XII a. Pietų Prancūzijos dainiai: Istorija, kontekstas ir kūryba
Viduramžiai, laikotarpis tarp antikos ir Renesanso, apima ilgą laiką, kurį galima suskirstyti į ankstyvuosius (IV-XI a.), brandžiuosius (XI-XIII a. pirmoji pusė) ir vėlyvuosius (XIII a. antroji pusė-XVI a. pirmoji pusė). Šiame laikotarpyje susiformavo savitas mentalitetas, kuriam būdingas tam tikras mąstymo, suvokimo ir galvosenos būdas. Viduramžiais gyvavo tiek rašytinė, dažniausiai dvasininkų, kultūra ir literatūra, tiek sakytinė, tautosakinė. Viduramžių menui ir literatūrai būdingas simbolizmas, alegorijos, netiesioginis jausmų ir minčių reiškimas. Krikščionybės plitimas turėjo didelę įtaką viduramžių mentalitetui. Labiausiai paplitę literatūros žanrai buvo šventųjų gyvenimo aprašymai, architektūroje - katedros, tapyboje - ikonos, o skulptūroje - Šventojo Rašto personažai. Dievas buvo suvokiamas kaip viską numatęs kūrėjas, tačiau nuolat vyko gėrio ir blogio kova. Krikščionybė atsirado I a., o IV a. ją pripažino Romos imperatorius Konstantinas Didysis. Iki I tūkstantmečio pabaigos krikščionybė išplito romanų, germanų ir slavų tautose. Lietuva krikštą priėmė tik XVI a. pabaigoje. Stebuklai, burtai, mistika, raganų ar gyvūnų teismai, įvairūs ritualai ir formulės, simboliai - visa tai buvo viduramžių pasaulėvaizdžio ženklai. Kita vertus, viduramžiai - tai pirmieji universitetai ir bažnyčių kultūra. Viduramžių žmogaus pasaulėvaizdis priklausė nuo jo luomo ir išsilavinimo. Viduramžių literatūros raidą veikė krikščionybė, antikos kultūrinis palikimas ir liaudies kūryba. Krikščionybės institucijos - bažnyčia, vienuolynai, vienuolijos - Biblijos siužetai ir personažai atsispindėjo literatūroje. Kalbant apie antikos poveikį viduramžiams, svarbiausia yra romėnų kultūra ir literatūra. Nagrinėjant liaudies kūrybos poveikį viduramžių literatūrai, ypač daug kalbama apie keltų ir germanų mitologiją.
Tautinėmis kalbomis parašyti herojiniai epai yra vienas iš svarbiausių viduramžių literatūros žanrų. Antra šaka - riterių literatūra. Savita ir įvairi buvo viduramžių poezija. Kaip atskira literatūros šaka susiformavo miesto bei liaudiškoji literatūra. Lotynų kalba iš esmės kuriama hagiografija - šventųjų gyvenimo aprašymai. Herojiniai epai, riterių literatūra, miesto literatūra ir religinė literatūra yra pagrindinės viduramžių literatūros šakos.
Trubadūrai: Pietų Prancūzijos dainiai
Viduramžių poezija, lyrika - mažos apimties kūriniai, eilėraščiai. Žonglieriai - profesionalūs muzikantai ir dainininkai. Špylmanai - klajojantys, keliaujantys germanų dainiai. Trubadūrai - XI a. pab. Pietų Prancūzijos dvarų, vėliau XII-XIII a. ir Šiaurės Ispanijos bei Italijos dainų kūrėjai. Truverai - dainų kūrėjai ir atlikėjai Šiaurės Prancūzijos dvaruose. Minezingeriai - Vokietijos XII a. antrosios pusės poetai. Bardai - keltų rūmų dainiai. Skaldai - ikirašytinio laikotarpio poetai. Skaldų poezija labai vertinama ir laikoma istoriškai patikima, nes skaldai buvo daugelio įvykių liudininkai. Vagantai - žmonės be vietos, klajūnai, bastūnai. Vaganto sinonimas - Goljardas.
Maždaug nuo XVII a. vidurio Vakarų Europoje ypatingai reikšminga pasidarė dominuojančios visuomenės klasės - riterių kultūra. Tuo metu susiformavo galingos feodalinės valdos, buvo pastatyta puikių valdovų pilių, kurios taikos periodais virsdavo svarbiais rūmų gyvenimo centrais su savitomis elgesio normomis bei papročiais. Riteris nemanė turįs pasižymėti vien tiktai kovos lauke, parodyti kario narsą ir vasalo ištikimybę; iš riterio, kaip rūmų aplinkos žmogaus, labiau buvo tikimasi nepriekaištingų manierų, dėmesingumo, mandagumo ir aukštų dorovinių siekių visuomenės ir asmeniniame gyvenime. Riteris privalėjo mokėti elgtis su damomis, būti subtilių jausmų ir švelnus įsimylėjėlis. Riterinė tų laikų literatūra dar buvo vadinama kurtuazine (pranc. Svarbus visos riterinės kultūros motyvas yra damos kultas. Literatūra jau nebevaizduoja karžygiškų riterio darbų vardan karaliaus, tėvynės arba tikėjimo - pirmiausia jis tarnauja damai, nesipriešindamas paklūsta visiems jos norams, visur ir visada pabrėžia savo atsidavimą jai. Į pirmąjį planą iškeldama damos kulto ir meilės temą, riterinė literatūra akcentavo posūkį prie žemiškųjų, pasaulietinių dalykų, toliau nuo bažnytinių dogmų ir askezės. Riterinė literatūra ne tik vaizdavo riterių aplinką, papročius, kasdienio gyvenimo normas, bet ir pati visa tai aktyviai formavo. Nuo tų laikų Europos viduramžių literatūra darosi nebeanonimiška. XII a. riterinių romanų autorių ir trubadūrų vardai jau žinomi; iš jų tarpo iškilo ir pirmieji įžymūs rašytojai bei asmenybės: Chrétienas de Troyes, Bernaras Ventadūrietis (Bernart de Ventadour), Marija Prancūzė (Marie de France) ir kt. Jie padėjo pagrindą naujųjų laikų literatūros individualumui. Tiesa, tai buvo tik individualumo pradmenys, nes to meto dainiai vis dėlto iš esmės vadovavosi visuotiniais idealais. Riterinė literatūra vaisingiausiai buvo plėtojama Prancūzijoje. Naujo tipo, daugiausia iš didikų luomo kilusius dainius šiaurės Prancūzijoje imta vadinti truverais, pietų Prancūzijos Provanse - trubadūrais.
Riterių romanai ir damos kultas
Šiaurės Prancūzijos truverų kūryboje pirmą kartą dideli pasakojamieji eiliuoti kūriniai pavadinami romanais (roman); vėliau šis žodis plačiai vartojamas daugiausia prozos kūriniams apibūdinti. Prie Viduržemio jūros ir Italijos prisišliejusiame, tada savarankiškame Provanse, kur buvo vartojama provansalų kalba, nepaprastai sužydėjo lyrinė poezija (ji iki šiol nepralenkta). Kiek vėliau riterinė literatūra ėmė plisti ir kitose Vakarų Europos šalyse, pirmiausia Vokietijoje ir Anglijoje. Kai kurių ankstyvųjų riterinių romanų temos kilo iš antikos; toks buvo, pavyzdžiui, „Aleksandro romanas“ (XII a. vidurys), kuriame vaizduojamas Makedonijos imperatoriaus Aleksandro Didžiojo gyvenimas, kupinas nuotykių ir įstabių dalykų. Iš šio kūrinio kilo aleksandrino pavadinimas - tai 12-skiemenės gretutiniu rimu susietos eilutės su cezūra po šeštojo skiemens. Savaime suprantama, riterinių romanų kūrėjai iš antikos daugiausia imdavo meilės temą. „Enėjo romanai“ vaizduoja tragišką Enėjo ir Didonės meilę. Pačių sudėtingiausių siužetų riteriniai romanai vis dėlto rėmėsi senovės keltų mitais bei sakmėmis, kurių centrinis personažas buvo legendinis V ar VI a. britų karalius (iš tiesų turbūt genties vadas) Artūras. Vėlesniuose, vadinamuosiuose Artūro romanuose, ėmė dominuoti 8-skiemenės, gretutiniu rimu susietos eilutės. Nuo XIII-XIV a. romanuose apie Artūrą jis ir jo riterinė aplinka vaizduojami taip, lyg viskas vyktų truverų laikais. Artūras yra galingas Europos valdovas, kurio rūmuose įsikūrusi ideali klajojančių riterių brolija. Įsivaizduota, kad niekada tikru riteriu netaps tas, kas nepabuvo Artūro rūmuose ir nesėdėjo čia prie „apvaliojo stalo“; šis stalas simbolizavo riterių lygybę ir brolystę (dėl to romanai apie Artūrą dar vadinami apvaliojo stalo romanais). Riterio mylimoji, arba širdies dama, paprastai esti ištekėjusi moteris (romanuose apie Artūrą dažnai paties karaliaus žmona Genevra). Tai pakylėja riterio meilę į idealumo plotmę. Meilė žemiška, tačiau jau iš anksto žinomos jos ribos, nepasiekiamybė. Riteris, kuris pažįsta įprastą juslinę, arba vadinamąją žemesniąją, meilę, vis dėlto trokšta tos aukštosios, tobulos meilės, įkūnytos širdies damos asmeny, nes žino, kad tik tuo būdu sukilnins ir patobulins save. Menkiausias damos palankumas daro jį laimingą ir tarsi suteikia sparnus. Riterinė literatūra praturtino kultūrą naujais bruožais - pagarba moteriai, kaip asmenybei. Riteris ieško nuotykių (turnyrų ir dvikovų su kitais riteriais, milžinais, burtininkais ar siaubūnais), kad nuolat vis išbandytų save ir, parodydamas savo narsą, išmaldautų damos palankumą. Nuotykis ir stebuklai riteriniuose romanuose daugiausia atlieka simbolinį „išmėginimo“ vaidmenį. Patyręs daug išbandymų, karžygys tobulėja ir mokosi geriau pažinti save.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Įžymusis prancūzų truveras Chrétienas de Troyes (Kretjenas de Trua; apie 1130-1183) parašė seriją puikių romanų apie Artūrą („Lanselotas, arba Vežėčių riteris“, „Ivenas, arba Liūto riteris“) ir davė pradžią Gralio temai, paplitusiai riteriniuose romanuose („Persevalis, arba Apysaka apie Gralį“). Geriausiuose kūriniuose, pvz., „Ivenas, arba Liūto riteris“, jis plėtojo jau nuo „Rolando giesmės“ prancūzų literatūrai būdingą psichologizavimo linkmę. Artūro svitos riteris Ivenas mirtinai sužeidžia Juodąjį Riterį. Jį persekiodamas, Juodojo riterio pilyje patenka į žabangas, iš kurių išsigelbsti tarnaitės dėka. Turėdamas stebuklingą žiedą, jis tampa nematomas ir tada, išvydęs pilies šeimininkę, ją pamilsta. Iveno „išbandymas“ tęsiasi ir po sutuoktuvių su pilies savininke: jis gauna leidimą metus ieškoti nuotykių, bet, suviliotas turnyrų ir nuotykių, užmiršta susitarimą ir sugrįžta tik po trejų metų. Radęs uždarytus pilies vartus, Ivenas iš nevilties išprotėja. Iš pradžių lengvabūdiški ir beprasmiški Iveno nuotykiai, į kuriuos autorius žiūri ironiškai, po dvasinio sukrėtimo virsta kilniais darbais vardan teisingumo. Troyes romaną „Persevalis, arba Apysaka apie Gralį“. Nepaisydamas motinos norų, Persevalis anksti išskuba į karaliaus Artūro dvarą, kur visus nustebinęs savo narsa tampa riteriu. Dėl jaunatviško nepatyrimo padaręs klaidų, be to, palikęs motiną, jis jaučia moralinės kaltės jausmą. Vienoje savo kelionėje patekęs į kažkokią pilį, mato keistą vaizdą: pro seną mirštantį riterį nešama ietis, nuo kurios laša kraujas, ir švytinti taurė, kuri, kaip vėliau paaiškėja, buvo šventasis Gralis. Būdamas pernelyg kuklus, Persevalis nepaklausia, ką tai reiškia. Vėliau paaiškėja, kad šis santūrumas buvęs jam lemtingas: nubudęs rytą, jis pamato esąs tuščioje pilyje, Gralis jau pradingęs. Jeigu Persevalis būtų pasidomėjęs, kas čia vyksta, būtų tapęs laimę nešančio Gralio saugotoju. Tai sužinojęs, jis prisiekia vis dėlto rasti Gralį. Savo ruožtu klajoti ir ieškoti Gralio leidžiasi ir karaliaus Artūro sūnėnas Govenas. Šioje vietoje Chrétieno de Troyes kūrinys nutrūksta, turbūt autoriui mirus.
Gralio tema ir Volframas Ešenbachietis
Tarp kitų kūrėjų, bandžiusių tęsti Gralio temą arba savarankiškai parašyti naują romaną apie Gralį, buvo vokiečių poetas Volframas Ešenbachietis (Wolfram von Eschenbach; apie 1170-1220). Gralio istorija jo stambiame eiliuotame romane „Parcifalis“ (XIII a. pr.) įgijo naujų bruožų. Pradinė Gralio reikšmė iki šiol neaiški. Tikriausiai jis kilęs iš keltų tautosakos ir reiškė kokį nors maginį daiktą arba talismaną. Anksti paplitusi krikščioniška legenda susiejo jį su mirties nuosprendžiu Kristui (kraujas, lašantis nuo ieties, ir taurė, į kurią vienas iš Jėzaus mokinių surenka jo kraują). Volframas Ešenbachietis Gralio taurę pakeitė brangakmeniu, kuris gali išpildyti visus žmogaus norus, jį atjauninti ir duoti naujos gyvenimo jėgos. Iš Gralio galima imti valgių ir gėrimų, ir jie niekada neišsenka. Vokiečių poetas vaizduoja jauno karžygio Parcifalio istoriją nuo pat pradžios ir leidžia jam po lemtingos klaidos pilyje pagaliau iš naujo surasti Gralį ir atpažinti jį. Kūrinys patraukia tų laikų buities, riterių papročių bei elgesio normų tiksliu aprašymu. Palyginus su Chrétieno de Troyes romanu, šio autoriaus kūrinyje žymiai daugiau riterinės tematikos motyvų. Štai, pavyzdžiui, Parcifalis turi „rytietišką“ pusbrolį Feirefisą, kurio jis iš pradžių nė nepažįsta, tačiau su juo galop ir Gralio pilį pasiekia. Gerokai plačiau Volframas Ešenbachietis vaizduoja kito pagrindinio veikėjo Gavano (Goveno) nuotykius, pabrėždamas du skirtingus jo išbandymų bruožus. Narsiu riteriu tampa ir užaugęs Parcifalio sūnus Lohengrinas. Iš esmės remdamasis Volframo Ešenbachiečio kūriniu, vokiečių kompozitorius Richardas Wagneris XIX a. Senoviniais keltų mitais pagrįsti romanai apie Tristaną ir Izoldą.
Tristano ir Izoldos legenda
Deja, nė vienas iš ankstyvųjų prancūzų romanų visas neišliko. Ši stiprių ir permainingų meilės jausmų istorija žinoma iš XIII a. pradžios vokiečių poeto Gotfrydo Štrasburgiečio (Gottfried von Strassburg) eiliuoto romano „Tristanas“ (juo rėmėsi Richardas Wagneris kurdamas operą „Tristanas ir Izolda“) ir iš XIX a. Karalaitis Tristanas (dar vadinamas Tristramu), tapęs našlaičiu, gyvena Kornvale savo dėdės, seno karaliaus Marko dvare. Markas labai jį myli, juolab kad Tristanas dvikovoje yra nužudęs jo priešą, airių riterį Morholtą. Pirmąkart Airijon Tristanas patenka valtimi, neturinčia nei burės, nei irklų; valtyje jis gulėjo mirtinai sužeistas užnuodytos strėlės, prie savęs turėdamas tik arfą. Tenykštė karalaitė, Morholto sesuo, auginanti dukrą Izoldą (vadinamą dar Isente) nežino, kad Tristanas yra jos brolio žudikas, todėl jį išgydo. Marko dvariškiai, pavydėdami Tristanui ir bijodami, kad Markas neatiduotų savo sesers sūnui sosto, pareikalauja, kad Markas vestų moterį, kuri padovanotų jam įpėdinį. Ketindamas pergudrauti dvariškius, Markas praneša, kad vesiąs tik tą merginą, kurios auksinę plaukų sruogą pilin buvo atnešusi kregždė. Tristaną pasiunčia ieškoti merginos, o jo valtį vėjas iš naujo atplukdo prie Airijos krantų. Lemtingos meilės motyvas prasideda nuo to, kad Izoldos motina įduoda dukrai burtažolių gėrimą, kuris turi amžinai surišti ją su Marku. Tačiau nelemtas troškulys paskatina Tristaną ir Izoldą jau laive paragauti to gėrimo. Pabunda meilė, kuri nenugalima jėga sujungia jaunas širdis. Vedybos su Marku Izoldai nepakeliamai skaudžios: ji ilgisi Tristano, o Tristanas ilgisi jos. Jie ima susitikinėti slapčiomis. Kilniaširdis Markas bando vaizduoti tarsi nieko nepastebįs. Pagaliau Markas atleidžia Tristanui, bet su sąlyga, kad jis išvyksiąs iš to krašto. Bretanėje Tristanas veda Baltarankę Izoldą, bet kaip ir anksčiau ilgisi Auksaplaukės Izoldos. Kartą karo žygyje jis mirtinai sužeidžiamas. Išgydyti jį gali tik vienintelė Auksaplaukė Izolda, kuriai jis slapta pasiunčia žinią per pasiuntinį, prašydamas atvykstant laive iškelti vieną baltą burę. Auksaplaukės Izoldos laivas išplaukia su balta bure, tačiau pavydžioji Baltarankė Izolda pasako mirštančiam vyrui, kad laive matyti juoda burė. Praradęs viltį Tristanas miršta. Auksaplaukė Izolda miršta iš sielvarto šalia savo mylimojo. Juos palaidoja tą patį vakarą, tačiau per naktį iš Tristano kapo išauga žalialapis, kvepiančiais žiedais erškėtis, kuris apglėbia Izoldos kapą. Pasakojimas apie Tristaną ir Izoldą yra lyriškiausia viduramžių sakmė.
Anglijoje anglonormanų karaliaus Henriko II dvare gyvenusią Mariją Prancūzę (Marie de France; XII a. antroji pusė) galima laikyti pirmąja prancūzų rašytoja moterimi. Jos kūrybą sudaro trumpos eiliuotos apysakos, vadinamosios lė (lee), kurios irgi grindžiamos keltų tautosaka.
Provanso trubadūrai ir poezijos formos
Provanžo trubadūrű poezija formos daugialypiškumu bei jausmű subtilumu parengė dirvą Renesanso lyrikai. Audringo lyrikos proveržio Pietű Prancūzijoje XII a. antroje pusėje ir XIII amžiaus pradžioje priežasč iki šiol nesiseka iki galo išaiškinti. Tiesa, žinoma, kad X-XI a. Ispanijoje, esančioje šalia Provanso, suklestėjo arabű poezija, tačiau sunku pastebėti tiesioginę jos įtaką trubadūrű poezijai. Trubadūrai - poetai, muzikantai ir dainininkai - nepailsdami tobulino savo meną, jű vaizduose atsispindi tobulo meno pajauta. priešprieša; tai sąmoningas daugiaprasmiškumas ir savitas rimavimas. Vėlesnėje, pavyzdžiui, XVII a. pradžios, poezijoje irgi yra analogiškű siekių (manierizmas, kultizmas). Provanso trubadūras Arnaut Danielis (Arno Danielis; XII-XIII a. sandūra) sukūrė pietű kraštuose pačią sudėtingiausią ir formos požiūriu reikliausią poezijos žanrinę formą - sekstiną. Šešiű šešiaeilių strofų, palydimų trieilių, eilėraštyje kiekviena atskira strofa atrodo tarsi nerimuota. Tačiau viso eilėraščio eilutes sieja tie patys žodžiai kai kurių eilučių gale: kiekvienos strofos paskutinės eilutės ir sekančios strofos pirmosios eilutės paskutiniai žodžiai pasikartoja. „Palydinčioje“ strofoje vėl pasirodo visi šeši ankstesnėse strofose pasikartojantys žodžiai. Tokie eilėraščiai turėjo pastovias temas, ir temos plėtotė (architektonika) kartodavosi. Skyrėsi tik niuansai, kuriuos trubadūrai puikiai atnaujindavo.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Iš poezijos žanrinių formų populiariausia buvo kancona - meilės eilėraštis, paprastai susidedantis iš 5-7 strofų ir 3-4 eiliuotų „palydų“ (čia poetas padarydavo slaptų užuominų eilėraščio adresatui - savo ištikimam bičiuliui arba favoritui). Kanconos žanrą ypač ištobulino „aiškiojo stiliaus“ poetas Bernaras Ventadūrietis (Bernart de Ventadour; apie 11140-1195), kuris buvo bene žemiausios kilmės iš trubadūrų lyrikų, tarnavęs pas Ventadūro vikontą. Jo jausmingų ir romantiškų kanconų nuoširdumas skyrėsi nuo feodalo poeto Bertrano Borniečio (Bertran de Born; apie 1140-1215) karingų sirvenų. Sirvenos forma panaši į kanconą, tačiau visuomeniniu politiniu turiniu (trubadūras šlovino žudynes bei karus, teigė ne taikos, o karo viršenybę) jo poezija kiršino Anglijos karalių Henriką II su sūnumis. Po šimtmečio Dante Alighieri „Dieviškosios komedijos“ „Pragare“ įamžino Bertraną Bornietį kaip nesantaikos kėlėją (beje, Henriko II sūnų, sosto paveldėtoją Ričardą Liūtaširdį, kurį Bertranas Bornietis puolė savo eilėse, jis aprašė sirvenomis). Pastorelėse (pastorell), dažnai parašytose dialogo forma, buvo vaizduojama riterio ir piemenaitės idilė; dažniausiai tai būdavo nesėkmingas riterio bandymas meilintis jai. Romansuose (pavyzdžiui, Marcabru eilėraštyje) riteris bando meilintis jaunai kilmingai mergelei (nereikia painioti trubadūrų romanso su vėlesniu ispanų romansu). Eilėraščiuose apie aušrą - albose - „sargyboje paliktas“ riterio bičiulis arba palydovas (ginklanešys), auštant rytui, daina primena riteriui, jog jau metas skirtis su mylima dama, su kuria slapta buvo susitikęs.
Minezingeriai ir Valteris fon der Fogelveidė
Vokietijoje rūmų (kurtuaziniai) poetai buvo vadinami minezingeriais, t. y. meilės apdainuotojais (nuo Minne - meilė). Jie rašė panašia į Provanso trubadūrų forma, bet jų kūryba artimesnė tautosakai. Garsiausias iš vokiečių viduramžių poetų buvo Waltheris von der Vogelweide (Valteris fon der Fogelveidė; apie 1160-1230); jo eilėraščių nuoširdumas, natūralumas primena Bernarą Ventadūrietį, bet juose dar mažiau paisoma damos kulto normų. Jis šlovina meilę paprastai mergelei, pastovius ir tyrus jausmus. Būdamas jaunas, jis tarnavo Austrijos hercog…
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
tags: #xii #a #pietu #prancuzijos #dainiai #istorija