Jonavos statybų duona: istorijos vingiai
Jonavos statybų duona - tai ne tik metafora, bet ir realus atspindys miesto istorijos, jo gyventojų gyvenimo būdo ir ekonominės raidos. Nuo pat miesto įkūrimo XVIII amžiuje iki šių dienų, duona, kaip pagrindinis maisto produktas, buvo svarbi Jonavos bendruomenės dalis. Šiame straipsnyje panagrinėsime Jonavos statybų duonos istoriją, pradedant nuo miesto įkūrimo aplinkybių, ekonominės raidos, gyventojų verslų ir baigiant šių dienų tendencijomis.
Jonavos įkūrimas ir gyventojų verslai
Jonavos apylinkės gyvenamos nuo seniausių laikų, tačiau pati Jonava - palyginti naujas miestas, išaugęs XVIII amžiuje iš gretimo Skarulių dvaro, kurį valdė didikai Kasakauskai. Miesto įkūrėju laikomas Žemaičių stalininkas Dominikas Kasakauskis. 1750 m. rugpjūčio 8 d. Augustas III suteikė privilegiją M. Kosakovskienei įkurti Jonavos miestelį, leisti jame turgus ir prekymečius, apgyvendinti laisvus įvairių religijų žmones.
Skatindamas atsikelti žydus, vyskupas pastatė medinę pirtį, sinagogą, atrėžė žydų kapinėms žemės, paskyrė atlyginimą rabinui, išdalino žemės sklypus nuolatiniam naudojimui už mažą nuomos mokestį. Šeimoms, kurios sutiko persikelti, apiformino dokumentus, suteikiančius teisę naudotis jų žemėmis. Vienas tokių dokumentų, išduotas žydui Ibrahimui Šmuilovičiui 1777 m., garantavo jam teisę statyti namą ir kitus pastatus, laisvai gyventi, naudotis nuosavybe ir verstis prekyba.
Pirmieji žydai, gavę minėtas privilegijas, buvo Zelmanas Šachnavičius, Icikas Govšovičius, Mauša Šolamavičius, Abraomas Šmuilavičius.
Miesto augimas ir ekonominė raida
Iki XVIII amžiaus pabaigos Jonava buvo nedidelis miestelis. Tik XIX amžiaus pirmoje pusėje jis pradėjo labiau augti. Tuo metu Nerimi pagyvėjo sielių plukdymas, taip pat įvairių žemės ūkio produktų transportas. Miestelis ėmė labiau klestėti, kai 1835 m. per jį buvo nutiesta S. Peterburgo - Varšuvos magistralė, sujungusi Jonavą su Kaunu, Daugpiliu ir kitais miestais. Šis kelias, atlikęs didelį vaidmenį Rusijos prekyboje, išplėtė ir Jonavos prekybinius ryšius. Patogūs vandens ir sausumos keliai skatino prekybos vystymąsi. Čia susibūrė nemažai pirklių. Kartą per savaitę vykdavo turgūs, kurių metu buvo atvežama daug prekių ir žemės ūkio produktų. Kartą per metus buvo rengiamos didelės mugės. Jonava garsėjo arklių prekyba. Ypač dideliu mastu čia buvo prekiaujama grūdais. Visoje Kauno apskrityje Jonava buvo didžiausias javų prekybos centras.
Taip pat skaitykite: Slapukų naudojimas ir privatumas
Jonavos vystymąsi taip pat paspartino ir 1853-1856 m. Krymo karas. Užblokavus Rusijos uostus prie Baltijos jūros, visa šalies užsienio prekyba su Vakarų Europa vyko sausuma per Prūsiją. Dėl to judėjimas Daugpilio - Kauno plentu labai suintensyvėjo. Miestelyje padaugėjo amatininkų, tiesiogiai susijusių su arklių transporto priemonių gamyba: račių, dailidžių, stalių. Tačiau dominuojantis gyventojų užsiėmimas buvo prekyba. 1867 m. Jonavoje buvo 3 spirito varyklos, 49 parduotuvės, turgūs vykdavo 2 dienas, per Nerį kėlė 4 keltai. 1885 m. čia buvo 6 žydų maldyklos, bažnyčia, viešbutis, 62 parduotuvės, 3 užvažiuojamieji kiemai, 2 “traktieriai”, 19 alinių, 6 alaus daryklos bei spirito varyklos, 4 odų dirbtuvės. 1893 m. miestelyje veikė 2 malūnai, 2 alaus daryklos, acto fabrikas, paštas - telegrafas, valsčiaus ir miestelio valdybos, policijos būstinė, liaudies mokykla, felčerių punktas ir ligonių priėmimo kambarys, pirtis, 7 žydų maldos namai.
XX amžiaus pradžioje amatai palaipsniui peraugo į pramoninę gamybą, atsirado fabrikų, malūnų su garo mašinomis.
Žydų bendruomenės įtaka Jonavos raidai
Nuo pat įsikūrimo Jonavoje žydų bendruomenės narių skaičius kito. XVIII amžiaus pabaigoje žydai sudarė apie pusę visų miestelio gyventojų, o XIX amžiaus pabaigoje jų skaičius pasiekė net 92 % visų gyventojų. Pagrindinis žydų verslas, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo prekyba. Centrinėse miestelio gatvėse buvo įsikūrę žydai, kurių parduotuvėlėse galėjai įsigyti tiek maisto, tiek ir pramoninių prekių. Jonavoje žydai taip pat vertėsi ir sodininkyste bei daržininkyste, amatais: kalvystė, staliaus amatas, siuvimas, batsiuvystė, kirpėjų amatas, laikrodininkų amatas, kepurininkų amatas ir kt.
Jonavos urbanistinė raida
Suteikiant privilegiją įkurti Jonavos miestelį, kairiajame Varnutės upelio krante bei dabartinėse Sodų ir Kauno gatvėse jau buvo linijinio plano gyvenvietės užuomazgos. Tolimesnę urbanistinę raidą paskatino ir žydų atsikėlimas XVIII a. aštuntame dešimtmetyje. Jonavai didėjant, miestelis plėtėsi rytų kryptimi pagal Kauno kelią (Mikališkių gatvę). Manoma, kad iki 1789 m. susiformavo stačiakampis miestelio planas, o 1791 m. pastatytas klasicistinis vienuolyno ir bažnyčios kompleksas, tapęs svarbiausia centro dominante. 1799 m. plane jau atvaizduota turgaus aikštė ir 8 gatvės: Kėdainių, Mikališkių, Kauno, Iškalos, Bravorų, Ukmergės, Vokiečių ir Kelto. Kadangi dauguma atsikeliančių žydų vertėsi prekyba, tai stengėsi įsikurti aplink turgaus aikštę, gretimuose kvartaluose ir kitose artimiausiose prekybai svarbiose gatvėse.
Po 1831 m. sukilimo uždarius vienuolyną ir pardavus jo žemes miestiečiams, toje teritorijoje atsirado 16 žydų prekybininkų sodybų. Žydų apgyvendinta miestelio dalis buvo užstatyta tankiausiai: carinėje Rusijoje jie negalėjo turėti žemės nuosavybės, tad taupydami nuomodavo kuo mažesnius sklypus. Jonavoje dauguma žydų tautybės prekybininkų susitelkė aplink aikštę ir prie Kauno gatvės, rečiausiai apstatytos buvo Vokiečių ir Kelto gatvės. Jonavos augimas ypač suintensyvėjo XIX a. antroje pusėje. Miestelis plėtėsi ne tik pagal plentą į Ukmergę, bet ir pagal Nerį (susidarė nauja Žvejų gatvė, kai kurios gatvės pailgėjo). Vis dėl to gatvių tinklas, išskyrus keletą skersgatvių ir naują “arklių turgų” pakraštyje, beveik nepasikeitė. Miestelio teritorija didėjo neproporcingai gyventojų skaičiaus didėjimui. Prekybininkai telkėsi centre, tad šios dalies užstatymas dar labiau sutankėjo. Trys gatvės, centrinė turgaus aikštė ir keletas skersgatvių buvo grįsti akmenimis.
Taip pat skaitykite: Viskas statyboms Marijampolėje
Po kiekvieno gaisro daugiau ar mažiau keitėsi miestelio užstatymas. Jau po 1894 m. centre vietoj sudegusių medinių kai kur atsirado mūriniai namai. Žinoma, kad 1899-1903 m. išgrįsta akmenimis “aikštė prie sinagogos” - veikiausiai kahalo kiemas. Dar didesnis gaisras Jonavą ištiko 1905 m.: sudegė visi pastatai turgaus aikštėje, prie Bažnyčios, Vokiečių, Iškalos, Krantinės, Plento, Ukmergės ir dalies Bravorų bei Kauno gatvių, Kiemo ir Gardino skersgatvių, šalia gatvelių be pavadinimų tarp turgaus aikštės ir Bravorų gatvės, tarp Bravorų ir Ukmergės gatvių.
Pramonės plėtra ir jos įtaka miestui
XX amžiaus pradžioje amatai palaipsniui peraugo į pramoninę gamybą, atsirado fabrikų, malūnų su garo mašinomis. Po karo pramonė atsikūrė per kelis metus. Sparčiausiai tarpukariu vystėsi baldų gamyba. 1938 m. iš daugiau kaip 1500 jonaviečių pramonės darbininkų 1000 gamino baldus. Daugelis baldininkų dirbo savo namuose, tačiau veikė ir per 20 stambesnių baldų dirbtuvių.
Po II pasaulinio karo Jonava neteko daugelio pastatų ir gyventojų. 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. 1946 m. nutarta degtukų fabriką pertvarkyti į baldų įmonę, 1958 m. tapusią Jonavos baldų kombinatu. Baldai buvo gaminami net Maskvos Kremliui, Suvažiavimų rūmams, Didžiajam teatrui. 1962 m. netoli Skarulių prasidėjo chemijos (azotinių trąšų) gamyklos - „Azoto“ (dab. AB „Achema“), statybos. Pirmasis lietuviškas amoniakas pagamintas 1965 m. Gamykla plėtėsi ir augo. Taip septintojo dešimtmečio pradžioje Jonava imta vadinti chemikų miestu. Dėl chemijos gamyklos plėtimosi, Skarulių kaimas buvo pradėtas naikinti, padidėjo aplinkos užterštumo problemų.
Jonavos duona šiandien: tradicijos ir naujovės
Šiandien Jonavoje veikia įvairios kepyklos ir parduotuvės, siūlančios platų duonos gaminių asortimentą. Tačiau tradicinė juoda duona, kaip ir anksčiau, užima ypatingą vietą ant jonaviečių stalo. Pastebima tendencija, kad vis daugiau žmonių renkasi kepti duoną namuose, puoselėdami tautines tradicijas ir rūpindamiesi savo sveikata.
Prekybos tinklas „Maxima“ pastebi, kad lietuviai vis dažniau renkasi ekologišką šviesią duoną, kurios įsigijo net 10 kartų daugiau nei pernai. Visgi „Maximos“ ekspertai pastebi - tradicinių produktų pardavimai linkę mažėti, kadangi lietuviai pastaruosius pamėgo kepti patys namuose. Todėl, atsižvelgdami į tokias tendencijas, jie dalijasi kulinarinėmis idėjomis, kurios įkvėps savo virtuvėje pasigaminti gardžią ir kvapnią naminę duoną.
Taip pat skaitykite: Kas yra Statybų Duona?
„Maximos“ Maisto gamybos departamento vadovė Brigita Baratinskaitė pataria: naminės duonos nauda išryškėja tuomet, kai jos gamybai naudojama mažiau riebalų, pridėtinio cukraus ir druskos bei daugiau skaidulinių medžiagų.
tags: #statybų #duona #jonavoje #istorija