Pietų Valaičio Biografija: Tarp Skulptūros ir Laisvės Kovų
Šis straipsnis skirtas apžvelgti įvairius aspektus, pradedant skulptūros menu ir baigiant Petro Valaičio, laisvės kovotojo, gyvenimo aprašymu.
Skulptūra: Menas Erdvei ir Laikui
Skulptūra - tai trimatis meno kūrinys, sukurtas iš įvairių medžiagų. Kuriant skulptūrą naudojamos akmuo, medis, metalas, betonas, kaulas, gipsas, molis ir kitos medžiagos. Skulptūra kuriama pagal pieštą arba lipdytą eskizą. Kartais skulptūra šlifuojama, poliruojama, patinuojama, polichromuojama, auksuojama ar sidabruojama. Pagrindinės skulptūros rūšys yra apvalioji skulptūra ir reljefas. Pagal paskirtį skiriama paminklinė, dekoratyvinė (dekoratyvinė dailė), kamerinė ir smulkioji skulptūra. Svarbiausios skulptūros formos yra statula, skulptūrinė grupė (figūrinė kompozicija), biustas, galva, torsas, statulėlė, medalis, medalionas, moneta ir gema. Meninę išraišką lemia skulptūros padėtis erdvėje, modeliuotė (formų reljefiškumas, šviesa ir šešėliai), masių išdėstymas, siluetas, medžiaga ir faktūra.
Skulptūros Istorija
Ankstyviausi apvaliosios skulptūros kūriniai (gyvūnų atvaizdai ir vadinamosios paleolito Veneros) rasti vėlyvojo paleolito stovyklavietėse. Jie dažniausiai buvo susiję su pirminės bendruomenės žmonių darbu ir tikėjimais. Smulkioji skulptūra (Tripolės-Cucuteni kultūros keraminė skulptūra, akmeninės skulptūros, vadinamosios bobos, reljefiniai papuošalai) būdinga neolitui ir eneolitui.
Senovės Graikijoje archajiniu laikotarpiu kulto apeigose naudotos bronzinės žmonių, gyvūnų figūrėlės. Apie 7 a. pr. Kr. iš klinties, marmuro kaltos statiškų pozų, sąlygiškos modeliuotės statulos - kūrai ir koros. Ankstyvojo klasikinio laikotarpio marmurinėmis skulptūromis puošti šventyklų frontonai, frizai. Polikleitas traktate Kanonas (5 a. pr. Kr.) suformavo idealias žmogaus kūno proporcijas, išplėtojo figūros komponavimo kontrapostu būdą. Monumentaliomis formomis, ramiomis didingomis pozomis, tobulu techniniu atlikimu išsiskiria Feidijo, klasikinės estetikos principais - Alkameno, dinamiška forma, vidine įtampa - Skopo, didinga ramybe - Praksitelio, grakščiomis proporcijomis - Lisipo skulptūros. Helenizmo laikotarpio skulptūroje (Pergamo altorius, smulkioji skulptūra) daugiau individualizmo, ekspresijos, efektingų šešėlių; kurtos sudėtingos daugiafigūrės kompozicijos. Rodo ir Egėjo jūros salų mokyklos (klestėjo 3-1 a. pr. Kr.) tęsė graikų klasikos laikotarpio skulptūros tradicijas (Aleksandro Milo Venera 120 prieš Kristų).
Ankstyvieji krikščionys reljefais puošdavo sarkofagus. Bizantijos skulptūra iš pradžių tęsė helenistinės dailės tradicijas; buvo kuriamos apvaliosios skulptūros, reljefiniai dramblio kaulo diptikai. Po ikonoklazmo sąjūdžio (726-843) apvalioji skulptūra sumenko, nes buvo sieta su pagoniškų stabų garbinimu.
Taip pat skaitykite: Receptai be grilio
Viduramžių skulptūra daugiausia buvo susijusi su Bažnyčios poreikiais. Romaniniu laikotarpiu akmens skulptūromis puošti sakralinių pastatų fasadai, portalai, timpanai, nišos, pilioriai, konsolės, interjero kolonų kapiteliai. Skulptūra tašyta daugiausia iš akmens; Ispanijoje, Vokietijoje, Skandinavijos šalyse daryta ir iš medžio. Ji religinės tematikos, dažni fantastiniai ir mitologiniai motyvai, simbolinių augalinių ir geometrinių motyvų raštai, pynės. Remtasi ikonografinio vaizdavimo tradicija, būdinga Biblijos, šventųjų gyvenimo siužetai (skulptoriaus Gislebert’o Šv. Lozoriaus katedros Autune portalo timpano kompozicija Paskutinis teismas, 12 a. pirma pusė). Vaizduojant žmogų nesilaikyta realių kūno proporcijų. Šv. Lozoriaus katedros Autune portalo timpano kompozicija Paskutinis teismas (skulptorius Gislebert’as, 12 a.
Ankstyvoji gotikinė skulptūra turi romaninių bruožų, būdinga sąlygiškumas, ornamentiškumas. Michelangelo. Ankstyvojo Renesanso laikotarpiu susiformavo naujos, buvo atgaivintos antikinės skulptūros formos - raitelio paminklas, sieninis antkapis, dekoratyvinė statula, portretinis biustas, perspektyvinis reljefas. Menininkai sekė geriausiais antikiniais pavyzdžiais, siekė perteikti idealias žmogaus kūno proporcijas, taikė aukso pjūvį, kontrapostą, įtvirtino žmogaus kūno idealias proporcijas, siekė plastinio ir anatominio tikslumo, kompozicijos tektoniškumo. Žymesni skulptoriai: L. Ghiberti, Donatello, A. del Verrocchio, Michelangelo (visi Italija), J. Goujonas, G. Pilonas, C. Sluteris (visi Prancūzija), B. Ordóñezas, D. Formentas, A. Berruguete (visi Ispanija), V. Stossas, P. Vischeris, T. Riemenschneideris (visi Vokietija), M. Pacheris (Austrija).
Kai kurių prancūzų skulptorių (A. Coysevoxo, F. Girardono) kūryboje susipynė baroko ir klasicizmo bruožai. Klasicistinė skulptūra monumentali, didinga, harmoningų formų (J.‑B. Pigalle’is, É. M. Falconet, J. A. Houdonas, visi Prancūzija; J. G. Schadowas, Vokietija; A. Canova, Italija; B. Thorvaldsenas, Danija; F. Šubinas, M. Kozlovskis, V. Demutas‑Malinovskis, visi Rusija); buvo kuriamos daugiausia portretinės, antkapinės ir paminklinės skulptūros. 19 a. skulptūroje sustiprėjo realistinės tendencijos, kartais turinčios ir natūralizmo bruožų (J. Dalou, Prancūzija; C. É. Meunier, Belgija; M. Antokolskis, Rusija). A. Canova. J. Escoula. C. Brâncuşi. 20 a. pirmos pusės skulptūros raida susijusi su modernistinėmis dailės kryptimis: kubizmu (P. Picasso, J. Lipchitzas, H. Laurensas), konstruktyvizmu (V. Tatlinas, N. Gabo, A. Pevsneris), ekspresionizmu (E. Barlachas), abstrakcionizmu (C. Brânçusi, O. Archypenko, J. Arpas, M. Billis), siurrealizmu (A. Giacometti, J. Miró, J. Tinguely, M. Ernstas, M. Duchamp’as), kinetiniu menu (A. Calderis, L. Moholy‑Nagy). Modernistinė skulptūra atmetė vaizduojamosios dailės principus, suabsoliutino simbolio, grynosios formos reikšmę. N. Gabo. Geometrinio pavidalo trimačius objektus kūrė C. Andre, D. Juddas, S. Le Wittas, R. Morrisas, R. Serra. Skulptūros ir erdvės susiliejimo idėją plėtojo H. S. Moore’as. 20 a. antros pusės skulptūroje vyravo 2 pagrindinės kryptys; realistinė (W. Aaltonenas, F. Cremeris, K. Dunikowskis, Z. Kisfaludi Stroblis, 1884-1975, G. Manzu) ir modernistinė, tęsianti ekspresionizmo, siurrealizmo, abstrakcionizmo idėjas (A. Pomodoro, E. Chillida, 1924-2002, P. Gargallo, R. Butleris, Césaras, G. Richier, T. Roszakas). Nuo 8 dešimtmečio kurta postmodernistinė skulptūra, kuriai būdinga ankstesnių dailės krypčių formų kartojimas, dailės žanrų ir šakų bei meno ir gyvenimo ribų nepaisymas, populiariosios kultūros įvaizdžiai, ironija ir saviironija. 21 a. pradžioje plėtojami beveik visi tradiciniai skulptūros žanrai, naudojamos ir netradicinės raiškos priemonės: smėlis, popierius, audiniai, vanduo, ledas, videoprojekcijos, ugnis, kita. Skulptūra naudojama konceptualiojo meno, proceso meno, skurdžiojo meno, žemės meno, kūno meno kūriniuose, performansuose, instaliacijose, t. p.
Skulptūra Lietuvoje
Lietuvos teritorijoje rasti seniausi skulptūros kūriniai (Narvos kultūros radiniai) žinomi iš neolito laikotarpio (5500-2000 prieš Kristų). Antropomorfiniai atvaizdai (2 m medinis stulpas su žmogaus galva, Šventosios gyvenvietė, trečias tūkstantmetis prieš Kristų, gintarinės žmonių figūrėlės iš Juodkrantės lobio) apibendrinti; zoomorfiniai (apeiginė lazda su briedės galva, Šventosios gyvenvietė, trečias tūkstantmetis prieš Kristų) - išraiškingesni, plastiškai perteikiantys natūrą. Smulkiosios antropomorfinės ir zoomorfinės plastikos dirbinių aptikta gyvenvietėse prie Kretuono ežero.
Liaudies skulptūra yra viena populiariausių tautodailės šakų. Skulptūros (dažniausiai nedidelės; apvaliosios, pusiau apvaliosios ir reljefinės) drožiamos iš medžio; būdinga religinė tematika, liaudies tipažas (Rūpintojėlis), frontalumas, apibendrintos formos (detaliau modeliuojama tik priekinė figūros dalis ir veidas), polichromija. Nemažai skulptūrinių elementų turi baldai, medžio drožiniai, papuošalai, kario bei žirgo aprangos dalys, buities reikmenys, kryžiai, koplytėlės, koplytstulpiai, stogastulpiai. Madona su kriauše (medis, 16 a. 13-14 a. skulptūros kūriniuose (jų išliko nedaug) pynėsi Vakarų Europos dailės įtaka ir vietos tradicijos. Išliko 14-15 a. gotikinių antspaudų (Kęstučio, Vytauto, Žygimanto Kęstutaičio). Gotikinėmis medinėmis, dažniausiai polichromuotomis skulptūromis buvo puošiami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bažnyčių altoriai; išliko ankstyvajai gotikai priskiriama Seinų Švč. Mergelės Marijos suveriama skulptūra. Brandžiosios gotikos laikotarpiu kurta Nukryžiuotojo figūros, Jėzaus Kristaus kančios siužetai, Dievo Motinos su Kūdikiu figūros (Veliuonos madona 15 a. vidurys, Madona su kriauše 16 a. pradžia); skulptūrų formos nesudėtingos, apibendrintos. 16 a. Renesanso epochoje ypač vertintos portretinės antkapinės skulptūros, medaliai (Alberto Goštauto marmurinis antkapis, apie 1540, skulptorius B. Z. da Gianotti, Povilo Alšėniškio antkapis, 1555, skulptorius G. M. Padovano, abu Vilniaus katedroje). Italų skulptorių kūriniams būdinga natūralistinė formų traktuotė, tikslios proporcijos, tektoniškumas, mirusiojo figūra vaizduota realistiškai, siekta portretiškumo. G. M. Padovano sukūrė Žygimanto Senojo, Bonos Sforzos, Žygimanto Augusto ir jo sesers Izabelės portretinius medalius. Vietos skulptoriai perėmė tik renesansinio antkapio ikonografinę schemą; jų kūriniams (L. Sapiegos antkapis, apie 1633, Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje Vilniuje) būdinga formų sąlygiškumas, stilizacija. Sukurta statulų, religinės tematikos skulptūrinių kompozicijų, reljefų, vėlyvojo renesanso (su manierizmo bruožais) biustų, dekoratyvinių stiuko reljefų (Vilniaus Aušros vartų atikas, 17 a. pradžia), medžio drožybos dirbinių (Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios durys, stalės, Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios sakykla ir medinės buazerijos, 17 a.
Taip pat skaitykite: Viskas apie dienos pietus
Nuo 17 a. vidurio skulptūroje vis labiau įsigalėjo baroko bruožai (antikine daile paremta plastinė raiška, sudėtinga dinamiška kompozicija, gausus ir įvairus dekoras). Barokinė skulptūra turėjo ir regioninių bruožų; jai būdinga santūrumas, ryškios sąsajos su gotikos, renesanso, vėliau ir su klasicizmo skulptūra. Vyravo su sakraline architektūra susijusi skulptūra (antkapiniai paminklai su skulptūriniais portretais, eksterjero ir interjero dekoratyvinės skulptūros), kurta iš medžio, marmuro ir stiuko. 17 a. skulptūros raidai ypač reikšminga italų skulptorių (juos kvietė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai) veikla. 17 a. į Lietuvą buvo įvežama ir renesanso stilistikai artimų baroko skulptūrų (A. Valavičiaus antkapis Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčioje, 17 a. 3 dešimtmetis). Vietos skulptoriai labiau išryškino dekoratyvinius baroko bruožus, jų kūriniuose mažiau barokui būdingo ekspresyvumo, emocingumo (Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios fasado terakotinės šv. Augustino ir šv. Stanislovo skulptūros, 1674, skulptorius Novotnas). 18 a. baroko skulptūroje išryškėjo Pietų Vokietijos ir Austrijos dailės įtaka; sustiprėjo ekspresyvumas, silueto tapybiškumas, atsirado figūrų ištęstumo, hipertrofuotų judesių, dažnai naudota polichromija. Sukurta altorių skulptūrinių ansamblių (Vilniaus Šv. Jonų, 1737-62, skulptoriai J. K. Glaubicas, J. Hedelis, J. Voščinskis, M. Schickas, J. Grynas ir kiti, Šventosios Dvasios, 1753-60, skulptorius P. I. Hoferis, bažnyčios), medžio drožybos (Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio, arba Bernardinų, bažnyčios altorių ansamblis, 1767, skulptoriai D. Giotto, V. Holtzas, J. K. Frezeris ir kiti), kitų dirbinių (vargonų, varpų, laikrodžių), puoštų baroko stiliaus reljefais. 18 a. atsirado ir rokoko stilistinių tendencijų, bet jis netapo skulptūros savarankišku stiliumi (jo elementai tik papildė baroko stilistinę sistemą, suteikdami 18 a. Lietuvos skulptūrai teatrališkumo).
19 a. Klasicizmo stiliaus įsigalėjimas skulptūroje siejamas su 1803 Vilniaus universitete įkurtos Skulptūros katedros veikla. Jai iš pradžių vadovavo A. Le Brunas, 1811-26 - Kazimieras Jelskis. Sektinu skulptūros pavyzdžiu tapo antikinė klasika, kūriniuose įsivyravo Šviečiamajam amžiui būdingas žmogaus atvaizdas, vaizduota valstybei, mokslui ir menui nusipelniusios asmenybės (Vilniaus universiteto dėstytojų, visuomenės veikėjų biustai, skulptoriai A. Le Brunas, Kazimieras Jelskis). Dekoratyvinių skulptūrų sukūrė V. Smakauskas (Šv. Petro ir šv. Povilo skulptūros Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje Mielagėnuose, 1838), H. Dmachauskas, F. Sivickis. 19 a. sukurta antkapinių paminklų, turinčių klasicizmo, romantizmo, vėliau ir istorizmo bruožų (Kazimiero Jelskio kūriniai), memorialinių lentų (V. Smakausko kūriniai). 20 a. pradžioje plečiantis nacionaliniam sąjūdžiui ėmė reikštis lietuvių kilmės skulptoriai, baigę studijas Lenkijos, Rusijos, Prancūzijos dailės mokyklose. Svarbi skulptūros raidai buvo Lietuvių dailės draugijos veikla; jos rengiamose parodose (1907-14) dalyvavo P. Rimša, J. Zikaras, K. Ulianskis, A. Vivulskis, K. Sklėrius. Nepriklausomybės laikotarpiu skulptūros raida suintensyvėjo, ją paskatino 1924 Kauno meno mokykloje įsteigta Skulptūros studija (vadovas K. Sklėrius, nuo 1928 J. Zikaras). Išryškėjo kelios stilistinės kryptys. Kai kurie skuptoriai laikėsi realizmo tradicijų, jas papildydami savitai modifikuoto akademizmo (J. Zikaro kūriniai) ir stilizuoto dekoratyvumo (P. Rimšos skulptūrinės kompozicijos, portretiniai medaliai, medalionai) bruožais. Skulptorių Juozo Mikėno, B. Pundziaus, R. Antinio vyresniojo, B. Bučo kūrybai turėjo įtakos Prancūzijoje plėtotos neoklasicizmo, art deco tendencijos. P. Rimša. Siekiant įamžinti valstybingumo įtvirtinimui nusipelniusių veikėjų atminimą, pagerbti žuvusius kovose už nepriklausomybę valdžios institucijos inicijavo paminklų statymo sąjūdį. Paminklų sukūrė J. Zikaras (Laisvė Kaune 1928), R. Antinis (Laisvė Rokiškyje 1931), V. Grybas (S. Daukanto paminklas Papilėje 1930), B. Pundzius, A. Aleksandravičius; suformuotas Karo muziejaus sodelis (4 dešimtmečio vidurys).
Po II pasaulinio karo Lietuvos meninį gyvenimą veikė su SSRS aneksija susijusios politinės, socialinės ir kultūrinės permainos. Lemiamą reikšmę skulptūros raidai turėjo pasikeitusios visuomeninės sąlygos, lietuvių menui primestas socialistinio realizmo metodas. J. Mikėnas. Kamerinėje skulptūroje plito portretas (P. Aleksandravičiaus, J. Kėdainio, N. Petrulio, L. Žuklio kūriniai). Siužetinių figūrinių kompozicijų sukūrė K. Bogdanas, A. Dimžlys, dekoratyvinių skulptūrų parkams, visuomeniniams pastatams - J. Kėdainis, B. Vyšniauskas, N. Gaigalaitė. Monumentalioje plastikoje plito neoklasicistinis Motinos Tėvynės įvaizdis (Juozo Mikėno Taika, 1960, Pirmosios kregždės, sukurta 1964, išdidinta kopija pastatyta 1987 šalia Nacionalinės dailės galerijos Vilniuje, G. Jokūbonio Motina Pirčiupių kaime, 1960), motinystės, darbo, poilsio, kovos temos perteiktos apibendrinta, poetiškos nuotaikos moters figūra (R. Antinio vyresniojo, A. Dimžlio, N. Gaigalaitės, J. Kėdainio, J. Mozūraitės‑Klemkienės skulptūros). 7 dešimtmečio pabaigoje kurta moderni skulptūra, apibendrinti psichologiniai portretai, skulptūrinės kompozicijos (P. Aleksandravičiaus, P. Deltuvos, B. Vyšniausko, K. Kisielio, E. Radauskaitės kūriniai), konstruktyvios ir dekoratyvios (V. Vildžiūno, A. V. Ambraziūno, L. V. Striogos) skulptūros. 8 dešimtmetyje greta tradicionalizmo plėtotas modernizmas; natūros transformacija būdinga G. Karaliaus, P. Mazūro, S. Šarapovo, V. Šerio, K. Jaroševaitės, vaizdo metaforiškumas - V. Urbanavičiaus, R. Dauginčio, M. Navako kūriniams. Moderniz…
Lenos Valaitis: Nuo Klaipėdos Iki Europos Scenos
Nors Lietuvoje apie Leną Valaitis žinoma ne itin daug, remiantis prieš keletą metų Vokietijoje atliktos apklausos rezultatais, šią dainininkę bei aktorę pažįsta apie 82 proc.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Kelionė į Vokietiją
L. Valaitis gimė 1943 metų rugsėjo 7 dieną. Tiesa, pasilikti šiame mieste Lenai, kaip ir daugeliui senųjų klaipėdiečių, sutrukdė Antrasis pasaulinis karas. Pabėgėlių šeima apsistojo Memingeno mieste, Pietų Vokietijoje. Lena mokėsi lietuvių mokykloje ir kartu privačiai lankė muzikos bei dainavimo pamokas. Tačiau likus dvejiems metams iki mokyklos baigimo L. Valaitis ją metė ir išvyko į Frankfurtą.
Taip pat skaitykite: Receptai su riešutų sviestu
Karjeros Pradžia ir "Eurovizijos" Konkursas
Pirmąjį singlą išleidusi 1970 metais, L. Beje, L. Valaitis nacionalinėje Vokietijos "Eurovizijos" atrankoje dalyvavo ir 1992 metais. Dainą apie aklą berniuką "Johny Blue" jai parašė iki šiol hitus "kepantys" kompozitorius Ralfas Zygelis ir tekstų autorius Berndas Mainungeris. Jų biografijoje yra tokie superhitai, kaip "Dschingis Khan", atliekama to paties pavadinimo vokiečių grupės, "Ein Bisschen Frieden", su kuria dainininkė Nicole 1982 metų "Eurovizijoje" laimėjo pagrindinį prizą.
Tokių garsių dainų autorių globojamą L. Valaitis nuo pergalės 1981-aisiais skyrė vos keturi taškai. Buvusi klaipėdietė surinko 132, o "Eurovizijos" nugalėtoju tąkart tapo 136 taškus gavęs britų ketvertukas "Bucks Fizz". Nepaisant antrosios vietos, L. Vailaitis tapo žvaigžde visoje Europoje. Sėkmę atnešusią dainą "Johny Blue" ji įdainavo anglų kalba, singlo pavidalu išleido keturiolikoje šalių ir sulaukė milžiniško pasisekimo (beje, tai buvo vienintelis atlikėjos singlas anglų kalba). Tačiau L. Valaitis daina „Johny Blue“ pasaulio radijo stočių eteryje tais metais skambėjo nė kiek ne rečiau nei nugalėtojų - dainą „Johny Blue“ singlo pavidalu ji išleido keturiolikoje šalių ir sulaukė didžiulės sėkmės. Jos spinduliuose atlikėja maudosi iki šiol: šiandien tebekoncertuojančią, Vokietijoje itin garsią atlikėją, apklausų duomenimis, žino net 82 proc.
Diskografija ir Koncertinė Veikla
L. Valaitis Vokietijoje yra išleidusi daugybę plokštelių ir kompaktinių diskų - kai kurie iš jų tapo auksiniai, taip pat surengusi begalę koncertų. Beje, dainininkės koncertų repertuare yra buvę net lietuvių liaudies dainų.
Atminimas apie Klaipėdą
Artėjant šių metų "Eurovizijos" finalui "Vakarų ekspresas" susisiekė su oficialaus L. Valaitis gerbėjų klubo vadove Michaela Axer.
Petro Paulaičio Biografija: Laisvės Gynėjo Portretas
LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 30 T. 2001 m. Petras Girdzijauskas. Laisvės gynėjas. Petro Paulaičio biografijos bruožai…….. Balys Gajauskas. Nuteisti už Lietuvos nepriklausomybės siekimą ……………… Balninkiečių rinktinės Nikodemo Liškausko-Beržo būrio laisvės kovos ……….. Komunizmo nusikaltimai Lietuvos Raudonojo Kryžiaus organizacijai ……….. Stasys Mačiulis. Keturių valandų mirties šokis. (Tankų ataka) ………………. Iš partizano Liudo Sudeikio prisiminimų. Parengė Zuzana Stunžėnienė …….. Petras Čepkauskas. Čepkauskų šeima ……………………………………… Augustinas Švenčionis. Skleidęs šviesą ………………………………….. Andrius Rondomanskis, Kęstutis Pluščiauskas. Armijos politinė mintis ir valstybinė idėja ……………………………. Jaunimo tautinės savimonės pasireiškimas sovietinės okupacijos metais …… Andrius Dručkus. Paminėta Vytauto apygardos vado Balio Vaičėno-Pavasario žūtis . Adomas Bartusevičius-Narsuolis. Parengė Vilija Jakučiūnaitė ……………….. R.Strazdas. Apie ltn. Mykolą Kazaną ir kitus …………………………….. Asmenvardžių rodyklė ………………………………………………….. Vietovardžių rodyklė …………………………………………………..
Petras Paulaitis - unikali asmenybė, paskyrusi visą dvasinę ir fizinę energiją Lietuvos valstybės ir jos žmonių labui. Petras Paulaitis Lietuvoje gyveno neilgai. Sulaukęs devyniolikos išvyko į Italiją siekti mokslo. Ten ir kitose Europos valstybėse praleido 15 metų. Grįžo į Lietuvą prieš pat karą. Po dvejų metų nuo bolševikinio persekiojimo pasitraukęs į Vokietiją ten pragyveno dar vienerius metus. 1941 m. P.Paulaitis grįžo į Lietuvą. Po šešerių metų, kaip Kęstučio apygardos štabo skyriaus viršininkas, paimamas nelaisvėn ir lageryje kali 10 metų. Grįžta į Lietuvą ir po metų vėl nelaisvė, vėl 25-eri metai Gulago salyne. Tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, o ypač Gulage P. Kadangi mūsų visuomenę ypač dominanti P.Paulaičio veikla vyko arba pogrindyje, arba Gulage, todėl ją smulkiau pateikti gan keblu. Autorius pasidomėjo bendražygių J. Mickaičio, J.Žičkaus, J.Matusevičiaus rašytiniais prisiminimais, taip pat V.Petkaus ir kitų bendražygių pasakojimais, laiškais, saugomais Tremties ir Rezistencijos muziejuje. Autorius kartu su P.Paulaičiu praleido Dubravlago Javaso lagpunkte 2 metus, kur pratęsė bendradarbiavimą, pradėtą dar Lydžio rinktinėje. Jei man pavyks paminėti šio neeilinio patrioto bent pagrindinius bruožus - būsiu pasiekęs tikslą.
Petras Paulaitis gimė 1904 m. birželio 9 d. Kalnėnų kaime prie Jurbarko. Jo tėvas valdė 14 ha pušynų apsuptos žemės prie Nemuno. Šioje vaizdingoje aplinkoje ir prabėgo P.Paulaičio vaikystė. Pradžios mokyklą P.Paulaitis baigė Jurbarko mieste. Dėl lėšų stokos tęsti mokslą valstybinėje gimnazijoje negalėjo, todėl įstojo į katalikišką saleziečių gimnaziją ir 1923 m. išvyko mokytis į Italiją, čia Este Padavoje ir baigė gimnaziją. Įstojo į Tarptautinį teologijos institutą Turine. Ruošėsi tapti kunigu, tačiau vėliau šio sumanymo atsisakė.
Kova Už Žmogaus Teises ir Laisves Sovietų Sąjungoje
Nuo septintojo dešimtmečio pradžios Sovietų Sąjungoje suaktyvėjo ideologinė kova - kova už žmogaus teises ir laisves. L.Brežnevo valdymo laikais kilo disidentinis judėjimas Maskvoje, 1968 m. pradėjo eiti "Kronika tekuščich sobitij". 1972 m. okupuotoje Lietuvoje pasirodė "Lietuvos katalikų kronika", kuri pasakojo apie religinę priespaudą ir žmogaus teisių pažeidimus. Maskvoje viešai veikė Tarptautinės amnestijos skyrius, kurio veikloje dalyvavo žymūs disidentai. 1974 m. disidentai Sergejus Kovaliovas, Tatjana Chodorovič, Tatjana Velikanova viešai prisiėmė atsakomybę už "Kronika tekuščich sobity" platinimą. Pirmą kartą šie veikėjai išėjo į viešumą. Tai buvo naujas žingsnis kovoje su totalitarine valdžia. Šie pavyzdžiai drąsino visuomenę ir kėlė nerimą valdžiai. Kaip ji pasielgs prieš tokią svarbią Helsinkio konferenciją, kurioje žymią vietą užims žmogaus teisės? Tačiau sovietų vyriausybė negalvojo laikytis pasirašytų susitarimų, nes gerai suprato, kad komunistinė santvarka gali išlikti tik prievarta. Laisvė jai reiškė pražūtį. Valdžia nusprendė sustiprinti kovą su aktyviausiais demokratiniais veikėjais: žymiausius suimti ir bausti aukščiausiomis bausmėmis. Kaip vėliau paaiškėjo, antrą kartą teisiamus nuteisė dešimčiai metų ypatingojo režimo koncentracijos lagerio ir penkeriems metams tremties, pirmą kartą teisiamus nuteisė septyneriems metams griežtojo režimo konclagerio ir penkeriems metams tremties.
#
tags: #pietu #valaicio #gyvenimo #aprasymas