Dykumų augalai žemėje: prisitaikymas ir įvairovė

Nors sukulentų pavadinimas Lietuvoje atsirado visai neseniai, būtent tokie augalai jau puošė mūsų prosenelių palanges. Pinigų medis ar alavijas, kalankė - visiems augalų augintojams gerai pažįstami dėl savo dekoratyvumo ir medicininių savybių. O kalbant paprastai, sukulentais vadinami visi kaktusai.

Dykumos - tai Žemės paviršiaus sritys, pasižyminčios itin skurdžia augalija bei gyvūnija, kurios prisitaikiusios išgyventi atšiauriomis sąlygomis. Jose paprastai neauga medžiai, o krūmai ir žoliniai augalai nesudaro ištisinės dangos. Skiriamos aridinės (sauso ir karšto klimato) ir poliarinės dykumos.

Sukulentai - dykumų karaliai

Pasaulyje yra apie 10 tūkst. sukulentų rūšių. Nors daugelis juos augina namuose, natūralios jų augimvietės yra Pietų Amerikoje, Pietų Afrikoje, taip pat Arabijos pusiasalyje, Madagaskare. Natūraliai gamtoje sukulentai auga ten, kur daugelis augalų žūtų akimirksniu. Dieną juos kaitina dykumų saulė, naktį šaldo žvarba, dėl vandens trūkumo tose platumose šie augalai taupiai naudoja turimus išteklius.

Sukulentai išsiskiria neįprasta medžiagų apykaita - daugelio jų kvėpavimo poros atsiveria tik naktį, kad prisisotintų anglies dvideginio. Taip sulaikydami kvėpavimą augalai praranda mažiau drėgmės karščiausiu paros metu. Būtent dėl šios priežasties sukulentus dera auginti miegamajame - naktį jie puikiai valo ir gaivina orą. „Kiekvienas kaktusas yra sukulentas, bet ne kiekvienas sukulentas yra kaktusas“, - taip juokaudama dendrologė Irena Krinickienė apibūdino sukulentus. Šiais laikais tai vieni iš populiariausių kambarinių augalų, kurie nusipelnė tikrai gerų žodžių už jų pritaikymą bet kuriame interjere. Dar viena nuostabi savybė - gebėjimas ilgą laiką išlaikyti vandens atsargas savo audiniuose. „Jei netyčia jį pamiršite, sukulentas gali kantriai laukti vandens kad ir visą mėnesį“, - pripažino dendrologė.

Augalų dievu vadinamas garsus prancūzų botanikas Patrickas Blancas, sukūręs visą vertikaliojo apželdinimo sistemą, pripažįsta, jog dažniausiai savo kompozicijose jis naudoja sukulentus, kurie yra vieni universaliausių ir lengviausiai komponuojamų augalų. „Jie lyg chameleonai, kurie be jokių pretenzijų nuostabiai įsilieja į bet kurią aplinką ir atskleidžia naują savo veidą“, - sako augalų žinovas. Savo namuose galima labai įdomiai įkurdinti sukulentų kolekcijas, iš jų sukurti žavias kompozicijas. O štai tam tikrų rūšių žemaūgiais sukulentais galima apželdinti stogus ar įgyvendinti vertikaliosios augalininkystės idėjas.

Taip pat skaitykite: Sluoksniuoto ledų deserto variacijos

Augalus galima sodinti į stiklinį indą, vazą ar pan. Dugne reikia pripilti storą sluoksnį smėlio arba įdėti sluoksnį samanų. Ant šio sluoksnio pilamas gruntas ir į jį sodinami augalai. Sukulentus galima sodinti į medžio luobą ar seną šaką. Sukulentų šaknys turi būti visai uždengtos, o jei norima pilnai paslėpti gruntą, geriausiai jo paviršių padengti gyvomis samanomis. Norint sukurti gyvą paveikslą, dažniausiai naudojamos echeverijos ar kiti sukulentai, turintys mažą šaknyną. Tokiai kompozicijai reikia medinės dėžės ir geotekstilės atraižos. Geotekstilė prilaiko gruntą, neleidžia jam išbirti. Tose vietose, kur norima sodinti augalus, medžiagoje išpjaunamos skylės ir jose įsodinami augalai. Baigus darbą, kompozicija paliejama ir laikoma horizontalioje padėtyje porą savaičių. Per tą laiką augalai įsišaknija ir kompoziciją galima perkelti į nuolatinę vietą.

Šiuos augalus galima klasifikuoti į kelias pagrindines grupes. Lapiniai sukulentai vandens atsargas kaupia storuose, vandeninguose lapuose. Šiai sukulentų grupei priskiriamos įvairių rūšių agavos, storalapiai, alavijai, kalankės, litopai. Stiebiniai sukulentai vandenį saugo stiebe, todėl ši augalo dalis yra stora ir mėsinga. Šiai sukulentų grupei priskiriami maždaug 2000 skirtingų augalų (įvairūs kaktusai, tukviai, stapelijos, ir t.t.). Šakniniai sukulentai drėgmę kaupia šaknyse. Jie yra kilę iš itin gausios karpažolių šeimos, kuriai priklauso maždaug 7500 skirtingų augalų.

Taigi nors priežiūra ir neypatinga, dendrologė Irena Krinickienė prižiūrint žaliuosius augintinius perspėjo nepersistengti. Sukulentams drėgna žemė - pražūtis. „Kad sukulentai gerai augtų, jiems ypač svarbi šviesa, todėl namuose jiems geriausia augti pietų ar pietryčių pusėje ant palangės arba netoli jos, - pasakojo dendrologė. - Laistymo ypatumais reikėtų pasidomėti įsigijus konkrečios rūšies sukulentą. Juk dideliam alavijui vandens reikės gerokai daugiau nei mažyčiui litopui.“

Kai kurie sukulentai primena medžius (pavyzdžiui, storalapis ar portulakarija), todėl juos patartina genėti. Kalbėdama apie trąšas, dendrologė patarė tai daryti tik augimo metu ir būtent kaktusams bei sukulentams skirtomis trąšomis. „Pagaliau galite visai netręšti, tačiau juos persodinti kas kelerius metus reikia“, - pastebėjo I.Krinickienė. Labai svarbu yra geras drenažas, sukulentams labiausiai tinka puri ir laidi žemė. Ją ruošti reikėtų iš vienos dalies velėninės, vienos dalies lapinės žemės, vienos dalies molio ir trijų dalių smėlio. „Jei pirksite paruoštą substratą, rinkitės skirtą kaktusams“ - patarė gėlininkė.

Nors drėgnos lietuviškos žiemos, ypač tokios, kai šaltį staiga pakeičia atlydys ir atvirkščiai, sukulentams nėra priimtinos, kai kurios jų rūšys gali žiemoti lauke bei pakęsti net 30 laipsnių šaltį. Atspariausi šalčiui yra opuncijų šeimos augalai, tačiau jei šaltis skverbiasi su drėgme, gali pakenkti net ir šiems augalams. Juos reikėtų apšiltinti, kad galėtų saugiai peržiemoti. Vis dėlto paprasčiausia sukulentus įsodinti vazonuose į alpinariumą ir, pasibaigus šiltajam sezonui, sunešti žiemoti į vėsias patalpas.

Taip pat skaitykite: Ypatingi desertai

Sukulentų auginimo ABC

Tinkamas apšvietimas yra svarbus veiksnys auginant sukulentus. Nustatyti tinkamą sukulentinių augalų apšvietimą nėra sudėtinga, nes tai gali išduoti šių augalų lapų spalva. Jei sukulento lapų spalva yra šviesiai žalia arba turi rausvą atspalvį, tokie augalai mėgsta ryškią šviesą, tad juos galima drąsiai statyti ant palangės. Jei sukulento lapai yra sodriai žalios spalvos, vadinasi, augalas nemėgsta tiesioginių saulės spindulių, todėl apšvietimas turėtų būti saikingas.

Temperatūra taip pat svarbi. Sukulentiniai augalai mėgsta šilumą, jie puikiai jaučiasi kambario temperatūroje, o vasarą gali būti išnešami į lauką, terasą ar balkoną. Svarbiausia - saugoti, kad augalas negautų per daug drėgmės bei tiesioginių saulės spindulių. Žiemos metas - ramybės periodas, tad šiuo laikotarpiu oro temperatūra turėtų būti žemesnė.

Laistymas turi būti saikingas. Vasarą šie augalai turėtų būti laistomi kartą per savaitę, o žiemos metu - kartą per dvi savaites. Jei nuspręsite žiemos metu sukulentų nelaistyti, laistymą pradėkite tada, kai pasirodys naujų sukulento lapelių. Geriausia sukulentinius augalus laistyti anksti ryte arba vėlai vakare.

Persodinimas. Jauni sukulentiniai augalai persodinami kasmet, o vėliau tai atlikite rečiau. Kai matysite, kad sukulento vazonėlis tapo pernelyg ankštas, persodinimą planuokite pavasario mėnesiais. Suaugę sukulentiniai augalai įprastai yra persodinami kas kelerius metus (persodinimas taip pat bus būtinas, jei sukulentą apniks kenkėjai).

Dauginimas. Sukulentiniai augalai lengvai įsišaknija, todėl jų dauginimas yra ganėtinai paprastas. Jie gali būti dauginami stiebų dalimis arba lapais: lapais paprasta dauginti kalankes, eševerijas, o stiebų dalimis - Morgano šilokus, storalapius, alavijus ir stapelijas. Nupjautų auginių negalima merkti į vandenį - juos reikėtų keletą dienų padžiovinti, o tada pasodinti į drėgną substratą. Geriausias metas dauginti sukulentinius augalus - balandžio-rugpjūčio mėnesiai. Įsišaknijusius auginius rekomenduojama laistyti dažniau nei suaugusius (kas 2-3 dienas). Sukulentus galima išauginti iš sėklų. Į dirvą iš vienodo kiekio universalaus durpių substrato, rupaus smėlio ir perlito suberkite stambias sėklas ir apipilkite 2-3 cm smėlio sluoksniu, o smulkias sėklas paberkite smėlio paviršiuje. Uždenkite vazonėlį skaidriu stiklu, plėvele, pastatykite po lempa. Sėklos sudygsta esant maždaug 25 °C. Pirmieji daigai turėtų pasirodyti po 2-3 savaičių.

Taip pat skaitykite: Tiramisu: kas tai?

Ligos ir parazitai. Nors sukulentiniai augalai tikrai nėra lepūs, kartais ir juos užpuola ligos. Sukulentams pavojingiausi parazitai - miltuotieji skydamariai (jei augalą apninka šie parazitai, sukulento lapai atrodo tarsi nupurkšti vata). Pastebėję šiuos kenkėjus, augalo lapus nuvalykite muilo tirpalu arba nupurkškite insekticidais. Jei augalas yra labai pažeistas, reikės planuoti jo persodinimą. Kartais sukulentiniai augalai nukenčia ir dėl paprasčiausio šviesos trūkumo - tokiu atveju sukulentas praranda savo formą.

Kretingoje nuo seno žavimasi mūsų kraštui neįprastais augalais. Grafas Juozapas Tiškevičius dvaro rūmuose 1878 m. įkūręs didžiulę oranžeriją - Žiemos sodą su egzotiškų kraštų augalais. Meilė šiems augalams, matyt, persidavė ir kretingiškiams, nes atkuriant pokario metais sunaikintą Žiemos sodą miestelėnai iš namų nešė ir dovanojo visus įdomesnius augalus.

Dykumų sąlygos ir augalų prisitaikymas

Dykumai būdingi dideli paros temperatūros svyravimai. Oro temperatūra dieną šešėlyje pakyla iki +50 °C , naktimis nukrinta iki 0 ar +10 °C, neretai ir žemiau nulio. Žemiausia temperatūra - -35 °C užfiksuota Karakumų dykumoje. Dykumose labai mažai drėgmės - per metus iškrinta vos iki 250 mm kritulių. Dykumos būna įvairių tipų: akmeningosios, žvyringosios, smėlingosios, druskingosios, molingosios. Smėlingųjų dykumų yra tik 20 proc., daugelis dykumų yra pliki akmenynai. Tik penktadalį didžiausios pasaulyje Sacharos dykumos ploto sudaro smėlingosios dykumos, 70 proc. jos sudaro akmeningosios ir 10 proc. Kai kuriuose dykumų plotuose augalijos beveik nėra, kitur ji aptinkama retai. Vietomis pasitaiko šiurkščių žolių, alavijų, retų krūmų ar pavienių medžių (vyrauja akacijos). Dykumų augaliją sudaro kserofitai (gr. Šaknys giliai įsiskverbia į žemę, kad pasiektų gruntinius vandenis (pvz. Kaktusai stiebuose kaupia vandenį, o lapai virtę dygliais. Augalija skurdi arba jos visai nėra.

Visi dykumos augalai įvairiais būdais prisitaiko prie karščio ir vandens stokos sąlygų. Pavyzdžiui, augalų lapai virtę dygliais - taip augalai mažiau išgarina vandens ir gali ištverti didelį karštį (pvz., kupranugarinė dygliažolė). Daugelio augalų šaknys giliai įsiskverbia į žemę ir pasiekia gruntinius vandenis (pvz., saksaūlas). Dykumoms būdingi efemerai - augalai, atsirandantys tik po lietaus ir gyvenantys labai trumpą laiką (2-3 savaitės), per kurį sugeba pražysti, subrandinti vaisius ir duoti sėklų. Taip pat nemažai dykumų randami sukulentai - augalai, sugebantys kaupti savo stiebuose ir lapuose vandens atsargas (pvz., kaktusai, alavijai).

Išskirtiniai dykumų augalai

  • Welwitschia mirabilis - keistas dykumų augalas, kilęs iš Namibijos dykumos. Tai viena iš ilgai gyvenančių augalų rūšių pasaulyje, kurios gyvenimo trukmė siekia 1500 metų. Neįprasta šio augalo šaknų sistema gali pasiekti bet kurią povandeninę saugyklą.
  • Barelių kaktusas - aptinkamas pietvakarių Amerikos dykumose. Jis užauga iki 10 metrų aukščio, turi seklią šaknų sistemą. Įdomu tai, kad jis gali gyventi iki 6 metų, net jei jis yra išimtas iš žemės.
  • Hydnora africana - keisčiausias dykumos augalas, aptinkamas Afrikoje. Šis augalas yra visiškai be lapų ir turi giliai rudos spalvos minkštimą. Šis augalas tampa geriau matomas tik žydint.
  • Saguaro kaktusas - aptinkamas Sonorano dykumoje Arizonoje. Jis užauga iki 25 pėdų aukščio ir turi keletą šakų, kolonų formos. Kaktuso „Saguaro“ kūne yra stori spygliukai, kurie padeda išsaugoti vandenį. „Saguaro“ kaktusų gyvenimo trukmė yra nuo 200 iki 250 metų.
  • Šokinėjanti cholla - auga dykumų rajone pietvakarinėje JAV dalyje. Šokinėjanti cholla iš tikrųjų padengta sidabro spygliais ir sukelia skausmą, kai tik paliečiate šį augalą. Storieji šokinėjančios cholos spygliai padeda augalui išgyventi dykumos karščius.

Dykumų rožė (Adenium obesum)

Dykumų rožė, dar kartais vadinama Tinūtru, botaninis pavadinimas Adenium obesum. Būdingi šio augalo bruožai - storas, sultingas kamienas ir nuostabaus grožio žvaigždės formos rožinės, raudonos ar baltos spalvos žiedai. Gamtoje natūraliai auga vakariniuose Afrikos atogrąžų, Arabijos pusiasalio ir Tanzanijos regionuose. Šiuos augalus lengva dauginti sėklomis, lengva ir auginti.

Dykumų rožės auginimo patarimai:

  • Šviesa: Dykumų rožės - Saulę mėgstantys augalai. Augalas puikiai jaučiasi tiesioginiuose Saulės spinduliuose, tačiau vasarą, ant pietinių palangių, stovint už Saulės įkaitinto stiklo, gali apdegti.
  • Temperatūra: Dykumos rožė mėgsta 20-30°C, bet pakenčia ir labai aukštą, iki 40°C, temperatūrą. Žalingiausi augalui yra dideli temperatūros svyravimai. Minimali auginimo temperatūra neturi nukristi žemiau 10 °C.
  • Laistymas: Sėkmingo Dykumos rožės auginimo paslaptis slypi tinkamame laistyme. Vegetacijos metu - nuo balandžio iki spalio - reikia reguliariai laistyti, tačiau negalime perlaistyti, reikia vengti mirkimo ir permirkimo. Kad augalas sukurtų gražiai suformuotą kamieną, turėtumėte naudoti pakartotinio laistymo metodą, kai substratas visiškai išdžiūsta. Tinūtras kaupia vandenį kamiene, ir kuo augimo sąlygos ekstremalesnės, tuo kamienas storesnis.
  • Tręšimas: Reguliariai tręškite aktyviu augimo sezonu pavasarį ir vasarą. Tam tinka universalios subalansuotos trąšos, kuriose yra visos reikalingos mikro ir makro maistinės medžiagos. Pirmasis tręšimas atliekamas pasibaigus ramybės periodui (apytiksliai balandžio mėn.).
  • Oro drėgnumas: Normaliomis sąlygomis esantis oro drėgnumas (40-55%) yra visiškai pakankamas. Pakenkti gali tik per didelė drėgmė - dėl jos lapai ima ruduoti, atsirandą rudų dėmių.
  • Substratas auginimui, persodinimas: Substratas turi būti laidus ir neakumuliuoti drėgmės. Naudokite standartinį sukulentams skirtą mišinį. Persodinant rinkitės iki trečdaliu didesnius vazonus. Po persodinimo augalą 1-2 dienoms palikite pavėsingoje, nuo tiesioginių Saulės spindulių apsaugotoje vietoje.
  • Žydėjimas: Paprastai žydėjimas prasideda kartais rudenį, dažniau - žiemos pabaigoje, ir tęsiasi iki ankstyvo pavasario. Žydi tik daug šviesos ir tiesioginės saulėkaitos gaunantys augalai.
  • Miego laikotarpis: Artėjant rudens - žiemos sezonui turėtumėte pakartoti tas pačias sąlygas. Ramybės laikotarpis paskatins žydėjimą pavasarį, paskatins augimą. Viskas, ką jums reikia padaryti - nustoti laistyti, kol lapai pagels ir nukris.
  • Genėjimas: Dykumos rožę reikia genėti ne rečiau kaip kas dvejus metus, kad padidėtų ir sutvirtėtų, įgautų kompaktišką, stambią ir šakotą formą. Tai paskatins augalą ir gausiai žydėti. Genėjimas turėtų būti atliekamas pavasarį, iškart pasibaigus ramybės periodui. Augalas idealus bonsui formuoti.
  • Toksiškumas: Augalas priskiriamas nuodingiems augalams. Saugokite savo augalą nuo vaikų ir naminių gyvūnėlių, nes net laižyti ar nuryti nedidelę augalo dalį gali būti pavojinga.
  • Kenkėjai: Dykumos rožė gali būti pažeidžiama įprastų augalų kenkėjų, dažnai vistiek tampa voratinklinių erkučių auka. Kovai su šiais vazoninių augalų kenkėjais galime naudoti intensyvų purškimą spec. priemonėmis.

Adeniumai, arba dykumų rožės, yra tropiniai augalai, bet gali būti sėkmingai auginami Lietuvos klimato sąlygomis, ypač vasaros metu. Taip pat svarbus yra tinkamas tręšimas, kuris padės užtikrinti gražų augalų žydėjimą ir sveikatą.

Vasarą adeniumus galima laikyti lauke, kur jie gaus daugiau natūralios šviesos, kas teigiamai veikia jų augimą ir žydėjimą. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į kelis svarbius aspektus:

  • Vieta: Adeniumai mėgsta saulėtą vietą, tačiau Lietuvos saulė gali būti pernelyg intensyvi, ypač pietų metu. Rekomenduojama rinktis vietą, kur būtų užtikrintas dalinis pavėsis, kad augalai nebūtų veikiami tiesioginių saulės spindulių visą dieną.
  • Temperatūra: Nors adeniumai atsparūs karščiui, jie nekenčia šalčio. Vasarą, kai temperatūra naktį gali nukristi žemiau 15°C, reikėtų adeniumus įnešti į vidų arba užtikrinti, kad jie nebūtų veikiami šalčio.
  • Vėjas: Adeniumai gali būti jautrūs stipriems vėjams, kurie gali sulaužyti jų šakas ar pažeisti lapus. Reikėtų rinktis užuovėją.

Turėkime omenyje, kad adeniumų perkėlimas į lauką vasarą gali padėti sumažinti kenkėjų atsiradimo riziką, nes natūralios aplinkos sąlygos padeda palaikyti augalų sveikatą.

Viena iš unikalių adeniumų savybių yra jų stambus, išsipūtęs kamienas - kaudexas. Norint išryškinti ir formuoti gražesnį kaudexą, rekomenduojama lėtai ir atsargiai atidengti šaknis.

Adeniumai yra unikalūs dar ir tuo, kad gerai reaguoja į stresą, ypač kai jis susijęs su genėjimu. Pjovimas ne tik padeda kontroliuoti augalo formą ir dydį, bet ir skatina naujų, stipresnių šakų augimą. Be to, „nuskriaudus” augalą, pvz., perpjovus dalį šaknų arba laikant augalą sausesnėse sąlygose, adeniumai gali atsakyti gausiu žydėjimu. Manoma, kad tokie veiksmai skatina augalą gaminti daugiau žiedų kaip būdą užtikrinti savo išlikimą.

Svarbu nepamiršti, kad norint gražių žiedų, reikia augalą tinkamai pamaitinti. Prieš skatinant adeniumus žydėti, svarbu užtikrinti pakankamą fosforo kiekį trąšose, nes fosforas padeda augalui formuoti žiedus.

Nepaisant adeniumų atsparumo ir adaptacijos sausiems klimatams, netinkama priežiūra arba nepalankios aplinkos sąlygos gali sukelti įvairias sveikatos problemas.

Štai keletas dažniausiai pasitaikančių problemų ir būdų, kaip nustatyti ir išspręsti jas:

  • Lapų vystymasis ir kritimas: Lapai tampa gelsvi, deformuoti arba pradeda kristi. Tai gali atsitikti dėl per daug arba per mažai vandens, taip pat nepakankamo šviesos kiekio. Tikrinkite, ar adeniumui nėra per šlapia ar sausa. Augalas turėtų būti laistomas tik tada, kai viršutinis dirvožemio sluoksnis išdžiūsta. Taip pat adeniumas turėtų būti laikomas saulėtoje vietoje, kad gautų pakankamai šviesos savo fotosintezės procesams.
  • Šaknų puvimas: Kamienas tampa minkštas, praranda savo standumą, augalas gali pradėti nykti. Per daug laistymo ir netinkamas dirvožemis, kuris nepakankamai gerai drenuoja vandenį. Nedelsiant sumažinkite laistymą. Svarbu perkelti augalą į gerai drenuojamą dirvožemį, kuris nepalaiko drėgmės prie šaknų. Reguliarus dirvožemio tikrinimas ir jo keitimas gali padėti išvengti tolesnio šaknų pūdymo.

Adeniumams gali kelti grėsmę įvairūs kenkėjai, kurie gali pakenkti augalų sveikatai ir estetinei išvaizdai. Čia yra keletas labiausiai paplitusių kenkėjų ir patarimai, kaip su jais susitvarkyti naudojant natūralias priemones:

  • Skydamariai: Maži, plokšči, skydo formos kenkėjai, kurie prilimpa prie lapų ir stiebų. Jie išsiurbia sultis iš augalo audinių, o tai gali sukelti augalo silpnumą ir net mirtį. Skydamariai nėra lengvai nuimami, bet juos galima pašalinti rankomis arba naudojant muilo ir vandens tirpalą. Taip pat galima naudoti neemazal aliejus, kuris yra veiksmingas ir saugus augalams.
  • Voratinklinės erkės: Labai smulkūs, sunkiai matomi kenkėjai, dažnai matomi kaip smulkūs taškeliai ant lapų su plonais voratinkliais. Šios erkės maitinasi augalo sultimis, o tai sukelia lapų geltonėjimą ir nuvytimą. Reguliarus lapų apipurškimas vandeniu gali padėti nuo jų pamažinti, nes erkės nemėgsta drėgmės, bet tokiu būdu erkučių pilnai neišnaikinsite. Šiuo atveju pasitelkite cheminius insekticidus.
  • Amarai: Maži, judrūs kenkėjai, dažnai raudonos, žalios ar juodos spalvos, pastebimi ant augalo lapų. Amarai išsiurbia augalo sultis, sukelia lapų deformaciją ir palieka lipnią medžiagą, vadinamą medaus rasa, kuri gali privilioti vorinius grybelius. Muilo ir vandens tirpalas yra veiksmingas prieš amarus. Jį galima purkšti tiesiogiai ant kenkėjų. Taip pat gali padėti neemazal aliejus arba purškimas su česnako ar čili pipirų ekstraktu.

Adeniumų dauginimas galimas tiek sėklomis, tiek ir auginiais.

Renkantis adeniumą, pirmiausia atkreipkite dėmesį į augalo kamieną. Jis turėtų būti tvirtas ir be jokių minkštų vietų, kurios gali rodyti pradėjusį pūdymą ar kitas sveikatos problemas. Lapai yra puikus sveikatos indikatorius. Sveiki adeniumų lapai turėtų būti žali, tvirti ir be dėmių. Prieš perkant adeniumą, atidžiai apžiūrėkite visus augalo paviršius, įskaitant lapų apačias ir kamieno pagrindą, ieškodami kenkėjų ar jų simptomų. Galų gale, svarbu žinoti, iš kur augalas atkeliavo.

Dykumų įvairovė

Dykumose yra natūralių ir dirbtinių oazių - vietų, kur yra vandens ir auga šiek tiek daugiau augalų rūšių.

Pusdykumė užima tarpinę juostą tarp dykumos ir stepės (vidutinių ir subtropinių platumų juostose) arba tarp dykumos ir savanos (tropinių platumų juostose; dažnai sudykumėjusi savana). Susidaro sauso žemyninio klimato kraštuose, kur kritulių iškrinta mažiau negu jų gali išgaruoti, tačiau skiriasi nuo aridinių dykumų didesniu kritulių kiekiu, kai kur - kritulių režimo periodiškumu. Pusdykumėse dideli paros ir metų temperatūros svyravimai. Augalai ir gyvūnai prisitaikę kaip ir dykumų, tik dėl palankesnių ekologinių sąlygų jų įvairovė didesnė (yra atstovų iš dykumas bei pusdykumes juosiančių gamtinių zonų).

Dykumų kopos

Smėlio kopos, kurių įspūdingas formas sukuria vėjo gūsiai, yra natūralus gamtos stebuklas, pasireiškiantis daugelyje dykumų. Pačios įspūdingiausios kopos randamos Namibijoje, Maroke, Libijoje ir kitose pasaulio vietovėse.

Septynios gražiausios dykumoje susiformavusios kopos:

  1. Gobio dykuma, Mongolija - Tyro dangaus žydrynės ir auksinių kopų kontrastą galite pamatyti tik Gurvansaikhan Nacionaliniame parke, Mongolijoje.
  2. Sacharos Dykuma, Libija - Vėjas čia sukūrė sudėtingą, vingiuotą ir spalvingą kopų komplektą.
  3. Sacharos dykuma, Marokas - Pats gražiausias Maroke Chebbi ergas, kurio ilgis driekiasi ištisus 20km, plotis - 3 km, o kai kurių kopų aukštis siekia 150 m.
  4. Mirties slėnis, Kalifornija, JAV - Didžiąją slėnio dalį užima „Eureka Dune“ laukas, kuriame kai kurių kopų aukštis siekia per 200 metrų. Jos laikomos aukščiausiomis visoje Šiaurės Amerikoje.
  5. Venesuela - Stebuklingo grožio kopa Šiaurės Venesueloje gali pasididžiuoti šešėlių žaismu. Vėjas čia supusto daugybę įvairaus dydžio kopų.
  6. Sossusvlei, Namibija - Kopų spalvos vyrauja nuo sodraus apelsino iki rūdžių bei rausvos spalvos, kuo senesnė kopa - tuo intensyvesnė jos spalva. Kopa „Dune 45“ yra 5 mln. metų senumo ir daugiau nei 160 metrų aukščio. Aukščiausia pasaulyje kopa Sossusvlei dykumoje vadinasi „Big Daddy“, o jos aukštis net 380 metrų.
  7. Arabijos dykuma, Saudo Arabija - Vėjo nešamas birus smėlis sukuria vingius ir vilneles, čia taip pat užsiveisia sausrą mėgstantys augalai. Arabijos dykumoje surasite viską: pradedant lakiaisiais smėlynais ir baigiant žaviomis raudono atspalvio kopomis.

tags: #dykumų #augalai #žemėje

Populiarūs įrašai: