per šv. Mišias konsekruota duona.
  • Komunija - nes mes vienijamės su Kristumi, kuris mus padaro savo Kūno ir Kraujo dalininkais, kad su Juo sudarytume vieną Kūną. Šventoji Komunija - tai visų, kurie valgo palaimintą Duoną, vienybės su Kristumi ir tarpusavio bendrystės patirtis.
  • Šventosios Mišios - nes Eucharistijos šventimas baigiasi tikinčiųjų išsiuntimu pasaulyje liudyti tikėjimą, kasdienybėje vykdyti Dievo valią ir tęsti tai, ką krikščioniškoje bendruomenėje šventė.

Švenčiausiasis altoriaus sakramentas - tai pats sakramentų sakramentas, svarbiausias Dievo buvimo regimas ženklas. Švenčiausiuoju Sakramentu vadinama per šv. Mišias konsekruota duona. Zarasų bažnyčioje Tabernakulis įrengtas didžiajame altoriuje. Prie Tabernakulio nuolat dega raudonos spalvos amžinoji lempelė - kaip ženklas, kad čia saugomas Švč. Tikinčiajam dera priklaupti arba bent pagarbiai nusilenkti, kai jis prisiartina ar praeina pro Švč.

Eucharistijos Šventimas: Liturgijos Esmė

Eucharistijos šventimui gali vadovauti tik vyskupas ar kunigas. Eucharistijos šventimas - tai susirinkusių tikinčiųjų dėkojimas Dievui už Jo darbus pasaulio ir mūsų asmeninėje istorijoje. Visi aktyviai dalyvauja apeigose, kiekvienas, kaip jam dera: skaitovai, atnašų nešėjai, Komunijos dalytojai ir visi susirinkusieji, atsakydami „amen“, o tai reiškia „taip tebūna, tikiu, pritariu“.

Krikščionys sueina į vieną eucharistinio susirinkimo vietą. Jų priekyje - pats Kristus, kuris yra pagrindinis Eucharistijos veikėjas. Jis yra Vyriausiasis Naujosios Sandoros kunigas ir pats neregimai vadovauja kiekvienam Eucharistijos šventimui. Vyskupas ar kunigas vadinamas Vadovu, nes atstovauja Vadovą Kristų ir vadovauja susirinkusios Bažnyčios vieningam sakramento šventimui, prabyla po Šventojo Rašto skaitinių, priima atnašas ir kalba Eucharistijos maldą. Šventąją Komuniją dalyti gali vyskupai, kunigai ir diakonai. Tam tikrais atvejais šiai tarnystei atlikti duodamas vyskupo leidimas ir klierikams.

Eucharistijos Liturgijos Dalys

Eucharistijos liturgija susideda iš kelių pagrindinių dalių:

  1. Įžangos apeigos: Apeigos pradedamos Kryžiaus ženklu. Visi žegnojasi ir atsako: „Amen“, o tai reiškia: „Taip, pritariu, remiuosi tuo, kas sakoma, tikiu, tebūna, tai teišsipildo mano ir kitų žmonių gyvenime“. Liturgijos vadovas pasisveikina: „Viešpats su jumis“. Atsakome „Ir su tavimi“. Rengdamiesi bendrai švęsti Mišias, prisimename, ką padarėme bloga ar ko gero neatlikome, prašome Dievo atleidimo. Kalbamas Gailesčio aktas („Prisipažįstu…“ ar kt malda.). Sekmadieniais ir per šventes šloviname Dievą Garbės himnu.
  2. Žodžio liturgija: Prasideda Žodžio liturgija - Dievo Žodžio klausymas ir atsiliepimas į jį. Visi atsisėda ir įdėmiai klausosi skaitovo, kuris skelbia Dievo Žodį. Pirmas skaitinys ir Evangelija visada yra susieti tos pačios minties. Psalmes gieda tam specialiai pasiruošęs bendruomenės narys. Skelbiamas džiaugsmingas pagarbinimo šūkis Kristui: „Aleliuja“. Evangelijos ištrauką skaito vyskupas, kunigas arba diakonas. Pagal seną paprotį bendruomenė Evangelijos klauso stovėdama. Tai - velykinė laikysena, išskirtinės pagarbos ir pasirengimo vykdyti Evangelijos žodžius ženklas. Homilijoje, kurią sako vyskupas, kunigas ar diakonas yra paaiškinami tekstai, kuriuos girdėjome kad geriau suprastume ir galėtume pagal juos gyventi. Tikėjimo išpažinimas kalbamas sekmadieniais ir iškilmių dienomis - kaip atsakas į Gerąją Naujieną. Išpažįstame savo tikėjimą į Dievą Tėvą, Jėzų Kristų ir Šventąją Dvasią. Visuotinėje maldoje meldžiamės už Bažnyčią, už kenčiančius, už taiką ir tai, kas labiausiai mums rūpi. Visi stovi ir drauge meldžiasi, kartodami visuotinės maldos atliepą.
  3. Aukos liturgija: Vyksta Aukos liturgija, kuri prasideda duonos ir vyno atnašavimu. Duona ir vynas yra ne vien Dievo dovanos, bet ir žmogaus darbo vaisius ir tikinčiųjų auka. Kunigui atnašaujant duoną ir vyną gali būti renkama rinkliava vargšams ir Bažnyčiai. Atnašų procesijoje prie altoriaus gali būti atnešami ir Dievui paaukojami tie daiktai, kurie ateityje bus naudojami Bažnyčios liturgijoje ar bendruomenės bei vargšų labui. Iškilmingose Mišiose gali būti pasmilkomos duonos ir vyno atnašos, altorius, liturgijos vadovas ir bendruomenė. Dėkojimo giesmė baigiasi garbinimo himnu „Šventas, šventas, šventas“. Liturgijos vadovas ištiesia rankas virš atnašų ir šaukiasi Šventosios Dvasios. Tai epiklezės malda, per kurią Bažnyčia prašo, kad Dievas per Šventąją Dvasią pašventintų duoną ir vyną bei susirinkusius žmones. Kristaus žodžiais ir veiksmais atliekama auka, kurią Jis pats įsteigė per Paskutinę Vakarienę, kai davė apaštalams valgyti ir gerti savo Kūną ir Kraują ir liepė jiems tai daryti Jo atminimui. Perkeitimo metu Kristaus žodžių bei veikimo jėga ir Šventosios Dvasios galia duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju - sudabartinama. Kunigas kalba maldą, vadinamą anamneze. Bažnyčia, vykdydama iš Viešpaties per apaštalus gautą įsakymą, prisimena Kristaus palaimingą kančią, garbingą prisikėlimą, įžengimą į dangų. Eucharistinės maldos pabaigoje Mišių liturgijos vadovas paima lėkštelę su konsekruota Duona ir taurę su konsekruotu Vynu ir pagarbina Dievą didinga formule: „Per Jį, su Juo ir Jame…“. Bendruomenė, dalyvavusi Eucharistinėje maldoje, dabar ją užbaigia giedodama pritariamąjį „Amen“.
  4. Komunijos apeigos: Komunijos apeigos prasideda „Tėve mūsų“ malda kurios savo mokinius išmokė pats Jėzus Kristus. Po „Tėve mūsų” kunigas skaito maldavimus, kurie tarsi išplečia paskutinį Viešpaties maldos prašymą ir pabrėžia intenciją prisiartinti prie Viešpaties stalo, ryžtis būti atviriems Dievui ir broliams bei sesėms. Kaip susirinkusi bendruomenė, prašome ramybės ir kartu jos trokštame vienas kitam. Giedama ar kalbama malda „Dievo Avinėli…”, per kurią Mišių liturgijos vadovas laužo Eucharistinę duoną. Bendruomenės nariai stovi ir kartu taria maldos žodžius. „Štai Dievo Avinėlis…“ - tokia malda liturgijos vadovas kreipiasi į Mišių dalyvius, rodydamas sulaužytą Eucharistinę Duoną. Bendruomenė pagarbiai suklaupusi garsiai ir vieningai atsako: „Viešpatie, neesu vertas, kad ateitum į mano širdį…“. Duonos ir Vyno pavidalais priimame patį Kristų, susivienijame ne tik su juo, bet ir tarpusavyje. Baigęs dalyti Komuniją, liturgijos vadovas paskaito Pabaigos maldą, per kurią prašoma, kad Švenčiausiame Sakramente priimtas Kristus padėtų mums gyvenime tęsti tai, ką Dievas per liturgiją leido patirti. Mišių liturgijos apeigos baigiamos palaiminimu. Dievas pasilieka su mumis, nors šventimas baigtas. Viešpats lydi mus kasdienybėje, kurioje turi vykti tai, ką liturgijoje šventėme.

Pasirengimas ir Dalyvavimas Eucharistijoje

Eucharistiją priimdami sutinkame patį Kristų, į jį panašėjame. Taip tikinčio žmogaus gyvenimas pripildomas malonės, stiprybės, ramybės ir paties Dievo. Šv. Komunijos galima eiti dažnai, net kasdien, jei neturime sunkios nuodėmės. Pageidautina, kad šv. Komunija būtų priimama šv. Mišių metu. Jei dėl kokių nors priežasčių tikintysis negali Eucharistijos priimti, tuomet reikia stengtis sužadinti savyje dvasinės vienybės su Kristumi troškimą ir kviesti Viešpatį Jam vienam žinomu būdu mus aplankyti.

Taip pat skaitykite: Kukurūzų miltų bananų duonos receptai

Katalikų Bažnyčioje pakrikštytieji asmenys turi pareigą sekmadieniais ir švenčių dienomis dalyvauti šv. Mišiose, nebent tam sutrukdytų svarbi priežastis (pvz., liga, kūdikio, sunkaus ligonio ar neįgalaus žmogaus priežiūra). Šv. Mišiose galima dalyvauti ne tik sekmadienio ar iškilmės dieną, bet ir jos išvakarėse (pvz., šeštadienio vakare), kai švenčiama Eucharistija ir jau minima rytdienos šventė. Bažnyčia tikintiesiems labai pataria priimti šv. Komuniją kiekvieną kartą, kai tik jie dalyvauja Eucharistijos šventime. Kiekvienas, kuris priima Eucharistiją, turi būti malonės būvyje (sąžinėje jaustis nepadarius jokios sunkios nuodėmės). Jei žmogus padaręs bent vieną sunkią nuodėmę, prieš priimdamas Eucharistiją, turi atlikti išpažintį (priimti Atgailos sakramentą). Kiekvienas, sąmoningo amžiaus sulaukęs Katalikų Bažnyčios narys turi įsipareigojimą bent vieną kartą metuose atlikti išpažintį ir priimti Eucharistiją. Kas sąmoningai nepaiso šios pareigos, sunkiai nusideda.

Priimant Eucharistiją tikinčiajam svarbu deramai pasiruošti: laikytis pasninko (iki Eucharistijos priėmimo 1 val. nieko nevalgyti; vandenį ir vaistus galima gerti), deramai apsirengti, pagarbiai elgtis, maldingai nusiteikti, susikaupti, gailėtis dėl visų nuodėmių, pilnai, sąmoningai ir aktyviai dalyvauti šv. Mišiose (įdėmiai klausytis Šv. Rašto skaitinių, homilijos, atsakinėti į kreipinius, kartu su dalyvaujančiais atlikti reikiamus liturginius gestus). Priėmus Eucharistiją, patį Viešpatį, reikia bent kelias minutes susitelkti padėkos maldai.

Liturginiai Indai ir Reikmenys

Kunigas, aukodamas šv. Mišias, naudoja tam skirtus liturginius indus ir reikmenis. Kiekvienas jų liturgijoje turi savo funkciją. Mišių aukojimo pradžioje altorius paprastai užtiesiamas balta staltiese. Taurė ir patena simbolizuoja Kristaus kapą. Šie du indai yra patys svarbiausi, nes juose aukojama duona ir vynas. Jie laikomi šventais: su jais elgiamasi ypač pagarbiai, nes jie tiesiogiai liečiasi su konsekruotais (perkeistais) duona ir vynu - Kristaus Kūnu ir Krauju. Taurė naudojama vynui - tai vienas iš svarbiausių indų, tad dažniausiai ji gaminama iš tauriųjų metalų - aukso, sidabro, kartais dekoruojama brangakmeniais. Taurė visada naudojama kartu su patena, maža lėkštele, ant kurios padedama konsekruota Ostija. Šiame inde laikomos konsekruotos ostijos, kurios bus dalijamos tikintiesiems. Tai du maži ąsotėliai, pastatyti ant padėkliuko. Viename jų laikomas vynas, o kitame - vanduo. Nedidelį kiekį vandens kunigas įpila į taurę su vynu, tardamas: „Slėpiningu vandens ir vyno susiliejimu suvienyk mus, Viešpatie, su dievyste savo Sūnaus, kuris mūsų žmogiškąją prigimtį yra prisiėmęs.“ Vanduo simbolizuoja žmones, kurie jungiasi su Kristumi, kad būtų viena su Juo. Dažniausiai ampulės būna stiklinės, kad būtų galima atskirti. Palė - keturkampis kieto lininio audinio gabalėlis, gali būti papuoštas kryželiu. Rankšluostėlį kunigas naudoja ruošdamasis aukojimui - juo nusišluosto nusiplovęs rankas. Rankas kunigas plauna ne dėl higienos reikalavimų! Taip jis išreiškia prašymą, kad Dievas nuplautų jo nuodėmes. Tai balta nedidelė keturkampė lininė staltiesėlė, kurią kunigas Aukos liturgijos pradžioje patiesia ant altoriaus ir ant jos padeda taurę ir pateną. Korporalo pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio corpus, kuris reiškia kūną, nes anksčiau Ostiją, Kristaus kūną, dėdavo tiesiai ant šios staltiesėlės. Korporalas primena drobulę, į kurią po mirties ant kryžiaus buvo įvyniotas Jėzaus kūnas. Jis naudojamas iššluostyti taurei, patenai, komuninei, nušluostyti celebranto pirštams ir lūpoms po Komunijos, taip išreiškiant pagarbą Kristaus Kūnui ir Kraujui. Purifikatoriaus viduryje išsiuvinėtas raudonas kryželis.

Šventojo Vyno Reikšmė Eucharistijoje

Šventas vynas krikščioniškoje tradicijoje yra vynas, kuris naudojamas Eucharistijos sakramento metu (dar žinomo kaip Šventosios Mišios ar Viešpaties Vakarienė). Eucharistijos metu vynas yra pašventinamas ir tampa Kristaus kraujo simboliu arba, kai kuriose tradicijose, tikruoju Kristaus krauju. Šis vynas yra esminė sakramento dalis kartu su duona, kuri simbolizuoja arba tampa Kristaus kūnu.

Eucharistija yra vienas iš pagrindinių krikščioniškos liturgijos sakramentų, kuriame švenčiamas Jėzaus Kristaus Paskutinės Vakarienės atminimas. Šios vakarienės metu Jėzus paėmė vyną, davė jį savo mokiniams ir pasakė: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Evangelija pagal Matą 26:27-28). Šis veiksmas tapo Eucharistijos pagrindu.

Katalikų Bažnyčioje ir Stačiatikių Bažnyčioje tikima, kad per Eucharistiją, kai kunigas arba vyskupas pašventina vyną, jis perkeičiamas į tikrąjį Kristaus kraują. Nors vynas išlaiko savo išorines savybes (skonis, kvapas, išvaizda), jo esmė (substancija) tampa Kristaus krauju. Šis teologinis procesas vadinamas transsubstanciacija.

Kai kuriose protestantiškose bažnyčiose, ypač reformatų ar liuteronų tradicijose, vynas taip pat naudojamas Eucharistijos metu, bet dažniau suvokiamas simboliškai - kaip Kristaus kraujo atminimas, o ne realus jo buvimas.

Paprastai Eucharistijai naudojamas vynas turi būti natūralus, vynuogių, be jokių priedų. Tai yra raudonas arba baltas vynas, nors tradiciškai labiau priimtas yra raudonas vynas, kuris geriau simbolizuoja kraują.

Šventasis vynas, kaip Eucharistijos dalis, simbolizuoja Jėzaus Kristaus kraują, pralietą už žmonijos nuodėmes ant kryžiaus. Tai yra centrinė krikščionybės doktrina, kurioje Kristaus kraujas suvokiamas kaip atpirkimo ir naujos sandoros su Dievu ženklas. Dalyvavimas Eucharistijoje, priimant duoną ir vyną, yra laikomas dvasiniu maistu, kuris maitina tikinčiųjų sielas, stiprina jų tikėjimą ir suvienija su Kristumi. Priimant Eucharistiją, tikintieji dalyvauja Kristaus kūne ir krauju, todėl šis veiksmas taip pat simbolizuoja Bažnyčios vienybę, kur visi tikintieji tampa viena dvasine šeima. Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčiose šventasis vynas yra pašventinamas Mišių arba Dieviškosios liturgijos metu. Po pašventinimo vynas dalinamas tikintiesiems kaip Komunijos dalis. Vynas dažniausiai laikomas specialioje taurėje, vadinamoje „kieliku“ arba „kiborium“, iš kurios kunigas ir tikintieji geria per Komuniją.

Dieviškoji Liturgija Rytų Bažnyčioje

Atėję į sekmadienio pamaldas, kuriose dalijama Švč. Komunija, dalyvaujame Dieviškojoje Liturgijoje. Ortodoksų Bažnyčioje šiuo metu yra naudojamos keturių rūšių Rytų apeigų Dieviškosios Liturgijos:

  • Šv. Jokūbo, Viešpaties brolio Dieviškoji Liturgija
  • Šv. Bazilijaus Didžiojo Dieviškoji Liturgija
  • Šv. Jono Auksaburnio Dieviškoji Liturgija
  • Anksčiau Pašventintųjų Atnašų (šv. Grigaliaus Didžiojo) Dieviškoji Liturgija

Šiame straipsnyje aptarsime tokias pamaldas, kurios būna sekmadieniais ir daugelį kitų metų dienų - šv. Jono Auksaburnio ir šv. Bazilijaus Didžiojo Dieviškąją Liturgiją.

Pasiruošimas: Įžengimo Maldos ir Apsirengimas

Pirmas dalykas, ką daro įėję dvasininkai į maldos namus - skaito įžengimo maldas. Presbiterija ir altorius laikomi tokiomis šventomis vietomis, kad šiaip sau įžengti ten nedera - tai daroma su malda. Kunigas ir diakonas stoja priešais šventuosius vartus ir pradeda nuo įprastų pradžios maldų, „Dangaus Valdove…“ ir t.t.. Po „Tėve mūsų“ jie skaito troparus, bučiuoja ikonas. Po to, pasisuka ir prašo atleidimo visų parapijiečių.

Eidami į presbiteriją, dvasininkai meldžiasi 5 psalme: „Einu į Tavo buveinę; su baime lenkiuosi žemai prieš Tavo šventovę…“. Po įžengimo maldų prasideda apsirengimas liturginiais rūbais. Įėję į presbiteriją, dvasininkai rengiasi liturginius rūbus. Rengdamiesi kiekvieną rūbą jie skaito maldas, kuris išreiškia to rūbo simboliką. Pavyzdžiui, rengdamasis sticharių kunigas kalba maldą: Iš visos širdies džiaugsiuosi Viešpačiu, džiūgausiu Dievu savuoju, nes jis mane aprengė išganymo drabužiais ir apsupo teisumo skraiste kaip jaunikį, besipuošiantį vainiku, lyg nuotaką, besidabinančią vėriniais.

#

tags: #duona #ir #vynas #bažnyčios #liturgijoje #reikšmė

Populiarūs įrašai: