Pietų Amerikos Dirvožemiai: Įvairovė ir Klasifikacija
Pietų Amerika, dėl savo didelio ploto ir geografinės įvairovės, pasižymi skirtingomis klimato juostomis, reljefu ir geologine sandara. Šie veiksniai lemia dirvožemių įvairovę, kuri yra svarbi žemės ūkio plėtrai ir ekosistemų funkcionavimui. Straipsnyje aptariamos pagrindinės Pietų Amerikos dirvožemių rūšys, jų paplitimas ir savybės.
Pietų Amerikos gamtinės sąlygos ir jų įtaka dirvožemiui
Pietų Amerika išsidėsčiusi visose klimato juostose, išskyrus poliarinę ir subpoliarinę. Klimatui didelę įtaką daro sezoniškai persislenkantys Pietų Atlanto ir Pietų Ramiojo vandenyno aukšto slėgio centrai subtropinėse platumose bei vandenynų srovės (šaltoji Peru srovė Ramiajame vandenyne, šiltosios Gvianos ir Brazilijos bei šaltoji Falklando srovė Atlante). Andų kalnų sistema lemia, kad didžiąją (rytinę) žemyno dalį veikia Atlanto oro masės, vyrauja ekvatorinė ir musoninė pasatinė cirkuliacija. Žemyno pietuose vyrauja vakarų oro pernaša iš Ramiojo vandenyno.
Paviršiaus vidutinis aukštis yra 655 m, didžiausias - 6960 m (Aconcaguos kalnas), žemiausia vieta - Valdéso pusiasalyje (-42 metrai). Šiaurės vakarine ir vakarine pakrante driekiasi Andų kalnų sistema, o iš rytų prisišlieja plačios žemumos - Amazonės ir La Platos žemumos, atskirtos plokščiakalnių. Išilgai Pietų Amerikos šiaurės rytinės pakrantės, tarp Orinoco ir Amazonės žiočių, yra Gvianos žemuma. Tarp Gvianos, Amazonės ir Orinoco žemumų plyti Gvianos plokščiakalnis, o rytinėje dalyje, tarp Amazonės ir La Platos žemumų bei Atlanto vandenyno, yra Brazilijos plokščiakalnis.
Centrinę ir rytinę žemyno dalį sudaro Brazilijos platforma, esanti tarp Andų raukšlėkalnių ir Atlanto vandenyno. Platformos vakaruose, tarp La Platos ir Andų, yra Pampų Sieros masyvas. Tarp kristalinių skydų išsidėstę dideli nuosėdiniai baseinai: Amazonės, Parnaíbos, Paranos ir kiti. Vakaruose platformą juosia apie 9000 km ilgio Andų raukšlėkalniai.
Šios gamtinės sąlygos lemia skirtingą dirvožemio susidarymo procesą įvairiose Pietų Amerikos dalyse.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Pagrindinės Pietų Amerikos dirvožemių rūšys
Dienovidinis atmosferos kritulių zonų išsidėstymas lemia dirvožemio zonų išsidėstymą Pietų Amerikoje.
Geltonžemiai ir geležaliumžemiai
Drėgnoje šiaurės rytinėje dalyje, kur vyrauja ekvatorinis jūrinis klimatas, vyrauja geltonžemiai ir geležaliumžemiai. Šie dirvožemiai susidarę drėgnuose atogrąžų miškuose, pasižymi dideliu rūgštingumu ir mažu derlingumu.
Juodžemiai, juosvažemiai, rudžemiai
Žemdirbystei naudojami aukštažolėse prerijose susidarę juodžemiai, sausesnėse pampose - juosvažemiai, rudžemiai. Šie dirvožemiai pasižymi dideliu humuso kiekiu ir yra derlingi.
Kaštonžemiai ir kalciažemiai
Priekalnių stepėse ir pusdykumėse vyrauja kaštonžemiai ir kalciažemiai. Šie dirvožemiai susidarę sausringomis sąlygomis, pasižymi mažu humuso kiekiu ir dideliu druskų kiekiu.
Druskožemiai ir sūrožemiai
Ramiojo vandenyno pakrantėje ir Vakarų Kordiljeros pašlaitėse, stokojant kritulių, vyrauja įdruskėję dirvožemiai - druskožemiai ir sūrožemiai. Šie dirvožemiai yra nederlingi ir sunkiai naudojami žemės ūkiui.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Aliuminžemiai, plytžemiai, rūgštžemiai
Į šiaurę ir pietus nuo pusiaujo driekiasi atogrąžų ir savanų sritys su aliuminžemiais, plytžemiais, rūgštžemiais. Šie dirvožemiai pasižymi įvairiomis savybėmis, priklausomai nuo klimato ir reljefo.
Dirvožemio susidarymo veiksniai Pietų Amerikoje
Dirvožemio susidarymą Pietų Amerikoje lemia įvairūs veiksniai:
Klimatas: Temperatūra ir kritulių kiekis turi didelę įtaką dirvožemio dūlėjimui, humuso kaupimuisi ir druskų migracijai.
Reljefas: Kalnų šlaituose dirvožemis yra plonesnis ir mažiau derlingas nei lygumose.
Geologinė sandara: Uolienų sudėtis lemia dirvožemio mineralinę sudėtį.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Augalija ir gyvūnija: Augalai ir gyvūnai dalyvauja dirvožemio formavimosi procesuose, skaido organines medžiagas ir gerina dirvožemio struktūrą.
Žmogaus veikla: Žemės ūkio praktika, miškų kirtimas ir urbanizacija gali turėti neigiamą poveikį dirvožemiui, sukelti eroziją ir nualinti dirvožemį.
Ūkininkavimo būdai ir dirvožemis
Ūkininkavimo būdą lemia gamtiniai, socialiniai bei ekonominiai veiksniai. Ūkininkui renkantis ką auginti ir kokį ūkininkavimo būdą pasirinkti, apsisprendimą lemia ir asmeninė nuomonė, tradicijos, patirtis. Pasirenkant nevienodas ūkininkavimo formas, susidaro skirtingi žemės ūkio tipai.
Produktyvus ūkininkavimo būdas
Rezultatas pasiekiamas naudojant dideles darbo arba kapitalo sąnaudas. Intensyvi žemės ūkio gamyba nebūtinai užtikrina dideles pajamas. Žemės ūkio lygį atspindi gamybos produktyvumas - vieno žmogaus pagaminama produkcija. Būdingas Pietų ir Pietryčių Azijos šalims, kur palankus musoninis klimatas, derlingi upių ir kalnų slėniai dirbami ištisus metus. Regione didelis gyventojų tankumas, todėl žemės ūkyje naudojama daug darbo jėgos. Didžioji dalis produkcijos parduodama, todėl gamintojai stengiasi gauti kuo didesnį derlių. Prekiniam žemės ūkiui būtinos didelės investicijos, didelė vartotojų rinka bei gerai išplėtotas transporto tinklas. Tokie ūkiai paplitę JAV rytinėje dalyje, Vakarų Europoje, prie didžiųjų pasaulio miestų. Dideli produkcijos kiekiai pasiekiami auginant vieną pelningiausią žemės ūkio kultūrą ar gyvulių rūšį. Tokie ūkiai vadinami monokultūriniais. Tai prekiniai plantacijų ūkiai, kurie daugiausia paplitę atogrąžų platumose. Tokie ūkiai dažniausiai priklauso tarptautinėms bendrovėms, o didžioji gaunamos produkcijos dalis skiriama eksportui. Už gaunamas pajamas statomi namai, plėtojama infrastruktūra.
Nenašus ūkininkavimo būdas
Tokie ūkiai apima didelius žemės plotus, bet jiems įdirbti naudojamos mažos darbo ir kapitalo sąnaudos. Ekstensyvusis žemės ūkis yra pelningas, jei ūkininkas turi daug žemės, daug investuoja į modernią techniką, trąšas ir naudoja mažai darbo rankų. Pavyzdžiui, modernūs avių ar galvijų ūkiai Australijoje. Besivystančiose šalyse mažos darbo ir kapitalo sąnaudos, naudojami primityvūs darbo įrankiai, todėl derlius yra mažas, o žmonių gyvenimo lygis - labai žemas. Ekstensyvusis natūrinis ūkis apima klajoklinę gyvulininkystę ir žemdirbystę. Klajoklinis ūkininkavimas išlikęs keliuose retai apgyvendintuose regionuose su nepalankiomis gamtinėmis sąlygomis ir tropinių miškų teritorijose. Klajoklinė žemdirbystė išlikusi Amazonės baseino, Afrikos, Malajų salyno atogrąžų miškuose. Ūkininkaujama lydiminės žemdirbystės metodu. Klajokline gyvulininkyste verčiamasi dykumose ir pusdykumėse bei tundroje ir miškatundrėje. Pagrindinė klajonių priežastis yra krituliai ir vešlių ganyklų paieška. Šiais laikais visiškų klajoklių nebelikę. Ekstensyvusis prekinis ūkis plėtojamas gamtos požiūriu nepalankiose teritorijose (kalnuotose regionuose, vėsesnio klimato srityse, teritorijose, kur dažnokai pasitaiko gamtinės nelaimės) ir retai gyvenamose srityse. Tokie ūkiai net su pakankamo kapitalo sąnaudomis neduoda didelio produktyvumo. Ten kur retai apgyvendintos lygumų teritorijos, tokios kaip Kanados prerijos, Argentinos pampa, Ukrainos stepės, augalininkystės produkcijos kiekis ploto vienetui yra mažas, o vienam gyventojui - didelis.
Dirvožemio apsauga Pietų Amerikoje
Dėl intensyvios žemės ūkio veiklos, miškų kirtimo ir urbanizacijos Pietų Amerikos dirvožemiai susiduria su erozijos, nualinimo ir užteršimo problemomis. Norint išsaugoti dirvožemio derlingumą ir užtikrinti tvarią žemės ūkio plėtrą, būtina taikyti dirvožemio apsaugos priemones:
Tausojanti žemdirbystė: Sėjomainos, minimalus dirvos dirbimas ir organinių trąšų naudojimas padeda išsaugoti dirvožemio struktūrą ir derlingumą.
Atsodinimas: Miškų atsodinimas kalnų šlaituose ir upių pakrantėse padeda apsaugoti dirvožemį nuo erozijos.
Drėkinimas ir drenažas: Tinkamas drėkinimas ir drenažas padeda reguliuoti drėgmės režimą dirvožemyje ir išvengti druskų kaupimosi.
Teritorijų planavimas: Planuojant urbanizaciją ir pramonės plėtrą, būtina atsižvelgti į dirvožemio apsaugos reikalavimus.
tags: #dirvožemiai #Pietų #Amerikoje #rūšys