Trakų statybų duona istorija: nuo Lentvario mokyklos iki daugiakultūrio paveldo
Trakų kraštas, garsėjantis savo istorija ir gamtos grožiu, turi savitą statybų ir švietimo istoriją, glaudžiai susijusią su vietos bendruomenių gyvenimu. Šiame straipsnyje apžvelgiama Trakų rajono švietimo įstaigų raida, karaimų kultūros paveldo svarba ir kitos įdomios vietovės, atspindinčios regiono daugiakultūriškumą.
Lentvario švietimo istorijos vingiai
Lentvaris, sena gyvenvietė Pietryčių Lietuvoje, 1949 m. gavo miesto statusą. Švietimo istorija čia įgavo pagreitį 1950 m., kai buvo atidarytos lietuviškos klasės, kurios sudarė septynmetę mokyklą. Mokykla įsikūrė buvusiame statybininkų bendrabutyje, netoli „Kaitros“ gamyklos.
1963 m. rugsėjo 1 d. LTSR švietimo ministro įsakymu, tarpininkaujant mokytojui Motiejui Šimelioniui, Lentvaryje buvo atidaryta lietuviška mokykla, pavadinta Lentvario m. 2-oji vidurinė mokykla. Pirmasis mokyklos direktorius buvo Kęstutis Kudaba, o jo pavaduotojais dirbo M. Šimelionis ir L. Margevičienė. 1963-1964 m. m. mokėsi 429 mokiniai, veikė 18 klasių, dirbo 27 mokytojai.
Nuo 1968 m. lituanistų, ypač G. Valašinienės, iniciatyva mokykloje kasmet pavasarį vykdavo tautinės vakaronės - subatvakariai. Jiems ruošdavosi visa mokykla: ieškodavo tautinių drabužių, mokydavosi liaudies dainų, patarlių, mįslių, tautinių šokių. Šie vakarai buvo teminiai, pavyzdžiui, „Paukščiai lietuvių tautosakoje“, „Duona lietuvių tikėjime“, „Lietuvių tarmės“. Tai buvo tikros lietuviškos vakaronės su etnografiniais valgiais ir gėrimais, papročiais.
1969-1970 m. m. mokykloje buvo įvesti įvairių dalykų fakultatyvai, vienas iš jų - Lietuvos istorijos, kuris vėliau tapo jaunųjų kraštotyrininkų būreliu, vadovaujamu N. Ivanauskienės. Mokykla garsėjo gerais sportininkais ne tik rajone, bet ir respublikoje, tai kūno kultūros mokytojo A. Andrikio nuopelnas.
Taip pat skaitykite: Traukų restoranų apžvalga
1971-1972 m. m. mokykloje mokėsi jau 920 mokinių. Ypatingai gausios buvo pirmosios klasės. Vienuoliktosios klasės buvo dvi, ir jose mokėsi 34 abiturientai. Todėl mokyklos administracija, profsąjungos organizacija, mokinių tėvai ieškojo būdų, kaip pastatyti naują, modernesnę mokyklą.
1973 m. gruodžio 20 d. Klevų alėjoje buvo dedamas pirmasis pamatinis akmuo Lentvario naujai lietuvių mokyklai, į kurios pamatus įmontuotas laiškas būsimoms kartoms. Statant mokyklą aktyviai dalyvavo ir mokytojai su mokiniais. 1975 m. vasario 1 d. mokykla persikėlė į dabartinį pastatą - Klevų alėja 26.
Mokykloje buvo gerai organizuota užklasinė veikla. Ypač aktyvūs buvo turistai, vadovaujami A. Bacevičiaus, E. Stankūnienės suburti jaunieji geologai. 1985 m. rugsėjo 1 d. iki 1990 m. mokyklai vadovavo Nijolė Paulavičiūtė. Šiuo laikotarpiu ypač daug dėmesio buvo skiriama mokyklos estetiniam vaizdui. Buvo suremontuota mokykla, kabinetai aprūpinti naujais baldais, sutvarkyta aktų salė, valgykla, pradinių klasių fojė, mokytojų kambarys, mokyklos laiptinė pasipuošė vitražu. 1988 m. jaunieji geologai, vadovaujami E. Stankūnienės, įkūrė Geologijos kiemelį, kuriame yra 64 apylinkėse rasti rieduliai.
1989 m. Lentvario 2-oji vidurinė mokykla buvo pavadinta lituanisto, Lentvario lietuvių mokyklos įkūrėjo Motiejaus Šimelionio vardu. Nuo 1990 m. rugsėjo 1 d. iki 1991 m. spalio 1 d. mokyklai vadovavo Algirdas Lučiūnas, o nuo 1991 m. spalio mėn. mokyklai vadovauti ėmėsi Romutė Nargelienė.
1992 m. mokykla pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Vokietijos Wipperfürth‘o gimnazija, vykdė projektus: R. Boscho fondo - „Tiltai“, Rytų Vestfalijos žemės - „Keliai“. Nuo 1986 m. veikė lėlių teatro būrelis „Pasaka“, vadovaujamas mokytojos A. Kazurienės.
Taip pat skaitykite: Istorija ir papročiai: Trakų duonos kepimas
2008 m. liepos 15 d. Trakų r. savivaldybės tarybos sprendimu įsteigta Trakų r. 2012 m. sausio 9 d. Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijai pradėjo vadovauti direktorius Jonas Kietavičius. 2012-2019 m. gimnazijos vienu iš prioritetų tapo tarptautiniai projektai. 2019 m. gruodžio mėn. 16 d. gimnazijoje pradėjo dirbti direktorė Vida Lesauskienė.
Karaimų kultūros paveldo svarba
Karaimai - viena mažiausių Lietuvoje gyvenančių tiurkų kilmės tautų, kalbos ir etnogenezės požiūriu priklausanti seniausioms tiurkų gentims kipčiakams. Karaimų kalba, priklausanti tiurkų kalbų vakarų kipčiakų grupei, tebėra gyva ir vartojama tiek buityje, tiek apeigose bei liturgijoje.
Karaimų tikėjimo (karaizmo) pagrindą sudaro Senasis Testamentas be vėlesnių papildymų ir komentarų, interpretuojamas individualiai, nepriklausomai nuo autoritetų. Toks Šv. Rašto interpretavimas sudaro pagrindinį karaizmo principą, o Senasis Testamentas ir Dekalogas nusako pagrindines moralės normas.
Vytauto atkelti iš Krymo XIV a. pab. ir įsikūrę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, karaimai sudarė atskirą bendruomenę. Nuo XV a. jie naudojosi valdovų suteiktomis privilegijomis ir turėjo vaito vadovaujamą administracinę ir teisinę savivaldą. LDK jie sudarė du luomus - civilių, besiverčiančių daržininkyste, amatais, prekyba, ir kariškių. Apie karybos tradicijas byloja ieties ir skydo stilizuoti atvaizdai karaimų herbe.
Karaimų liaudies menui būdingas augalinis ir geometrinis ornamentas, ypač gerai išlikęs liturginiuose siuviniuose. Tokiu ornamentu karaimai puošė savo rankraščius ir šventovių - kenesų vidų. Šiuo metu Lietuvoje yra dvi veikiančios kenesos - Vilniuje (Žvėryne) ir Trakuose (Karaimų gatvėje). Trakų kenesa buvo pastatyta XIX amžiuje.
Taip pat skaitykite: Dienos pietūs Trakuose
Karaimų dvasininkai yra renkami ir skirstomi į jaunesnius (hazzan) ir vyresnius (ullu hazzan). Aukščiausias hierarchas, dvasinis ir pasaulietinis vadovas, yra hachanas. Paskutiniu Lenkijos - Lietuvos karaimų hachanu buvo išrinktas orientalistas, filologijos daktaras Hadži Seraja Chanas Šapšalas (1873-1961), kuris ėjo šias pareigas nuo 1928 m. iki 1940 m.
Seniausi raštijos paminklai, pasiekę mus, yra išlikę rankraščiuose. Tai karaimų teologų teisės ir teologijos darbai bei religiniai himnai. Liaudyje buvo populiarios rankraštinės knygos. Krymo ir Lietuvos karaimų šeimos taip pat turėjo panašias, tik skirtingo turinio rankraštines knygas, vadinamas medžuma (arabų k. - rinkinys). Be maldų ir apeiginių tekstų, jose užrašyti įvairūs poetiniai kūriniai, folkloriniai tekstai. Nuo XIX a. pab. Lietuvos karaimai naudojosi Felikso Maleckio redaguotomis maldaknygėmis, išleistomis Vilniuje 1890 m. Religines maldas į vieną rinkinį buvo sudėjęs ir išleidęs 1935 m. Simonas Firkovičius. 1993 m. vyresnysis dvasininkas Mykolas Firkovičius išleido kasdieninių ir proginių maldų rinkinį, o 1994 m. - psalmių knygą ir karaimų kalbos vadovėlį "Aš mokausi karaimiškai".
Lietuvos karaimai tautinių drabužių neteko seniai, jie tapo nepopuliarūs jau XVIII a. Santuokų sutartyse XVIII a. pradžioje būdavo surašomas nuotakos kraitis, minimi ir galvos apdangalai, kuriuos dėvėdavo ištekėjusios moterys. Dabar tai - muziejiniai eksponatai, nes nuo XIX a. karaimų apranga nesiskiria nuo vietos gyventojų. Parodos ekspozicijoje galima pamatyti vyro drabužį - chalatą (sujuosiamą juosta ar dirželiu) ir kepurę, dvasininko drabužį, kurio priekinė dalis išsiuvinėta kanitele augaliniu ornamentu, bei šventinį moters apdarą. Populiarūs buvo masyvūs papuošalai ir šaliai. Įdomus eksponatas yra lopšys, kuris stovėdavo „moteriškoje“ namo pusėje. Visos lopšio dalys buvo sutvirtintos medinėmis vinimis. Geležinės vinys lopšyje neleistinos, nes jomis kalamas karstas, o nuo kūdikio turi būti pašalinta visa, kas primena mirtį. Eksponuojami ir karaimų buities, namų apyvokos reikmenys: įvairaus metalo indai, padėklai (kažkada buvo valgoma sėdint ant kilimo), indas vynui pakaitinti, rankų darbo servetėlės, užtiesalai, kilimėliai.
Karaimai metines šventes nustato pagal Mėnulio kalendorių. Pirma didžioji metų šventė yra Velykos, trunkančios visą savaitę. Tai išėjimo iš Egipto, išsilaisvinimo paminėjimas. Ruošiantis Velykoms, kepamos didelės atsargos iš neraugintos tešlos. Nuo pirmos iki paskutinės švenčių dienos nenaudojama nieko rauginto, net duonos.
Sekminės (Žalioji šventė) visada būna sekmadienį - penkiasdešimtąją dieną po Velykų sekmadienio. Tą dieną gyvenamoji patalpa papuošiama žalumynais, o grindys paberiamos ajerais. Tai sūrio diena: gaminami pyragai su sūriu, kurie užpilami grietine, sviestu ir kepami. Kepamas 7 sluoksnių pyragas su varške, vadinamas katlama. Septyni sluoksniai simbolizuoja 7 savaites, praėjusias nuo Velykų.
Iki II Pasaulinio karo karaimai šventė senovinę šventę Orach toju, t. y. „pjautuvo šventė". Kasmet, po derliaus nuėmimo, karaimai iškilmingai eidavo gatve, giedodami atitinkamas giesmes ir nešdavo iš grūdinių kultūrų nupintą vainiką. Vainikas būdavo kabinamas prieš altorių ir kabodavo iki kitų metų, kol atnešdavo naują vainiką. Tuomet senojo vainiko grūdai būdavo išberiami į šviežiai išpurentą žemę.
Didelę reikšmę karaimų apeigose turi pasninkai. Pirmasis pasninkas, kuris yra kartu ir Vėlinės, būna birželio - liepos mėnesiais. Gavėnios pradžioje visa bendruomenė susirenka kenesoje, kur vyksta gedulingos pamaldos už mirusius. Po pamaldų skubama į Trakų senąsias karaimų kapines, kur, prie seniausio kapo, vyresnysis dvasininkas gieda bendruomenei raudą „Syjyt jyry“, parašytą Saliamono Trakiečio (1650-1715), 1710 metų maro aukoms atminti. Po to bendruomenė pereina į veikiančias kapines. Pasimeldę šalia vyresniojo dvasininko S. Firkovičiaus ir jo žmonos kapų, žmonės išsiskirsto prie savo artimųjų kapų. Karaimų kapinėse ugnis nedeginama, bet dedamos gėlės. Priėjus prie kapo, pasisveikinama, o nueinant, atsisveikinama, prie kapo prisiliečiant nosinaite. Karaimų Gavėnia trunka visą mėnesį ir baigiasi Aukojimo diena - Kurban.
Nuo 1988 m. Lietuvos karaimai susibūrė į tautinę bendriją ir aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime. Šiuo metu veikia dvi karaimų visuomeninės meninės organizacijos: Lietuvos karaimų religinė bendruomenė ir Kultūros bendrija. Lietuvoje gyvenantys karaimai (šiuo metu apie 260 žmonių) palaiko ryšius su Lenkijos ir Krymo karaimais.
Seraja Šapšalas (1873-1961) gimė Bachčisarajuje (Krymas) 1873 m. gegužės mėn. 8 d. 1894 m. įstojo į Peterburgo universiteto Rytų kalbų fakultetą (arabų-persų-turkų-totorių kalbų specialybę), kurį baigė pirmo laipsnio diplomu 1899 m. 1900-1908 m. gyveno Persijoje (Iranas) kaip sosto paveldėtojo mokytojas. 1908 m. grįžęs į Rusiją, dėstė Peterburgo universitete. 1915 m. S. Šapšalas buvo išrinktas Tauridės (Krymas) hachanu, bet 1918 m. emigravo į Turkiją. 1927 m. pabaigoje jis buvo išrinktas Lenkijos karaimų hachanu ir 1928 m. atvyko į Vilnių. Tapęs dvasiniu ir pasaulietiniu karaimų vadovu, S. Šapšalas nenutraukė ir savo mokslinės veiklos. Surinkęs turtingą muziejinių eksponatų kolekciją iš Krymo ir Artimųjų musulmoniškų Rytų, S. Šapšalas papildė ją Lietuvos karaimų muziejinėmis vertybėmis ir inicijavo karaimų muziejaus statybą Trakuose. Antrasis pasaulinis karas nutraukė muziejaus statybos darbus. Rinkinys, buvęs S. Šapšalo bute Vilniuje, sudarė karaimų istorijos ir etnografijos muziejaus, veikusio nuo 1941 m. iki 1951 m., pagrindą. S. Šapšalas nuo 1947 m. dirbo tuometiniame LTSR MA istorijos institute. Mirė 1961 m. lapkričio mėn. 18 d., palaidotas Vilniaus karaimų-totorių kapinėse (Liepkalnio g.). 2011 m. lapkričio 18 d. Trakų istorijos muziejus įamžino karaimų muziejaus įkūrėjo atminimą.
Seniausia Lietuvos kenesa yra Trakuose, Karaimų g. 30. Pirmoji kenesa čia buvo pastatyta jau XIV a. pabaigoje-XV a. pradžioje, netrukus po to, kai karaimai atvyko į Lietuvą ir buvo apgyvendinti Trakuose. Anot istoriko Romualdo Firkovičiaus sudarytos chronologijos, XVI a. pradžioje kenesos pastatas sudegė ir buvo atstatytas 1533 m. 1655 m. karo metu kenesa buvo sugriauta, ir tų pačių metų lapkričio 26 d. valdovas Jonas Kazimieras Vaza leido atstatyti kenesą ir mokyklą (pirmoji karaimų mokykla Trakuose buvo pastatyta 1576 m.). 1773 m. buvo nusiaubtas kenesos pastato vidus, o 1794 m. gaisro metu pastatas vėl sudegė. 1812 m. kenesos pastatą sudegino per Lietuvą žygiavusi Napoleono kariuomenė. Jis atstatomas, bet 1824 m. kovo 31 d. vėl sudegė. Tada bendruomenė nusprendžia statyti mūrinę kenesą, bet, negavus lėšų, vėl pastatyta medinė, išlikusi iki šiol.
Grįžę iš priverstinės evakuacijos 1919-1920 m., Lietuvos karaimai rado savo ūkius sunykusius, ir jų gyvenimo sąlygos buvo gana vargingos, tačiau jiems rūpėjo ne tik savo pačių materialinė padėtis, bet ir bendruomeniniai, dvasiniai reikalai. Reikėjo remontuoti ir kenesos pastatą Trakuose, ir užbaigti pradėtą Vilniaus kenesos statybą. Tuo tikslu Laikinoji Trakų dvasinė valdyba, atkurta 1922 m., kreipėsi į įvairiuose kraštuose gyvenančius tautiečius finansinės paramos.
Tarpukariu Trakų kenesa buvo perdažoma 1929, 1931, 1932 m., bet jos pavidalas nepasikeitė ir ji iki šiol atitinka architektūrinį Michailo Prozorovo rekonstrukcijos projektą.
Sovietmečiu Trakų karaimų kenesa buvo vienintelė oficialiai veikianti karaimų šventovė Europoje, nors pamaldos jos pastate nuo šeštojo XX a. dešimtmečio nebevyko. Paskutinė jaunavedžių pora kenesoje buvo sutuokta 1956 m., tačiau Religinių reikalų valdybai kasmet buvo pristatomas dvidešimties tikinčiųjų sąrašas, įrodantis ir pagrindžiantis karaimų religinės bendruomenės egzistavimą. Kalbant apie Trakų kenesą ir karaimų religinės bendruomenės gyvavimą, negalima nutylėti ypatingo Trakų kenesos vyresniojo dvasininko Simono Firkovičiaus (1897-1982) vaidmens. Jis buvo išrinktas į šias pareigas 1920 m. ir ėjo jas iki pat savo mirties 1982 m.
Ypač svarbų vaidmenį S. Firkovičius suvaidino išsaugant karaimų bendruomenę ir jos religinę tradiciją Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo, kai sąlygos tam buvo itin nepalankios ir kartais reikėdavo veikti slapta. Jis niekada neatsižadėjo vyresniojo dvasininko pareigų ir vykdė savo ganytojišką funkciją be priekaištų, nors ne kartą buvo uolių komjaunuolių puolamas už nacionalizmą. Kadangi valstybės tarnautojams, moksleiviams bei studentams lankyti pamaldas kenesoje buvo pasidarę nesaugu, vyresnysis dvasininkas perkėlė jas į savo namus. Čia tikintieji rinkdavosi ne tik švenčių progomis. Čia slapta buvo sutuoktos visos karaimų jaunavedžių poros, palaiminti naujagimiai, o visus amžinybėn išėjusius karaimus S. Firkovičius su malda palydėjo į amžinojo poilsio vietą Trakų, Vilniaus ar Naujamiesčio prie Panevėžio kapinėse.
Nors sovietmečiu Trakų kenesa formaliai buvo laikoma veikiančia, bet nenaudojamas ir nevėdinamas pastatas per tą laiką smarkiai sunyko. 1997 m., rengiantis totorių ir karaimų įsikūrimo Lietuvoje 600-ųjų metinių minėjimui, ji pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo buvo iš esmės restauruota.
Šiandien visi naudojamės susigrąžintomis patalpomis - Vilniaus kenesa, Trakuose buvusiais bendruomenės namais (klebonija) ir mokykla Karaimų g. 28, pastatu Karaimų g. 13, suremontuota Trakų kenesa. Visų šių darbų pagrindinis iniciatorius, tiesioginis remontų projektų ir darbų prižiūrėtojas (išskyrus mokyklos pastato Trakuose) bei užsakovo atstovas buvo vyresnysis dvasininkas ir Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininkas Mykolas Firkovičius (1924-2000).
Bet svarbiausia, kad į kenesą, įkvėpusią šviežio oro gūsį, sugrįžo gyvybė - joje vėl vyko pamaldos, į ją vėl ėmė rinktis žmonės, ir ji atgavo savo senąsias funkcijas. Jaunavedžiai, sukūrę šeimas po Nepriklausomybės atkūrimo, buvo vėl pagal visas tradicijas sutuokti kenesoje, o suteikiant vardą naujagimiui, joje vėl iškilmingai skambėjo speciali naują žmogų ir jo tėvelius bei bendruomenę šlovinanti giesmė (Bolhej bazlych, Tebūnie taika). 2017-2018 m. Lietuvos karaimų religinės bendruomenės rūpesčiu kenesa vėl atsinaujino -perdangytas skardinis stogas, perdažytos sienos ir bokštelis virš stogo, vėl atnaujinta tvora ir sutvarkytas kiemas.
Paprastai turistai sustoja prie pagrindinių įėjimo į kenesą metalinių vartų nuo Karaimų gatvės pusės. Jie buvo nukalti vietinių kalvių XIX a. pabaigoje ir liko nepakitę. Viršutinėje vartų dalyje įmontuoti karaimų herbo kontūrai. Ant kairiojo vartų mūrinio stulpo septintajame XX a. dešimtmetyje buvo pritvirtinta atminimo lenta, žyminti, kad kenesa yra valstybės saugomas Lietuvos architektūros paminklas.
Trakų kenesa yra nedidelė, kvadratinio plano ir dviejų aukštų. Jos bendras plotas - apie 110 m2. Keturiose pastato sienose aukštai, beveik prie pat stogo karnizo, yra dešimt arkų formos vitražais papuoštų langų. Fasadinėje kenesos sienoje šviečia trys langai. Kenesos stogas skardinis, keturšlaitis. Virš jo grakštus keturkampis bokštelis su keturiais langeliais į visas pasaulio puses. Langeliuose įmontuoti spalvoti stiklai. Viduje kenesa padalyta į tris erdves. Įėjus pro paradines medines dvivėres duris, patenkama į nedidelį prieangį, kuriame prieš pamaldas renkasi visi maldininkai. Paskutinių rekonstrukcijų metu nuo XIX a. Pirmajame kenesos aukšte į kairę nuo prieangio yra didžioji salė, į kurią, prasidedant pamaldoms, paskui dvasininką, kalbantį visiems žinomą maldą „Tėve mūsų“, sueina vyrai.
Pats altorius, esantis pietinėje kenesos pusėje, pastatytas ant paaukštinimo per du laiptelius nuo grindų lygio. Pagal tradiciją kenesų altoriai būdavo gaminami iš kipariso medienos - taip būdavo pabrėžiama tautos pietietiška kilmė. Trakų kenesos altorius, susidedantis tarsi iš trijų lygmenų, irgi pagamintas iš kipariso ir yra labai puošnus.
Prieš pradedant kenesos kapitalinio restauravimo darbus, UAB „Lietuvos paminklai“ architektės G. Filipavičienė ir I. Bėčienė 1996 m. atliko išsamius interjero polichrominius tyrimus ir nustatė dažų sluoksnių susidarymo seką (stratigrafiją), kuri atsirado kelis kartus remontuojant patalpas ir užtepant ant sienų ir lubų vis naują dažų sluoksnį. Ankstyviausias atidengtas dažų sluoksnis pasirodė esąs 1894 m. pirminis tapybinis dekoras.
Architektės rekomendavo grįžti prie pirminės spalvos. Kadangi kupolas sudaro dangaus įvaizdį, jo fonas nusėtas stilizuotais pilkšvai rausvos spalvos žiedlapiais tarsi žvaigždutėmis, o centre - auksinės spalvos rozetė, simbolizuojanti saulę. Virš įėjimo į didžiąją salę - plokščioji arkada, paremta kolonomis. Remontuojant kenesą XX a. pradžioje, augalinių ornamentinių kompozicijų rozetės lubose ir arkadoje buvo perdažytos šaltesnėmis pilkšvomis spalvomis.
Tyrimo metu išaiškėjo, kad didžiosios salės sienų panelinė dalis sumontuota iš ąžuolo lentų. Jų tapybinis ornamentas keitėsi, bet tyrėjos atsekė istoriškai buvus tris variantus: medžio imitaciją, marmuro imitaciją ir geometrinį rombų-trapecijų piešinį. Tokiais tapybiniais ornamentais dekoruotos didžiosios salės, prieangio ir galerijos sienų panelinės dalys.
Kenesos galerijos, kurioje meldžiasi moterys, sienos pagal XIX-XX a. būdingą kompoziciją aprėmintos juostomis, o panelinė dalis išskirta ir nudažyta marmurą imituojančiu ornamentu. Galerijoje ir prieangyje rombų ir trapecijų formos lubų rozečių piešiniai vienodi.
Trakų krašto įžymybės ir istorija
Trakų kraštas, be švietimo ir karaimų kultūros paveldo, gali pasigirti įvairiomis įdomiomis vietovėmis ir istorinėmis asmenybėmis.
Kaišiadorys
Pirmasis Kaišiadorių vyskupijos šeimininkas Juozapas Kukta kartą pasakė: "Ten kur įsikuria vyskupas, išauga miestas". Jis tik iš dalies buvo teisus, nes Kaišiadorių plėtrai geležinkelio atsiradimas turėjo didesnę įtaką, bet negalima kvestionuoti fakto, kad naujos vyskupijos atsiradimas netapo paskata Kaišiadorims plėstis dar intensyviau. 1913 m. pradėjus bažnyčios statybos darbus, juos teko nutraukti, nes prasidėjo pirmasis pasaulinis karas.
Kaišiadoryse, J. Biliūno gatvės 26 namas, yra pirmasis Algirdo Brazausko projektuotas ir statytas namas. Prezidentas čia augo, mokėsi, padėjo savo tėvams Sofijai Peresilevičiūtei-Brazauskienei ir Kazimierui Brazauskui. Išlikę baldai, nuotraukos, rankraščiai primena apie Brazauskų šeimos gyvenimą.
1858-1861 metais per dabartinius Kaišiadoris buvo nutiesta geležinkelio Varšuva-Peterburgas atšaka nuo Lentvario į Virbalį. Viadukas geležinkeliui pastatytas 1860 metais siekiant išlaikyti geležinkelio neperkirstą sausumos kelią tarp Kaišiadorių dvaro gyvenvietės bei parapijos centro Žiežmarių. Miesto kapinių centre pastatyta koplyčia 1944-1953 m. Didžiosios Kovos apygardos partizanų atminimui. Netoli kapinių, Kaišiadorėlių kaime, žvyro duobėse buvo užkasti 1947 m. kovo 3 d.
Žasliai
Žasliai dažnai pavadinami mažaisiais Trakais, nes juos supa net trys ežerai. Miestelio centre esanti aikštė vadinama Tado Blindos aikšte, mat čia buvo filmuojama paskutinė garsiojo filmo scena. Aikštės centre stovi paminklas su Žaslių herbu ir simbolišku užrašu lotynų kalba "EX MANCIPIO LIBERTAS" ("Iš nuosavybės laisvė").
1792 m. sausio 12 d. Žaslių miestelio žydų bendruomenė viena anksčiausiai paminėtų Lietuvos istorijoje. 1555 m. dvylika Žaslių žydų skundėsi Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui. Aktyviai Žaslių gyvenime dalyvavę žydai iki Antrojo pasaulinio karo sudarė didžiąją miestelio gyventojų populiaciją. Žymiausias žaslietis yra vienas garsiausių pasaulio pianistų - Leopoldas Godovskis. Šv. Lietuva per visą savo istoriją turėjo tik tris kardinolus lietuvius, vienas iš jų gimė Žaslių parapijoje, kukliame Guronių kaime.
Europos miško sodinimas
Europos miško sodinimas - lietuviškąja parlamentine tradicija tapęs renginys, kuriuo 2004-aisiais pažymėta mūsų narystės Europos Sąjungoje pradžia. 2014 ir 2015 metais Kaišiadorių rajone, Laukagalyje, politikai, Seimo kanceliarijos, kitų valstybės institucijų darbuotojai, žurnalistai Lietuvos narystės Europos Sąjungoje dešimtmečio proga sodino 4,2 hektarų ploto eglių, pušų, raudonųjų ąžuolų ir beržų Europos mišką, pratęsdami 2005 m. pradėtą darbą.
Paparčiai
Žinomas XIX a. keliautojas Konstantinas Tiškevičius ekspedicijos Nerimi metu atkreipė dėmesį į baltus bokštus, kylančius virš medžių žymiuosiuose Paparčiuose. Tai - Stanislavo Beinarto, XVII a. buvusio Vilniaus raktininku ir Lenkijos-Lietuvos valstybės valdovo sekretoriumi, nuopelnas, kad Paparčiai buvo taip vadinami. 1649 m. Per stebuklą yra išlikę vienuolyno vartai ir koplyčia, teritorija yra gražiai sutvarkyta ir įamžinta. P. Tarasenka yra užrašęs pasakojimą apie tai, jog piliakalnyje buvo aukuras, o jame kūrenta amžinoji ugnis. Paparčių kapinėse esantis 3 aukštų statinys su 24 skliautuotomis laidojimo nišomis. Tiksli kolumbariumo pastatymo data nežinoma, bet minimas 1830 m. Paparčių dominikonų vienuolyno vizitacijos byloje.
#
tags: #trakų #statybų #duona #istorija