Šiaurės ir Pietų Amerikos žemėlapis su valstybėmis: istorinis ir politinis kontekstas
Šis straipsnis skirtas išnagrinėti Šiaurės ir Pietų Amerikos žemėlapį su valstybėmis, atsižvelgiant į istorinį ir politinį kontekstą. Siekiama ne tik pateikti valstybių sąrašą, bet ir apžvelgti, kaip susiformavo dabartinis žemėlapis, kokie istoriniai įvykiai ir politiniai procesai tam turėjo įtakos.
Valstybių formavimosi istorija Afrikos kontekste
Norint geriau suprasti valstybių formavimosi procesus Amerikoje, verta pažvelgti į Afrikos istoriją, kur valstybingumo tradicijos siekia gilią senovę. Pirmosios valstybės Afrikos teritorijoje susikūrė Egipte, Nilo upės slėnyje, ketvirto tūkstantmečio prieš Kristų viduryje (senovės Egiptas). Apie trečią tūkstantmetį prieš Kristų Egiptas buvo suvienytas ir tapo vienu svarbiausių senovės pasaulio ūkio ir kultūros centrų. Vėliau, 11 a. pr. Kr., Nubijoje susikūrė Kušo karalystė, o 1 a. pr. Kr. dabartinės Etiopijos šiaurinėje dalyje - Aksumo karalystė. Šiaurės Afrikoje 11 a. pr. Kr. prekybos centrus ir kolonijas ėmė kurti finikiečiai, įkūrę Kartaginą, kuri tapo galinga valstybe.
Šiaurės Afrikos istorija buvo paženklinta įvairių imperijų įtakos: graikai, romėnai, arabai. Arabų užkariavimai 7-8 a. atnešė islamą ir arabų kalbą. Vėliau regione įsigalėjo įvairios arabų dinastijos, o 16 a. - turkai osmanai. Juodojoje Afrikoje pirmosios valstybės susikūrė žemyno vakarinėje dalyje, į pietus nuo Sacharos, kur kryžiavosi svarbūs prekybos keliai. Apie 5 a. tarp Senegalo ir Nigerio upių susikūrė Ganos valstybė, o 12 a. buvusios Ganos pietuose iškilo Malis.
Ši istorinė apžvalga leidžia suvokti, kad valstybių formavimasis yra ilgas ir sudėtingas procesas, priklausantis nuo daugelio faktorių: geografinės padėties, prekybos kelių, kultūrinės įtakos, karinių konfliktų ir kolonizacijos.
Kolonizacija ir jos įtaka Amerikos žemėlapiui
Panašūs procesai vyko ir Amerikoje. Nuo 15 a. į Afriką pradėjo veržtis europiečiai, pirmiausia portugalai, o vėliau ir kitos Europos valstybės. Europiečius labiausiai traukė vergai ir auksas. 16 a.-19 a. viduryje iš Afrikos į Ameriką buvo išvežta 12-14 mln. afrikiečių. Prekyba vergais nusmukdė Afriką, ypač jos vakarinės dalies ūkį, nors kai kurios afrikiečių valstybės iš jos pelnėsi.
Taip pat skaitykite: Korėjos susivienijimo perspektyvos
15 a. europiečiai pradėjo grobti afrikiečių žemes ir kurti kolonijas. 19 a. pabaigoje Afrikoje kolonijinis užkariavimas suintensyvėjo. Afrikos svarbiausias šalis užgrobė Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija, Belgija, Italija ir Portugalija. Iki I pasaulinio karo išvakarėse Europos valstybės buvo pasidalijusios visą Afriką; nepriklausomos liko tik Etiopija ir Liberija. Kolonijiniais laikais Afrika pamažu įtraukta į pasaulinę ūkio sistemą.
Kolonizacija turėjo didžiulės įtakos ir Amerikos žemėlapiui. Europiečiai kolonizavo didžiąją dalį Šiaurės ir Pietų Amerikos, įvedė savo kalbas, kultūrą ir politines sistemas. Kolonijinės imperijos brėžė naujas sienas, dažnai neatsižvelgdamos į vietinių gyventojų interesus ir etninę sudėtį. Dėl to susiformavo dabartinis Amerikos valstybių žemėlapis, kuris yra kolonijinio laikotarpio palikimas.
Dekolonizacija ir nepriklausomų valstybių susikūrimas
Afrikos dekolonizacijos požymiai išryškėjo po I pasaulinio karo. 1919 Tautų Sąjunga suteikė Didžiajai Britanijai, Prancūzijai, Belgijai ir Pietų Afrikos Sąjungai teisę valdyti buvusios Vokietijos kolonijas kaip mandatines teritorijas. Po II pasaulinio karo Afrikos tautos nepriklausomybę įgijo 2 būdais: taikiu ir ginkluotos kovos. Afrikos dekolonizacijos procesas vyko 3 etapais. Per 1 etapą (1950-59) nepriklausomos tapo Šiaurės Afrikos arabų šalys (išskyrus Alžyrą, 1962), Gana ir Gvinėja. Per 2 etapą (1960-70) nepriklausomybę gavo dauguma Afrikos šalių (1960 - 17 valstybių). Per 3 etapą (8 dešimtmečio viduryje-1990) nepriklausomos tapo Portugalijos kolonijos, Komorai, Seišeliai, Afarų ir isų teritorija (dabar Džibutis), Rodezija (dabar Zimbabvė) ir Pietvakarių Afrika (dabar Namibija).
Dekolonizacijos procesai vyko ir Amerikoje, tačiau jie buvo skirtingi Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Šiaurės Amerikoje, po ilgo nepriklausomybės karo, susikūrė Jungtinės Amerikos Valstijos, o vėliau ir Kanada. Pietų Amerikoje nepriklausomybės judėjimai buvo įvairesni ir susiję su vietinių gyventojų, vergų ir kolonistų interesais. Dėl to susikūrė daugybė nepriklausomų valstybių, kurių sienos dažnai keitėsi dėl karų ir politinių permainų.
Dabartinis Šiaurės ir Pietų Amerikos žemėlapis
Šiuo metu Šiaurės ir Pietų Amerikos žemėlapis susideda iš daugybės valstybių, turinčių skirtingą istoriją, kultūrą ir politinę sistemą.
Taip pat skaitykite: Charakteristikos: Pietų Amerikos savanos
- Šiaurės Amerika:
- Kanada
- Jungtinės Amerikos Valstijos
- Meksika
- Centrinė Amerika:
- Belizas
- Kosta Rika
- Salvadoras
- Gvatemala
- Hondūras
- Nikaragva
- Panama
- Karibų šalys:
- Antigva ir Barbuda
- Bahamos
- Barbadosas
- Kuba
- Dominika
- Dominikos Respublika
- Grenada
- Haitis
- Jamaika
- Sent Kitsas ir Nevis
- Sent Lusija
- Sent Vincentas ir Grenadinai
- Trinidadas ir Tobagas
- Pietų Amerika:
- Argentina
- Bolivija
- Brazilija
- Čilė
- Kolumbija
- Ekvadoras
- Gajana
- Paragvajus
- Peru
- Surinamas
- Urugvajus
- Venesuela
Sent Kitsas ir Nevis: mikrovalstybės pavyzdys
Šiame kontekste verta atkreipti dėmesį į Sent Kitsą ir Nevisą - mažiausią Vakarų pusrutulio valstybę. Kadaise ši salelė buvo svarbiausia Britų Imperijos kolonija Karibuose. Jame stūkso vienas didžiausių Karibų fortų, kai kurie istoriniai pastatai atstatyti turistams. Vienintelis visose mažosiose Karibų salose geležinkelis vežioja nebe cukrų, o poilsiautojus. Dauguma turistų apsistoja užsieniečiams užleistame Pietų pusiasalyje, nuo kurio atsiveria nuostabios panoramos. Vietinės kultūros Pietų pusrutulyje ir norėdamas nerasi. Vietiniai ten tik dirba turtingiems turistams, pardavinėja brangius niekučius šalia apžvalgos aikštelių.
Sent Kitso gamtos įdomybė - Juodosios uolos, seniai išsiveržusios lavos „piramidės“, į kurias dūžta galingos bangos. Karibuose ant rankų pirštų gali suskaičiuoti salas, galinčias didžiuotis UNESCO saugomomis vietomis, o Sent Kitsas - viena tokių. Milžiniškas Brimstauno fortas ant aukšto kalno, kur įsitvirtinę britų kariai matydavo ir kaimynines olandų valdomas salas Sabą, Sint Eustatijų. Ilgą laiką mažytis Sent Kitsas buvo netgi padalintas tarp anglų ir prancūzų.
Šimtus metų Karibai gyveno kone nuolatiniame kare: tolimos imperijos „pjovėsi“ dėl jų, pjudė viena kitą piratais. Brimstauno fortas susideda iš dešimčių pastatų ir įtvirtinimų, o ką prieš 100-200 metų fortui netekus karinės svarbos nugriovė iš jo plytų namus sau mūriję vietiniai, tas dabar daugmaž atstatyta. Tokių lentų pilna visame Sent Kitse: ties įvažiavimu į kiekvieną kaimą trumpai nupasakojama jo istorija. Kelionei po Sent Kitsą tokia informacija suteikia spalvų.
Ši mažytė šalis, kurios kaimų aplūžę mediniai namai vietomis primena Afrikos skurdą, stebėtinai gerai prisitaikė prie turistų. Romnio dvaras sudegė, bet žaviame jo sode vietiniai dabar prekiauja ryškiaspalviais batikos darbais. Fairview dvare, kurį kruopščiai iš naujo atstatė ir antikvaru apstatė indų verslininkas, sunku patikėti, kad štai taip kadaise gyveno aristokratiškai turtingi prancūzų kolonistai, kad klestėjo žemės ūkis. Vieninteliai baltaodžiai salose - turistai ir imigrantai.
Didžiausia Sent Kitso investicija - Zantės uostas, supiltas jūroje, kad tilptų ne tik kruizinių laivų prieplaukos, tačiau ir prekybos centras po atviru dangumi. Sent Kitsas vis dar yra svarbus, vis dar savotiška mažųjų anglakalbių Karibų salų širdis. Jame veikia Rytų Karibų centrinis bankas, leidžiantis Rytų Karibų dolerius. Ši valiuta - toks miniatiūrinis euras. Ja atsiskaitoma net aštuoniose regiono šalyse. Sent Kitsas ir Nevis - mažiausia šalis, kada nors surengusi bent dalį pasaulinio lygio sporto planetos čempionato. Šalyje net klesti separatizmas. 11 tūkstančių žmonių glaudžiantis Nevis siekia atsiskirti nuo vyresniojo brolio (referendumuose už laisvę nuolat pasisako ~60% žmonių, bet pagal įstatymus reikia 66%).
Taip pat skaitykite: Koordinatės laivyboje
Sent Kitsas - tiesiog tobula stotelė kruiziniam laivui. Per devynias stovėjimo uoste valandas išsinuomavę automobilį galima pamatyti viską, ką norėjote.
Šalys ir valstybės: skirtumai ir apibrėžimai
Norint suprasti politinį žemėlapį, svarbu atskirti sąvokas „šalis“ ir „valstybė“. Lietuvių kalboje žodžiai „šalis“ ir „valstybė“ turi skirtingas reikšmes. Visos valstybės yra šalys, bet ne visos šalys - valstybės.
Dėl 188 valstybių jokių klausimų nekyla - jos yra, egzistuoja ir yra visuotinai pripažintos kitų valstybių. Tačiau yra dar 15 valstybių, kurių situacija keblesnė. Vienos jų yra nepriklausomos, bet nepilnai pripažintos (Izraelis, Kosovas). Kitos nepriklausomos, bet beveik ar visai nepripažintos (Padniestrė, Šiaurės Kipras, Taivanas). Dar dvi valstybės yra iš dalies pripažintos, bet iš tikro didžioji dalis jų žemių okupuota (Palestina, Vakarų Sachara). Sudėjus visas valstybes, iš viso pasaulyje yra 203 valstybės (Lietuva pripažįsta 195 iš jų).
Tos šalys, kurios nėra valstybės, faktiškai yra kitų valstybių kolonijos - nors šis žodis šiais laikais beveik nevartojamas, o Valstybinė lietuvių kalbos komisija vietoje jo vartoja terminą „Valdos ir kraštai“. Dėl daugelio tokių šalių klausimų nekyla - pvz. visuose šaltiniuose kaip atskira šalis (bet ne valstybė) bus nurodytas Gibraltaras (Jungtinės Karalystės valda) ar Puerto Rikas (JAV valda).
Pagal Tarptautinę Standartizacijos Organizaciją (ISO), pasaulyje yra 52 šalys, kurios nėra valstybės. Sudėjus valstybes ir šalis, kurios nėra valstybės, gauname viso pasaulio šalių skaičių: jų šiuo metu (2023 m. pabaigoje) pasaulyje yra 255.
tags: #Šiaurės #ir #Pietų #Amerikos #žemėlapis #su