Australija, mokslas ir sąmokslo teorijos: žvilgsnis į mokslo sriubą
Įvairių sričių moksliniai tyrimai ir atradimai nuolat plečia mūsų supratimą apie pasaulį. Tačiau, kartu su mokslo pažanga, neretai atsiranda ir įvairių sąmokslo teorijų, kurios kvestionuoja nusistovėjusius faktus. Šiame straipsnyje panagrinėsime ne tik mokslo pasaulio įdomybes, bet ir atkreipsime dėmesį į tai, kaip svarbu kritiškai vertinti informaciją, ypač internetinėje erdvėje. Straipsnyje remiamasi „Mokslo sriubos“ tinklalaidės medžiaga ir Gamtos tyrimų centro informacija.
Sąmokslo teorijos: ar viskas, ką žinome, yra netiesa?
„Viskas, ką žinote apie pasaulį, yra netiesa“, - teigia sąmokslo teorijų šalininkai. Ar kada nors girdėjote apie slaptas organizacijas, valdančias pasaulį, arba apie žmones, kurie iš tikrųjų yra driežažmogiai? VU doktorantas A. Buiko teigia, kad daugelis yra susipažinę su plokščios Žemės teorija, tačiau jį nustebino teorija, teigianti, kad Australija neegzistuoja, o jos gyventojai yra tik aktoriai, dalyvaujantys sąmoksle.
Pasak A. Buiko, tokios teorijos šiandien plinta internete, kur kiekvienas gali skleisti informaciją ar pradėti diskusijas. Dažnai jomis siekiama pasėti abejones dėl esamų žinių ir paskatinti žmones nepasitikėti neginčijamais faktais. Tačiau yra žmonių, kurie nuoširdžiai tiki sąmokslo teorijomis ir pateikia abejotinus argumentus be jokio dvejojimo. „Mokslo sriubos“ tinklalaidėje A. Buiko pripažino, kad sunku diskutuoti su žmonėmis, kurie tiki sąmokslo teorijomis, argumentų kalba, nes į kiekvieną įtikinamą argumentą jie atsakys kita sąmokslo teorija. Akademikas pataria kritiškai vertinti internete platinamą informaciją ir išsamiai ja domėtis prieš susidarant nuomonę.
Paleontologija: kelionė į Žemės praeitį
Gamtos tyrimų centras (GTC) saugo paleontologinę kolekciją, kurią sudaro daugiau nei pusė milijono fosilijų iš įvairių geografinių vietovių, įskaitant Lietuvą, Latviją, Estiją, Lenkiją, Baltarusiją, Ukrainą, Angliją, Vokietiją, Prancūziją, Špicbergeną, Uzbekistaną, Rusiją (Taimyro pusiasalis, Šiaurės Žemė, Uralas), Tolimuosius Rytus, Iraną, Australiją ir kitas šalis. Kolekcija suskirstyta į keturias pagrindines grupes: bestuburių ir stuburinių gyvūnų, augalų fosilijas ir mikrofosilijas. Kiekviena grupė ir jų deriniai atspindi skirtingus evoliucinius etapus ir ekologinius aspektus, leidžiančius geriau suprasti gyvybės įvairovę Žemėje praeityje.
Skleidžiant žinias apie mokslinius atradimus ir jų svarbą visuomenėje, galima naudoti įvairias priemones: pamokas, prezentacijas, ekskursijas po paleontologinius ir geologinius muziejus bei archyvus, 3D virtualius turus, mokslinius renginius ir edukacines programas. Per pastarąjį šimtmetį Lietuvos paleontologai surinko ir sukaupė skirtingų grupių fosilijų kolekcijas, kurių moksliniai rezultatai buvo išsamiai aprašyti monografijose, disertacijose, ataskaitose ir straipsniuose. Ši literatūra saugoma GTC bibliotekoje ir kolekcijų archyve, o daugelis straipsnių yra prieinami internete. Atvykę į GTC, vietiniai ir užsienio mokslininkai bei lankytojai gali apžiūrėti jūrinės kilmės išnykusių gyvūnų kolekcijas, kurios atspindi ilgą gyvūnijos evoliucijos laikotarpį nuo prekambro iki paleogeno ir aprėpia beveik visą Žemės raidos istoriją.
Taip pat skaitykite: Nuostabus Pietų Australijos kraštas
Mikrofosilijos: langas į ankstyvąjį gyvenimą
Prekambro ir ankstyvojo paleozojaus pasaulį (prieš ~543-485 milijonus metų) atspindi mikrofitoplanktoninių organizmų kolekcija. Šių grupių fosilijinę medžiagą rinkdavo ir tyrinėdavo Lietuvos mokslininkai - Lilija Paškevičienė ir Tadas Jankauskas. Akritarchai - tai mažos, apvalios kapsulės, kurių dydis svyruoja nuo kelių µm iki 1 mm. Akritarchai skirstomi į:
- Sferomorfus: lygūs ir apvalūs.
- Akantomorfus: turintys įvairių išaugų.
Šių mikrofosilijų gausiai randama jūrinės kilmės nuosėdose visame pasaulyje, nes gyvi organizmai lengvai prisitaiko prie įvairių aplinkos sąlygų, pavyzdžiui, skirtingų vandens temperatūrų, gylių, druskingumo lygių ir kt. Fitoplanktonas gyvena vandens telkiniuose daugiau nei milijardą metų ir egzistuoja iki šiol. Esminis skirtumas yra tik jų rūšių pokyčiai. Fitoplanktonas yra svarbi bioįvairovės dalis, nes pats ją palaiko, prisidėdamas prie deguonies kiekio didinimo vandenynuose ir sudarydamas palankias sąlygas gyvūnų vystymuisi. Jų fosilijų tyrimai padeda paleontologams suprasti praeities aplinkos sąlygas ekosistemų kompleksuose, nes skirtingos akritarchų rūšys buvo ir vis dar yra būdingos specifinėms aplinkoms - nuo priekrantės zonų iki gilių jūros šelfų. Be to, akritarchai, kaip ir kitos indeksinės fosilijos, yra unikalus mokslinis „įrankis“ paleogeografiniams ir biostratigrafiniams tyrimams atlikti, padedantis nustatyti ir sukoreliuoti geologinius sluoksnius skirtingose geografinėse vietovėse.
Konodontai: išnykę stuburiniai ir jų dantų paslaptys
Ordoviko ir silūro jūrinį pasaulį atspindi Vytauto Saladžiaus konodontų kolekcija. Konodontai - tai išnykę stuburiniai gyvūnai, primenantys dabartines upines nėges, tačiau daug mažesni. Šiandien išlikę tik konodontų dantų elementai, kurių dydis svyruoja nuo maždaug 0,25 iki 2-5 mm. Mokslininkai tiria šiuos elementus, norėdami sužinoti, kada ir kokiomis sąlygomis gyveno šie gyvūnai. Kadangi konodontų rūšys keitėsi per laiką, jų dantukų formos taip pat pasikeitė. Būtent nesikartojanti dantukų išorinė morfologija (forma) padeda nustatyti uolienų amžių, kuriose jie randami ir atlikti uolienų sluoksnių koreliaciją, sudarant geologinius pjūvius.
Be to, dantukų atspalvis gali būti įvertintas naudojant spalvos pakitimo indeksą (angl. „Color Alteration Index (CAI))“, kuris nustato, kaip dantų atspalvis kito laikui bėgant dėl šilumos poveikio Žemės gelmėse. Paleontologė Dr. Anita Harris nustatė, kad uolienose, palaidotose didesniame gylyje ir veikiamose aukštesnės temperatūra, randamos tamsesnio atspalvio konodontų fosilijos. Svarbu pažymėti, kad Žemės gelmėse palaidotos augalų ir gyvūnų liekanos, veikiamos pakankamai aukšta temperatūros ir esant tam tikroms sąlygoms, gali virsti nafta, dujomis ar anglimi, t. y. iškastiniu kuru.
Iš uolienos konodontų dantys yra išgaunami cheminiu būdu, naudojant skirtingus rūgšties tirpalus, pvz., skruzdžių rūgšties tirpalas naudojamas jei uoliena karbonatinė. Po to atliekamas pavyzdžių plovimas (angl. „screen washing“), tada seka sijojimas, naudojant sietų rinkinius ir, galiausiai, dantų atrinkimas rankiniu būdu, naudojant binokuliarinį mikroskopą. Šis procesas gali trukti nuo kelių mėnesių iki kelių metų, priklausomai nuo medžiagos kiekio. Paskutinė proceso stadija gali būti atliekama naudojant brangų natrio polivolframato tirpalą, kuris padeda greičiau atskirti konodontus.
Taip pat skaitykite: Egzotiška moliūgų sriuba pagal Australijos skonį
Žuvų fosilijos: liudijimai apie senovės vandenis
Vidurinio paleozojaus laikotarpį, t. y. silūro ir devono periodus (~440-360 mln. metų), atspindi Juozo Valiukevičiaus žuvų kolekcija. Tuo metu dabartinė Lietuvos teritorija buvo apsemta vandens, tačiau šių periodų uolienos retai aptinkamos Lietuvos paviršiuje (išskyrus kelias vietas, pvz., Joniškio apylinkių atodangose). J. Valiukevičiaus kolekciją sudaro daugiausia akantodų, t. y. išnykusių žuvų klasės, fosilijos ir žymiai mažiau kaulinių žuvų mikrofosilijos, kurių dydis svyruoja nuo 0,05 mm iki kelių centimetrų, priklausomai nuo kūno fragmento dalies. Dažniausiai fosilijomis virsdavo žuvų pavieniai žvynai, dantys, pelekai, otolitai (ausų „akmenys“), skeletų fragmentai ir kt. Šioje kolekcijoje yra daugiausiai surinkta žvynų ir dantų, kurių bendras skaičius siekia tūkstančius. Jų išoriniu vaizdu galima grožėtis naudojant tiek binokuliarinį mikroskopą (spalvotas vaizdas), tiek skenuojantį elektroninį mikroskopą (juodai baltas vaizdas), tačiau pastarasis suteikia detalesnį vaizdą ir išryškina fosilijų paviršiaus bruožus.
Paleoichtiologiniai tyrimai yra plačiai taikomi paleontologijos ir paleobiologijos srityse. Pavyzdžiui, daugelio paleozojaus ir meozojaus erų kremzlinių žuvų rūšys buvo identifikuotos ir aprašytos remiantis tik jų dantimis, nes kitos kūno dalys, sudarytos iš kremzlių, greitai suirdavo. Žuvų otolitai tiksliai atspindi elementų koncentracijas tuo metu egzistavusiame vandenyje, o tai padeda geriau suprasti jų paleoekologines sąlygas. Be to, skirtingos žuvų kūno vietos buvo padengtos skirtingos formos žvynais.
Permo periodas: masinio išnykimo liudininkai
Lietuvos permo periodas, žinomas kaip periodas, kurio pabaigoje įvyko didžiausias masinis išmirimas, sunaikinęs daugiau nei 87 % jūrinių ir sausumos organizmų, yra puikiai apibūdinamas P. Suveizdžio, K.V. Miklukho-Maklay ir L.B. Ukharskaya kolekcijų pavyzdžiais. Šios kolekcijos apima foraminiferų (iki šiol gyvenančių mikroskopinių vienaląsčių organizmų, kurių kūną dengia karbonatinis kiautelis); samangyvių (kolonijiniai jūriniai bestuburiai gyvūnai) ir pečiakojų moliuskų (jūrinių bestuburių gyvūnų, kurie klestėjo iki permo periodo, bet po masinio išmirimo dauguma rūšių išnyko) grupes.
Mezozojaus era: dinozaurų laikų jūrų gyvūnija
Mezozojaus eroje, juros ir kreidos periodais (prieš 201-66 mln. metų), kai Gondvanos ir Laurazijos kontinentuose gyveno dinozaurai, Lietuva buvo apsemta jūra, kurioje gyveno amonitai, dvigeldžiai, pečiakojai moliuskai ir kiti organizmai. Jų fosilijas galima rasti Lilijos Rotkytės kolekcijoje. Dėl savo dydžio šių grupių fosilijos priskiriamos makrofosilijoms ir gali būti tiriamos plika akimi. Svarbu pažymėti, kad, neatsižvelgiant į fosilijų dydį, jos gali būti randamos „laisvoje“ formoje paviršiuje (pvz., karjeruose, atodangose) arba „užrakintoje“ uolienose. Tokiu atveju reikalingas jų išlaisvinimas iš uolienų, kuris atliekamas ne cheminiu, kaip su mikrofosilijomis, o mechaniniu būdu, naudojant specialią įrangą ir skirtingus grąžtus, panašius į tuos, kurie naudojami stomatologijoje. Naudojant oro kompresorių, reguliuojama oro srovė, patenkanti į grąžtą, leidžia fosiliją milimetras po milimetro valyti ir atskirti nuo uolienos.
Mezozojaus kolekciją papildo jūrų ežiai - plačiai paplitusi dygiaodžių bestuburių grupė ir koralai - kolonijiniai jūriniai gyvūnai. Kreidos periodo paleontologinę kolekciją papildo paleoryklių fosilijos, surinktos ir apibūdintos Romualdos Mertinienės. Dažniausiai elasmobranchijų (kremzlinių žuvų klasė) dantys analizuojami naudojant histologinius tyrimus (2D šlifai), kai fosilija yra poliruojama iš abiejų pusių (procesas yra negrįžtamas), siekiant pamatyti danties vidinę sandarą su SEM mikroskopu. Tyrimo metu nagrinėjamas emalio (labiau paplitęs tarp mezozojaus ir dabartinių žuvų) ar enameloido (būdingas paleozojaus žuvims) bei dentino vidinių audinių santykis, jų storis, mineralizacijos lygis - visa tai gali suteikti informacijos apie dantų funkciją perdirbant maistą ir mitybos ypatybes. Be to, gali būti atliekamas trimatis danties vidinių kraujagyslių pasiskirstymo, 3D modelių pavidalu, tyrimas. Tai yra saugus metodas tirti fosilijas, nes jo metu tiriamas objektas skenuojamas kompiuteriniu tomografu arba sinchotronu, kuris yra žiedinis dalelių greitintuvas, naudojamas moksliniuose tyrimuose.
Taip pat skaitykite: Pietų Australijos gyventojai
Kiti mokslo sriubos ingredientai: dūminiai leopardai, Gafo erelis ir saulės elementai
Devynioliktoje „Planeta ant delno“ dalyje, kartu su Vilniaus Universiteto prof. Andrej Spiridonov pagalba, gilinamės į dvi temas: dūminius leopardus ir galingąjį Gafo erelį.
Nustatyta, kad Mainlando ir Sundos dūminiai leopardai, nors beveik nesiskiria nei ekologiškai, nei morfologiškai, tačiau molekuliniu požiūriu yra nutolę labai toli. Kadaise atsiskyrusios rūšys, dabar yra daug artimesnės su kitomis, smarkiai besiskiriančiomis katėmis, nei tarpusavyje. Taip atsitiko, nes rūšys labiausiai evoliucionuoja smarkių aplinkos pokyčių metu, o jų tarpuose evoliucija sulėtėja. Tuo tarpu pokyčiai molekuliniame lygyje, dar vadinami molekuliniu laikrodžiu, vyksta nuolatos ir pastoviai.
Australijoje atrasta nauja senovinių erelių rūšis - galingasis Gafo erelis. Tai - antras didžiausias visų laikų erelis, kada nors gyvenęs Žemėje. Tokie dideli ereliai medžiojo labai stambų grobį, kurio tais laikais netrūko. O į žemyną atkeliavus žmonėms, žmonės tapo dar viena jų grobio rūšimi.
Pirmasis fotovoltinis (saulės) elementas sukurtas XVIII a. viduryje, tačiau tai, kaip jis veikia, sugebėta paaiškinti tik XX a. pradžioje, garsiojo Alberto Einsteino. Dabartinių silicio saulės elementų pažangą skatino kosminės programos. Dar dvidešimto amžiaus antroje pusėje tuometiniai mažo efektyvumo saulės elementai buvo montuojami į kosminius palydovus ir zondus. Nors virš mūsų planetos energijos daug daugiau nei Žemėje, to nepakako, tad mokslininkų apetitas augo. Lietuva saulės elementus taip pat gamina ir eksportuoja į Vakarų Europą. Pagrindinė saulės elemento žaliava - smėlis. Jis valomas, gryninamas, apdorojamas ir iš jo gaminami silicio lydiniai. Anot Vilniaus universiteto prof. dr. Miko Vengrio, įprastai į gyvenamuosius namus yra vedami keli, maždaug 5 milimetrų skersmens storio, laidai, kurių pakanka visiems elektronikos prietaisams ir dar daugiau.
tags: #australija #mokslo #sriuba