Burmistro pietų tradicijos: nuo istorinių puotų iki šiandienos cepelinų
Vilniaus burmistro dienos pietų tradicijos - tai daugiau nei tiesiog maitinimosi ritualas. Tai istorijos, kultūros ir net politikos atspindys. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip atrodė burmistro pietūs istoriniame kontekste, kokios tradicijos buvo puoselėjamos ir kaip jos susijusios su šiandienos kulinariniu paveldu.
Istorinės puotos Vilniuje: prabanga ir intrigos
Turtingieji vilniečiai visais laikais mėgo pokylius, kurie buvo rengiami įvairiomis progomis: švenčiant vardadienius, gimtadienius, krikštynas ir vestuves, vykstant Lietuvos vyriausiojo tribunolo sesijoms ir seimeliams, valdovų karūnacijų ir vardadienių proga. Gausios kompanijos susirinkdavo ir per Kalėdas, Velykas bei Užgavėnes. Sprendžiant iš LDK kanclerio Alberto Stanislovo Radvilos dienoraščio, 1632 m. pabaigoje jis į Vilniuje rengiamus pokylius eidavo 3-4 kartus per mėnesį. Aristokratų puotos vykdavo privačiuose rūmuose ir namuose, viešos - Vilniaus rotušėje.
Tačiau ne viskas buvo taip paprasta. Kartais pokyliai būdavo rengiami ne tik dėl linksmybių. Vilniaus burmistras Motiejus Kazimieras Gudelevičius 1710 m. sausį skundė Vilniaus suolininką Grigorijų Stefanovičių Vargalovskį, kad šis paliepė savo žmonai surengti pokylį su muzika, šokiais, gėrimais ir šūksniais „vivat“, o pats tuo metu su bendraminčiais siaubė burmistro namus. Tai rodo, kad pokyliai galėjo būti naudojami kaip priedanga kitiems, ne visai legaliems sumanymams.
Pokylių organizavimo menas
Puotas būdavo įprasta rengti skrupulingai laikantis tam tikros tvarkos. Barokinė kultūra XVII a. iš šeimininkų reikalavo kuo didesnės išmonės, kad svečiai išeitų apstulbę. Marcelio Januškevičiaus akvarelė vaizduoja Vilniaus rotušę 1763 metais. Buvo rašomi net atitinkami vadovėliai. Viename jų, išleistame 1660 m. Krokuvoje, sakoma, kad puotos organizatorius turi būti protingas ir gailestingas, bet ne šykštus. Patalpas reikia kruopščiai sutvarkyti, iš kambarių išvaikyti muses ir blusas, parūpinti vandens ir baltų šluosčių indams valyti ir išvaryti lauk šunis kudlotomis uodegomis. Kitas autorius mokė netaupyti: „Verčiau patirti nuostolio už talerį negu gėdos už pusę grašio.“ Į svarbias puotas sueidavo keli šimtai ponų ir ponių. Kartais svečiams būdavo siunčiami kvietimai-bilietai. Svečius pasitikdavo iškilmingai pasipuošę šeimininkai ir spindintys rūmai. Grafas Stanislovas Tiškevičius 1773 m. gegužę įvažiavimą į savo rūmus Vilniuje išpuošė „puikia ir iškilminga ugnies simetrija“, o ties rūmais svečius pasitiko iliuminacija iš lempų. Vestuvių ir kitos ypatingos puotos trukdavo kelias dienas, kartais - visą savaitę. Tačiau įprastas pokylis prasidėdavo pavakarę ir baigdavosi naktį, galbūt tekant saulei.
Muzika, šokiai ir azartiniai žaidimai
Rimtesnė šventė neįsivaizduojama be muzikos ir šokių. Be to, šeimininkai organizuodavo kitokių atrakcijų, pavyzdžiui, surengdavo fejerverkus. Vienas pokylių etiketo žinovas rašė, kad tinkamas tėra „ramus linksminimasis“: muzika turėtų būti rami, šokiai ne itin temperamentingi, o visų geriausia vaikštinėti po sodą. Tačiau tokių nuostatų laikėsi labai retas. Vilniuje, ypač XVIII a., buvo populiarūs Lenkijoje tuo metu karaliavę šokiai - polonezas ir mazurka. Be to, svečiai šokdavo menuetą, kontradansą ir alemandą. Ne visi laikėsi ir kitos etiketo žinovo nuorodos - susilaikyti nuo azartinių žaidimų. Prie kortų ir kauliukų sėsdavo vyrai ir moterys, dažnai būdavo lošiama iš pinigų. Viena šventė Vilniuje 1773 m. sausį prasidėjo šokiais, tarnai nuolat nešiojo įvairius gėrimus, o dalis svečių sėdo prie stalų lošti. Po to svečiai pro langus stebėjo ištaigingą fejerverką, vėliau susirinko prie įvairiomis spalvomis iliuminuotų pagrindinių vartų. Galiausiai 200 žmonių pagal numerius susėdo prie dviejų didžiulių stalų ir prasidėjo vakarienė.
Taip pat skaitykite: Įvairių šalių gimtadienio papročiai
Muštynės dėl geriausių vietų
Prievolė „teisingai“ susodinti svečius tekdavo šeimininkams, bet kartais pareigūnai susipešdavo mėgindami užsiimti kuo prestižiškesnes vietas - arčiau valdovo. Jie nuo kėdžių be jokių skrupulų nustumdavo net moteris. Jono Sobieskio valdymo metais tokiems karštakošiams apskritai nebūdavo leidžiama sėstis prie karaliaus stalo. Siekiant išvengti ginčų kartais būdavo dengiami apvalūs stalai, kartais svečiai valgydavo stovėdami. Kai kurie didikai samdydavo specialų asmenį, kuris skaitydavo svečių sąrašą ir rodydavo jiems vietas prie stalo. Buvo priimta laikytis iki kitų taisyklių: visi žinojo, kam dera pasiūlyti krėslą, atidaryti duris ir paduoti dešinę ranką, prieš ką būtina nusiimti kepurę ir kada pakanka tik linktelėti.
Pokylio meniu: produktai ir patiekalai
Pasak maisto istorijos žinovų, XVII ir XVIII a. Europoje vyravo prancūziškas serviravimo modelis, t. y. tarnai iš karto sudėdavo ant stalų visus patiekalus. Panašios tvarkos, matyt, buvo laikomasi ir Vilniuje. Paprotys įnešti patiekalus vieną po kito įsigalėjo tik XIX amžiuje.
Sprendžiant iš įvairių šaltinių, iki XVII a. pradžios LDK nevengta derinti skirtingus skonius, pavyzdžiui, saldų ir rūgštų. Virėjai naudojo labai daug prieskonių, o jų stilistiką formavo vokiškoji virtuvės tradicija. Nuo XVI a. plito itališkos (per karalienės Bonos dvarą) ir rytietiškos mados (pasireiškė Turkijos, Krymo ir armėnų mažumos įtaka). Europoje savotiškas perversmas įvyko XVII a. viduryje, kai virėjų preferencijas ėmė vis labiau veikti Prancūzijos kulinarų tradicijos. Žmonės ėmė valgyti mažiau mėsos patiekalų, ypač prifarširuotų ir gausiai įtrintų prieskoniais, kaip viduramžiais. Gryną mėsą pamažu keitė mėsos ir daržovių troškiniai. Cukrus, viduramžiais laikytas savarankišku patiekalu ir vartotas ruošiant mėsą, dabar dažniau naudojamas gaminant saldumynus. „Naujosios bangos“ šūkis, visai kaip šiais laikais, buvo natūralumas ir šviežumas. Tačiau LDK virtuvėje iki pat XVIII a. pabaigos dominavo mėsa, o prancūziškos virtuvės įtaka išliko gana menka. Didikai dažniausiai valgydavo jautieną, veršieną ir paukštieną. Štai kuo maitinosi LDK raikytojas Stanislovas Radvila 1783 m. sausio 15 dieną: pietums - sriuba su įvairiais prieskoniais ir kukuliais, ant iešmo keptos avienos gabalas, raudonieji kopūstai su jerubėmis, nupenėta višta su pievagrybių padažu ir keptas nupenėtas gaidys; vakarienei - sultinys, slyvos, minkštai virti kiaušiniai ir nupenėta višta. O pokyliuose vienas populiaresnių patiekalų buvo bigosas - kopūstų ir kapotos mėsos troškinys. Slysdamas šventiniais stalais šiandienos žmogaus žvilgsnis tikriausiai sustotų ties ikrų dubenėliais - ikrai prieš porą šimtų metų buvo visiškai nebrangūs. O parmezano tipo sūriai buvo gaminami Vilniuje ir sostinės apylinkėse.
Jeruzalė ant stalo
Pokylių šeimininkai dažnai stebindavo svečius maisto gausa, formomis ir, kaip dabar sakytume, idėjomis. XVII a. pirmojoje pusėje Povilo Jono Sapiegos tarnai ant stalų sunešė keturis didžiulius keptus šernus, simbolizuojančius metų laikus, dvylika keptų elnių (mėnesiai), 365 saldžius pyragus (dienos). Be to, buvo atkimštos 52 sidabrinės statinaitės vyno (savaitės), o dvaro tarnams duota 8700 kvortų midaus (tiek metuose valandų). Vilniaus vaivados Mikalojaus Kristupo Radvilos puotoje buvo pateikti trys milžiniški paštetai, kuriuos pamatęs kunigaikštis sušuko: „Ponai į ataką!“. O kai nuo pirmojo nuėmė kepurę, iš pašteto išskrido pulkas gyvų kurapkų, svirbelių, karvelių ir strazdų. Ir tai dar ne viskas. Iš kepinių Radvilos virėjai pagamino uolas, migdolinius rūmus su grotomis ir fortifikacijomis. Pasak liudininko, buvo matyti „panašus į Jeruzalę vaizdas“, o virš mūrų stovėjo cukriniai kryžiuočiai su raudonais kryžiais ant apsiaustų. Telieka pridurti, kad anais laikais paštetai itin vertinti, neretai būtent pagal juos spręsdavo apie šeimininko virtuvės lygį. Paštetų meistras buvo itin garbinga specialybė. Paštetus jis gamindavo iš mėsos, daržovių, žuvies, sūrių. Visada užkepdavo tešloje ir nepagailėdavo prieskonių. Paštetai tiko ir karšti, ir šalti - ir kaip pagrindinis patiekalas, ir kaip užkandis.
Bulvės kelias į Lietuvą ir cepelinų atsiradimas
Šiandien sunku įsivaizduoti lietuvišką virtuvę be bulvių. Tačiau šis produktas į Lietuvą atkeliavo palyginti neseniai - XVIII a. valdant Augustui III. Bulvės greitai prigijo ir tapo vienu pagrindinių maisto produktų.
Taip pat skaitykite: Greitas maistas Vievyje
Nuo "žifardų" iki cepelinų
Vienas populiariausių bulvinių patiekalų Lietuvoje - cepelinai, dar vadinami didžkukuliais. Pavadinimas cepelinai Lietuvoje prigijo nuo dirižablių gamintojo pavadinimo iš vokiečiu kalbos Zeppelin. Panašus patiekalas gaminamas Danijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje. 1900 m. Ferdinandas Cepelinas (Vokietija) sukonstravo standųjį dirižablį, pavadintą jo vardu, nors pirmąjį dirižablį 1852 m. pastatė A. Žifardas (Prancūzija). Įdomu, ar cepelinus įsivaizduotume vadinamus "žifardais"? Dabar cepelinai gaminami įvairiausių dydžių ir su skirtingais įdarais, o padažuose dominuoja grietinė ir spirgučiai.
Bulvė - virtuvės karalienė
Bulvė - gana plačiai auginama kultūra, kuri Pietų Amerikoje buvo sukultūrinta prieš keletą tūkstančių metų. Žinoma labai daug jos veislių. Apie 1565 m. bulvių gumbai pasiekė Europą. Pirmasis juos pamatė Ispanijos karalius Pilypas II (1527-1598). 1616 m. bulves, kaip retą ir rafinuotą patiekalą, pateikdavo Paryžiuje karaliaus stalui. Branderburgo burmistras Frydrichas Vilhelmas (1620-1688) bulvių auginimą paskelbė nacionaline pareiga. Apie 1770 m. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas II (1744-1797) net su kariuomenės pagalba vertė kaimo žmones auginti bulves. Tad bulvės kelionė per istoriją yra labai įdomi, šios kultūros derlingi ar nederlingi metai turėdavo didžiulę įtaką šalių populiacijai ir ekonomikai. Po bulvių maro Airijoje 1845 m., katastrofiškai trūko maisto ir vyko masinė migracija į JAV. Bulvės užkariavo daugelio šalių nacionalines virtuves ir išliko populiarios iki šių dienų.
Bulviniai patiekalai Lietuvoje
Lietuvoje ypač nuo XIX a. paplito bulviniai valgiai: didžkukuliai - cepelinai, bulviniai vėdarai, švilpikai, bulviniai blynai, žemaitiški blynai, virtos bulvės su pagardais ir daugelis kitų patiekalų. Virtuvės įvairovė ir jos istorija smarkiai susijusi su pačios valstybės ir geopolitiniais procesais. „Receptų migracija” ir naujų produktų atsiradimas, ekonominės ir gamtinės sąlygos leido bulvei tapti „virtuvės karaliene”.
"Kugelio detektyvas"
Visiems mums puikiai atpažįstamas literatūrinis herojus- melagis, baronas Miunhauzenas skrendantis ant patrankos sviedinio. Vokiškai “kugel” reiškia sviedinys, kamuolys, kulka. Bulvių plokštainis - kugelis kepamas įvairiuose induose, bet pradžioje tam labiausiai tiko apvalus puodas, kuris buvo kišamas į krosnį vokiečių namuose. Lietuvoje XIX a. toks plokštainis plito per pakelės užeigas, kurias dažnai laikė žydai. Žodis „kugelis, kugolas, kuglas“ idiš kalboje reiškia apvalus. Dabar šio gardaus patiekalo turime daugybę receptų ir kažin ar pavyks sužinoti, kuris iš jų yra gardžiausias.
Bulviniai patiekalai lyderiai
„Tie kas mano, jog lietuviškoje virtuvėje nėra plataus pasirinkimo, reiktų pasiūlyti išragauti kelių restoranų meniu, aplankyti gimines skirtinguose Lietuvos kraštuose ir tik tada pasidaryti išvadas (juokiasi). Jei kalbėsime apie bulvinius patiekalus, čia tikrai lyderiauja cepelinai, bulviniai blynai ir kugelis. Tada šiuos patiekalus dar padauginkite iš mažiausiai penkių - kiek yra populiarių receptų, juk skiriasi sudėtis, paruošimo būdai ir pagardai.
Taip pat skaitykite: Valentino dienos želė tortas: gaminimo instrukcijos
Ukmergės burmistro gyvenimas: tarp balių ir gaisrų (1931 m.)
Norint suprasti, kaip atrodė burmistro diena, verta pažvelgti į konkrečius istorinius pavyzdžius. Štai ką galime sužinoti apie Ukmergės burmistro gyvenimą 1931 metais.
Ukmergės kronikos: faktai ir įvykiai
1931 m. vasario 19 d. iš Ukmergės m. Vytauto g-vės 39 nr. gyventojo Rimkevičiaus Juozo buto pavogtas įduotas jam saugoti Berelio Buto aprašytas už skolas patefonas, šių žymių: juodas, čemodano pavidalo, anglų firmos, vert. 220 lit. ir šios plokštelės: dvi rusų kalba, „Brazilskij Kraisor“ ir „Pana Irena“, 7 žydų kalba „Eiliu Dvirim“, „Minaša“. „Er wil, sie wil, „Der Keleke“, „Oi j dos a Chos“ ir dvi „Borecen a kale“, vert. 80 lit.
1931 m. vasario 19 d. Geležinkelio policijos vyresnysis policininkas Jonas Levanas paskirtas Ukmergės apskrities policijos nuovados viršininko padėjėju su vyr. policininko atlyginimu.
1931 m. „Ukmergė. Ukmergę ištiko nelaukta garbė - turėti savo padangėje garbės kanauninką./ Juo yra nuopelnais pasižymėjęs Ukmergės dekanas Leonas Špakevičius, neseniai pakeltas į garbės kanauninkus. Šia proga gerb. kanauninkas surengė vasario 22 d. balių, kuriame dalyvavo per 30 asmenų - Ukmergės žymesnybių: p. komendantas, apskrities gydytojas p. Bortkevičius su žmona, gydytoja p-lė Šliupaitė, kriminalinės policijos punkto vedėjas ir k./ Vietiniai kunigai nepakviesti - vietos nebebuvę./ Per vaišes kun. dekanas prabilęs į svečius linkėdamas, kad ir toliau būtų tokie geri ir nuoširdūs santykiai.“
1931 m. vasaris. „Dėl tilpusios š. m. vasario mėn. 4 d. „Lietuvos žinių“ 28 Nr. žinutės „Neištaiso“, siaurųjų geležinkelių direkcija paaiškina, kad Ūkmergės stoties iškaboje raidė „ū“ rašoma todėl, kad lietuvių aukštaičių giminės - sėlių tarme (ši tarmė buvo gyva dar XV amž.) „ūkas“ reiškia vilkas - Ūkmergė reiškia tą patį, ką ir Vilkmergė.“
1931 m. vasaris. „Makaras Pčiolinas, Širvinskio vienkiemio (Obelių valsč. Rokiškio apskr.) gyventojas kartą nuvyko į Gryvą (Latvijoj), kame viena sena pažįstama suvedė su gan inteligentišku vyruku gerai kalbančiu rusiškai. Lyg pripuolamai šis pradėjo klausinėti, ar kartais Pčiolinas neturįs kokių pažįstamų, tarnaujančių Lietuvos kariuomenėj ar šiaip už politiką sėdėjusių kalėjime, nes jam reikia išgauti įsakymų kariuomenei./ Pastarasis, gerai pagalvojęs, prisiminė gerą priedelį ir panašiems reikalams gabų šoferį Alb. Rapniką iš Ukmergės. Paėmęs 70 litų rankpinigių atidavė juos Rapnikui, prašydamas kaip nors atlikti pavestą užduotį. Šis atvyko pas vieną pažįstamą kareivį ir pradėjo jį prikalbinėti „nukniaukti“ reikiamų įsakymų, bet deja, jų planai greitai buvo policijos sutrukdyti, kuri, visą šią istoriją nugirdusi, padarė kratą ir rado pas jį kariuomenei įsakymų nuorašą. Vadinasi biznis baigtas, prasideda tardymas ir teismas. Teismas, žinoma, geruoju jiems nesibaigs.“
Kovo mėnesio įvykiai
1931 m. „Ukmergės valdžios gimnazijos mokytojui DAUKŠAI Antanui, baigusiam Vytauto Didžiojo Universiteto Teisių Fakulteto ekonomijos skyrių š. m. vasario mėn. 15 d. […], mokėti nuo š. m. kovo mėn. 1 d. XI kategorijos atlyginimą.“
1931 m. Nuo kovo mėn. 1 d. Ukmergės apskrities policijos nuovados viršininko padėjėjui su eilinio policininko alga Pranui Petrušauskui paskirtas pilnas nuovados viršininko padėjėjo atlyginimas.
1931 kovas. „Savivaldybių departamentas atitinkamu aplinkraščiu nurodė miestų savivaldybėms ateityje imti į savanorių ugniagesių komandas vien tik tarnavusius Lietuvos kariuomenėje atsargos kareivius. Atsargos kariams ugniagesiams svarbu žinoti: kur yra tokios komandos, kiek jos turi žmonių ir atlyginimą. Štai trumpos tuo reikalu žinios. […] Ukmergėje - 1 mašinistas (200 lt.), 1 vyr. ugniagesys (185 lt.), 2 šoferiai (165 lt.) ir 5 eiliniai (150 lt.) […].“
1931 m. „Ukmergė. Kovo 6 d. parapijos klebonijoje apsilankė krim. pol. Ukmergės punkto vedėjas. Apsilankymo priežastimi buvę du kun. P. Juknevičiaus pamokslai./ Valandėlę su kunigu pasikalbėjęs p. punkto vedėjas gerb. kunigo garb. kanauninko buvo pakviestas pietų. Per pietus, nuotaikai susidarius, p. punkto vedėjas pavaizdavo vietos policijos triūsą. Nežiūrint tiekos darbo, valdininkų kruopštumo dėka jau esančios sutvarkytos penkios bylos. Tik esą per maža darbininkų, o per daug medžiagos.“
1931 m. „Ukmergės žydų „Šviesos“ dr-jos gimnazijos mokytoją LONDONĄ Izraelį, netinkamą pedagoginiam darbui, atleisti nuo š. m. kovo mėn. 7 d. iš tarnybos.“
1931 m. kovas. „Ukmergė. Darbininkų bedarbių Ukmergėje yra daug. Miesto valdyba viešųjų darbų organizavimu ir bedarbių registravimu visiškai nesirūpina. Miesto grindiniui reikalingų akmenų paruošimas atiduotas į privačias rankas. Prie jų dirba keletas darbininkų, kurie per dieną teuždirba vos 2 ½ - 3 lt. Dalis darbininkų dirba prie miško kirtimo, bet ir čia daugiau neuždirba.“.
1931 m. „Ukmergė. Kovo 15 d. įvyko vietos tautininkų partijos skyriaus narių susirinkimas. Tarp ko kito, vietos gimnazijos direktorius (buvęs Šakių apskr. žemės tvarkytojas) p. Kazys Ambraziejus nusiskundė vietos gimnazijos kapelionu, kad tas platinąs „Ateitį“. Susirinkimas jam pavedė tuo klausimu surinkti smulkesnių žinių ir padaryti skyriaus Valdybai pranešimą.“
1931 m. „Kovo 19 d. vietos inteligentų klubo salėje įvyko ilgai lauktas Vilkmergės 1-mo šaulių būrio vaidybos sekcijos susirinkimas. Dalyvavo ir rinktinės vadas vyr. lt. Kuzmickas./ Nutarta gegužės 2 d. Vilkmergėje pastatyti veikalą „Vytautas pančiuose“, J. Tauronio. Vėliau tas veikalas bus statomas gretimuose būriuose./ Rinktinės vadas palinkėjo sėkmingo darbo ir pažadėjo šį darbą paremti.“
1931 m. „Kovo 20 d. Ukmergės m., Pilies g-vės 4 nr. gyventojo Pyragio Domo iš sandėliuko pavogtas dviratis šių žymių: firmos „Brenabor“, model „Ltv.“, 1358502 nr., rėmai juodi, geltonomis juostelėmis, kurios kiek apsitrynę ir mažai matomos, purvasargiai nikeliuoti, dešinio pedalio įsukimo vietoj sulieta misingiu, padangos balkšvai pilkos, firmos „Continental“, kabura ir balnelis rausvos spalvos, balnelis apsiūtas panašiai į paduškėlę [pagalvėlę] su apvedžiota juodo chromo oda, 200 lt. vert. […]“
1931 m. „Ukmergė. Pastaraisiais dvejais metais, kai Ukmergės kapelionu buvo kun. V. Strazdas, kalėjime įdėta labai daug triūso palengvinti kalinių gyvenimą, kiek tai leidžia dabartinė kalėjimų santvarka./ Prisidėjo nauja dirbtuvė, knygų rišykla, kur keletas kalinių naudingai laiką praverčia. Padidintas knygynas [biblioteka] iki 650 knygų, kas šventadienis ir sekmadienis laikomos paskaitos, kurių dalis paveiksluota./ Į kalėjimo knygyną išrašyta iki 30 rūšių įvairių laikraščių ir žurnalų./ Kalėjimo koplyčia, buvusi paprasta kamera, virto tikra koplyčia. Remontas ir nauji įtaisymai baigiami padaryti, įsigyti vargonėliai. Per pamaldas gražiai gieda vyrų choras. Baigiamas organizuoti stygų orkestras, kur patys kaliniai gros ir diriguos./ Kaliniai gauna progos kas šventadienis po pamaldų pasikalbėti su savo kapelionu koplyčioje. Dažnai kapelionas lanko juos ir kamerose, išklauso ir kiek gali išpildo jų prašymus. Kartais net specialiai vyksta į Kauną, lankosi jų reikalais reikiamose įstaigose./ Pernai ir šiemet buvo suruoštos, jaudinančios savo nuotaika bendros Kūčios./ Velykose surengtos dovanos kaliniams. Buvo ir trijų dienų rekolekcijos./ Vietos kalinių globos draugija, kurios pirmininku yra kapelionas Strazdas, šelpia skurdesnius kalinius, padeda išeinantiems rūbais ir pinigais, palaiko santykius su visais kaliniais laiškais, dovanėlėmis, pasimatymais./ Kaliniai ir laisvoji visuomenė džiaugiasi tokiu palaimingu triūsu šitoj labiausiai apgailėtinoj mūsų gyvenimo srity./ Kun. Strazdas teisingumo ministerio įsakymu nuo kovo 1 d. atleistas iš Ukmergės kalėjimo kapeliono pareigų.“
1931 m. „Ukmergė. Kovo 24 d. čia įvyko V. V. S. [Vilniui vaduoti sąjungos] skyriaus susirinkimas, kuriame p. Gobis skaitė reikšmingą paskaitą apie V. V. Sąjungos uždavinius Vilniaus atvadavimo reikale. Pabrėžė, kad V. V. Sąjunga tikra prasme tautiška organizacija, tautos būrėja turinti būti. Vilnių, esą, atgausim, kai Kaunas moraliai bus gana stiprus ir vieningas./ Įrašyta 16 naujų narių, išrinkta nauja valdyba ir revizijos komisija. Tik gaila, kad ir šios draugijos orumą stengiamasi panaudoti bizniui, siūlymais, be sveikinimo okupuotiems broliams, dar kitokių sveikinimų.“
1931 m. kovo 26 d. Ukmergėje kilo didelis gaisras. Sudegė 5 gyvenamieji namai. Gaisrą gesino savivaldybės, 1 pėstininkų pulko ir šaulių gaisrininkų komandos, joms talkino miestiečiai. Gesinimo metu sužeisti penki gaisrininkai.
1931 m. „Kovo m. 25 d. vakare Valstybinės Gimnazijos mokytojas L. [Leonardas] Dolangauskas išėjęs į kiemą taip smarkiai buvo suparalyžuotas, kad vietoj sugriuvęs ir išgulėjo iki pasigedus šeima ji surado. Nežiūrint visų pastangų pagydyti kovo 27 d. neatgavęs žodžio jis mirė. Kuomet teko numirėlį laidoti, vietos klebonas surašyti mirties metrikų ir susitarti dėl laidojimo apeigų griežtai atsisakė ir uždraudė laidoti parapijos kapinėse, motyvuodamas tuo, kad velionis neatliko prieš mirtį išpažinties. Aiškinimo, kad velionis prieš tai būdamas visai sveikutėlis ne tik mirti, bet ir sirgti nesirengė, o ūmai susirgus žodžio neatgavo, matomai klebonas nepriėmė dėmesin ir pridūrė, kad velionis kalendavot [kalėdoti?] pas save klebono nebuvo užprašęs./ Velionies šeimai kilo visai rintas klausimas, kur gi dėti numirėlį? Gerai, kad dar stačiatikių šventikas kaipo velionies kolega (mat dėsto toj pačioj gimnazijoj stačiatikių tikybą) sutiko priimti į stačiatikių kapus, surašyti mirties metrikus ir pats net iš namų iki kapų su apeigomis palydėjo. Velionies šeima turėjo, žinoma, ne tik su tuo sutikti, bet dar būti dėkinga./ Kovo 30 nežiūrint į šaltą orą velionies palydėti susirinko didžiausia minia žmonių.[…] Pasakyta prakalbos, uždėta vainikai. Bet dėl tokio klebono elgesio visų pasipiktinimas buvo didžiausias.[…]./ Velionis savo laiku buvo kunigas ir užėmė aukštą klebono vietą, buvo katalikas, pažiūromis krikščionis demokratas.“
#
tags: #burmistras #dienos #pietūs #tradicijos