Algimanto Čekuolio gyvenimo ir kūrybos kelias
Algimantas Čekuolis - žinomas Lietuvos žurnalistas, rašytojas, redaktorius ir dėstytojas, palikęs ryškų pėdsaką šalies kultūroje ir visuomenėje. Šis straipsnis skirtas apžvelgti jo gyvenimo kelią, kūrybos bruožus bei paskutines gyvenimo akimirkas.
Ankstyvasis gyvenimas ir studijos
Algimantas Čekuolis gimė 1931 m. lapkričio 10 d. Panevėžyje, mokytojų šeimoje. Būdamas šešiolikos, išvyko į Maskvą, kur 1953 m. baigė M. Gorkio literatūros institutą.
Darbas jūroje ir Kuboje
Po studijų A. Čekuolio gyvenimas pasuko netikėta linkme - kone dešimtmetį jis dirbo jūreiviu žvejybiniuose laivuose. Baigęs kalbų mokyklą Havanoje, 1964-1967 m. vertėjavo ir dėstytojavo Kuboje.
Žurnalistinė karjera
Nuo 1969 iki 1986 m. A. Čekuolis buvo SSRS naujienų agentūros „Novosti“ korespondentas Maskvoje, Kanadoje, Portugalijoje (kur buvo biuro vedėjas) ir Ispanijoje. 1986 m. grįžęs į Lietuvą, tapo savaitraščio „Gimtasis kraštas“ vyriausiuoju redaktoriumi.
Politinė veikla
1988 m. A. Čekuolis įsitraukė į politinę veiklą, tapdamas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, o vėliau - ir jo Seimo tarybos nariu (1988-1990 m.). 1989 m., remiamas Sąjūdžio, buvo išrinktas SSRS liaudies deputatu.
Taip pat skaitykite: Receptai be grilio
Darbas televizijoje ir pedagoginė veikla
Nuo 1995 iki 2016 m. A. Čekuolis rengė ir vedė legendine tapusią laidą „Popietė su Algimantu Čekuoliu“. 1992 m. tapo Vilniaus universiteto dėstytoju, Komunikacijos fakulteto studentams dėstė bendravimo ir derybų meną.
Kūrybos bruožai ir populiarumas
A. Čekuolis buvo itin populiarus rašytojas, o jo knygos, tokios kaip „Faktai ir šypsenos“, sulaukė didelio susidomėjimo. Literatūros kritikė S. Daugirdaitė teigė, kad A. Čekuolis yra tiesiog garsus žurnalistas, kuris kiekvieną savaitę matomas TV ekrane, o žmonės perka tų lietuvių autorių knygas, kurie yra gerai pažįstami.
Bibliografija
Nuo 2019 metų Algimantas Čekuolis išleido tris knygas:
- "Anselmo Kuntaplio nuotykiai" (2019 m.)
- "Šiaurės pašvaistė naujagimiui" (2021 m.)
- "Medinė kaukė. Tikroji mano istorija" (2023 m.)
Gyvenimas 2019 metais ir žmonos liga
Dar 2019 m. A. Čekuolis teigė, jog jam literatūra dabar kaip virvė, už kurios aš laikausi. Pastebėjo, kad jei nerašo ilgesnį laiką, ima sirgti, net smegenys aptemsta.
Ankstyvą 2019 m. pavasarį, prieš pat žmonos mirtį, A. Čekuolis savo žmoną Editą pavadino kovotoja, nes ji susigrūmė ir nepasidavė agresyvios formos vėžiui. Po šlaunikaulio lūžio su lazda nesiskiriantis rašytojas ir žurnalistas ne juokais buvo sunerimęs dėl sutuoktinės onkologinės ligos - vyras netgi užsiminė, kad jei jis mirtų, niekas nepasikeistų, o jeigu netektų žmonos, sunkiai įsivaizduotų, kaip jam toliau gyventi.
Taip pat skaitykite: Kalėdiniai imbieriniai sausainiai: geriausi receptai
Daugiausia laiko dabar namuose praleidžiantys pasiligoję sutuoktiniai išmoko puoselėti dvasinę ramybę, bet jiems nesvetimas ir juodasis humoras. Žinomas rašytojas ir žurnalistas atvirai sakė, kad ne kartą mąstė apie mirtį, galbūt tą mintį jau prisijaukino: „Mirtis neišvengiama. Tai gali nutikti bet kurią dieną, bet kurią akimirką. Jokios tragedijos nebūtų.“
Sėdėdamas erdvioje namų svetainėje odiniame fotelyje A.Čekuolis žvilgtelėjo į permatomas baltas užuolaidas ir lyg tarp kitko pasakė, kad po jo mirties niekas nepasikeis - kaip už lango stovi kitas namas, taip ir stovės, kaip buvo gėlių vazonai, taip ir liks. Gyvenimas tekės lyg srauni upė. Bet vyras susikrimto, kai balsu pagalvojo, kaip gyventų, jeigu taptų našliu.
Tačiau A.Čekuolis turbūt nebūtų didžiąją gyvenimo dalį dirbęs žurnalistu, jei nemokėtų tokio klausimo apversti į kitą pusę. Kaip tai jam pavyksta, patikslino smagiai nusiteikusi E.Čekuolienė ir papasakojo apie jo vizitus pas gydytoją. Algimantas, kurio sveikata neblogai taisosi po prieš 2 metus patirtos traumos, gydytojos kabinete dabar pajuokauja: „Na, daktare, tai kada aš tapsiu našliu?“ O kai Edita apsilankė pas onkologą, jam pristatė ir savo vyrą: „Čia yra tas žmogus, kuris gali paklausti tiesiai šviesiai, kada jis taps našliu.“ Tuomet A.Čekuolis, pasijutęs nepatogiai, gydytoją patikino, kad ne visada to klausia.
2018 metų liepos 16-ąją E.Čekuolienė gulėsi ant operacinio stalo. Per daugiau nei keturias valandas trukusią operaciją buvo pašalinti vėžio židiniai gimdoje. Tačiau prieš sudėtingą operaciją Edita įspėjo sutuoktinį, kad jis nesiveržtų į ligoninę jos lankyti, nes esą vyrų neįleidžia į Ginekologijos skyrių.
Psichologė žmona taip susitarė, nes nenorėjo solidaus amžiaus sutuoktinio varginti ir versti nerimauti. Ji nepaprašė ir draugės, kad aplankytų. Edita suvokė, kad jeigu ir po operacijos nebus kam paduoti stiklinės vandens, ji pati ją pasiims. Moteris nenorėjo ištižti, sukelti kitiems gailestį. Edita troško greičiau pati vėl atsistoti ant kojų. Bet A.Čekuolis nepaisė žmonos draudimo, išsikvietė taksi ir nuvyko į ligoninę.
Taip pat skaitykite: Kaip numesti svorio sveikai
Rašytojas ir žurnalistas toje ligoninėje žinojo tik Akių ligų skyrių, kuriame anksčiau buvo lankęsis. Todėl ten pirmiausia ir užsuko, išsiaiškino, kur rasti Ginekologijos skyrių. Kai E.Čekuolienės palatos duris pravėręs ją operavęs gydytojas žaismingai pasakė, kad pas ją atėjo vaikinas, Edita sutriko: „Neturiu aš jokio vaikino.“ Gydytojas patikslino, kad vaikinas - su lazdele, tik jis truputį luktelės, kol kurjeris atveš rožes. A.Čekuolis užsakė gėlių, norėjo pradžiuginti žmoną.
Kad nemažai sunkumų atlaikę rašytojas ir psichologė moka vienas kitą džiuginti, buvo akivaizdu ir fotosesijos metu. Nors Edita iš anksto sakė, kad nemėgsta fotografuotis, kai pristigo kantrybės pozuoti šalia vyro, pasitaisiusi palaidinę prie kaklo atsiduso: „Kad neatrodytume kaip erotiniame žurnale.“ Fotografas patikino, kad iki tokio žurnalo fotosesijos jiems toli. „Ar kada nors fotografavote tokiam leidiniui?“ - šypsodamasi pasmalsavo moteris. „Oi, visko buvo“, - spausdamas fotoaparato mygtuką prasitarė mano kolega. A.Čekuolis užsiminė, kad nenorėtų nuotraukose atrodyti lyg būtų dirbtinai pozavęs. Kai paprašėme, kad žmona jį apsikabintų, rašytojas šypsodamasis ištarė: „Per daug gražiai.“ Čekuoliai nenorėjo nei padailintų nuotraukų, nei pagražinto pasakojimo.
„Algis iš pradžių juokėsi, kai aš visiems sakiau, kuo sergu. Aš atkirtau, kad čia nėra nieko gėdinga. Tai - ne sifilis ar dar kas nors. Juk vos ne kas antras žmogus suserga, pasaulyje dabar siaučia vėžio epidemija“, - patikino E.Čekuolienė. Psichologė neslėpė, kad vėžio židinys buvo gimdoje, bet metastazės buvo pasiekusios ir plaučius, aplenkdamos žarnyną. 2018 metų liepos pradžioje išgirdus diagnozę moteriai nebebuvo kur trauktis - teko skubiai operuotis.
„Aš seniai blogai jaučiausi. Kadangi buvo Algimanto ligos, maniau, kad pavargau“, - apie netikėtos ligos simptomus - didžiulį nuovargį ir silpnumą - užsiminė E.Čekuolienė.
Išbandymai, susiję su sveikata, A.Čekuolį užklupo pirmiau nei žmoną. 2016-ųjų pabaigoje žurnalistas atsisveikino su autorine laida „Pokalbiai su A.Čekuoliu“, kurią vedė 22 metus, ir netoli namų paslydęs patyrė gaktikaulio traumą. Kadangi jis nevartojo nuskausminamųjų, trečią dieną pateko į reanimacijos palatą. Po pusmečio žurnalistas patyrė dar vieną lūžį - kairės kojos šlaunikaulio. Be to, ligoninėje vyrą užklupo infekcija ir dar labiau susilpnino organizmą. Rašytojas ilgokai jautė silpnumą, sunkiai vaikščiojo.
Praėjusią vasarą žmonai nustatyta onkologinė liga A.Čekuolį išmušė iš vėžių, jis buvo sutrikęs. Matyt, jau tuomet vyras galimai patyrė baimę netekti artimo žmogaus. Nors sutuoktiniai laikosi sveikos gyvensenos, Edita įsitikino, kad vėžys ne pagal tai renkasi žmones. Moteris suprato, kad vėžys - labai individuali liga. „Kas vieniems padėjo įveikti vėžį, nebūtinai man gali padėti“, - sakė psichologė, kuri gydymosi priemones rinkosi pasikliaudama ir nuojauta.
Šių metų pradžioje sutuoktiniai tris savaites atostogavo Ispanijai priklausančioje Tenerifės saloje. Poilsis amžino pavasario saloje Editai padėjo atgauti jėgas, nes ji nemažai vaikščiojo ir buvo gryname ore. Editai buvo sunku apsiauti batus, nes kojos buvo pabrinkusios, todėl patogiausia tuo metu tapo paplūdimio avalynė. Būtų buvę gerai ir ilgiau pailsėti, ir pasigydyti Tenerifėje, bet E.Čekuolienei teko grįžti į Vilniaus universitetą studentams skaityti paskaitų apie derybų meną. „Buvau perspėjusi administraciją, kad abejoju, ar turėsiu jėgų dėstyti, bet prižadėjau“, - tvirtino dėstytoja, pasirinkusi ir osteopatinį gydymą - diagnostiką ir manipuliaciją rankomis. Osteopatė Editą pamokė, kad ji negali dirbti tokiu tempu, kokiu dirbo anksčiau. Tik po pirmos paskaitos Edita jautėsi labai pavargusi, bet kuo toliau, tuo geriau jaučiasi. Jėgas ir energiją atgaunanti psichologė pamažu įsitraukė į darbingą ritmą.
Negailestinga diagnozė pakeitė ne tik moters grožį, bet ir dvasinį pasaulį. Ji dabar visai kitaip gyvena, kitaip žvelgia į tuos pačius dalykus nei anksčiau. Edita džiaugėsi, kad pagaliau liovėsi kontroliuoti artimuosius, patarinėti suaugusiems savo dukrai ir sūnui įvairiose situacijose. Santykiai dėl to tik pagerėjo.
„Liga mums skiriama tam, kad suprastume, ką reikia keisti savame kūne ir sieloje. Juk labiausiai matome, kad atsirado guzas, jaučiame, jog ką nors skauda, o kas dvasioje darosi, tos netvarkos netvarkome. Daug žmonių prieš chemoterapijos seansus savęs klausia, kodėl man tai skirta. O kodėl ne tau?“ - kalbėjo iš vėžio diagnozės naujo gyvenimo pamokų gavusi E.Čekuolienė, kuriai savotiška dvasine vadove gydymosi metu buvo ir osteopatė. Su ja ne tik Edita susitinka, bet ir jos vyras. Juk sveikatos iššūkių turi abu. „Mano 87 metai - sunkiai pagydoma liga“, - pajuokavo A.Čekuolis ir patikino prastai nusimanantis apie ligas. Tačiau rašytojas pabrėžė, kad tokių valingų žmonių kaip Edita - labai mažai. Sutuoktinis didžiavosi žmona dėl to, kad ji ryžosi sugretinti universitetinę ir alternatyviąją mediciną, taip pat ėmėsi kurti gerą atmosferą namuose. „Po chemoterapijos seansų ji buvo kaip velnių priėdusi, aš leisdavau jai išsikalbėti, nesiginčydavau su ja“, - tikino rašytojas, kasdien po kelias valandas praleidžiantis prie rašomojo stalo.
A.Čekuolis neabejojo, kad pagrindinis neprastos jo sveikatos receptas - rašymas ranka. Kasdien jis parašo po tris rankraščius knygai. Darbo planavimas palaiko gerą rašytojo savijautą, tad ir užmojų jis turi nemažai.
Paskutinės dienos ir atsisveikinimas
Penktadienį apskriejo žinia, kad mirė žurnalistas, rašytojas Algimantas Čekuolis. Pasak sūnaus, jiedu vis dar šoko būsenos - nors ir buvo galima nujausti, kad visko gali nutikti, tokiai žiniai negali pasiruošti iš anksto. Jis pastebėjo, kad galima pasidžiaugti bent tuo, kad jo tėtis šįryt pasaulį paliko ramiai: „Jis papusryčiavo, atsigėrė kakavos, užsimerkė ir išėjo. Dukra Ieva su tėčiu praleido visą ketvirtadienį. Paskutinis įdomesnis pokalbis buvo, kai aš jam pasakojau apie dirbtinį intelektą - jam buvo labai įdomu, kaip jo kūrybinis aspektas skiriasi nuo žmogaus darbo. Jis iki pat galo domėjosi viskuo, buvo žingeidus. Pasak vaikų, ir juos tėtis juos mokė būti smalsius, džiaugtis gyvenimu. Daugiau į prisiminimus leistis dar nenoriu, man reikia nors šiek tiek laiko, kad viskas susigulėtų“, - jautriai sakė J.
Nešini vienu baltu gėlės žiedu, į Vilniaus laidojimo rūmus rinkosi vėlionio gedintys A.Čekuolio vaikai, artimiausi šeimos nariai, bičiuliai ir kolegos. Vos įžengus į salę su urna, juos lyg visai čia būdamas pasitiko Algimanto balsas - dideliame ekrane sukosi jo archyvinių laidų įrašai. O jo nuopelnus liudijo šalia padėti apdovanojimai ir ordinai. Sekmadienio popietę urna su A.Čekuolio palaikais buvo išlydėta į amžinąją žurnalisto poilsio vietą - Menininkų kalnelį Antakalnio kapinėse. Urną iš laidojimo namų išnešė dukra Ieva, o sūnus Justinas rankose laikė tėčio portretą. Žemę nuklojo baltų gėlių žiedai, o prie kapo jautrią kalbą pasakė menotyrininkas Saulius Pilinkus.
Žmonių atsiliepimai
Ištarti paskutinį „sudie“ dar šeštadienį atėjo ir žinomi šalies žmonės. Žurnalistė, televizijos laidų vedėja Edita Mildažytė, kuri sakė, kad Algimantas iš gyvenimo stengėsi imti viską, todėl nugyveno kupiną gražių akimirkų kelią. „Manau, kad žmogus nugyveno smagų gyvenimą, kabino pilnu šaukštu net su kaupu. Visiems tokio gyvenimo tik pavydėti ir nugyventi taip, kaip jis nugyveno. O šiaip buvo pakankamai principingas, teisingas žmogus, kuris, kai vėjas papūsdavo ne į tą pusę, pasukdavo bures taip, kad jos būtų teisinga kryptimi“, - portalui Žmonės.lt kalbėjo E.Mildažytė.
Žurnalistas ir politikas Česlovas Juršėnas rašytoją laikė savo bičiuliu ir jam negailėjo gerų žodžių ir kaip profesionalui, ir kaip asmenybei. „Jis ir pats buvo kryptingas, energingas ir veikė būtent šia linija, kad būtų daugiau tiesos, kad žmonės išgirstų, perskaitytų ir suprastų, kas dedasi pasaulyje ir Lietuvoje bei buvo praeityje. Tai jo didžiulis nuopelnas. Jis buvo aktyvus visuomenės veikėjas. Bičiulis Čekuolis aiškiai matė, kad nepriklausomybei reikia visų patriotiškai nusiteikusių jėgų. Prisimenu jį kaip kūrybingą asmenybę, neišsenkančios energijos ir kūrybos žmogų. Labai gaila, kad jo netekom, bet liko jo knygos, įrašytos laidos televizijos archyvuose“, - sakė Č.Juršėnas.
Atsisveikinti atvykęs rašytojas, žurnalistas Andrius Tapinas naujienų portalui Žmonės.lt papasakojo, kad Čekuolis buvo vienas iš jo autoritetų ir pavyzdžių. „Man jis buvo neakivaizdus mokytojas. Visada juokaudavau, kad norėčiau galėti dirbti tiek metų, kiek dirbo mylimas Algimantas. Ryškiausias atsiminimas yra iš knygų mugių, kai aš dar toks jaunas, pradedantis, o jis korifėjus, išleidęs daug knygų ir prie jo driekėsi šimtinės, tūkstantinės eilės žmonių po dvi valandas laukiančių jo autografo ir buvo toks baltas pavydas, kad norėčiau pasiekti tokį lygį ir būti toks kaip Algimantas visais įmanomais kampais“, - Žmonės.lt teigė A.Tapinas.
Paskutinės dienos slaugos namuose
Apie paskutines mylimo tėčio A. Čekuolio dienas naujienų portalo tv3.lt skaitytojams sutiko papasakoti jo sūnus Justas Čekuolis. Pokalbio metu J. Čekuolis pabrėžė tai, kad tėtis nugyveno turiningą gyvenimą, ir pasidžiaugė tuo, kad pasaulį A. Čekuolis paliko ramiai, be skausmo ir gerų žmonių apsuptyje.
Prakalbus apie paskutiniąsias tėčio bei aktyvaus visuomenės veikėjo A. Čekuolio dienas, jo sūnus J. Čekuolis pasakojo, kad tėtis jas praleido Trakuose, slaugos namuose. Sūnus pasakojo, kad garbaus, 93 metų amžiaus, tėčiui jau buvo reikalinga didesnė priežiūra nei sūnus galėjo ją suteikti, tad buvo pasirinkti slaugos namai, kurie siūlė visapusišką priežiūrą. „Tėtis paskutinius savo trejus metus leido Trakuose, slaugos ligoninėje, kur jį labai gerai prižiūrėjo. Žmogui 93 metai ir jam reikėjo didesnės priežiūros nei tai buvo galima daryti namuose, negu aš galėjau užtikrinti gyvendamas savo gyvenimą ir dirbdamas savo darbą“, - atvirai pasakojo pašnekovas.
Prabilus apie tai, ar prisimena savo paskutinį pokalbį su tėčiu, J. Čekuolis prisipažino, kad jis nebuvo niekuo ypatingas. Vis tik pašnekovas pasidalijo paskutiniuoju savo sesers Ievos Čekuolytės pokalbiu su tėčiu ir pasidžiaugė, kad iki paskutinių dienų Lietuvos šviesuolis neprarado smalsumo: „Kaip man pasakojo sesuo, ji, kai kalbėjosi paskutinį kartą su tėčiu, tai pasakojo jam apie dirbtinį intelektą. Jam buvo labai įdomu, kas tai per dalykas ir su kuo tai valgoma, kiek tai yra naudojama. Jis iki pat paskutinių dienų, kiek buvo sąmoningas, buvo žingeidus, smalsavo, domėjosi.“ Galiausiai, komentaru sutiko pasidalinti ir kartu su J. Čekuoliu buvusi I. Čekuolytė. Ji pasakojo, kad svarbiausia yra pasidžiaugti visu tėčio turiningu gyvenimu. „Mes norėtumėme pasidžiaugti jo gyvenimu, jis tikrai buvo žmogus, kuris mylėjo kitus žmones, buvo prieinamas, svarbus visiems. Nors žmogus išėjo, bet jis taip turiningai nugyveno savo gyvenimą, reikia tuo pasidžiaugti, kad jis galėjo tai padaryti“, - pridėjo I. Čekuolytė.
Gimtadienio akimirkos slaugos namuose
Pernai lapkritį, minėdamas savo 93-ąjį gimtadienį A.Čekuolis pasidalijo mintimis apie bėgančius metus ir gyvenimą slaugos namuose. Algimantas sakė, kad savo gimtadienius dažnai sutikti tekdavo svečioje šalyje ar tiesiog jūroje, plaukiant su įgula. Vis tik gimtadieniai, prasidedantys skaičiumi 9, jam įdomūs. Niekada nežinai, kiek dar jų liko ir kuris paskutinis. „Kol rašiau knygas, jaučiau, kad gyvenu. Pernai išėjo paskutinioji. Bet ką gali žinoti, gal bus dar viena paskutinė…“ - nusišypsojo tuomet A.Čekuolis.
Kaip esate pratęs švęsti savo gimtadienius?
Dažniausiai - labai paprastai. Jei tais metais per gimtadienį būdavau namuose, susirinkdavo šeima, giminaičiai, valgydavome tortą, keptą mėsą ir ragaudavome raudoną vyną. Dar vieną panašų suėjimą visuomet susiorganizuodavome ir su draugais.
Ar gaudavote dovanų?
Tiesą sakant, jų vengdavau. Nes tada ir man reikės sukti galvą dėl jų.
Ar greitai prabėgo jūsų metai?
Tiek daug dalykų, nutikusių dar vaikystėje, man atrodo tokie gyvi, tarsi būtų vakar įvykę. Prisimenu keturiasdešimt pirmuosius, kai mano buvo dešimt, prasidėjus trėmimams, buvome tikri, kad ir mūsų šeimai gresia tas pats. Tas jausmas įstrigęs iki šiandien. Labai aiškiai prisimenu mokyklą ir mokslo draugus. Kaip mokėmės šokti beveik uždraustą šokį - tango. Pamenu, kaip dar vokiečiams būnant, Širvintų progimnazijoje vaikščiojom ratu didžiojoje salėje, o aš žarstekliu nukabinau Hitlerio portretą. Menu tuos siaubo sukaustytus mokytojų, direktoriaus ir mamos veidus… Už tokius dalykus galėjo ir sušaudyti. Kuo toliau, tuo visa tai man atrodo gyviau. Bet ar greitai prabėgo tie metai, ar man tik taip atrodo - negaliu atsakyti. Tiesiog esu gyvenimui dėkingas už juos visus.
O kaip jūs gyvenate šiandien?
Kai atvažiavau į šiuo rūmus Trakuose, direktorei pasakiau, kad gyvensiu čia tiek, kiek man liko. Šio žodžio laikausi. Man čia gerai. Kiekvieną dieną palikęs kambarį, išeinu pasivaikščioti. Į bendras erdves arba, jei oras geras, laukan. Seneliai mėgsta susidraugauti. Todėl, kad namuose, kai visi išeina į darbus, nėra su kuo pakalbėti. Niekas nesikeičia ir tada, kai vidurinioji karta ir mokinukai grįžta po darbo. Man gaila, kad vis dar daug žmonių Lietuvoje mano, kad tokie namai yra „senelių prieglauda“ ar net „ubagynas“. Iš tiesų, čia visai įdomu gyventi. Ir man pačiam keista, kad savo namų jau nepasiilgstu. Po trejų pragyventų metų jaučiuosi taip, lyg čia yra mano namai. Čia viskas pritaikyta senoliams.
Ar galėtumėte išskirti vieną šviesiausių įvykių savo gyvenime?
Vienas iš tokių kaip tik ir yra susijęs su pirmąja mano knyga. Kūrinys „Per tris vandenynus“ gimė po kelionės, perplaukus Atlantą, Ledinuotąjį ir gabalą Ramiojo vandenyno. Pamenu šio reiso metu išsilaipinome Providenioje (gyvenvietė Rusijoje, Čiukotkoje, Čiukčių pusiasalyje prie Beringo jūros). Reisas buvo labai ilgas. Todėl išlipus gyvenvietėje, kur moterų yra maždaug 8 kartus daugiau negu vyrų, pašoktum net su pačiu velniu!
O koks gyvenimo etapas jums buvo sunkiausias?
Apie tai kalbėti nenoriu. Tik pasakysiu, kad sunkiausia gyvenime ne audros ir uraganai jūroje, kai gresia pavojus gyvybei. Beje, sunku man būdavo ir laive su nauju ekipažu. Kiekvieną kartą prieš išplaukiant. Dažniausiai įgula manydavo, kad mane „atsiuntė“. Pasitikėjimą reikėdavo nusipelnyti atvirais pasakojimais ir nuoširdžia draugyste. Bet šiandien džiaugiuosi, kad saugiai atplaukiau į savo uostą.
Ar mėgstate svajoti?
Taip! Apie savo likimą svajojau daug. Ir smagu, kad šiandien galiu pasakyti, jog gyvenimą nugyvenau dar įdomiau, nei svajojau. Beje, manau, kad svajonės yra dar ir būdas negalvoti apie ligas. Vis tik, kad svajonės pildytųsi - reikia tausoti savo kūną. Reikia žiūrėti, kad per anksti neateitų senatvė. Todėl aš kai pradėjau 15 metų žiemą trintis iki pusės sniegu ar praustis rytais lediniu vandeniu, taip darau iki šiol. Kitas svarbus dalykas, kurį pritaikiau sau - jau gana seniai visiškai atsisakiau alkoholio.
Ko palinkėtumėte sau gimtadienio proga?
Kad kaulų neskaudėtų! Bet labiau nei linkėjimus sau, Algimantas tuomet sakė norintis perduoti padėką visiems tiems, kurie jį dar prisimena. Kiekvieną gimtadienį rašytojas sulaukdavo daugybės sveikinimų įvairiomis formomis ir būdavo už tai labai dėkingas.
tags: #algimanto #cekuolio #receptai