Kas yra tarp Šiaurės ir Pietų: Arkties ir Antarkties palyginimas
Kelias į vietą vadinamas kryptimi, o norint ją rasti ar apibūdinti, būtina žinoti, kokia kryptimi ji yra nuo mūsų. Dažniausiai nuorodos pateikiamos atsižvelgiant į tai, ar vieta yra į šiaurę, pietus, rytus ar vakarus nuo dabartinės mūsų buvimo vietos. Šiame straipsnyje nagrinėsime skirtumus tarp dviejų ypatingų Žemės vietų - Šiaurės ir Pietų, arba Arkties ir Antarkties.
Pasaulio kryptys: orientavimosi pagrindai
Kryptims nurodyti naudojamas bendras terminas - pasaulio kryptys arba horizonto kryptys. Pagrindinės keturios pasaulio kryptys yra šiaurė, pietūs, rytai, vakarai. Lietuvių kalboje jos atitinkamai žymimos Š, P, V ir R, tačiau dažnai vartojami sutrumpinimai anglų kalba: šiaurė - N (North), pietūs - S (South), vakarai - W (West) ir rytai - E (East). Tarpinės pasaulio kryptys yra šiaurės rytai - kryptis tarp šiaurės ir rytų, šiaurės vakarai - kryptis tarp šiaurės ir vakarų, pietryčiai - kryptis tarp pietų ir rytų, pietvakariai - kryptis tarp šiaurės ir vakarų. Lietuvių kalboje jos atitinkamai žymimos ŠR, ŠV, PR ir PV.
Arktis ir Antarktida: du ašigaliai, daug skirtumų
Du ašigaliai, Šiaurės ir Pietų, yra skirtingose planetos pusėse ir pasižymi skirtingais bruožais. Šiame straipsnyje pateikiama dešimt skirtumų tarp pačių nesvetingiausių Žemės vietų - Arkties ir Antarktidos.
Vandenynas ir žemynas
Arktis (arba Arktika) iš esmės yra užšalęs vandenynas, o Antarktida yra žemynas, sudarytas iš pamatinės uolienos ir įvairių sausumos darinių, tokių kaip kalnai, slėniai ir ežerai. Jie visi apsupti vandenyno. Antarktidoje yra garsus Erebuso ugnikalnis.
Žmonių veikla
Antarktidos žemynas yra vienintelė vieta Žemėje, nepriklausanti jokiai valstybei. Kol kas čia nerasta jokių vietinių žmonių pėdsakų, o Arktyje iki šiol gyvena vietiniai - eskimai. Be to, Antarktidos žemyno teritorija yra saugoma Antarktidos sutarties, kurioje nustatyta, kad pati teritorija ir joje esantys ištekliai gali būti naudojami tik taikiems tikslams arba moksliniams tyrimams. Nors mokslinių tyrimų stočių yra tiek Arktyje, tiek Antarktidoje, Arkties regione žmonių veiklos daugiau. Palyginkime: Arkties srityje gyvena daugiau nei 4 mln. žmonių. Gyventojų yra tiek mažuose miesteliuose, tiek miestuose, tokiuose kaip Barou Aliaskoje, Trumsas Norvegijoje, Murmanske ir Salecharde Rusijoje. O į Antarktidą žmonės įkelia koją labai retai ir tai dažniausiai būna mokslininkai. Ironiška, tačiau Arkties regione, sudarytame vien iš užšalusio vandens, susiduria tokių šalių, kaip Kanada, Grenlandija, Rusija, Islandija, Norvegija, Švedija, Suomija ir JAV socialiniai ir politiniai interesai.
Taip pat skaitykite: Atogrąžų platumos
Temperatūra
Pietų ašigalis yra daug šaltesnis ir labiau vėjuotas, palyginti su Šiaurės ašigaliu. Iš tiesų Antarktidoje temperatūra yra tokia žema, kad kai kuriose jos dalyse niekada neištirpsta sniegas. Šis žemynas yra pati šalčiausia žemės vieta - vidutinė metinė temperatūra čia -49° C. Arkties regione net žiemą vidutinė temperatūra yra aukštesnė: -34° C, o vidutinė metinė temperatūra yra tik -14° C. Pati žemiausia temperatūra Žemėje, -89,6° C, buvo užfiksuota šalia geomagnetinio Pietų poliaus, rusų Vostoko mokslinėje tyrimų stotyje 1983 metais birželio 19 dieną.
Ledas
Šiauriniame poliuje yra daug mažiau ledo nei pietiniame. Piečiausiame žemyne, Antarktidoje, yra apie 90 % viso žemėje esančio ledo, tai sudaro apie ¾ pasaulio gėlo vandens atsargų. Dėl šio fakto būta siūlymų atkirsti didelius gabalus ledo ir juos naudoti vandens trūkumui sausringose teritorijose mažinti. Pavyzdžiui, Saudo Arabijos princas Mohamedas al Faisalas netgi planavo išjudinti 100 milijonų tonų ledkalnį iš Antarktidos ir jį nugabenti į Arabijos pusiasalį.
Metamorfozės
Arkties regionas yra šiaurinio poliaus srityje, regionui būdingas natūralus ledo tirpimo ciklas. Beveik pusė ledo vasarą ištirpsta, o žiemą tas pats vanduo vėl sušąla į ledą. Žiemą arktinio ledo plotas praktiškai prilygsta Rusijos plotui. Tačiau kai kurie tyrimai rodo, kad po keleto dešimtmečių vasaros metu gali ištirpti ir visas Arkties vandenyno ledas. O Antarktidoje, arba pietiniame poliuje, tokių ledo tirpimo ciklų nėra. Pietų ašigalio ledo plokštė išlieka beveik tokio pat dydžio ir formos visus metus. Nauji tyrimai rodo, kad Antarktidos ledas taip pat po truputį tirpsta, tai vyksta ne dėl natūralių procesų, o dėl pasaulinio klimato atšilimo. Jeigu ištirptų visas Pietų ašigalio ledas (tai neatsitiks artimiausioje ateityje), jūrų ir vandenynų lygis pakiltų apie 60 metrų. Arkties regiono ledas tirpsta daug greičiau, nes jis visas apsuptas vandens ir vandenyno srovės pagreitina ledo tirpimą, o Antarktida sudaryta iš akmenuotos pamatinės uolienos, todėl ją dengiantį ledą daug mažiau veikia vandenyno srovės.
Gyvūnija
Kartais, kai įsivaizduojame pingvinus ir baltąsias meškas bevaikščiojančius sniege, manome, kad šie gyvūnai gyvena tose pačiose teritorijose. Iš tiesų pingvinai gyvena tik pietiniame pusrutulyje, tai yra Antarktidos regione, kur jie neturi jokių sausumos priešų. Jeigu pingvinai ir baltosios meškos, kurios gyvena Arktyje, gyventų viename regione, tuomet baltosioms meškoms nebetektų rūpintis dėl maisto, nes pingvinai būtų itin lengvas grobis. Kadangi pingvinai neturėjo poreikio saugotis sausumos priešų, jie evoliucionavo į neskraidančius paukščius, o jų sparnai - į plaukmenis. Baltosios meškos yra didžiausi šiaurinio pusrutulio sausumos plėšrūnai. Jie karaliauja šiaurinėje ledu padengtoje Arkties vandenyno dalyje ir minta ruoniais arba ant ledo užstrigusiais banginiais.
Ozono sluoksnis
Virš Antarktidos regiono ozono sluoksnis itin suplonėjęs - būtent čia yra vadinamoji ozono skylė. Čia ji yra beveik tris kartus didesnė nei JAV sausumos plotas. Virš Arkties esantis ozono sluoksnis taip pat plonėja, tačiau ozono skylė dar neatsivėrė. Iš tiesų, tikros skylės nėra ir virš Antarktidos. Ozono skyle vadinamas stiprus ozono sluoksnio, kuris apsupa žemę ir saugo ją nuo saulės radiacijos, išrėtėjimas. Šiauriniame pusrutulyje ozono sluoksnis yra storesnis, nes šiltesnė Arkties temperatūra riboja stratosferinių debesų, naikinančių ozoną, susikaupimą. Tačiau ir šiaurinio poliaus stratosferos temperatūra pastaraisiais metais krinta ir tai lemia spartesnį ozono sluoksnio nykimą.
Taip pat skaitykite: Pusrutulių riba: ką reikia žinoti
Juodasis auksas
Amerikos geologinės tarnybos duomenimis, apie ketvirtadalis pasaulio naftos ir dujų atsargų slypi Arktyje. Dėl šios priežasties Rusija reiškia teises į didelę Arkties regiono dalį, turėdama viltį ištyrinėti ir panaudoti povandeniniame Lomonosovo kalnagūbryje slypinčius išteklius. Šis kalnagūbris po Arkties vandenynu tęsiasi daugiau nei 1800 kilometrų ir manoma, kad jame yra iki 10 milijonų tonų neapdirbtos naftos. JAV taip pat reiškia teises į dalį Arkties, siunčia ten ledlaužius, kurie žymi JAV teritoriją šalia Aliaskos. Manoma, kad naftos išteklių yra po pietiniu Antarktidos šelfu, pvz., po Roso jūros dugnu. Tačiau Antarktidos sutartis, pagal kurią ji nepriklauso jokiai šaliai ir gali būti naudojama tik tyrimų tikslais, draudžia bet kokią naftos gavybos veiklą.
Poliarinis sūkurys
Ties geografiniais žemės poliais susidaro įdomus reiškinys - didelis ciklonas, vadinamas poliariniu sūkuriu. Poliariniai sūkuriai formuojasi viduriniuose ir viršutiniuose troposferos ir stratosferos sluoksniuose. Jie supa polius ir yra dalis vadinamojo poliarinio fronto - klimato ribos tarp poliarinės srities oro masių ir šalia esančių šiltesnių regionų. Antarktidos poliarinis sūkurys yra daug stipresnis ir ilgiau išlieka nei Arkties. Pastarasis yra silpnesnis ir greičiau nurimsta dėl šiauriniame pusrutulyje egzistuojančių Rosbio bangų, kurios ir prisideda, kad sūkurys sumažėtų. Pietiniame poliuje nėra veiksnių, galinčių sumažinti sūkurius.
Magnetiniai laukai
Vienas Žemės magnetinis polius yra netoli šiaurės, kitas - netoli pietų. Kai kalbame apie magnetinį Šiaurės polių, turime omeny geografinę zoną tuo pačiu pavadinimu, nors Žemės magnetinio lauko šiaurės polius iš tikrųjų yra pietuose, o pietinis magnetinio lauko polius yra šiaurėje. Dėl šios priežasties kompasai rodo ne magnetinę šiaurę, o geografinę planetos šiaurę. Tačiau yra priimtas bendras sutarimas, kad magnetinė šiaurė yra netoli geografinės šiaurės ir magnetiniai pietūs yra netoli geografinių pietų. Planetos magnetiniai poliai nesutampa su geografiniais poliais, nes Žemės magnetinis laukas keičiasi. Ne taip kaip geografiniai poliai, magnetiniai iš tiesų juda ir tai galima laikyti abiejų polių bendru bruožu. Skirtumas tas, kad magnetinis šiaurės polius (magnetinio lauko pietūs) nėra tiksliai Arkties regione, tačiau juda rytų kryptimi po 55-60 kilometrų kasmet. Magnetinis pietų polius (magnetinio lauko šiaurė) vis dar dengia Antarktidą, bet taip pat juda link vakarų po 10-15 kilometrų per metus.
Orientavimosi įgūdžiai: kaip nepasiklysti?
Orientuotis - tai atrasti pasaulio šalių kryptį ir savo padėtį aplinkos objektų bei reljefo elementų atžvilgiu, mokėti nustatyti atstumus iki jų ir išlaikyti kryptį (judant uždara vietove ar blogo matomumo atveju) nuo vieno objekto - orientyro - iki kito. Pasaulio šalių kryptis galima nustatyti pagal saulę, žvaigždes ir kitus orientyrus.
Orientavimasis be kompaso
Pasaulio šalių kryptį galima nustatyti pagal saulę, žvaigždes ir kt. Saulė kyla ryte rytuose, o leidžiasi vakare vakaruose. Dieną per pietus saulė būna pietuose. Šios asociacijos labai padeda orientuotis neturint kompaso.
Taip pat skaitykite: Amerikos žemynų susidūrimo analizė
Vienas tiksliausių krypties nustatymo metodų yra pagal šešėlį. Tiesa, jis reikalauja nemažai laiko bei giedro dangaus. Jam reikia turėti lazdą, kurios viršutinis galas nuo žemės paviršiaus iškiltų 1-1,5 metro ir virvutės. Paprastai šis metodas naudojamas sustojus pietums. Jis reikalauja 2-3 valandų laiko (gana daug). Matuoti pradedama apie valandą prieš vidurdienį. Apie lazdą apibrėžiamas apskritimas, kurio spindulys - lazdos šešėlis. Šešėlio galas, liečiantis apskritimą, pažymimas. Saulei kylant iki zenito, šešėlis trumpėja. Po pietų jis vėl ima ilgėti, nes saulė leidžiasi.
Turint laikrodį su rodyklėmis, šiaurę nustatyti pagal saulės padėtį galima daug greičiau. Tačiau šis metodas ne toks tikslus. Šiam metodui reikia žinoti vieną priklausomybę - saulė apie žemę apsisuka per 24 val., o laikrodžio rodyklė apie ašį apsisuka per 12 val. Metodo esmė: pasukame laikrodį taip, kad valandinė rodyklė rodytų į saulę. Tada išvedame vidurkį tarp valandinės rodyklės ir 12 valandos. Šio būdo tikslumas nedidelis, apsirikti galima iki 20-25°. Be to, tam reikia, kad laikrodis rodytų gamtinį laiką.
Naktį galima orientuotis ir pagal Mėnulį, kuris pirmosios ketvirties metu (kai matyti dešinė Mėnulio pusė), pirmą valandą nakties, esti vakaruose, pilnaties metu - pietuose, o paskutinės ketvirties metu (matyti kairė Mėnulio pusė) - rytuose. Bet kuriuo kitu metu susekti pietų kryptį padeda laikrodis, kuris pilnaties metu naudojamas taip, kaip ir Saulės atveju. Kitu metu reikia daryti laiko pataisas, t.y. į Mėnulį nukreipti ne valandų rodyklę, o kitą gretimą skaičių, kuris atrandamas, pridėjus ar atėmus prie duotos valandos tiek valandų, kiek Mėnulio skersmens šeštųjų dalių tuo metu apšviečia Saulė.
Naktį galima orientuotis pagal žvaigždes. Visi žino, kad Šiaurinė žvaigždė rodo šiaurę. Paimama linija tarp dviejų nuotraukoje pažymėtų žvaigždžių ir pratęsiama dar 5 tokio pat ilgio atstumais. Šiaurės-pietų kryptį galima susekti ir pagal kitas žvaigždes, jei tik mokama jas atpažinti danguje ir žinomas jų kulminacijos (perėjimo per dangaus meridianą) laikas. Ryškiausių žvaigždžių kulminacijos laiką nesunku atrasti astronominiuose kalendoriuose ar metraščiuose. Orientavimosi būdas toks pat, kaip ir Saulės bei Mėnulio atveju, tik laiko pataisa čia lygi kulminacijos momento skirtumui nuo vidurnakčio.
Apsiniaukusio oro metu galima orientuotis pagal tam tikrus vietovės objektus. Miško biržių susikirtimo vietose stovi stulpeliai, ant kurių užrašyti kvartalų numeriai. Šiaurės kryptį nesunku susekti, žinant, kad biržės kertamos iš šiaurės į pietus ir iš vakarų į rytus, o pats mažiausias kvartalo numeris yra šiaurės vakaruose. Atskirai stovinčių medžių laja iš pietų pusės esti tankesnė, o kamienai labiau apsamanoja iš šiaurės. Beržo tošis iš pietų pusės šviesesnė ir ne taip suskilusi. Skruzdėlynai dažniau stūkso saulėtoje (pietinėje) medžių pusėje.
Kompasas: patikimas pagalbininkas
Kompasas - tai prietaisas, padedantis orientuotis pagal pasaulio (horizonto) kryptis. Kompasą sudaro korpusas, laipsniais sugraduota skalė ir galinti laisvai suktis įmagnetinta rodyklė. Žemės magnetinis laukas kompaso rodyklę orientuoja šiaurės kryptimi.
Manoma, kad kompasą išrado kinai XI amžiuje. Jie pastebėjo, kad skeveldrėlė magnetito (mineralo, kuriam būdingos magnetinės savybės), sukdamasi ant adatos galiuko, visuomet rodo šiaurės kryptį. XII-XIII a. Europos jūreiviai, plaukiodami Viduržemio jūroje, jau naudojosi kompasais su magnetitu. Ant kamščio gabalėlio jie pritaisydavo magnetito ir kamštį įdėdavo į indą su vandeniu. XIV a. Europoje jau buvo įvairių rūšių kompasų, kurie skiriasi pagal formą ir dydį. Turime nykščio kompasus, sulankstomus kompasus, riešo kompasus, išmaniųjų telefonų kompasus, daugiafunkcinius kompasus ir t.
Paprasčiausias būdas naudotis kompasu - tiesiog žinoti, jog kompaso adatos raudonoji pusė - šiaurės rodyklė - visada rodo beveik tiksliai į šiaurę. Kad lengviau orientuotumėtės erdvėje, atsisukę šiaurės kryptimi nustatykite kompaso galvutę, taip, kad raidė „N“ (šiaurė) sutaptų su šiaurės kryptimi. Priešais jus dabar yra šiaurė, į kairę nuo jūsų - vakarai, dešinėje - rytai, o už jūsų - pietūs.
Turėkite omenyje, kad beveik visada žemėlapiai yra orientuoti į šiaurę, todėl žinant savo apytikslę ar kelionės pradžios vietą, galite nesunkiai orientuotis vietovėje. Tiesiog keliaudami ir bijodami pasiklysti dažnai tikrinkite savo judėjimo kryptį.
Kompasas dedamas ant žemėlapio taip, jog briauna jungtų dabartinę keliautojo vietą ir pasirinktą tikslą. Tuomet kompaso galvutė pasukama taip, jog „N“ sutaptų su paprastai viršuje esančia žemėlapio šiaure.
Tiesiog Žemės geografinis ir magnetinis šiaurės poliai arti, bet nesutampa, tiksliai orientacijai skalę reikia papildomai šiek tiek pasukti kompensuojant vietos magnetinę deklinaciją. Tiksli šios kompensacijos reikšmė ir pasukimo kryptis priklauso nuo vietos. Lietuvos apylinkėse magnetinė deklinacija yra apie 5,8° ir pamažu kinta apie 0,12° per metus.
Magnetiniai kompasai būna užpildyti skysčiu arba oru.
Kompaso tipai pagal paskirtį
- Geodezinis kompasas: naudojamas tiksliam horizontalių kampų nustatymui lauke atliekant geodezinius darbus (daugiausia topografinę fotografiją).
- Geologinis kompasas: prietaisas, padedantis išmatuoti, pavyzdžiui, horizontalius kampus lauke, vertikalius kampus arba šlaitų kampus, kuriais geologai gali išmatuoti geologinių sluoksnių eigą ir kritimą žemėje.
- Saulėtas kompasas: leidžia nustatyti pasaulio kryptis pagal Saulės disko padėtį danguje tam tikru paros metu. Jos privalumas - atsparumas magnetinėms anomalijoms arba galimybė nustatyti kryptis netoli ašigalių.
- Elektromechaninis kompasas: priešingu atveju girokompasas, kaip rodo pavadinimas, tai prietaisas su giroskopu. Jis dažniausiai naudojamas laivuose. Juo galima nurodyti geografinę šiaurę.
Geografinės zonos: tarp šilumos ir drėgmės
Geografinės zonos - tai gamtinės zonos, kurias lemia tam tikras šilumos ir drėgmės derinys. Jos dėsningai keičiasi nuo pusiaujo ašigalių link ir nuo vandenynų krantų žemynų vidurio link (horizontaliosios geografinės zonos), taip pat nuo kalnų papėdžių viršūnių link (vertikaliosios geografinės zonos, arba kalnų gamtinės zonos).
Geografinėse juostose, kurių įvairiose vietose iškrinta beveik tiek pat kritulių (pvz., subarktinėje ir Šiaurės pusrutulio vidutinės juostos šiaurinėje dalyje), zonų kaitą daugiausia lemia šilumos kiekio kitimas šiaurės-pietų kryptimi. Tokiose juostose geografinės zonos tęsiasi vakarų-rytų kryptimi (kaip ir pačios geografinės juostos). Juostos, kurių rytinės ir vakarinės dalys įvairiuose žemynuose labai nevienodai drėkinamos (pvz., Šiaurės pusrutulio vidutinės juostos pietinė dalis, subtropinės ir tropinės juostos), skirstomos į sektorius: paokeaninius (vakarinius ir rytinius), pereinamuosius ir žemyninius. Geografinių zonų kaitą tokiose juostose daugiausia lemia kritulių kiekio kitimas vakarų-rytų kryptimi, todėl geografinės zonos eina šiaurės-pietų arba artimos krypties ruožais. Šią geografinių zonų kryptį labai paryškina dienovidinių krypties kalnagūbriai (Kordiljeros, Andai, Australijos Alpės).
Kiekviena geografinė zona turi tam tikrą komponentų ir procesų, formuojančių savitą gamtinį kraštovaizdį, derinį: klimato tipą, geomorfologinių procesų kompleksą ir jų sukurtą reljefo struktūrą, hidrografinį tinklą ir hidrologinį režimą, dirvožemio atmainų ir biocenozių kompleksus. Išraiškingiausias geografinių zonų komponentas yra augalija, todėl geografinės zonos vadinamos augalijos pavadinimais. Geografinės zonos neturi aiškių ribų, jos pamažu pereina viena į kitą. Geografinių zonų kraštovaizdžiui didelę įtaką daro žmonių ūkinė veikla. Dauguma geografinių zonų yra pakitusios, ypač savanų, stepių, miškastepių, mediteraninių, plačialapių ir mišriųjų miškų zonos; mažiausiai pakitusios dykumų, tundrų, miškatundrių zonos.
tags: #kas #yra #tarp #siaures #ir #pietu