Tradiciniai lietuviški desertai: receptai ir istorija

Lietuviška virtuvė, nors ir patyrusi įvairių įtakų, išsaugojo savitumą, ypač kalbant apie desertus. Šiame straipsnyje apžvelgsime tradicinius lietuviškus desertus, jų istoriją ir receptus, pritaikytus šiuolaikiniam skoniui.

Mildos diena ir lietuviški saldumynai

Gegužės 13-ąją Lietuvoje minima Mildos diena, senovės baltų meilės deivės šventė. Nors ši šventė mena pagoniškus laikus, šiandien pažymėti Mildos dieną palepinant savo antrąją pusę tampa vis populiaresniu. O kaip saldžiau lepinti, jei ne desertais?! Senovės lietuvių kultūroje Mildos vardu buvo vadinama meilės, laisvės ir piršlybų deivė, kuriai pagerbti skirta šventė kasmet minima gegužės 13-ąją. „Meilės deivę savo kultūroje turėjo kiekviena iškili senovės tauta. Graikų kultūroje tai - garsioji Afroditė, romėnų kultūroje - Venera. Savo ruožtu senovės lietuviai savąją deivę labai gerbė: skaičiuojama, kad dabartinėje Lietuvos teritorijoje stovėjo bent trys puošnios Mildai skirtos šventyklos. Todėl lietuviškosios Meilės dienos proga A. Poleninas dalijasi skaniausiais tradicinių lietuviškų desertų receptais, pagardintais moderniais prieskoniais.

Obuolių sluoksniuotis - žemaitiškas skanėstas

„Maximos“ atstovas A. Poleninas pristato visiškai nesudėtingą lietuvišką desertą, kurį išpuoselėjo žemaičiai - saldumynas kadaise buvo ypač populiarus šiaurės vakarų Lietuvoje. Anot A. Polenino, šiam desertui reikės:

  • 2 stiklinių miltų
  • 2 kiaušinių
  • 4 obuolių
  • 100 gramų sviesto
  • Šiek tiek sodos, cinamono ir cukraus

Gaminimo eiga:

  1. Iš miltų, kiaušinių ir sodos išminkykite tešlą ir ją plonai iškočiokite.
  2. Ant tešlos išdėliokite skiltelėmis pjaustytus obuolius, apiberkite cukrumi ir cinamonu, uždėkite šiek tiek sviesto ir viską uždenkite tešla.
  3. Tuomet vėl dėliokite obuolius, apiberkite cukrumi, cinamonu, uždėkite sviesto… Taip kartokite tiek kartų, kiek norite turėti sluoksnių, viršuje palikdami tešla nedengtus obuolius.
  4. Desertą kepkite iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 30-40 minučių, o jam iškepus darsyk apibarstykite cukrumi ir įteikite mylimam žmogui.

Plikyta boba - aukštaitiškas tortas

Kitas tradicinis lietuviškas desertas - dažno itin mėgstama plikyta boba. Tiesa, tokią paruošti, pasak „Maximos“ atstovo, truks ilgiau.

Taip pat skaitykite: Receptas: suomiškas mėlynių pyragas

  1. Dalį miltų užpilkite stikline verdančio vandens ir suplakite į skystoką tyrę.
  2. Jai ataušus, mieles ištirpinkite stiklinėje pieno, suberkite 250 gramų miltų, ir išmaišykite.
  3. Uždengę gautą tešlą rankšluosčiu, palaikykite ją šiltai, kol iškils, o per tą laiką išplakite kiaušinių trynius ir cukrų, kol masė virs putomis.
  4. Vėliau šią masę užpilkite ant iškilusios tešlos, taip pat įpilkite likusius miltus ir pieną, druską bei kitus prieskonius ir, gerai išmaišę, imkitės minkyti.
  5. Ant išminkytos tešlos supilkite ištirpdytą sviestą ir leiskite tešlai dar labiau iškilti.
  6. Kol tešla kyla, pasiruoškite kepimo formą: jos šonus ir dugną ištepkite sviestu, pabarstykite džiūvėsėliais.
  7. Tešlai iškilus, į kepimo formą dėkite jos tiek, kad užpildytų ne daugiau pusės formos tūrio.
  8. Plikytą bobą reikia kepti maždaug valandą, 180 laipsnių temperatūroje.

Šio gardėsio receptas, pasak A. Polenino, pirmiausia išpopuliarėjo Aukštaitijoje, todėl lig šiol tortas vadinamas aukštaitišku.

Tortas su grietine - puošiamas pagal skonį

  1. Laikydami indą karštame vandenyje, iki tirštos, bet purios masės suplakite kiaušinius, cukrų ir medų.
  2. Suberkite miltus, parūgštintame vandenyje ištirpdytą sodą bei prieskonius, ir užminkykite tešlą.
  3. Padalinkite ją į keturias dalis ir iš kiekvienos jų iškočiokite po paplotį, juos kepkite apie 10 minučių.
  4. O tuomet pasiruoškite kremą: gerai atšaldytą grietinę išplakite su cukrumi, kol masė taps puri.
  5. Gautu kremu pertepkite torto papločius ir suslėgę palaikykite šaltoje vietoje.

Tokį tortą galite puošti pagal pageidavimus - riešutais, uogiene, cukrinukais ar bet kuo, ką tik mėgsta mylimas žmogus.

Tinginys - greitas ir paprastas desertas

Šis sausainių tortas su kondensuotu pienu yra puikus desertas, kurį lengva pagaminti ir nereikia kepti.

Reikės:

  • Sausainių
  • Sviesto
  • Kakavos
  • Kondensuoto pieno

Gaminimo eiga:

Taip pat skaitykite: Suomijos įtaka Lietuvai

  1. Sulaužykite sausainius į nedidelius gabalėlius (apie 2-3 cm).
  2. Į nedidelį puodą įdėkite sviestą ir tirpinkite ant silpnos ugnies.
  3. Į sviesto ir kakavos masę lėtai supilkite kondensuotą pieną. Maišykite, kol masė taps vientisa ir tirštesnė.
  4. Šiltą masę užpilkite ant sausainių ir šaukštu atsargiai išmaišykite.
  5. Ant stalo pasitieskite kepimo popierių arba maistinę plėvelę. Sudėkite mišinį ir suformuokite norimą formą - tradiciškai tai būna „tinginio dešra“.
  6. Įdėkite į šaldytuvą mažiausiai 4-5 valandoms.

Varškės desertai

Varškė - vienas populiariausių ingredientų lietuviškuose desertuose. Štai keletas receptų:

Varškės apkepas

Reikės:

  • 1 kg varškės
  • 250 g sviesto
  • 5 kiaušinių trynių
  • 375 g cukraus
  • 2 šaukštų manų kruopų
  • 1 citrinos (sulčių ir tarkuotos žievelės)
  • 1 pakelio kepimo miltelių
  • Cukraus pudros
  • Džiūvėsėlių

Gaminimo eiga:

  1. Sviestą išsukite su cukrumi.
  2. Į kiaušinių masę sudėkite varškę.
  3. Suberkite citrinos žievelę, supilkite citrinos sultis, galiausiai įdėkite cukraus pudros.
  4. Kepimo formą patepkite riebalais, pabarstykite džiūvėsėlių.
  5. Įkaitinkite orkaitę iki 180 laipsn.

Varškės desertas su manų koše ir vynuogėmis

Reikės:

  • 1/4 pieno
  • 50 g manų kruopų
  • 200 g varškės
  • 100 g vynuogių (be kauliukų)
  • 50 g maltų graikinių riešutų
  • 1 šaukštelio sutrintos citrinos žievelės
  • Šiek tiek cinamono
  • 4 kiaušinių
  • Sviesto formai patepti

Gaminimo eiga:

Taip pat skaitykite: Sluoksniuoto ledų deserto variacijos

  1. Išvirkite manų košę.
  2. Į manų košę įmaišykite vynuogių, susmulkintų riešutų ir cinamono. Supilkite kiaušinių baltymų plakinį, po to trynius.
  3. Kepimo formą ištepkite sviestu.
  4. Orkaitę įkaitinkite iki 180 laipsn. C.

Varškės desertas su duonos trupiniais ir uogomis

Reikės:

  • 250 g minkštos varškės
  • 50 g cukraus
  • 3/8 l neriebaus pieno
  • 1 pakelio vanilino
  • 50 g grūdėtos duonos trupinių
  • Vyšnių (be kauliukų) arba kitų uogų

Gaminimo eiga:

  1. Varškę pertrinkite per sietą.

Sūrūs varškės kamuoliukai

Reikės:

  • 500 g kaimiškos varškės
  • Trupučio druskos
  • 2 šaukštelių kmynų
  • 3-4 šaukštelių saldžios grietinėlės
  • Laiškinių česnakų arba paprikos

Gaminimo eiga:

  1. Varškę sumaišykite su druska, kmynais ir grietinėle.
  2. Drėgnomis rankomis padarykite rutuliukus.

Varškės pyragaičiai su citrinų sultimis

Reikės:

  • 120 g grietinės
  • 120 g varškės sūrio
  • 60 g cukraus pudros
  • Pusės stiklinės sausainių trupinių
  • 1 kiaušinio
  • 2 šaukštų citrinų (arba apelsinų) sulčių
  • 2 šaukštų sviesto

Gaminimo eiga:

  1. Apie pusę stiklinės trupinių sumaišykite su ištirpintu sviestu ir sudėkite į formeles.
  2. Grietinę sumaišykite su varškės sūriu.
  3. Cukraus pudrą ir kiaušinį suplakite į vientisą masę, įpilkite rūgščių sulčių ir atsargiai pamaišykite. Šią masę supilstykite į formeles ir iškepkite.
  4. Atvėsusius pyragaičius apibarstykite likusiais trupiniais.

Grietinėlės desertas su mėlynėmis

Reikės:

  • 250 g labai tirštos grietinės (arba maskarponės - minkšto grietininio tepamo sūrio)
  • 100 g cukraus
  • 200 ml 35 proc. grietinėlės
  • 2 šaukštelių vanilinio cukraus
  • 200 g mėlynių (arba spanguolių)

Gaminimo eiga:

  1. Grietinę išplakite su cukrumi ir vaniliniu cukrumi.
  2. Atskirai išplakite grietinėlę iki standžių putų.
  3. Atsargiai sumaišykite grietinę su plakta grietinėle.
  4. Į desertinius indelius dėkite sluoksnį kremo, sluoksnį uogų ir kartokite, kol indelis prisipildys.

Šeimininkės dažniausiai renkasi itališką rikotą, mocarelą ar maskarponę varškės sūrio desertams (tortams, pyragams, pyragaičiams ir kt.) gaminti. Šiuos produktus gali pakeisti ir tiršta lietuviška grietinė ar varškė (skonis, žinoma, skirsis).

Varškėčiai

Tikriausiai nėra nė vienos šeimos, kurioje varškėčiai nebūtų gaminami. Kiekvienas turi savo receptą, niuansus ir subtilybes.

Varškės tinginys

Šis skanėstas nepaliks abejingų, be to, tik jūs galėsite jį paruošti taip, kaip patinka jums ir jūsų šeimai.

Šakotis - lietuviškos virtuvės karalius

Šventinis stalas irgi kažkoks nepilnas be „bankucheno”. Galima viską pakeisti, bent akimirkai sugrįžti į vaikystę, o ant šventinio stalo padėti įprastą ar pagal Jūsų pageidavimus puoštą šakotą natūralų vaikystės prisiminimų skonio gražuolį.

Šis desertas - unikalus lietuvių tautos pasiekimas ir paveldo produktas. Šis spygliuotas gražuolis yra laikomas lietuvių kulinarijos istorijos dalimi, apsukrių namų šeimininkių, vestuvių gaspadynių ir amatininkų meistriškumo simbolis. Aišku, šiais laikais šakočių gamyba įgauna ir visai kitą - industrinį mastą, nors šakočių amatininkų ir meistrų dar yra išlikę.

Šakotis, kaip kibinai, koldūnai ar cepelinai, jau nuo senų laikų yra neatsiejamas lietuvių šventinio stalo gardėsis. Galima viską pakeisti. Neatidėliotinų pokyčių ir užsakymų telefonas Nr. Įprasta puošyba - šakotis, aplietas šokolado arba baltu glajumi ir papuoštas gėlytėmis. Pati geriausia sudėtis: aukščiausios rūšies kvietiniai miltai, tikras sviestukas, grietinė, kiaušiniai, vanilinis cukrus. Priimame užsakymus proginiams šakočiams. Šakočiai, aplieti šokolado arba baltu glajumi ir papuošti gėlytėmis. Su purios varškytės ar obuoliukų su cinamonu įdaru. Galime įsigyti pačių įvairiausių saldumynų pačiais įmantriausiais pavadinimais, bet kartais taip norisi sugrįžti į vaikystę ir prie arbatos ar kavos atsilaužti gabalėlį šakoto vaikystės skonio.

Šakočio istorija ir kilmė

Pirmoji knyga, kurioje minimas šakotis (Baumkuchen) ir pateikiamas jo receptas, buvo parašyta 1581 metais ir vadinosi „Ein new Kochbuch”. Manoma, kad į Lietuvą šakotis atkeliavo XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje ir kepamas vienuolynuose. Vienuolynuose radosi ir Lietuvoje prigijo daugelis skanėstų. Šis plačiai po šalį paplitęs desertas greičiausiai perimtas iš vokiečių tautos. Kartais jis yra dar vadinamas šnekamojoje kalboje gan paplitusiu pavadinimu - Bankuchenu (vok. Baumkuchen). Šis bankucheno pavadinimas yra kilęs iš vokiško desertinio patiekalo pavadinimo Baumkuchen, kuris veikiausiai ir buvo šakočio pirmtakas ir konditerinio amato meistrų įkvėpėjas. Slapta ar vieša paslaptis, bet lietuviškas tautinis šakotis greičiausiai yra vokiečių gaminamo žinomo patiekalo atmaina. Vokiška jo reikšmė - medis + pyragas. Tai normalu ir net labai smagu, kad iš kaimynų perimame geriausias konditerines mintis ir skonius. Tokį pat konditerinės kultūros eksportą ir patys teikiame bei džiaugiamės, kai mūsų tautinis patiekalas prigyja ar yra mėgstamas kitose šalyse. Toks trumpas ekskursas apie cepelinusJ, bet grįžkime prie šakočio.

Šakotis Vilniuje ar Trakuose yra toks pat nacionalinis etninis desertinis patiekalas, kaip ir Baltarusijos, Lenkijos ar likusios Lietuvos, nors jo ištakos vokiškos, tačiau apie viską nuosekliai. Pagal šalis ir regionus gali skirtis šių skanėstų išvaizda. Šakotis - konditerijos kepinys ir tradicinis lietuvių desertinis patiekalas, kuris gaminamas plonais sluoksniais užpilant tešlą. Galima sakyti, kad tai vestuvinė puošmena ir skanėstas, nes Lietuvoje tai yra vienas dažniausių vestuvėms ruošiamų desertų.

Šakotis ir Baumkuchenas: skirtumai

Neretai šakočiai dar pavadinami bankuchenais ar baumkuchenais, tačiau, atkreipiamas dėmesys, kad tai visiškai skirtingi kepiniai. LRT.lt primena, kad baumkuchenas (vok. Baumkuchen (iš vokiečių kalbos medžio kepinys) gaminamas Vokietijoje panašiu principu kaip ir Šakotis. Skirtumas tas, kad Šakotis su spygliais, o Baumkuchen’as be ir prapjovus vidus atrodo kaip medienos raštas. „Principas kepimo tas pats, bet baumkucheno pats pavadinimas sako, kad tai yra medžio keksas. Prapjovus jo pagrindą yra matomos rievės. Baum - medis, o kuchen - kepinys. Baumkuchenas neturi ragelių - juos ten su šukom lygina. Vokiškas kepinys yra visai skirtingas produktas ir pagal išvaizdą, ir pagal sudėtį“, - patikina Strigailiškyje, Ignalinos rajone, kepyklai vadovaujantis R. Nors šis skanėstas iš Vokietijos, bet labiau gaminamas Japonijoje. Taip nutiko kai Vokietis Karl Joseph Wilhelm Juchheim pirmą kartą pristatė vokišką pyragą Hirošimoje ir jo populiarumas paskatino sukurti „Juchheim“ kepyklų tinklą visoje Japonijoje. Na, o skonis kaip Šakočio ir daugiau nėra ką pridurti.

Šakočio forma ir gamybos technologija

Lietuvoje šakotis panašus į medį su daug šakų. Panašios formos yra ir lenkiškas šakotis ( lenk. Šakotis, kaip desertinis patiekalas, savo forma yra panašus į eglę, o jo sustingusios tešlos spygliai primena šakas. Norint suskaičiuoti, kiek kartų buvo pilta tešla, reikia padaryti skersinį kepinio pjūvį. Pas mus gaminami įvairaus dydžio, bet dažniausiai vieno užpylimo šakočiai. Jie pasižymi švelniu skoniu ar savitu unikaliu skoniu (kaip sudėtinis ingredientas pagardinimui yra įpilamas vanilinis cukrus), nes yra pagaminti iš tradicinių produktų pagal tradicinę technologiją - trapieji šakočiai. Trapieji šakočiai yra tokie, kurių kiaušinių gamybai įdedama dar daugiau, nei įprastai. Pirmiausia su cukrumi sumaišomas sviestas ( „iš bėdos” gali būti ir margarinas), bet mes akcentuojame sviestą. Tai nuo seno įprasta ir skanu. Po to dedami miltai, kiaušiniai, grietinė ir viskas išplakama. Eiliškumo laikytis nebūtina. Tada pilama tešla. Ją reikia pilti kepimo krosnyje su besisukančiu pagrindu arba ant specialiai tam paruošto iešmo. Ant ankstesnio jau iškepusio sluoksnio uždedamas plonas sluoksnis tešlos, kuri sukant iešmą kepama, kol įgyja būdingą auksinį atspalvį. Tuomet vėl uždedamas sluoksnis tešlos ir vėl kepama ir taip šis šakočio gamybos ciklas kartojamas tol, kol šakotis pasidaro norimo dydžio ir skersmens. Taip atsiranda šakočio rievės, kaip tikrame medyje. Taip galima suskaičiuoti, kiek kartų šakotis buvo užpiltas. Tešla yra veikiama krosnies skleidžiamos aukštos temperatūros ir sustingsta. Tešlos likučiai krenta ant apačioje esančios skardos.

Šakotis gali būti žemas, aukštas ar labai aukštas, cilindro formos, tuščiaviduris šakotas. Toks šakotis - tradicinis istorinės Lietuvos gastronomijos produktas.

Šakočio kepimo paslaptys

Ypatingumas yra šakočio išvaizdoje ir skonyje. Padarius skersinį pjūvį, galima suskaičiuoti, kiek kartų pilta tešla. Iškeptas pyragas gali ir metus išsilaikyti neprarasdamas nei formos, nei skonio. Šakotį reikia kepti prieš ugnį, ant medinio ar metalinio šiek tiek plonėjančio volo. Apačioje padėkite skardą nukritusiai tešlai surinkti. Krosnį kūrenkite uosinėmis arba beržinėmis malkomis. Nuolatos sukant volą ant jo pamažu pilkite tešlą. Iškeptą šakotį apie valandą dar palaikykite ant volo, o tada nukelkite, kad atvėstų ir tik ne mažiau kaip po 1 val.

Šakočių kepimas reikalauja itin didelio kruopštumo. „Lietuvių auksarankių dėka atsirado rageliai, kuriuos mes beveik vieninteliai pasaulyje turime. Taip pat atsirado trapus šakotis.

Šakočio kepimas namuose

Jo gamyba tradiciškai vykdoma specialioje krosnyje su besisukančiu voleliu, tačiau šį unikalų skonį galima atkurti ir namuose. Marytė sako, šakotį galima išsikepti ir namuose, tik tam reikia specialios įrangos. „Šakočio kepimui pirmiausiai reikia užkurti židinį, reikalingas iešmas, forma. Na ir, aišku, samtis! Šeimininkė įkaitina formą ir į skardą supila tešlą. „Skarda yra truputį šilta, nes joje tešla turi įšilti. Skysta tešla gražiai vienodai pasiskirsto po visą formą, - demonstruodama komentuoja M. Gudonienė. Palaukus kol iškeps pirmas sluoksnis, pilamas antrasis. „Kuomet tešla truputėlį paruduoja, ją pilame truputuką iš aukščiau. Dalis tešlos prilimpa, kita dalis krenta žemyn ir po truputėlį formuoja ragiukus, - sako ignalinietė. Taip kartojama, kol šakotis įgauna reikiamą tūrį. „Anksčiau, kada nebuvo varikliukų, dirbo du žmonės. Vienam reikėdavo sukti iešmą, kitam pilti tešlą. Procesas užtrukdavo truputėlį ilgiau. Baigiant kepti šakotį, varikliukus reikia išjungti, tačiau jokiu būdu nepalikti jo ramybės būsenoje, jį vis tiek reikia sukti rankiniu būdu. „Visą laiką turi suktis, nes jeigu mes jį sulaikysime, tada labai greitai pats kepinys pradės svilti, - įspėja ne vienerius metus šį pyragą kepanti moteris.

Pagrindiniai tešlos ingredientai

Daugybę metų Ignalinoje šakočius kepanti Marytė sako, nors šis desertas laikomas prabangiu, jo gamybai užtenka vos kelių ingredientų. „Į tešlos sudėtį įeina tik penki produktai. Svarbiausias produktas yra kiaušiniai. Jų tešloje yra daugiausiai, - pasakoja aukštaitė. - Šiandien kepu šakotį, kuris svers maždaug apie du kilogramus. Tokiam šakočiui yra sudaužoma nuo 25 iki 30 kiaušinių.

Šakočio tešlos ruošimo eiga

  1. Kiaušinių plakimas: Atskirai išplakite kiaušinius su cukrumi iki purios masės.
  2. Sviesto įmaišymas: Sviestą ištirpinkite ir atvėsinkite iki kambario temperatūros.
  3. Tešlos ruošimas: Į masę palaipsniui įsijokite miltus, sumaišytus su kepimo milteliais. Atsargiai maišykite, kad neliktų gumuliukų.
  4. Tešlos kepimas: Tešlą supilkite į formą, tolygiai paskirstydami.
  5. Dekoravimas: Atvėsintą šakotį išimkite iš formos ir apibarstykite cukraus pudra.
  6. Toks pastebėjimas, kai baltymus išplaku iki lengvai standžių putų, sluoksniukai išeina lygesni, jei išplaku labiau - sluoksniukai gaunasi šiek tiek vingiuoti, bet skoniui tai netrugdo.

Šakočiai pasaulyje

Šakočiai - ne tik tradicinis lietuviškas kepinys. Jau kalbėjome apie bankuchenus Vokietijoje, bet pasidairę po pasaulį, pamatysime, kad į šakočius panašius kepinius kepa ir kitose šalyse ir nebūtinai Europoje. Galime išskirti Japoniją, Švediją, Portugaliją, Vengriją, Rumuniją, Baltarusiją, Lenkiją, Latviją. Aišku, skirtingose šalyse šie gaminiai skiriasi, nes jie turi tik tai šaliai būdingų tradicinių konditerinių bruožų.

Plokščiasis šakotis

Paprastai šakočiai būna cilindro formos. Cilindro forma iš dalies nusako ir gamintojo meistriškumo lygį, nes tokiam šakočiui pagaminti reikalingos specialios priemonės, bet yra žinomas ir paprastesnis šakočio variantas, kuomet sluoksniai gaunami horizontalūs ir plokšti. Toks šakotis gaminamas be iešmo. Ant kepimo skardos dedama tešlos ir kepama. Kuomet vienas sluoksnis iškepamas, tada dedamas naujas tešlos sluoksnis ir vėl kepamas, kol šakotis pasidaro reikiamo dydžio ir storio. Toks pyragas įprastai vadinamas plokščiuoju šakočiu. Jį pasigaminti ar bent pamėginti iškepti gali kone kiekvienas, nes plokščiasis šakotis gali būti gaminamas ir namų sąlygomis (pvz.: orkaitėje).

Kiti lietuviški desertai

Lietuviška virtuvė gali pasigirti ne tik tradiciniais, bet ir moderniais desertais. Štai keletas pavyzdžių:

  • Žagarėliai: turi tik dvi paslaptis. Daugiau jokio cukraus!
  • Sveiki desertai iš avižinių dribsnių, kakavos ir bananų - sveika alternatyva parduotuviniams saldumynams!
  • Kuršėnų vyniotinis su mėlynėmis - klasikinis lietuviškas desertas, žavintis savo lengvumu ir subtiliu skoniu.

Patiekalų kilmė ir istorija

Kai kur teigiama, kad cepelinai ir kugelis yra nacionaliniai lietuvių patiekalai. Tiesa ta, kad bulvės į Lietuvą atkeliavo tik 19 amžiuje, o iki tol dvariškiai ant savo stalo dėdavo žvėrienos valgius, daug prieskoningo maisto ir naminį midų. Lietuviškos virtuvės istorija yra įvairi: nuo viduramžių aukštuomenės valgymo papročių ir paprastų valstiečių grūdinių patiekalų iki šių dienų tradicijų, perimtų iš kitų šalių. Pasaulio virtuvės yra persipynusios. Kulinarija yra dinamiška. Kaip aptarėme, nacionalinis patiekalas turi turėti ilgametę istoriją, o jo ingredientai turėtų būti vietiniai, randami natūralioje šalies floroje ir faunoje. Kaip gi tuomet tie valgiai, kurie yra populiarūs, gaminami iš kartos į kartą, tačiau atkeliavę iš svečių šalių? Bulvės į Lietuvą atkeliavo 19 a., tačiau jų auginimas išpopuliarėjo tik tarpukario laikotarpiu. Jokių bulvinių patiekalų Lietuvoje nebuvo gaminta iki pat 20-ojo amžiaus., kai tuo tarpu Vokietijoje bulviniai didžkukuliai buvo žinomi jau apie 150 metų. Į Lietuvą didžkukuliai ir atkeliavo iš šios šalies per žydus ir vokiškąją Mažąją Lietuvą. Vienas pirmųjų cepelinų receptų Lietuvoje buvo aprašytas 1936-iais metais. Kaip ir cepelinai, bulviniai vėdarai Lietuvoje išpopuliarėjo per žydus. Tai sotus, daug energijos suteikiantis maistas, prie kurio lietuviški skrandžiai lengvai priprato. Kadangi bulvės buvo ne tik pigus, bet ir kaloringas maisto produktas, bulvių patiekalai 20 amžiaus pradžioje buvo laikomi prastuomenės valgiu. „Baltoji“ mišrainė dar yra vadinama „rusiškomis“ salotomis, mat apie 1970-uosius šefas Liusjenas Olivjė savo restorane „Ermitažas“ sumanė sukurti salotas kilmingiems Rusijos ponams, kurie vertino prancūzišką virtuvę. Tai tradicinis konditerijos gaminys Lietuvoje, tačiau jis yra kepamas beveik visoje Europoje jau nuo pat viduramžių. Tuomet kyla klausimas, o kurie gi patiekalai yra išties lietuviški? Žvelgiant į istoriją, kaimiškoji lietuvių virtuvė buvo gana paprasta: tai įvairūs kruopų valgiai, mėsos šiupiniai. Bajorai ir dvariškiai valgė žvėrieną, konservuotas daržoves, o desertui - obuolių sūrį, kurio seniausias receptas buvo aprašytas dar 17 amžiuje. Šiais laikais Europos Sąjunga nacionalinius lietuvių valgius (ir gėrimus) yra įtraukusi į garantuotų tradicinių gaminių sąrašą. Net ir iš kartos į kartą perduodami receptai nebūtinai yra nacionaliniai. Kartais jie prigyja iš kitų šalių, kurių tradicijos persipina tarpusavyje. Kai kuriuos patiekalus tautos patobulina savaip, keičia jų sudėtį ir pateikimą. Galbūt, bėgant metams išvysime naujų nacionalinių patiekalų, kurie bus aprašyti istorijoje.

tags: #lietuviškas #nemi #desertas #receptas

Populiarūs įrašai: