Žmogus gyvena ne viena duona: biblinis požiūris

Bažnyčioje dažnai kalbama apie krikščionis ir nekrikščionis, tarsi tai būtų dvi visiškai atskirtos grupės. Tačiau egzistuoja ir žmonės, kurie yra tarp šių dviejų polių. Šiame straipsnyje panagrinėsime, ką Biblija sako apie žmogų, jo santykį su Dievu ir pasauliu, bei ką reiškia gyventi ne tik materialinėmis gėrybėmis, bet ir dvasinėmis vertybėmis.

Krikščionis ateistas?

Knygos „Krikščionis ateistas“ autorius Kreigas Groušelis atvirai kalba apie savo baimes ir abejones, kviesdamas skaitytojus susimąstyti apie Dievo esmę ir Jo veikimą. Ši knyga gali tapti atspirties tašku pokalbiams apie tikėjimą ir abejones.

Autorius aprašo asmeninę patirtį, kai 2014 m. šaukėsi Dievo ir pajuto Jo artumą. Jis teigia, kad atgimė iš naujo dvasia, patyrė dvasinę viziją, kuri jam buvo tokia aiški, kaip žodžiai šiame puslapyje. Vizijoje jis stovėjo ant smėlio prieš tris linijas, simbolizuojančias skirtingus tikėjimo lygius.

Trys tikėjimo linijos

  1. Tikiu Dievu ir Kristaus Evangelija tiek, kiek ji duoda naudos. Daugelis save vadinančių krikščionimis lieka šioje linijoje. Jie nori naudos iš Dievo, nekeisdami savo gyvenimo, aukodami ką nors dėl Jo. Jie nebijo Dievo, nesidalija tikėjimu, myli šį pasaulį ir žūtbūt siekia laimės. Bet ar vien tikėjimo Jėzumi užtenka? Ar toks tikėjimas yra tikroji krikščionybė?
  2. Tikiu Dievu ir Kristaus Evangelija tiek, kad aukočiausi be vargo. Šią liniją peržengę žmonės tiki Dievu ne tik dėl naudos, bet ir aukoja, tačiau tik tol, kol tai neatsieina per brangiai. Jie tarnauja Jėzui, bet nenori būti kritikuojami, atsižada kai ko dėl Kristaus, bet nenori būti atskirti nuo šeimos.
  3. Tikiu Dievu ir Kristaus Evangelija tiek, kad dėl jos atiduočiau savo gyvenimą. Šioje linijoje esantys žmonės yra pasirengę atiduoti visą savo gyvenimą Kristui. Jiems turtas danguje yra svarbiau už bet kokį turtą šiame pasaulyje. Jie labiausiai bijo Dievo ir trokšta Jo labiau už viską.

Autorius teigia, kad giliai viduje žinojo, jog turi būti trečiosios linijos tikintysis. Jis pradėjo melstis kaip niekad, ieškojo Dievo ryte ir nesiliaudavo visą dieną, mąstydavo apie Jėzų užmigdamas ir prabusdamas, atsisakinėjo vieno dalyko po kito, kol tarp jo ir Dievo beliko vienas kliuvinys. Pagaliau vieną sekmadienio popietę jis patikėjo Dievui tą paskutinę gyvenimo sritį.

Gyvenimas pagal tikėjimą

Užuot tikėję pasauliu ir savimi, turėtume kasdien rinktis gyventi pagal savo tikėjimą Dievu. Kai iš tiesų pažįstame Dievą, užuot gėdydamiesi praeities abejonių Dievo meile, kasdien patiriame Jo malonę, besąlyginę meilę ir palankumą. Tvirtėjant tikėjimui ir maldai, matysime Jo gerumą net ir išmėginimuose ir vis dažniau atleisime, kaip ir Jis mums viską atleido. Leisime neribotai Dievo galiai iš pagrindų mus pakeisti ir išvesti iš gyvenimo, paralyžiuoto baimės bei nerimo. Kai Dievas yra mūsų gyvenimas, o ne tik tas, kuo tikime, tada saugumo ir laimės ieškosime ne šio pasaulio dalykuose, o juos atrasime Dievo artume ir Jo valioje. Dievo apimti, bažnyčios sutvirtinti kasdien naudosimės proga pasidalyti Jo meile su kitais.

Taip pat skaitykite: Pietų krašto žmogaus bruožai

Kas tas žmogus?

Tema atrodo begalinė, klausimas per gilus, apimantis visą Bibliją ir visą gyvenimą. Visi klausiame: "Kas aš?" Atsakymų ieškome psichologijoje, dar kur nors. Bet pabandykime nors truputį pažvelgti į žmogų ir į save Dievo akimis, per Bibliją. Ne iš išorės, bet iš vidaus.

Dievas atsimena, rūpinasi, apvainikuoja garbe ir didybe, aukština, kreipia dėmesį, lanko, bando, neatstoja, vėl ieško. Tai kas aš? Man nesuvokiama yra Dievo širdis ir Jo rūpestis, Jo požiūris į kiekvieną žmogų. Ką Jis į mane sudėjo? Kokią gyvybę davė, kad būdamas mirtingas, nešioju savyje Jo begalinę dvasią.

Žmogus - Dievo atvaizdas

Žmogus yra Dievo atvaizdas. Jis apdovanojo talentų, kūrybiškumu bei intelektu, davė užduočių. Bet žmogus yra visiškai sugedęs. Rašoma apie nuopuolį. Žmogus nepaklausė Dievo ir sugriovė darnius santykius. Iš Adomo ir Ievos kilusi visa žmonija tapo nusidėjėliais ir maištininkais, mirusiais nuodėmėse (Ef 2, 3). Neišganytas žmogus nusipelno Dievo pasmerkimo, nesugeba daryti gera.

Reformatų teologija perdėm teocentriška, t. y. viskas orientuota į Dievą. Vien Dievas yra Kūrėjas. Viskas, kas egzistuoja, yra jo kūrinija. Kūrėjas nėra priklausomas nuo kūrinijos. Vien Dievas yra Viešpats, visai šventas ir visų taisyklių bei vertybių šaltinis. Vien Dievas yra Išganytojas. Mes patys išsigelbėti negalime. Vien Dievas.

Atmintis kaip ryšys

Sustokime ties žodžiu "Atsiminti". Ką man reiškia ką nors atsiminti? Kaip aš jaučiuosi, kai mane atsimena? Kas yra mano atmintyje? Aš jus atsimenu, gal ne visus vardus, ir kaip džiugu, kai kitas irgi atsimena. Neseniai supratau atminties vieną aspektą, kad būtent tai yra galimybė palaikyti ryšį, kai negaliu būti fiziškai šalia.

Taip pat skaitykite: Ne vien duona...

Patyrinėkime savo atmintį. Atrodo, kad širdyje gali būti sudėti mums brangūs artimieji, kai kurie jau anžinybėje, bet paprasčiausios atminties dėka, jie yra vis dar ryšyje, o kartais arčiau už esančius šalia. Jeigu mes būdami žmonės galime išlaikyti tokį ryšį, tai koks stiprus yra Dievo ryšys su žmogum, kuris nuolat atmena žmogų, mane. Juk apsidžiaugiam, kai kas nors iš pažįstamų mūsų nepamiršo, o kaip apsidžiaugtume, jei suprastume, kad viso pasaulio Viešpats, ne kokios nors šalies karalius, ir net ne popiežius, bet pats Dievas mane atsimena. O gal aš galiu nors truputį atsakyti Dievui tuo pačiu - kartais Jį prisiminti? Tik tiek? Taip ir Jis bus mano širdyje tarp mano artimųjų, taip palaikysiu ryšį su tuo, ko negaliu paliesti.

Biblija kalba apie Dievą įvairiais žemiškais įvaizdžiais, kad galėtume nors truputį Jį suprasti. Taip atsiskleidžia įvairūs aspektai to begalinio Dievo per mūsų žemiškas patirtis. Jis rūpinasi savo kūriniu žmogumi, kaip tėvas, guodžia kaip motina. Ir Jis nori kad vaikai užaugtų, panašūs į tėvą, bet kiekvienas taip pat ir kitokie.

Dievo Sandora su žmonėmis

Dievo sandora su žmonėmis. Jėzus vienintelis tarpininkas. Jis yra tikras žmogus, bet kartu ir Dievas. Būdamas Dievas, jis galėjo nugalėti mirtį ir suteikti išganymą. Jėzus apsiėmė atpirkti. - "Dievas su jumis". Sūnui, Dievas skyrė tris užduotis - pranašo, karaliaus ir kunigo. Būdamas pranašu, Jėzus skelbė tikrąjį ir tobulą mokymą. Būdamas karalius, Jėzus yra valdovas, tačiau jo karalystė yra dvasinės prigimties. Būdamas kunigu, Jėzus paaukojo patį save - ir atvėrė galimybę žmonėms susitaikyti su Dievu.

Laisvasis Dievas ir laisvasis žmogus. Viskas priklauso tik vien Dievas. Žmogus tėra tik kūrinys. Kiekvienas, norintis būti laisvas, turi tapti Dievo vergu, kitaip tariant, tapdamas jo vergu. Laisvas nuo pasmerkimo, nuo įstatymų laikymosi ir prakeikimo. Laisvas paklusti ir tarnauti. Dievas moko nebijoti pasaulio. Tas mažas tikėjimas yra stipresnis už pasaulį. Mano vakaro malda yra stipresnė už visus šios dienos verslo reikalus. Tas truputis, kurį turi tikintis, Dievui yra brangesnis už visus pasaulio turtus.

Biblija - autoritetingas vadovas

Biblija yra autoritetingas vadovas visam gyvenimui, yra Dievo žodis. Todėl ji yra "visos tiesos kelrodis". Joje pateiktas "pilnas mokymas. Rašto aiškinimas apima ne tik supratimą, bet ir pritaikymą. Reikia suprasti Biblijos principus pritaikyti šiandienos pasaulyje.

Taip pat skaitykite: Ilgaamžiškumo paslaptys

Gyvenimu patikrintas tikėjimas

Tikėjimas nėra vien religiniu bažnytiniu fenomenu. Jis pabrėžia, kad tikėjimas keičia ir gerina žmogų, tad keiskitės ir keiskite savo gyvenimus! Atsakomybę reformatai laiko labai svarbia dorybe. Svarbų vaidmenį vaidina pamokslavimas. Nors pilnas nuodėmės, bet vis vien priklauso Dievui. Reformatai nesmerkia kultūros, švietimo, mokslo, skatina aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime.

Vanduo kaip Biblijos simbolis

Truputis tikėjimo. Dar keletas minčių iš Abraomo istorijos. Priimdamas svečius jis atneša vandens kojoms nusiplauti. Apie tokius papročius girdime ir Evangelijose, kai Jėzus priekaištauja fariziejui: "Aš atėjau į tavo namus, o tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti…"(Lk 7,44) Pats Jėzus per paskutinę savo Velykų vakarienę mazgoja mokiniams kojas (Jn 13). Vanduo yra labai stiprus simbolis Biblijoje. Pirmiausia, jis reiškia patį Dievą, jo duodamą gyvybę, o dvasine prasme yra Dievo žodis, jo išmintis, kuri duoda žmogui tikėjimą. Bet Abraomas atneša tik TRUPUTĮ vandens. Dievui reikia labai nedaug, kad galėtų pas mus apsilankyti. Tik truputį tikėjimo. Nebijoti ir pakviesti į savo palapinę. Tada Jis gali mus apdovanoti ir išpildyti mūsų didžiausius troškimus. Abraomui svečiai pranešė apie sūnaus gimimą - tai kas jau atrodė neįmanoma.

Sara ir Abraomas

Netikėti svečiai jiems praneša džiugią žinią, kad Sara susilauks sūnaus. Iš nevilties, kad neturėjo vaikų, Sara jau buvo parodžiusi savo iniciatyvą. Išvarymas Hagaros į dykumą taip pat buvo suprantamas, nes vergė, nors ir tapusi šeimininko žmona, negalėjo lygintis su šeimininke. Čia mes matome paralelę Saros istorijos su Marija, Jėzaus motina. Mes sakytume, kad Sara pradeda atpirkimo kelią, kurį galiausiai Dievas išpildo per Mariją. Žydų teologai sako, kad Sara prašė Dievo mirti vietoj Sūnaus. Galime ir čia matyti paralelę su Marija, kuri kartu kentėjo su Jėzumi. Sara su duona leidžia paragauti amžinybės skonio. To Edeno sodo skonio, kurį prarado Ieva. Dievas turi kiekvienam savo planą, kaip Abraomui, Sarai, Izaokui.

Abraomo ir Saros istorija parodo, kad žemė pirmiausia skirta mirusiųjų prisikėlimui. Kad žmogaus gyvenimo tikslas nėra tik sunkus darbas, kaip buvo lemta Adomui, bet kelionė į Tėvo namus. Tokią viltį turėtų mums duoti ir mūsų tėvų kapai. Kaip ženklas susijungimo su šeima ir artimaisiais, kaip svetingiausia Dievo palapinėj.

Dievo Baimė

Pats žodis baimė skamba negatyviai. Ypač mūsų dienomis esame prislėgti nežinomybės baimės. Tačiau, sakoma, kad Viešpaties bijantis nieko nebijo. Kas gi ta Viešpaties baimė, jei tai nėra baimė? Herb. baimė (ira) - tai tam tikra riba, žaidimo taisyklės. Čia tokie išoriniai baimės paaiškinimai. Mūsų ryšys su Dievu sakome yra meilė. Bet ši meilė negali būti neapibrėžta ar tik graži idėja. Todėl rasti Biblinės Dievo baimės gelmę šiandien labai sunku.

Dievo baimė ateina iš pagarbos, o kartais iš nežinojimo, kaip turiu elgtis prieš Jo didybę. Todėl turime imtis Rašto su malda. Pradėdami skaityti Raštą, turėtume laikytis nuostatos: „Tai, ką skaitau, parašyta man ir apie mane“. Dievas siekia ne vien pateikti faktus, o veikiau atskleisti save. Jis rašo mums ne todėl, kad sudarinėjame jo biografiją, bet kad mus myli ir kviečia jį mylėti.

Rašto studijavimas

Galime skaityti jo žodžius Naujajame Testamente, bet kartais jie atrodo mums be gyvybės - gal pernelyg pažįstami ar nudėvėti, gal pernelyg neaiškūs. Tačiau Jėzus juk yra greta mūsų - panašiai kaip jis ėjo greta mokinių kelyje į Emausą. Norint išgirsti Dievo žodį Rašte, reikia skaityti Raštą kaip tikrą Dievo žodį su visa derama pagarba. Turime studijuoti Biblijos knygas panašiai kaip studijuotume kitokio pobūdžio literatūrą, siekdami jas suprasti.

Raštas gali būti veidrodis, kuriame save matome ir suvokiame. Jis gali padėti pažvelgti į save pačius Dievo akimis. Jei Bibliją skaitome taip bešališkai, kaip paprastai skaitome kokią kitą knygą, vadinasi, neskaitome jos kaip Dievo Žodžio. Jėzaus mokymas yra aiškus: „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli“ (Jn 14, 21). Jei mūsų nuomonė skiriasi nuo Dievo nuomonės, tai - nuodėmė; jo paliepimų nevykdymas yra neklusnumas.

Biblija nėra knyga, kuri tik kažką atskleidžia apie Dievą ir jo buvimą istorijoje. Biblija nėra panaši į kompiuterio adresuotas mokesčių sąskaitas. Nors Raštai skirti visiems žmonėms, Dievo balsas kreipiasi į mus ne taip, kaip grupinis aplinkraštis. Bičiuliai rašo todėl, kad nori mums atsiskleisti, jie mus myli ir mes juos mylime. Jie siunčia laišką ne tam, kad perduotų žiupsnį faktų, bet norėdami išreikšti asmeniškai save. Dievas siekia ne vien pateikti faktus, o veikiau atskleisti save. Jis rašo mums ne todėl, kad sudarinėjame jo biografiją, bet kad mus myli ir kviečia jį mylėti. Biblija nėra vien labai seniai pasakyto Dievo žodžio atpasakojimas, tarsi straipsnis žurnale.

Jėzus - Gyvenimo Duona

Jėzus atsakė: “Aš esu gyvenimo duona! Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgo šitos duonos-gyvens per amžius. Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Ir, paėmęs duoną, Jis padėkojo, laužė ją ir davė jiems, sakydamas: “Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Darbuokitės ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Čia yra vienas berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepalus ir dvi žuveles. Jėzus tarė: “Susodinkite žmones!” Toje vietoje buvo daug žolės. Sulipo į valtį ir išplaukė į kitą pusę ežero, į Kafarnaumą. Nusiyrę apie dvidešimt penkias-trisdešimt stadijų, jie pamatė Jėzų, einantį ežeru ir besiartinantį prie valties. Kitą dieną minia, buvusi anoje pusėje, pamatė, kad ten nebuvo kitos valties, tik ta, į kurią įlipo Jo mokiniai. Darbuokitės ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Tada jie klausė: “Kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir Tave įtikėtume? Jėzus atsakė: “Aš esu gyvenimo duona! Jie sakė: “Argi Jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi nepažįstame Jo tėvo ir motinos? Jėzus jiems atsakė: “Nemurmėkite tarpusavyje! Pranašų parašyta: ‘Ir visi bus mokomi Dievo’. Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgo šitos duonos-gyvens per amžius. Štai duona, nužengusi iš dangaus,-ne taip, kaip jūsų tėvai valgė maną ir mirė.

Kiti bibliniai simboliai

Aš esu vartai. Jei kas įeis per mane, bus išgelbėtas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, nemirs per amžius. Vagis ateina tik vogti, žudyti ir naikinti. Mirtis ir pragaras buvo įmesti į ugnies ežerą. Ir įmetė į bedungę, užrakino ją ir iš viršaus užantspaudavo, kad nebegalėtų daugiau suvedžioti tautų, kol pasibaigs tūkstantis metų. Aš pamačiau sostus ir juose sėdinčiuosius, kuriems buvo pavesta teisti. Taip pat regėjau sielas tų, kuriems buvo nukirstos galvos dėl Jėzaus liudijimo ir dėl Dievo žodžio, kurie negarbino žvėries, nei jo atvaizdo, ir neėmė ženklo sau ant kaktos ar rankos. O visi kiti mirusieji neatgijo, iki pasibaigiant tūkstančiui metų. Palaimintas ir šventas, kas turi dalį pirmajame prisikėlime. Ir išeis suvedžioti tautų, gyvenančių keturiuose žemės kampuose, Gogo ir Magogo, ir surinkti jų kovai. Jie išėjo ant žemės platumos ir apsupo šventųjų stovyklą ir mylimąjį miestą. O jų suvedžiotojas velnias buvo įmestas į ugnies ir sieros ežerą, kur jau yra žvėris ir netikrasis pranašas. Ir mačiau mirusius, didelius ir mažus, stovinčius priešais Dievą. Buvo atskleistos knygos. Ir buvo atversta dar viena, būtent gyvenimo knyga. Jūra atidavė savo mirusiuosius, o mirtis ir pragaras atidavė savuosius. Mirtis ir pragaras buvo įmesti į ugnies ežerą. Ir Gyvasis. Aš buvau numiręs ir štai esu gyvas per amžius. Amen. Kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės, nes jame laikosi Dievo sėkla. Ir mus dabar gelbsti tų įvykių vaizdinys-krikštas. Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant medžio, kad mirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Suklupimo akmeniu ir papiktinimo uola”. Menka garbė, jei jūs kantrūs, kai esate plakami už nusikaltimus. Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant medžio, kad mirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Pašventink juos savo tiesa! Štai duona, nužengusi iš dangaus,-ne taip, kaip jūsų tėvai valgė maną ir mirė.

„Tėve mūsų“ maldos prašymai

Kai stojame Dievo, mūsų Tėvo, akivaizdon, kad Jį garbintume, mylėtume ir šlovintume, įsūnystės Dvasia pažadina mūsų širdyse septynis prašymus, septynis pašlovinimus. Trys pirmieji, susiję su dieviškąja tikrove, mus priartina prie Dievo garbės, keturi paskutinieji yra tarytum keliai, vedantys pas Jį, ir mūsų skurdą paveda Jo malonei.

Pirmieji prašymai mus kreipia į Dievą dėl Jo paties: Tavo vardas, Tavo karalystė, Tavo valia! Meilei būdinga pirmiausia galvoti apie Tą, kurį mylime. Nė viename iš tų trijų prašymų mes neminime „savęs“, mus pagauna mylimojo Sūnaus „karštas troškimas“, net „nerimas“ dėl Jo Tėvo garbės.

Kiti prašymai yra panašūs į kai kurias eucharistines epiklezes: jie išsako mūsų lūkesčius ir atkreipia gailestingojo Tėvo žvilgsnį. Trys pirmieji prašymai sustiprina mūsų tikėjimą, pripildo mus vilties, uždega meile. Kaip kūriniai, o dar labiau kaip nusidėjėliai, turime melsti už save, už pasaulio ir istorijos ribojamus „mus“, kuriuos pavedame niekieno neribojamai Dievo meilei.

Teesie šventas Tavo vardas

Žodį „teesie šventas“ šiuo atveju reikia suprati ne tiek priežasties prasme (tik Dievas pašventina, daro šventą), kiek pirmiausia vertinimo prasme, būtent pripažinti ką nors šventu, elgtis kaip su šventu. Dėl to adoruojant šis prašymas ne kartą suprantamas kaip šlovinimas ir dėkojimas. Tačiau Jėzus mus moko prašyti geidžiamąja nuosaka, kad tai būtų ir Dievą, ir žmogų apimantis prašymas, troškimas ir laukimas. Jau pirmasis prašymas mūsų Tėvui mus įveda į giliausią Jo dievystės slėpinį ir žmonijos išganymo vyksmą.

Dievas apreiškia savo Vardą lemiamais išganymo Ekonomijos momentais ir apreiškia jį, atbaigdamas savo darbą. Dievo šventumas yra nepasiekiama Jo amžinojo slėpinio gelmė. Abraomui duotu pažadu ir jį lydinčia priesaika Dievas įsipareigoja, tačiau savo Vardo neatskleidžia. Tik Mozei jį praskleidžia ir parodo visos tautos akyse, išvaduodamas ją iš egiptiečių: „Jis šlovingai nugalėjo“ (Iš 15, 1).

Nors Šventasis Dievas vis iš naujo jai duoda savo šventąjį Įstatymą, nors Viešpats „dėl savo švento Vardo“ laikosi kantrybės, tauta nusigręžia nuo Izraelio Šventojo ir „išniekina Jo Vardą tautų akyse“. Pagaliau Šventojo Dievo Vardas, kaip Gelbėtojas, mums buvo apreikštas Jėzuje ir duotas kūne: apreikštas tuo, kas Jis Yra, apreikštas Jo žodžiu ir auka. Tai Jo - Aukščiausiojo Kunigo - maldos esmė: Šventasis Tėve, „dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa“ (Jn 17, 19).

Krikšto vandeniu mes buvome „nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Kor 6, 11). Mūsų Tėvas „mus pašaukė […] šventėjimui“ (1 Tes 4, 7) per visą mūsų gyvenimą; kadangi Jo dėka ir mes esame „Kristuje Jėzuje, kuris mums tapo […] pašventimu“ (1 Kor 1, 30), tai Dievo garbei ir mūsų gyvenimui svarbu, kad Jo Vardas mumyse ir per mus būtų šventu pripažįstamas. Kas galėtų pašventinti Dievą, jeigu Jis pats šventina? Bet kadangi Jis pasakė: „Būsite šventi, nes aš esu šventas“ (Kun 11, 45), prašome ir maldaujame, kad, būdami pašventinti Krikštu, ištvertume tokie, kokie pradėjome būti. To prašome kasdien, nes mums būtina kasdien šventėti, kad, kasdien nusidėdami, savo nuodėmes nuplautume šventumu. Mes prašome Dievą, kad Jo Vardas visiems būtų šventas, nes savo šventumu Jis gelbi ir šventina visą kūriniją. Tas Vardas teikia išganymą pražuvusiam pasauliui, bet mes prašome, kad šis Dievo Vardas būtų mumyse pašventintas mūsų gyvenimu. Kai sakome: „Teesie šventas Tavo Vardas“, prašome, kad jis būtų šventu laikomas ne tik mumyse, esančiuose Dieve, bet ir kituose, kurių dar laukia Dievo malonė, idant paklustume įsakymui melstis už visus, net už savo priešus. Tas prašymas, kaip ir kiti šeši, kuriuos jis apima, buvo išklausytas dėl Kristaus maldos.

Teateinie Tavo karalystė

Naujajame Testamente žodis basileia gali būti išverstas kaip „karališkumas“ (suvokiant jį abstrakčiai), „karalystė“ (suvokiant konkrečiai) arba „karaliavimas“ (kaip veiksmas). Dievo karalystė jau yra čia. Ji prisiartino įsikūnijusiame Žodyje, yra skelbiama visoje Evangelijoje, atėjo per Kristaus mirtį ir Prisikėlimą. Po Paskutinės vakarienės Dievo karalystė ateina Eucharistijoje ir yra tarp mūsų. Dievo karalystė gali būti ir pats Kristus, kurio trokšdami, kasdien šaukiamės, kurio greito atėjimo nekantriai laukiame. Net jei šioje maldoje ir nebūtų nurodyta prašyti Karalystės atėjimo, savaime patys jos šauktumės, nekantriai laukdami išsipildant mūsų vilčių. Kankinių sielos po altoriumi didžiu balsu šaukiasi Viešpaties: „Kaip ilgai, Šventasis ir Teisusis Valdove, neteisi ir nekeršysi už mūsų kraują žemės gyventojams?!“ (Apr 6, 10). Jie būtinai turi sulaukti teisingumo laikų pabaigoje.

Viešpaties maldoje pirmiausia trokštama galutinio Dievo karalystės atėjimo, Kristui sugrįžus. Tačiau šis troškimas neatleidžia Bažnyčios nuo jos pasiuntinybės pasaulyje, atvirkščiai, dar labiau ją įpareigoja. „Dievo karalystė […] [yra] teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje“ (Rom 14, 17). Paskutinieji laikai, kuriais mes gyvename, yra Šventosios Dvasios išliejimo metas. Šventosios Dvasios vadovaujami, krikščionys turi daryti skirtumą tarp Dievo karalystės augimo ir kultūros bei visuomenės, kurioms jie priklauso, pažangos. Tas skirtumas nereiškia atskyrimo.

Teesie Tavo valia

Tokia yra mūsų Tėvo valia, „kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). Jis paskelbė „mums savo valios paslaptį, kaip panorėjo iš anksto nutarti Jame, […] visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje tartum galvoje. Jame esame tapę paveldėtojais, iš anksto paskirti sutvarkymu To, kuris visa veikia pagal savo valios nutarimą“ (Ef 1, 9-11). Tėvo valią tobulai ir vieną kartą visiems laikams įvykdė Kristus savo žmogiškąja valia. Ateidamas į šį pasaulį, Jėzus kalbėjo: „Štai ateinu […] vykdyti Tavo, o Dieve, valios“ (Žyd 10, 7). Vien tik Jėzus gali pasakyti: „Visuomet darau, kas Jam patinka“ (Jn 8, 29). Savo agonijos maldoje Jis visiškai pritaria tai valiai: „Tebūna ne mano, bet Tavo valia!“ (Lk 22, 42). Dėl to Jėzus „atidavė save už mūsų nuodėmes pagal […] mūsų Dievo valią“ (Gal 1, 4).

Jėzus, „būdamas Sūnus, savo kentėjimuose išmoko klusnumo“ (Žyd 5, 8). Tuo labiau jo reikia mums, kūriniams ir nusidėjėliams, tapusiems Jame įvaikiais. Mes prašome savo Tėvą suvienyti mūsų valią su Jo Sūnaus valia, kad įvykdytume Jo valią, Jo išganymo planą už pasaulio gyvybę. Pamąstykite, kaip Jėzus Kristus moko mus būti nuolankius, duodamas mums suprasti, kad mūsų dorybė priklauso ne vien tik nuo mūsų pastangų, bet ir nuo Dievo malonės. Kiekvienam tikinčiajam Jis liepia melstis, turint prieš akis viso pasaulio gerovę.

#

tags: #zmogus #ne #viena #duona #gyvena #Biblija

Populiarūs įrašai: