Baltžiedė robinija: kas tai – akacija ar ne?
Gegužė ir birželis - metas, kai gamta pasipuošia žiedais. Žydi ne tik gėlės, bet ir krūmai bei medžiai. Kartais ore tvyro svaiginantis žiedų kvapas, sklindantis iš aukštai. Dažniausiai tokiu metu ant aukštų medžių kvepia robinijų žiedai. Lietuvoje šie medžiai vadinami dvejopai: vieni juos vadina robinijomis, kiti - akacijomis. Kaip gi yra iš tiesų?
Baltžiedė robinija: atsparumo ir ištvermės simbolis
Baltžiedė robinija (Robinia pseudoacacia) - medis, pasižymintis atsparumu ir ištverme. Nors Lietuvoje savaime neauga, būdama kilusi iš Šiaurės Amerikos, ji jau tiek išplitusi, kad paskelbta invazine rūšimi. Robinija gali užaugti iki 25-30 metrų aukščio ir auga itin greitai. Balti žiedai susitelkę į kekes, kurios pražysta gegužės pabaigoje arba birželio mėnesį. Dėl didelės gausos kitų žydinčių augalų, šis kvapnusis žydėjimas kartais lieka nepastebėtas.
Robinijos šakelės turi aštrius dygliukus, todėl šalia jų reikia elgtis atsargiai. Šis augalas beveik nereiklus dirvožemiui - gali augti nederlingose, sausose, smėlingose ar žvyringose vietose. Dėl šios savybės robinijos pritaikomos apželdinti buvusius sąvartynus, smėlio ar žvyro karjerus bei kitas nederlingas vietoves.
Vis dėlto, robinijos turi ir trūkumų. Jos greitai plinta atžalomis, todėl pasodinus savo kieme, reikėtų saugotis, kad šaknimis po žeme nenukeliautų nepageidaujama kryptimi, pavyzdžiui, pas kaimynus. Šiuo metu pagal įstatymą draudžiama jas dauginti ir platinti. Geriausia baltažiedžių robinijų nesodinti, o puoštis kitomis jų rūšimis, kurios nėra tokios agresyvios ir gamtoje neplinta. Taip pat robinijų sėklos yra kiek nuodingos, tad jų nereikėtų ragauti. Vienintelis nereikliųjų robinijų poreikis - tai saulėta vieta. Kartais robinijos šaltomis žiemomis apšąla, bet retai, o ir atželia greitai, nes yra labai gyvybingos.
Bitininkai labai vertina kvapnius robinijų žiedus, nes jie medingi. Kieta ir patvari robinijos mediena naudojama gaminant baldus ar įvairius smulkius dirbinius. Senos ir išraiškinga žieve baltažiedės robinijos auga senuose Lietuvos dvarų parkuose, botanikos soduose ir miesto parkuose.
Taip pat skaitykite: Vaikų piešimo lentos privalumai
Želdynuose auginamos ir kai kurios baltažiedės robinijos veislės: ‘Purple Robe’ rožiniais žiedais; ‘Umbraculifera‘ yra nedidelė, jos lajos forma apvali, tik beveik nežydi. ‘Frisia‘ ir ‘Aurea‘ lapeliai būna geltonos spalvos, o ‘Pyramidalis‘ lajos forma būna koloniška. Iš kvapniųjų žiedų yra gaminamas eterinis aliejus, kuris naudojamas kosmetikoje.
Želdynuose dar kartais auginamos ir kitos retesnės rūšys: plaukuotoji (R. hispida) žydi rožinės spalvos žiedais, o šakelės apaugusios liaukingais plaukeliais. Puošniosios arba meksikinės (R. neomexicana) robinijos žiedai stambūs ir rožiškai violetiniai; lipnioji (R. viscosa, sin. R. luxurians) bei kitos rūšys.
Akacija ir robinija: kas bendro?
O kaip gi su akacija? Iš tiesų, akacija yra visiškai kitas augalas. Su robinija turi šiek tiek bendro: abi priklauso pupinių šeimai (Fabaceaea) ir abi nužydėjusios sunokina ankštis su sėklomis-pupelėmis. Be to, botaniniame robinijos varde yra žodis „acacia“ (Robinia pseudoacacia), nes senais laikais robinijos ir akacijos buvo priskirtos vienai genčiai, tad greičiausiai tai ir įnešė painiavos iki šių dienų. Bet tai ir visas panašumas. O atskirti jas visai lengva, nes akacijos žydi geltonai, o svarbiausia, kad jos Lietuvoje neauga, mūsų žiemos joms per šaltos. Na, liaudiškai robinijos vis dar vadinamos akacijomis, gal, kad tas žodis skamba žymiai romantiškiau, pvz., „Akacijų alėja“.
Augalų pavadinimų daryba ir kilmė
Augalų pavadinimų daryba - tai tema, kurioje svarbu ne tik žinoti pavadinimus, bet ir suprasti, kad mūsų lietuvių kalba yra unikali savo darybos priemonėmis, įvairumu ir gausumu bei kai kurių žodžių archajiškumu.
Žmonės, gyvendami šalia augalijos, ją stebėdami ir naudodami, padarė didžiulius atradimus, kurie labai svarbūs išliko ir iki mūsų dienų. Žmonės patenkino pagrindinius fizinius poreikius ir sugalvojo įvairius augalų panaudojimo būdus. Augalus naudojo ligoms gydyti ir pan., todėl dabar kiekvienos tautos kalboje vartojami atitinkami jų pavadinimai. Botanika - tai mokslinė disciplina.
Taip pat skaitykite: Auginant prieskonius pavėsyje
Pradedant antikos laikais, o vėliau ir viduramžiais bei Renesanso laikotarpiu, moksle vis labiau pradėjo įsivyrauti lotynų kalba, labai palengvinusi įvairių kraštų mokslininkų bendradarbiavimą. Iki XVII a. apie augalų įvairovę, biologiją ir praktinį jų pritaikymą susikaupė nemažai informacijos: pasirodė įvairūs leidiniai, knygos, kuriose buvo vardijami ir aprašomi augalai. Nors XVI - XVIII a. šis požiūris nebuvo pakankamai griežtai reglamentuotas, todėl kiekvienas botanikas augalus vadino savaip. Taip susidarė didžiulė painiava, labai stabdžiusi botanikos pažangą.
Sustabdyti šią nomenklatūros painiavą ryžosi vienas pirmųjų botanikų šveicaras Gasparas Bauhinas, 1623 m. išleidęs veikalą „Pinax Theatri Botanici“, kuriame aprašė tuo metu žinomas augalų gentis ir rūšis bei jų sinonimus. Didžiausiu mokslinės biologijos nomenklatūros autoritetu yra laikomas Karolis Linėjus, parašęs daug vertingų darbų bei įvedęs binarinę nomenklatūrą ir apibrėžęs augalų mokslinių pavadinimų sudarymo principus. 1867 m. šveicarų botanikas Alfonsas P. Dekandolis pirmasis pasikėsino į nomenklatūros taisyklių rinkinį „Lois de la Nomenclature Botanique“, kuriame buvo nustatyti svarbūs nomenklatūros principai ir taisyklės. Patvirtintas Tarptautiniame botanikos kongrese Paryžiuje, jis tapo šiuolaikinio Tarptautinio botanikos nomenklatūros kodekso pirmtaku.
Lietuviška botanikos terminija, kuriai priklauso ir augalų pavadinimai, pradėta kaupti ir kurti XIX a. Vienas reikšmingiausių lietuviškai augalų terminijai yra Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos darbai. Daug metų jis kaupė medžiagą apie Žemaitijos augaliją ir ėmėsi didžiulio darbo - rašyti botanikos veikalus lietuvių kalba. Daugiausia augalų pavadinimus J. Pabrėža rinko iš gyvosios kalbos, o surinktą medžiagą panaudojo mokslinei terminijai, būtent dideliam augalų vardynui, kurti. Šiuo metu kaip ir J. Pabrėža lietuviškus augalų pavadinimus rinko ir kūrė kitas gamtos mokslų terminų kūrėjas L. Ivinskis. Vienas svarbiausių XX a. pirmosios pusės botanikos leidinys Lietuvoje, kuriame aprašyta lietuviškos botanikos nomenklatūros kūrimo ir kaupimo istorija, yra „Lietuviškas botanikos žodynas“. Jo pirmoji dalis, redaguota J. Dagio, išspausdinta 1938 m. Kaune. 1951 m. parengta antroji „Lietuviško botanikos žodyno“ dalis, išleista 1965 m. Taigi buvo rengiamas „Botanikos vardų žodynas“, kuris išleistas 1998 m.
Kiekviena šiame veikale išrašyta augalų gentis turi lotynišką, lietuvišką, vokišką, anglišką ir rusišką pavadinimą (kartais net ir ne po vieną, o daugiau). Šis (1532). Šis ir kuris lietuviškus vardus siekiama išsaugoti (pvz., Lysimachia - ašilingė ir poraistė ir kt.). Šis, pvz.: ašarėlės, auskarėliai), išimtį sudaro vienintelis frazeologinis pavadinimas - vandens lelija (Nymphaea) N 109. Rūšies pavadinimai beveik visi dviskiemeniai, išskyrus keliolika vienaskiemenių labai žinomų liaudinių pavadinimų (iš viso jų rasta 25), pvz.: blindė (Salix caprea) S 25, bruknė (Vaccinium vitis-idaea), V 11, diemedis (Artemisia abrotanum) A 526, mėlynė (Vaccinium myrtillus) V 3, pupa (Vicia faba) V 101, rugiagėlė (Centaurea cyanus) C 300, vaivoras (Vaccinium uliginosum) V 10 ir kt.
Darbą sudaro du skyriai: „Augalų pavadinimų daryba“ (jame nagrinėjami 883 pirminiai ir įvairiais darybos būdais sudaryti augalų pavadinimai) bei „Augalų pavadinimų kilmė“. Skyriai dar skirstomi į atitinkamas smulkesnes dalis. Visas darbas apibendrinamas bendromis išvadomis. I. Šiuo kalboje buvusiais žodžiais pagrindu. Šis žodžių darybos tyrinėjimo aspektas, kai domimasi genetiniais žodžių ryšiais ir žodžių susidarymu, vadinamas genetiniu. Toks darybos tyrinėjimas genetiniu aspektu, kai nesiremiama vienalaikiais darybos santykiais tarp žodžių, sudaro istorinę, arba diachroninę, žodžių darybos esmę. Šiais žodžių tarpusavio santykiais“ (Urbutis 1978: 31). Šis pavadinimų daryba šiame skyriuje yra nagrinėjama sinchroniškai. . Pavadinimų kilmei dėmesys kreipiamas tik tiek, kiek ji kartais padeda paaiškinti augalų pavadinimų darybą. Pirmiausia išskirti pirminiai žodžiai, o po jų lietuviški ir hibridiniai dariniai. Darybos būdai ir dariausi jų tipai yra nagrinėjami pagal darinių gausumą: iš pradžių pateikiami priesaginiai ir sudurtiniai pavadinimai, o po jų mažesnę dalį sudarantys galūniniai ir priešdėliniai vediniai. Neaiškūs arba su spėjamu pamatiniu žodžiu augalų pavadinimai aptariami atskirai.
Taip pat skaitykite: Kelionės po Pietų Ameriką
Pirminiai augalų pavadinimai
Šiuo metu lietuvių kalboje jau prigiję pavadinimai. Iš viso rasti 124 pirminiai augalų pavadinimai (arba 14 proc.). Reikia pastebėti tai, kad dalis žodžių, istoriškai laikomų dariniais, sinchroninės darybos požiūriu nėra jokie dariniai. Pavyzdžiui, augalo pavadinimas avietė dabartinės kalbos požiūriu negali būti siejamas su žodžiu avis, nes tarp šių žodžių dabar nėra jokio semantinio ryšio. Įdomesnis atvejis taip pat būtų baltų kalboms būdingas augalo pavadinimas apynys, kuris, žvelgiant istoriškai, yra kilęs iš ap(ie) + vyti. Tai rodo ir formos liet. apvynys, lat. apv+nis (Sabaliauskas 1990: 154).
Priesaginiai augalų pavadinimai
Su priesagomis išvesti augalų pavadinimai sudaro vieną gausiausių grupių (38, 5 proc. visų darinių, arba 340 pavadinimų). Šio darybos būdo terminai gausumu toli pralenkia galūninius ir priešdėlinius vedinius. Pirmiausia aptariami vardažodiniai priesagos vediniai, nes jų grupė yra didžiausia (292 pavadinimai), ir dariausios jų priesagos.
Šie pavadinimai laikytini vardažodinės ypatybės turėtojais pavadinimais. Augalų pavadinimų vardažodinis vedinys, kuris yra vardažodinės ypatybės turėtojas pavadinimas, iš viso rasta 231. Itin didelę dalį sudaro vardažodinis vedinys, padarytas iš daiktavardžio (168 pavadinimai), gerokai mažesnę dalį - pamatiniu žodžiu einantis būdvardis (61), iš skaitvardžio sudaryti rasti tik du augalų pavadinimai. Vardažodinės ypatybės turėtojo pavadinimų kategorijos augalų pavadinimai išsiskiria darybos tipų gausumu (sudaromi net su 41 priesaga). Šios dariosios yra priesagos -en-, -kšn-, -uol-. Priesagos -en- vediniai turi galūnes -is arba -ė. Iš viso rasti 36 augalų pavadinimai, sudaryti su priesaga -enis iš daiktavardžio. Su priesaga -enė rasti 32 augalų pavadinimai taip pat remiasi daiktavardžiais. Kai kurių augalų vardų daryba yra jau nepakankamai aiški, pavyzdžiui, pavadinimą gebenė (Hedera) H 24 galima sieti su keliais žodžiais. Kur kas retesni šios priesagos vediniai, padaryti iš būdvardžio (iš viso 11 pavadinimų). Įdomesnis augalo pavadinimas yra didenė (Didymodon) D 106. Šiuo atveju tai gali būti ir kitos kalbos sekinys, plg.: lot. Didymodon, rus.
Priesagos -kšn- vediniai taip pat būna su galūnėmis -as arba -ė. Rasti 26 priesagos -kšnė vediniai, sudaryti iš daiktavardžio. Neaiškesnės ir individualesnės darybos galėtų būti terminas dumplkšnė (Physalis) P 228. Kaip teigia K. Atskirai aptartinas ir augalo pavadinimas aldrkšnė (Aldrovanda) A 202. Šio vedinio motyvacija nėra pakankamai aiški. Jis galėtų būti ir kitos kalbos sekinys, plg.: lot. Aldrovanda, vok. Aldrovandie, angl. aldrovanda, rus. Rasti tik keturi priesagos -kšnas vediniai, padaryti iš daiktavardžio. Priesagų -kšnas, -kšnė vedinys, padarytas iš būdvardžio, rasta gerokai mažiau (11 pavadinimų). Daugiausia jų pamatiniais žodžiais pasakoma kokia nors vidinė arba išorinė augalo ypatybė, pvz.: dygkšnė (Torilis) T 134 (: dygus), džiugkšnė (Hypochaeris) H 244 (: džiugus), minkaštkšnė (Tortula) T 141 (: minkaštas), plikkšnė (Porella) P 465 (: plikas), puikškšnas (Mimulus) M 185 (: puikus), skudrkšnas (Pleurospermum) P 365 (: skudrus gerai augantis, vešlus LK} XII 1120), šiurkšmkšnė (Racomitrium) R 1 (: šiurkšmus šiūstelėjęs, apyšiūlis LK} XIV 902), švitrkšnas (Cistus) C 527 (: švitrus blizgantis, žibantis, šveitrus LK} XV 618), valkkšnas (Agropyron) A154 (: valkus tįsus, tampus, minkaštas, klampus, diržus, liaunas, lankstus, standus, elastingas LK} XVIII 56), vingrkšnė (Spirulina) S 458 (: vingrus), žarotkšnė (Radiola) R 4 (: žarotas kuris su žaromis ).
Rasti 24 augalų pavadinimai, padaryti su priesagomis -uolis, -uolė. Didesnę dalį sudaro priesagos -uolė vediniai, kurių pamatiniu žodžiu eina daiktavardis (iš viso jų rasta 12). 1) augalo pavadinimas (7 pavadinimai), pvz.: avižuolė (Arrhenatherum) A 523 (: aviža), dirsuolė (Bromopsis) B 160 (: dirsė), smilguolė (Apera) A 441 (: smilga), soruolė (Pennisetum) P 96 (: sora), spanguolė (Oxycoccus) O 136 (: spangė, plg. Šiai! LK} XV 319; plg. Su priesaga -uolis rasti tik penki pavadinimai, padaryti iš daiktavardžio, pvz.: banguolis (Furcellaria) F 129 (: banga), papartuolis (Thelypteris) T 69 (: papartis), purvuolis (Liparis) L 197 (: purvas), raguolis (Consolida) C 661 (: ragas), šarvuolis (Peridinium) P 118 (: šarvas). Kaip matyti iš pavyzdžių, daugumos šių augalų priesaginių pavadinimų pamatinis žodis taip pat įvardija augalui būdingas savybes, jo turimą dalyką ar panašumą į ką nors. Kiti šios priesagos vediniai yra padaryti iš būdvardžio. Dažni augalų pavadinimai rasti su priesaga -uolė. Visi priesagos -uotis, -ė vediniai remiasi daiktavardžiais (iš viso 10 pavadinimų). Priesagos -uotis vediniais taip pat pasakomas augalo arba jo dalies panašumas į kokį daiktą, išvaizda, pvz.: ežiuotis (Anabasis) A 336 (: ežys), kurkuluotis (Gomphosphaeria) G 193 (: kurkulas susivėlęs siūlas, vilnos ir pan. 2) panašumas į pamatiniu žodžiu pasakytą daiktą ar dalyką, pvz.: buožainė (Knautia) K 14 (: buoža), saulainė (Helenium) H 33 (: saulė), sėmainis (Buxbaumia) B 215 (: sėmuo lino grūdas, sėkla LK} XII 367), siūlainė (Cepholoziella) C 334 (: siūlas), strypainis (Phalaris) P 154 (: strypas).
Rasti 7 iš būdvardžio padaryti šios priesagos vediniai. Priesagos -otis, -ė vediniai nėra gausūs (iš viso rasti 6 pavadinimai). -uonis, -ė (3 pavadinimai), pvz.: garbuonė (Ulota) U 13 (: garbus?
Deminutyviniai augalų pavadinimai
Šiuo atveju - didesnė) ar bent taip nusakyta, kad būtų matyti to dalyko vertinimas bei su juo susijusios emocijos, kurios gali būti kuo įvairiausios <& >” (DLKG 1997: 87). Šiuo atveju, skirtingai nei bendrinėje kalboje, kuri pasižymi dideliu deminutyvų gausumu ir jų darybos įvairumu, terminologijos reikalams deminutyvai vartojami daug siauriau. Visi augalų pavadinimai, padaryti su deminutyvinėmis priesagomis, neturi maloninės reikšmės. Jie dažniausiai turi ne maloninę, bet arba grynai mažybinę, arba vadinamąja specialiąją reikšmę, t. y. Augalų pavadinimų, sudarytų su deminutyvinėmis priesagomis, iš viso rastas 61 vardas. Kaip matyti 1 lentelėje, dariausios priesagos yra -utis, -ė, -elis, -ė, -(i)ukas, -ė, -ėlis, -ė, -aitis, -ė, -ytė. Priesaga -utis, -ė pasižymi darumu - iš viso rasta 14 pavadinimų, padarytų su šia deminutyvine priesaga. 1) augalo kilmės vieta (vietovė arba augimo sąlygos), pvz.: ežerutė (Hydrilla) H 212 (: ežeras), pakalnutė (Convallaria) C 664 (: pakalnė), sibirutė (Sibiraea) S 275 (lot. Atskirą augalų grupę sudaro pavadinimai, kurie su šia priesaga yra išvesti kaip mažybinės reikšmės vediniai. Vyriškosios giminės su priesaga -utis rasti tik trys pavadinimai, jie taip pat padaryti iš daiktavardžio. Šios priesagos vedinys iš viso rasta 14. Su priesaga -elė sudarytų augalų pavadinimų pamatiniu žodžiu pasakomas augalo panašumas į kokį nors daiktą arba kokį kitą dalyką, pvz.: kurpelė (Aconitum) A 75 (: kurpė), šiaušialėlė (Erigeron) E 133 (: šiaušis kas pasišiaušęs, pasišiaušęs, dyglėtas , galbūt sietinas su veiksmažodžiu šiaušo, šiaušti), valtelė (Navicula) N 21 (: valtis), verpstelė (Cymatopleura) C 884 (: verpstė). 2. Veiksmažodiniai augalų pavadinimai darybos atžvilgiu priskiriami prie veikėjo ir veiksmo…