Operos ir baleto teatro sąsajos Vilniuje: nuo istorijos iki šiuolaikinio meno
Ar pagalvojus apie operą akyse iškyla raudonasis operos ir baleto teatro kilimas ir iš orkestro duobės kyšanti dirigento lazdelė? Vilnius, miestas, turintis gilias teatrinio gyvenimo tradicijas, gali pasigirti turtinga operos ir baleto istorija. Šiame straipsnyje panagrinėsime operos ir baleto teatro sąsajas Vilniuje, pradedant istoriniais faktais ir baigiant šiuolaikiniais projektais, kurie peržengia tradicinius operos rėmus.
Vilniaus teatro istorijos vingiai
Vilnius - miestas, turintis gilias teatrinio gyvenimo tradicijas. Mokyklinis teatras, veikęs Vilniaus universitete nuo 1570 m., laikytas vienu geriausių Europoje. Valdovų rūmuose valdovo Vladislovo Vazos rūpesčiu buvo įsteigtas vienas pirmųjų Europoje operos teatrų, o pirmosios operos „Elenos pagrobimas“ premjera buvo ankstyvesnė nei operos Paryžiuje ar Londone. XVIII a. 8 deš. duris atvėrė pirmasis viešas miesto teatras, kuris net kelis kartus keitė savo lokaciją: Oskierkų rūmuose Klaipėdos gatvėje, Mažuosiuose Radvilų rūmuose Vilniaus gatvėje, miesto rotušėje. XX a. pr. mieste radosi net keli, vėliau - keliolika teatrų, kai kurie jų pagarsėjo visoje Europoje. Vilniaus teatrų istorija liudija miesto daugiatautiškumą ir atvirumą: čia veikė lietuvių, lenkų, rusų, žydų, baltarusių teatrai, vaidindavo italai, vokiečiai, ukrainiečiai, akomponavo čekų orkestras. Vilniuje - lenkų, lietuvių teatro ir operos, baltarusių, žydų nacionalinio teatro ištakos.
Pirmieji operos žingsniai Vilniuje
Renesansiniai teatralizuoti pasirodymai (maskaradai, turnyrai, garbingų svečių teatralizuotos sutiktuvės ir kt.) Vilniuje vykdavo jau Žygimanto Augusto laikais XVI a. Teatras Žemutinės pilies valdovų rūmuose veikė nuo XVII a. pirmos pusės, o gal net šiek tiek anksčiau. Zigmanto Vazos rezidavimo Vilniuje metu XVII a. pr. Vilniaus Žemutinėje pilyje vaidindavo profesionalios anglų dramos aktorių trupės. Antai 1616 m. J. Valdovo Vladislovo Vazos iniciatyva 1635 m. Vilniuje įsteigtas profesionalus operos teatras, o 1636 m. rodytas „Elenos pagrobimas“ (it. Il ratto di Helena) - pirmoji opera Lietuvoje. Su šia premjera Vilnius tapo vos vienu iš keliolikos miestų Europoje (pirmoji opera - „Dafnė“, pastatyta Florencijoje 1598 m.) ir vos vienu iš penkių miestų už Italijos ribų, kur rodyta opera, keliolika metų aplenkdamas Londoną ar Paryžių. 1644 ir 1648 m. rodytos „Andromeda“ ir „Apviltoji Kirkė“ (it. Circe delusa). Libretus sukūrė Virdžilijus Pučitelis, „Elenos pagrobimo“ muziką - kompozitorius Marko Skakio (kitų dviejų operų muzikos autoriai nežinomi). Teatro vaidinimams, operai galėjo būti pritaikyta bet kuri Valdovų rūmų salė, tačiau manoma, kad tam specialiai buvo statomas laikinas medinis pastatas erdviame rūmų kieme.
Viešojo teatro atsiradimas
1785 m. aktorius, dainininkas ir dramaturgas Voicechas Boguslavskis, atvykęs iš Varšuvos, Vilniuje, Oskierkų rūmuose Klaipėdos gatvėje, įkūrė viešąjį miesto teatrą. Nuo 1796 m. teatras, vadovaujamas Dominyko Moravskio, įsikėlė į gretimus Mažuosius Radvilų rūmus. Teatras vadintas Didžiuoju, turėjo 1000 žiūrovų vietų. D. Moravskiui mirus, 1801-1805 m. teatrui vadovavo jo žmona Marijana Korvelytė-Moravskienė. Spektakliai Radvilų rūmuose vykdavo iki 1845 m., trupes sudarė vietiniai aktoriai, vaidinta daugiausia lenkų kalba. Vaidinti Viljamo Šekspyro, Frydricho Šilerio, Viktoro Hugo, kitų Vakarų Europos grandų ir vietos dramaturgų kūriniai. Šiuo metu Mažuosiuose Radvilų rūmuose, kuriuose buvo Didysis teatras, veikia Teatro, muzikos ir kino muziejus, išsaugojęs vertingiausius Lietuvos teatrų istoriją atspindinčius eksponatus.
XX amžiaus teatro įvairovė
XX a. pr. mieste radosi net keli, vėliau - keliolika teatrų, kai kurie jų pagarsėjo visoje Europoje. Vilniaus teatrų istorija liudija miesto daugiatautiškumą ir atvirumą: čia veikė lietuvių, lenkų, rusų, žydų, baltarusių teatrai, vaidindavo italai, vokiečiai, ukrainiečiai, akomponavo čekų orkestras. Vilniuje - lenkų, lietuvių teatro ir operos, baltarusių, žydų nacionalinio teatro ištakos.
Taip pat skaitykite: Meniu ir užsakymas Kėdainiuose
Vienas iš žydų teatrų veikė Naugarduko g. - čia 1910 m. įrengtoje 650 vietų salėje 1912-1924 ir 1932-1938 m. rodyti įvairių žydų trupių spektakliai. Pirmasis žydų teatras Vilniuje buvo įkurtas dar 1918 m. Tuomet Nachmanas Lipovskis įkūrė Liaudies teatrą. 1932-1938 m. pastate veikė vienas iš Vilniaus žydų teatrų - Undzer Teater (nuo 1937 m. Tarpukariu Vilniuje vyko turiningas žydų teatro gyvenimas: nuolatos veikė po kelis teatrus ir teatro trupes, buvo vaidinama jidiš ir hebrajų kalbomis, įkurtas lėlių teatras, teatras vaikams. Pasaulinio garso tarpukariu sulaukė Vilniaus trupė - 1916 m. susibūręs aktorių kolektyvas, kuris netrukus skilo į kelias dalis: vieni jų gastroliavo po Europos šalis ir Jungtines Amerikos Valstijas, kiti liko vaidinti Lenkijoje.
XX a. pr. Vilniuje svarstyta apie miesto teatro statybą. Tokią iniciatyvą iškėlė miesto lenkų bendruomenė, neturėjusi tinkamų patalpų savo teatrui. Ir 1913 m. duris atvėrė pagal Vilniaus architektų Vaclovo Michnevičiaus ir Aleksandro Parčevskio (projektavimo biuras „Architekt“) projektą iškilęs neobarokinio Pavyslio stiliaus teatras su moderno elementais . Teatro pastate 1917 m. rugsėjo 18-22 d. vyko Lietuvių (Vilniaus) konferencija. 1922-1925 m. pastate įsikūrė operos teatras, o 1925-1929 m. veikė eksperimentinis lenkų teatras „Reduta“, įkurtas Juliušo Ostervos ir Mečislavo Limanovskio. 1940 m. čia buvo įsteigtas Vilniaus valstybinis dramos teatras, kuriame suvaidinta Romualdo Juknevičiaus režisuota Hermano Heijermanso pjesė „Viltis“ apie žvejų gyvenimą. Jos motyvas tapo Nacionalinio dramos teatro emblema. Šiame teatre per pastaruosius 75 metus įvairiais laikotarpiais yra dirbę visi didieji Vilniaus teatrai: 1948-1974 m. - Valstybinis operos ir baleto teatras, 1974-1981 m. - Lietuvos akademinis dramos teatras, 1981-1982 m. - Valstybinis jaunimo teatras, po 1986 m. - Lietuvos rusų dramos teatras. 2022 m.
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras
1974 m. iškilęs daugiau nei tūkstančio vietų Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pastatas (architektė - Eglė Bučiūtė) nustebino vilniečius ir miesto svečius vokiška žalvario apdaila, jaukiu raudonų plytų koloritu, netikėtais apšvietimo sprendimais (14 m aukštyje esantys gintaro pilį primenantys vokiški sietynai nešviečia, tik atspindi prožektorių šviesą), tapo kairiojo Neries kranto puošmena ir naujojo Vilniaus vizitine kortele. Pastatas turėjo modernią vokiečių inžinierių įrengtą sceną, suomiai sukūrė apšvietimą, vengrai pasirūpino garso įranga. 1974-1990 m. 1990 m. šiaurinį fasadą papuošė dešimt 3,5 m aukščio kalstyto vario skulptūrų. 2021 m. pastatas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.
Išnykę teatro pastatai
Jau minėta, kad pirmasis profesionalus viešas miesto teatras veikė Oskierkų rūmuose, kurie buvo nugriauti pokariu, tačiau Vilniuje yra ir daugiau išnykusių teatrų pastatų. Ypač puošnus buvo 1902 m. taip pat Bernardinų sode pastatytas vasaros teatras, šį moderno stiliaus šedevrą suprojektavo Konstantinas Korojedovas. Tai buvo pirmas šios stilistikos pastatas Lietuvoje, nugriautas tarpukariu, parke įrengiant Šiaurės mugę. Šiame pastate 1907-1910 m. veikė garsios aktorės, režisierės Nunos Mlodziejovskos vadovaujamas teatras, kur 1907-1909 m. pasirodydavo Juliušas Osterva. Teatre buvo 600 žiūrovų vietų, 12 ložių, balkonas ir orkestrinė. 1906-1910 m. veikęs šis profesionalus teatras buvo svarbiausias mieste.
Paskutinis išnykęs teatro pastatas buvo įsispraudęs tarp Vilniaus ir Jogailos gatvių - čia nuo 1915 m. veikė didžiausias Baltijos šalyse kino teatras „Helios“, skirtas 1500 žiūrovų, tarpukariu jame rengti ir teatro vaidinimai. 1921 m. birželio 6 d. šiame kino teatro pastate įvyko žydų dramos „Dibuk“ premjera Vilniuje. Šis veikalas išgarsėjo tarp Europos žydų kaip populiariausias spektaklis, o Vilniaus aktorių trupė (Vilner Trupe) laikyta viena garsiausių pasaulyje žydų teatro trupių. Po 1948 m. rekonstrukcijos, praplečiant pastatą į Jogailos g. pusę, jame įsikūrė Lietuvos rusų dramos teatras. 1970-1974 m. teatro vadovu dirbo žymus režisierius novatorius Romanas Viktiukas. 1986 m. pradėta teatro rekonstrukcija, tačiau 1999 m. šioje vietoje buvo pastatytas verslo centras. Po rekonstrukcijos atkurtas buvusio teatro fasadas iš Vilniaus g. pusės, tik be skulptūrinės kompozicijos virš senojo kino teatro įėjimo - visos gatvės puošmenos sunaikintos po Antrojo pasaulinio karo. Tai vienintelė tokia Vilniaus pastatų fasadus iki Antrojo pasaulinio karo puošusi skulptūrinė grupė, neatkurta Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Elektros skulptūra ant senosios elektrinės (Energetikos ir technikos muziejus), Šv.
Taip pat skaitykite: Geriausi sušiai Trakuose
Mokyklinis teatras Vilniaus universitete
Nuo XVI a. antrosios pusės Vilniaus universitete veikė vadinamasis mokyklinis teatras - populiari XVI-XVIII a. teatro rūšis, kurios svarbiausi centrai buvo Roma, Viena, Miunchenas, Paryžius, o Vidurio ir Rytų Europoje - Vilnius. Pirmasis šio teatro spektaklis - 1570 m. spalio 18 d. parodyta italo Stefano Tučio komedija „Heraklis“, rodytas universiteto Didžiajame kieme. Šiame teatre buvo remiamasi pažangiausiomis to meto Ispanijos ir Italijos teatrų tradicijomis. Repertuarą sudarė Vakarų Europos ir vietinių dramaturgų kūriniai, tokie kaip 1687 m. Studentų taip pat organizuotos įvairios šventės, karnavalinės eisenos, teatralizuoti valdovų sutikimai, vieši disputai, dialogai viešosiose erdvėse ir kiti pasirodymai mieste. XVII a. Scenarijų universiteto spektakliams XVII-XVIII a. Vaclovo Narmunto drama „Vilnius - kunigaikščių sostas, Lietuvos sostinė“, vaidinta 1683 m., apdainavo Lietuvos sostinę, svarbų mokslo centrą, buvo viena pirmųjų vietinės tematikos kūrinių. XVII-XVIII a. pasirodė ir daugiau spektaklių apie Lietuvą: kunigaikštį Skirgailą, karalių Mindaugą, valdovus Vytenį, Kęstutį, Vytautą, Aleksandrą, Steponą Batorą. Dabartinė klasicizmo bruožų turinti Vilniaus universiteto teatro salė, kurios išskirtinumas - medinės konstrukcijos, minima nuo XVIII a. vid. 1804 m. teatro salė buvo perdaryta į auditorijas fizikos paskaitoms ir eksperimentams, o po universiteto uždarymo virto berniukų gimnazijos cerkve. Tačiau mokyklinis teatras neišnyko - XIX a. 2 deš. buvo populiarūs teatralizuoti poezijos vakarai, kuriuose savo eiles skaitė, vaidino net pats Adomas Mickevičius. XIX a. pab. berniukų gimnazijos moksleivis Vasilijus Kačalovas, būsimas žymus aktorius, pradėjo savo kūrybinį kelią mokykliniuose spektakliuose Vilniaus universiteto mūruose (jo vardo gimnazija veikia Karoliniškėse). 1923 m. išėmus ikonostasą salė buvo atkurta. Šiuo metu salė priklauso studentų teatrui. Nuo 1990 m. universiteto kieme veikė teatras „Minimum“, kuris 2005 m.
„Lutnios“ teatras
Priešais garsaus Vilniaus mecenato Juzefo Montvilos vadovauto Žemės banko pastatą (Gedimino pr. 6) XIX a. pab. buvo pastatytas Amatininkų mugės pastatas, kurio trečiame aukšte 1905 m. įsikūrė lenkų muzikos draugija „Lutnia“ - šios organizacijos patalpose buvo nedidelė salė su scena. 1910 m. prie banko pastato prijungtas pagal architekto Vaclovo Michnevičiaus projektą pastatytas modernistinis 400 vietų „Lutnios“ teatras, o tarp jo ir Amatininkų mugės pastato susidarė gatvelė - pasažas. 1932-1941 m. vyko muzikinio „Lutnios“ operetės teatro vaidinimai. Pastatas, į kurį persikėlė Lietuvos valstybinis dramos teatras (vėliau vadintas Lietuvos valstybiniu akademiniu dramos teatru), buvo rekonstruotas po Antrojo pasaulinio karo socialistinio realizmo stilistika. Po ketvirčio amžiaus 1976-1981 m. rekonstrukcija vyko pagal architektų brolių Vytauto ir Algimanto Nasvyčių projektą. Buvusio pasažo vietoje sukurta įspūdinga fojė, primenanti senamiesčio kiemelius po stogu, o pastato išskirtinumą pabrėžia fasado skulptūros - Stanislovo Kuzmos „Trys mūzos“: Drama (Kaliopė), Komedija (Talija) ir Tragedija (Melpomenė). Pastato interjerą dar puošia S. Kuzmos skulptūra „Versmė“. Be Didžiosios (650 vietų) salės, atsirado Mažoji (156 vietų) salė, davusi pradžią Mažojo teatro gimimui - salėje repetavusi Akademinio dramos teatro ir tuometės Lietuvos konservatorijos auklėtinių trupė, o 1988 m. gruodį Mažosios salės scenoje pasirodęs Valdemaro Kukulo ir Rimo Tumino spektaklis „Čia nebus mirties“ laikoma šio teatro pradžia.
„Vilniaus klasika“
Išskirtinėje vietoje įsikūrė naujausias Vilniaus teatras „Vilniaus klasika“ - tai prieš Pirmąjį pasaulinį karą pagal architekto Antano Vivulskio projektą pradėta statyti moderno stiliaus Jėzaus Širdies bažnyčia. Ši bažnyčia turėjo būti aukščiausia net tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje, dominuoti panoramose ir kurti atsvarą vakaruose to paties architekto suprojektuotiems Trims Kryžiams. Įspūdinga bažnyčios architektūra kartais lyginama su Antonio Gaudžio Barselonoje suprojektuota Šv. Šeimynos (Sagrada Família) bažnyčia. Sovietmečiu neužbaigta bažnyčia, kurioje aukotos pamaldos, vykdavusios vaikų krikštynos, buvo rekonstruota į Statybininkų kultūros rūmus, o bažnyčios sienos kaip sarkofagu buvo apdengtos. XXI a. pr. patalpose veikė vienas pirmųjų Vilniaus boulingų, kavinė. 2019 m.
Šiuolaikinės operos iššūkiai ir galimybės
Šiandienos operos pasaulis nestovi vietoje. Šiuolaikinė opera ieško naujų formų, temų ir išraiškos būdų. Prodiuserė Ana Ablamonova yra viena iš tų, kurie drąsiai eksperimentuoja ir plečia operos ribas. Jos dėka Lietuva tampa vis svarbesnė šiuolaikinės operos žemėlapyje.
Šiuolaikinės operos prodiuserės Anos Ablamonovos įžvalgos
Ana Ablamonova yra tas žmogus, kuris geriausiai papasakos apie kitokį - šiuolaikinės operos - pasaulį. Dėl jos prodiusuotų šiuolaikinės operos projektų stipriai paryškėjo Lietuvos kontūras muzikos pasaulio žemėlapyje, o Vilniaus gatvės virto jo istoriją atskleidžiančių garsinių pasakojimų aikštele. A. Ablamonova teigia, kad pirmiau pateko į šiuolaikinės operos virtuvę ir tik tada suprato, kokios plačios yra jos galimybės.
Taip pat skaitykite: Riedlenčių tipai: ką pasirinkti?
A. Ablamonova pasakoja, kad 2007-aisiais studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje magistrantūroje muzikos vadybą Akademijos Centrinių rūmų lentoje pastebėjo skelbimą - jauni kompozitoriai su Jonu Sakalausku (dabartiniu Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovu) priešaky ruošiasi kurti ir statyti naujas operas, ieško atlikėjų. Kaip tik tuo metu Peterburge baigiau choro dirigavimo studijas, tad pasisiūliau atlikti chormeisterės pareigas. Taip, artėjant pirmajam Naujosios operos akcijos (NOA) festivaliui su Jonu prisiėmėme pagrindinį organizacinių rūpesčių smūgį. Buvo beprotiškas laikas: darbai vyko dieną, naktį. Vieno naktinio susirašinėjimo metu pajuokavome, kad tai, kas vyksta, yra kažkokia operos narkomanija. Taip buvo sukurtas pavadinimas „Operomanija“, kuriuo įvardijome visą mūsų bendruomenę.
Pirmieji A. Ablamonovos prodiusuoti darbai pateikė kardinalių pokyčių, pavyzdžiui, operos „Geros dienos!“ dainininkai buvo aprengti prekybos centro kasininkų liemenėmis ir pasodinti kėdėse su brūkšninių kodų skeneriais. A. Ablamonova teigia, kad buvo ne baisu, o labai smalsu! Jaučiau begalinį azartą kartu su menininkais rengdama ir paleisdama į pasaulį visus darbus. Tikriausiai laukdamas „Traviatos“ ar kito klasikinio repertuaro kūrinio premjeros gali įsivaizduoti apčiuopiamesnį galutinį rezultatą. Šiuolaikinės operos atveju susiduri su daugiau nežinomybės.
A. Ablamonova teigia, kad nesiekiame laužyti tradicijų. Realizuojame savo idėjas, kurios neretai yra vertinamos kaip priešprieša klasikiniam repertuarui. Šiuolaikinės operos iššūkiai, manyčiau, panašūs į klasikinės - techniniai ir logistiniai idėjų įgyvendinimo niuansai, kūrybinių komandų narių emocijos ar nesutarimai… Ir vienur, ir kitur iš esmės - tos pačios problemos. Žinoma, skiriasi mūsų ir klasikinį repertuarą statančių valstybinių teatrų infrastruktūros ir jų organizavimo ypatumai. Kiekvienam spektakliui turime iš pagrindų pasirūpinti tuo, kas teatruose, regis, kaip duotybė jau yra vietoje.
Garsinis patyrimas „Glaistas“
Vienas naujausių A. Ablamonovos projektų - garsinis patyrimas „Glaistas“, leidžiantis pasitelkus muzikos ir garso įrašus įsijausti į Vilniaus geto kasdienybę. Šiame kūrinyje vaizdas yra tiek pat svarbus kaip ir garsas. Dalyviai eina miesto gatvėmis ir mato 2020 metų „užglaistytą“ Vilnių kaip priešpriešą tam, ką girdi ausinėse - holokaustą išgyvenusių asmenų prisiminimus ir jų pasakojimų inspiruotą muzikinį takelį. Izraelyje šiuo metu gyvenantys tuomečio Vilniaus geto gyventojai atskleidė savo patirtis, susijusias su konkrečiomis tuomečio Senamiesčio gatvėmis, pastatais ir juose išgyventomis situacijomis. Pirminė sumanymo idėja buvo sceninis kūrinys holokausto tema, tačiau kūrybinio proceso metu paaiškėjo būtinybė rinktis kitą, paveikesnį ir temą galintį atskleisti formatą. Įtikinamai kalbėti apie Šoa klasikinėmis teatro priemonėmis pasirodė dirbtina, neįveikiama užduotimi, todėl kūrėjai pasirinko dokumentine audiomedžiaga paremto garsinio pasivaikščiojimo koncepciją.
Operos namų paieškos
Opera turi gana aiškius savo namus - operos teatrą ar filharmoniją. Šiuolaikinė opera kol kas neturi namų. Gali atrodyti, kad tai yra trūkumas, tačiau, jei turėtume pastovius namus ir juos reikėtų nuolat užpildyti turiniu, vargu ar atsirastų toks darbas kaip „Glaistas“. Viena vertus, namų neturėjimas suvaržo, bet kartu ir atriša rankas bei leidžia laisvai fantazuoti galvojant apie labai įvairias lokacijas. Mūsų kūriniai buvo rodyti skirtingose erdvėse - nuo teatrų, meno galerijų iki planetariumo ar net buvusio Vilniaus geto teritorijos.
tags: #operos #ir #baleto #teatro #susiai