Airijos lietuvių gyvenimas: tarp ilgesio ir galimybių
„Protas ir Jausmai“ - tai rubrika, kurioje susilieja meilė, protas ir jausmai, padedantys kurti tvirtus, pagarba ir supratimu grįstus ryšius. Čia aptariami romantiniai, šeimos ir draugystės santykiai, analizuojami emociniai išgyvenimai, konfliktų sprendimo būdai ir jausmų reikšmė kasdieniame bendravime. Tačiau šįkart pažvelgsime į lietuvių gyvenimą Airijoje, kur protas dažnai susiduria su jausmais, o realybė - su svajonėmis.
Kraštiečių sąskrydis Balinrobe
Įpusėjus spaliui, didelė Airijos lietuvių automobilių vilkstinė skubėjo į Balinrobą - ten vyko kraštiečių sąskrydis. Kai kurie jų suvažiavo iš netoliese esančių apylinkių, o kiti sukorė ir kelis šimtus kilometrų, kad galėtų pajusti gimtinės dvasią. Šioje fiestoje LRT Televizijos laida „Emigrantai“ sutiko jau ne vienerius metus svetur gyvenančius kraštiečius, kurie pasidalijo prisiminimais apie kartais nelengvą emigranto dalią.
Jau prie įvažiavimo į šventės teritoriją sąskrydžio svečius pasitiko Airijos ir Lietuvos atributika. O viduje laukė dar daugiau - lietuviškas alus, šašlykai ir net cepelinai. Pastarųjų, beje, įamžinti nepavyko - šio patiekalo neliko jau per pirmąjį šventės pusvalandį. „Aš - vienas žmogus, ne kavinė, negalėjau namų sąlygomis daugiau išvirti, - teisinosi nuo ankstyvo ryto bulves skutusi ir 80 cepelinų pagaminusi Asta. - Labiausiai perka cepelinus, šašlykus, keptą duoną. Taip pat mūsų pagamintą naminę girą.“ Porcija Astos cepelinų kainuoja 7 eurus - apie 25 litus. Lietuvoje tai gal ir atrodytų brangu, o Airijos lietuviai pripratę prie gerokai didesnių kainų, taigi perka per daug negalvoję. Tuo metu šašlykų galima paskanauti už 8 eurus.
Pasveikinti susirinkusiųjų atvyko ir Lietuvos ambasadorė Airijoje Rasa Adomaitienė. „Smagu, kad šioje vietoje skamba lietuviška daina, lietuviškas žodis, pristatomi amatai, tai - nuostabi tradicija. Visiems jums linkiu gražiai pabendrauti“, - sakė diplomatė.
Airijos lietuvių sąskrydis Balinrobe vyksta ne šiaip sau. Prieš beveik 80 metų šiuose laukuose nusileido Felikso Vaitkaus pilotuojamas lėktuvas „Lituanica II“. Piloto tikslas buvo pakartoti legendinį Dariaus ir Girėno skrydį. Tik, deja, dėl gedimų teko nusileisti ne Lietuvoje, kaip planavo, o šiame miestelyje.
Taip pat skaitykite: Tradiciniai cepelinai
Emigracijos priežastys ir realybė
Iki pat tarpukario Airija buvo britų kolonija, žemės ūkio kraštas. O dar prieš 40 metų į Europos Sąjungą (ES) šalis įstojo kaip skurdi ir atsilikusi. Tačiau neilgai trukus dėl žaibiškai augančios ekonomikos ją imta vadinti pompastiškai - „keltų tigru“. Airijos apylinkės tapo pažadėtąja žeme laimės ir pinigų ištroškusiems atvykėliams. Ir nors nuo ekonominės krizės Airija nukentėjo net labiau nei Lietuva, tai atbaidė tik nedidelę dalį ten dirbusių tautiečių. Lig šiol ten gyvena apie 3,5 tūkst. lietuvių, ir tai - tik oficialūs duomenys. Išgirdę lietuvių kalbą gatvėje ar prekybos centre čia jau seniai niekas nenustemba.
Lietuviai skubėjo į Airiją dėl ekonominės padėties: reikėjo auginti vaikus, už viską mokėti. Airijoje pradėjo nuo kambarinių, o dabar yra kambarinių prižiūrėtoja. Tačiau gyvenimas emigracijoje daug laimės vis tiek nesuteikia - dažnai pasitaiko pilkų dienų. Pinigų Airijoje netrūksta, bet artimųjų už pinigus nenusipirksi. Su Lietuvoje likusiais artimaisiais bendraujama kiekvieną dieną, tačiau tai neatstoja buvimo kartu.
Nuo tualetų valymo iki dizainerės karjeros
Iš Lietuvos išvykę tautiečiai noriai dalijosi savo gyvenimo istorijomis. Vienos jų - liūdnos, kitos - linksmesnės. Laima pasakojo, kad pradėjo nuo tualetų valymo. O prieš tai Lietuvoje buvo landšafto dizainerė, turėjo savo kompaniją, samdomus žmones, atvažiavo čia ir pradėjo nuo tualetų valymo. Buvo akimirkų, kai ašaros upeliu riedėjo skruostais. „Žiauru -dirbau pirmą savaitę, antrą, paskui teko vėmalų pilną kriauklę valyti. Apsiverkiau ir galvoju: Dieve, Laima, ką tu čia darai, - turi gerą išsilavinimą, darbo patirtį… Bet, kai esi kitatautis, pradedi nuo žemiausio (laiptelio - LRT.lt), nes nėra šansų.“ To, kad Airijoje valė tualetus, Laima nuo Lietuvoje likusių draugų ir giminaičių neslėpė. Bet koks darbas yra svarbus, įsitikinusi 9-erius metus emigracijoje praleidusi moteris.
Pamažu Laima gavo tai, ko norėjo. Dabar ji - nebe tualetų valytoja, o interjero dizainerė. Pirmuosius nekvalifikuotus darbus ji sako keitusi vienas po kito, kol trūko kantrybė ir ji nusprendė dirbti ne kažkam kitam, o sau. Laimos dukra Kornelija mokosi paskutinėje gimnazijos klasėje. Jai tualetų valyti jau veikiausiai neteks. Mergina planuoja koledže studijuoti teisę.
Ilgesys ir viltis sugrįžti
Jau 10 metų Airijoje gyvenanti Daiva Šarkauskienė sąskrydyje irgi pasidabino Lietuvos simbolika. Nors neseniai atostogavo gimtinėje, vis tiek jaučia tėvynės ilgesį. Jeigu ten galėtų uždirbti tiek, kiek Airijoje, daiktus krautųsi net nesudvejojusi. Ji sako, kad pinigų Airijoje netrūksta, bet artimųjų už pinigus nenusipirksi.
Taip pat skaitykite: Tarkuotų bulvių cepelinai
Statistika džiugina - po pasaulį išsibarstę lietuviai pamažu grįžta namo. Deja, toli gražu ne visi ryžtasi krautis lagaminus. Dauguma sąskrydyje sutiktų tautiečių sakė, kad Lietuvos valdžia jais per mažai rūpinasi. Ada Jarutienė pasakoja, kad, jeigu darbas patinka, sunku nėra. Yra kitaip, jei veikla ne prie širdies: „Ypač sunku įsitvirtinti žmonėms iš kaimo.“ „Pasiilgau artimųjų“ - tai turbūt dažniausiai emigrantų ištariama frazė. Ne išimtis ir Ada, kuri atvirauja apie išblaškytą šeimą. „Sūnus gyvena Amsterdame, dukra - Anglijoje, susitinkame porą kartų per metus. Labai skaudu - apie juos galvoju kiekvieną dieną. Svajoju, kad visi būtumėme kartu. Tačiau tai nerealu - sūnus, jeigu dar ir galvoja grįžti į Lietuvą, tai dukros vaikai jau dideli, eina į mokyklą. Nebent, kai vaikai baigs mokslus“, - apie ateitį kalba A. Jarutienė.
Pomėgiai ir pramogos
Lietuvių sąskrydyje pramogos - ne tik dainos ir šokiai. Štai Valdas Ūselis į Balinrobą atvažiavo iš už 50 km esančio Noko miesto. Riedėjo jis lėčiau, nei daugelis, mat paskui save dar vilko pirtį ant ratų. Pirtis visiškai nauja, dar nė karto nenaudota ir, žinoma, unikali. Jis sako vertinti pinigais savo ir svainio rankomis sukonstruotos pirties negalintis, tačiau greitai pabandęs suskaičiuoti išlaidas tarė, kad darbai galėjo atsieiti apie 10 tūkst. litų. Pirtyje ant ratų yra viskas, ko gali prireikti, - stalas su suoliukais, vantos, dušas ir net įspūdingas apšvietimas.
Akustinis lietuvių duetas „Rasidu group“ pritraukia pilnas sales. Sigitas ir Raimundas dirba sunkiai, o laisvalaikiu groja. Į „Rasidu group“ koncertus Airijoje renkasi pilnos salės žiūrovų.
Emigrantas, kuris renka labdarą nepažįstamiems lietuviams
Marius Kavaliauskas - prieš 10 metų į Airiją atskridęs lietuvis. Vos tik užsidirbo pirmuosius pinigus, iškart nepuolė pirkti automobilių ar kitų prabangių daiktų, o nusprendė padėti tėvynėje gyvenančioms daugiavaikėms šeimoms. „Turiu daugiau brolių, seserų, tačiau negalėjau jų nei matyti, pakalbėti, todėl nusprendžiau padėti daugiavaikėms, skurdžiai gyvenančioms šeimoms. Renku labdarą iš šios apskrities lietuvių, kurie labai iniciatyviai prie viso šito prisideda“, - savo idėją nupasakoja M. Kavaliauskas. Medienos apdirbimo įmonėje triūsiantis vyras labdarą į Lietuvą transportuoja savo lėšomis - siunčia drabužius, buitinę techniką.
Gyvenimas Airijoje: laimė ir sunkumai
Inga Bagdonavičienė pasakoja: „Emigravome prieš 12 metų. Nevažiavau čia dirbti - esu 5 vaikų mama, jau močiutė. Toks mano gyvenimo būdas - auginti vaikus. Dabar jau trys iš jų - pilnamečiai. Pirmąjį pagimdžiau būdama 16-os metų.“ Palyginus gyvenimą Lietuvoje ir čia, tai - kaip diena ir naktis. Airijoje džiaugiuosi gyvenimu, esu laisva, niekas manęs nevertina: tokia, šiokia. Kai grįžtu gimtinėn, matau labai piktus žmones, ir jie vienas apie kitą „pletkauja“. Čia aš nekreipiu dėmesio - esu tokia, kokia esu“, - skirtumus tarp žmonių pastebi moteris. Akivaizdu, kad Inga laiminga. Ji nerimauja tik dėl vieno - po rūpinimosi savo vaikais ir darbo mažai laiko lieka mažajam anūkui. „Sunkus darbas - kiekvieną savaitę valau namus, biurus“, - sako ji.
Taip pat skaitykite: Cepelinai su varške: paprastas receptas
Ateities perspektyvos
Gintaras Bieliauskas net neabejoja: rimtų mokslų nebaigusiems, o ypač vaikų namuose augusiems tautiečiams emigracija yra kone vienintelis teisingas pasirinkimas. Tačiau per krizę bankrutavo medienos įmonė, kurioje pašnekovas dirbo, ir lig šiol tenka gyventi iš pašalpos. „Dabar laikinai turiu socialinį darbą, kurį privalau dirbti, nes kitaip nieko nemokės. Darbas pats įvairiausias, kiekvieną dieną duoda skirtingus: dažyti, žolę pjauti ir t.t. Žinokit, į Lietuvą grįžti nesinori, ten nėra darbų. Jei mokėtų didesnius pinigėlius, tai gal ir būtų galima grįžt, vis tiek - gimtinė“, - apie tai, kad kol kas Lietuvoje nemato perspektyvų, užsimena vyras.
Emigrantai apie šeimą: svajoju, kad būtume kartu. Tačiau tai ne visada realu.
tags: #cepelinai #daina #vaikams #žodžiai