Arija iš operos „Kulinarija“: poezijos ir gyvenimo dermė Daivos Čepauskaitės kūryboje
Daiva Čepauskaitė - poetė, dramaturgė, teatro žmogus, kurios kūryba vaikams išsiskiria drąsa, originalumu ir vaizdingumu. Jos eilėraščiai - tai tarsi stebuklingi akiniai, leidžiantys pamatyti pasaulį kitomis akimis, atrasti naujas prasmes ir ryšius tarp daiktų, žmonių. Autorės kūryba neapsiriboja vien tik vaikams suprantamais dalykais, bet paliečia ir egzistencinius klausimus, su kuriais susiduria kiekvienas žmogus.
Kodėl rašau eilėraščius?
Atsakymas į šį klausimą nėra paprastas. Galbūt todėl, kad tai vienintelis dalykas, kurį moku daryti. O galbūt todėl, kad eilėraščio pasaulis yra ypatingas - jame slypi tai, ko nerasi niekur kitur. Tai keista erdvė, kurioje gyvenimas atsiveria nematyta puse. Eilėraštyje tarp žodžių įvyksta lyg ir cheminė reakcija, sukurianti naujas prasmes, naujus ryšius tarp daiktų, žmonių.
Eilėraščiai vaikams: atsitiktinumas ar būtinybė?
Eilėraščių knygos vaikams idėja gimė netikėtai. Daugybę metų dirbau įvairiuose teatruose ir per tą laiką sukūriau nemažai eiliuotų posmų - dainų tekstų spektakliams, ištisų eiliuotų pjesių, operų libretų ir panašiai. Kai kurie tekstai likdavo nepanaudoti, įgaudavo „tiesiog eilėraščio“ formą ir dulkėdavo stalčiuje. Tačiau kartą atsirado laiko - išėjau iš teatro ir tapau bedarbe. Tada su draugėmis įkūrėme knygų leidyklą. Ir supratau, kad norint pradėti veiklą, pati turiu parašyti rankraštį.
Poezijos medžiaga - pats gyvenimas
Joks eilėraštis negimsta tuščioje vietoje, jam reikia medžiagos. O ta medžiaga - pats gyvenimas. Kad turėtum ką papasakoti eilėraštyje, reikia tiesiog gyventi. Gal kiek jautresnėmis akimis ir širdimi, gal kiek labiau įtempus klausą ar apnuoginus nervus… Bet šiaip rašyti poeziją - tinginių užsiėmimas, nes nereikia jokių specialių ekspedicijų, archyvų, bibliotekų fondų. Tereikia plačiai atsimerkti ir dairytis. Visa medžiaga po kojomis, virš galvos.
Aš - eilėraštyje
Eilėraštyje esu aš visa - nuo galvos iki kojų, per ilgį, plotį, aukštį ir gylį. Nors ir rašau apie kažką kitą, vis tiek tai esu aš - Daiva Tamsa, Daiva Audra, Daiva Sena Spinta ir Daiva po lova. Tiesiogiai mano šeimos nariai nėra eilėraščių veikėjai, bet netiesiogiai jie turbūt vis tiek ten gyvena. Draugų ir pažįstamų taip pat mano eilėraščiuose pilna. Rašytojai visada yra vagys. Jie prisivagia visokių gyvenimo istorijų, detalių, smulkmenų, vaizdų iš pažįstamų ir nepažįstamų ir paskui viską naudoja savo kūryboje. Galiu pavogti šypseną, atodūsį, posakį, šukuoseną, sausainio trupinį barzdoje, strazdanas, riebalų dėmę ant švarko. Nors gal tai ne visai vagystė? Yra ir išgalvotų veikėjų. Kai galvoji, tai ir išsigalvoja. Turbūt viskas yra iš mano aplinkos, mano namų, mano prisiminimų. Tik tie prisiminimai ar konkrečios aplinkos detalės eilėraštyje visada gerokai transformuojasi. Kartais ir pati nebežinau, ar tai iš tikrųjų buvo, ar aš pati sugalvojau. Kartais atrodo, kad vienintelė aplinka ir namai yra tik mano galvoje. Dažnai mano pačios gyvenimas neatrodo nei labai įdomus, nei ypatingas, todėl ir išgalvoju visokių eiliuotų fintų, kad nebūtų nuobodu.
Taip pat skaitykite: Anabelės Lengbein receptai
Nuo kasdienybės iki poezijos
Skutu bulves, nuobodu, aplinkui tik puodai, samčiai ir visokie trupiniai. Kas dar? Baimė ir grožis, džiaugsmas ir skausmas, meilė ir seilė, ruduo ir pavasaris. Ir bet kurio iš mūsų vidus su sielos užkaboriais, slaptomis kertelėmis ir norais, svajonėmis ir nusivylimais. Visi mano eilėraščių siužetai yra iš mano gyvenimo. Tik kartais, kaip jau minėjau, tas gyvenimas vyksta mano galvoje. Ar galvojimas ir išsigalvojimas nėra asmeninis gyvenimas? Man atrodo, kad net labai asmeninis ir net labai gyvenimas. Neprisimenu kuris, bet vienas geras poetas, paklaustas, kiek laiko jis užtrunka parašyti eilėraštį, atsakė - visą lig tol nugyventą gyvenimą ir dar penkiolika minučių. Pritariu šiai jo minčiai. Rašiau nenuosekliai, bet kur, kur rasdavau ramybės ir tylos, dažniausiai namie. Kasdienybė kaip kasdienybė, nieko ypatingo. Pusryčiai, visokie reikalai, darbai, pietūs, kiti reikalai, darbai, vakarienė, vėl kažkokie reikalai, darbai, miegas, eilėraštis.
„Baisiai gražūs eilėraščiai“: kelionė į vaikystės pasaulį
Daivos Čepauskaitės eilėraščių rinkinys vaikams „Baisiai gražūs eilėraščiai“ (2017) - tai drąsus ir originalus kūrinys, sulaukęs didelio pripažinimo. Knyga pateko į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto renkamą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, pelnė IBBY Aldonos Liobytės premiją už reikšmingiausią metų debiutą vaikų literatūroje bei Poezijos pavasario premiją už poeziją vaikams.
Oksimoronas kaip būsenos intensyvumo išraiška
Jau pats oksimoroniškas pavadinimas „Baisiai gražūs eilėraščiai“ yra aliuzija į būsenos egzistencinį intensyvumą. Oksimoronas savo prigimtimi lingvistiškai suvienija poezijos ir nepoezijos įvaizdžius.
Be atviros didaktikos ir kauzalinių banalybių
Neįprasta ir prasminga, kad vaikams skirtoje kūryboje nėra šiai rūšiai būdingos atviros didaktikos ar kauzalinių banalybių. Vaikams suprantama kalba rašoma apie dalykus, kurie galbūt suvokiami tik suaugusiesiems.
Tris dalys - trys skirtingi pasauliai
Knygą sudaro trys dalys: „Gražūs eilėraščiai“, „Baisūs eilėraščiai“ ir „Virtuvės poezija“. Pirmoji dalis - tai eilėraščiai apie gamtą, gyvūnėlius, artimojo meilę, mamos rūpestingumą. Šis skyrius gali būti praleistas, tačiau tada skaitytojas praleis daug auksinių skruzdėlių, kurios yra dvasinio pasitenkinimo, sielos suvirpinimo metafora. Antroji dalis - tai penki baisūs tekstai, kuriais įkūnyta audra, tamsa, voras, sena girgždanti spinta ir po lova gyvenantis baubas. Šiais eilėraščiais perteikiamos didžiausios vaikų baimės. Trečioji dalis - tai trys neutralūs - nei gražūs, nei baisūs - eilėraščiai, kuriuos patartina skaityti skutant bulves. Šiame skyrelyje aprašoma virtuvės karalystė, žaidžiama bibliniu tvanu, prasidėjusiu nuo elementaraus svogūno lupimo, pasakojama apie blynelio ir keptuvės meilę.
Taip pat skaitykite: Gardūs batono receptai
Kalbos žaismė ir socialiniai motyvai
Eilėraščiuose šmėsteli socialinių motyvų, kuriais skatinama vadinamoji ekologinė sąmonė, pavyzdžiui, agituojama už produktus be konservantų.
Universalumas ir sinkretiškumas
Knyga yra sinkretiška ir turi tam tikro universalumo, be to, tekstai darniai koreliuoja su mažai spalvų turinčiomis neretai abstrakčiomis iliustracijomis. Autorė provokuojančiai šmaikštauja, laužo stereotipus, tačiau ir niekur nepabėga nuo universalių žmogiškų vertybių, surasdama būdą kaip apie tą patį pasakyti kitaip.
„Baisiai gražu“: nuo knygos iki spektaklio
Daivos Čepauskaitės eilėraščiai įkvėpė Vėjų teatrą sukurti teatralizuotą koncertą „Baisiai gražu“. Spektaklyje skamba Pijaus Narijausko sukurtos dainos pagal Daivos eilėraščius. Spektaklis pasižymi jaukumu ir artimu ryšiu su žiūrovais. Istorija, kurią sukūrė spektaklio kūrėjai, yra intymi ir jautri. Ji pasakoja apie draugystę ir išsiskyrimą, paslaptis ir nutikimus. Ši paprasta tema sujungia visus salėje esančius žmones.
Spektaklio filosofija
„Baisiai gražūs“ eilėraščiai ypač atitinka Vėjų teatro filosofiją, nes lygiai taip pat nėra skirti tik vaikams. Juos mielai skaito suaugusieji, juokiasi, nubraukia ašarą. Daiva - teatro žmogus ir kiekvienas eilėraštis knygoje yra mini drama. Vystymasis, kulminacija, atomazga yra beveik kiekviename eilėraštyje.
Kūrybinis procesas
Kuriant spektaklį, pirmiausia buvo atrinkti eilėraščiai. Visi eilėraščiai puikūs, bet reikėjo atsirinkti. Tada Pijus Narijauskas sukūrė muziką. Po to buvo sukurtas scenografijos maketas ir į spektaklį įtraukti Ievos Babilaitės kurtų iliustracijų motyvai.
Taip pat skaitykite: Geriausios kulinarijos mokyklos Lietuvoje
Daiva Čepauskaitė: nuo medicinos iki teatro ir poezijos
Daiva Čepauskaitė baigė Kauno medicinos akademiją, įgijo gydytojos specialybę, bet gydytoja nedirbo nė dienos. Dirbo aktore, literatūrinės dalies vedėja, dramaturge teatre. 1990 m. baigė Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokyklą, grafikos ir dizaino skyrių. 2005 m. gimė dukra. Nuo 2014 m. režisuoti spektakliai pelnė įvairių nominacijų ir apdovanojimų. Vienas svarbiausių - Auksinio scenos kryžiaus 2019 m.
tags: #arija #is #operos #kulinarija