Kulinarinė kelionė po Lietuvą: paragauk miestų skonius
Keliaujant po Lietuvą, verta ne tik grožėtis kraštovaizdžiu ir lankyti istorines vietas, bet ir pasimėgauti vietos virtuve. Nacionalinė turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje“ kartu su šalies turizmo informacijos centrais sudarė savotišką miestų simbolių žemėlapį, kuriame atskleidžiami išskirtiniai patiekalai, padedantys pažinti vietoves per skonį. Šiame žemėlapyje rasite tiek istorinės virtuvės pavyzdžių, turinčių gilias tradicijas, tiek kūrybiškų pasiūlymų gurmanams.
Akmenė: Karštas bučinys
Jei iki šiol Akmenės kraštas asocijavosi tik su Marso kanjonais, dabar verta prisiminti ir ypatingą desertą - „Karštą bučinį“. Jo galima paragauti sodyboje „Viliošiai“, kuri yra viena ilgiausiai Akmenės rajone veikiančių kavinių. Šis desertas gimė statant kavinės pastatą, kai šaltuoju metų laiku norėjosi kažko saldaus, kas sušildytų ir atgaivintų. Taip pat Akmenėje verta aplankyti parduotuvę „Arbatos šypsena“, kurioje galima įsigyti vietos apylinkėse surinktų lietuviškų arbatžolių: raktažolių lapų, obelų žiedų, bitkrėslių, dilgėlių, tuopų pumpurų ir kt.
Alytus: Dzūkiškos bulvinės bandos ir šimtalapis
Atvykus į Alytų, etnografinio Dzūkijos regiono sostinę, būtina paragauti dzūkų kulinarinio paveldo - bulvinių bandų. Jų galima užsisakyti restorane „Dzūkijos dvaras“ (Alytaus r.), tačiau tik penktadieniais-sekmadieniais. Alytaus mieste bulvinėmis bandomis gardžiausiai kvepia „Dzūkų alaus restoranas“. Be to, Alytaus turizmo informacijos centras rekomenduoja aplankyti šalia restorano esantį Audiovizualiųjų menų centrą - buvusią sinagogą. Taip pat Alytus garsėja šimtalapiu - desertu, kuris primena totorių, XIV a. atsikėlusių į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, istoriją. Šio pyrago galima įsigyti beveik visose Alytaus bei Alytaus rajono kepyklėlėse, pavyzdžiui, kepyklėlėje „Šimtalapė“.
Anykščiai: Lietuviškos arbatos ir obuolių sūris
Anykščiai gali pasigirti lietuviškomis arbatomis bei kavomis. „Arbatos magijos krautuvėlėje“ galima sužinoti apie vaistažolių rūšis, jų paruošimą, panaudojimą sveikatai ir degustaciją, išgirsti apie baltiškos arbatos gėrimo meną. Čia galima rasti raktažolių bei grikio žiedų arbatų ir gudobelės sėklų kavos. Lauktuvių iš Anykščių verta įsigyti „Marijos trobelės“ obuolių sūrių, tikro Lietuvos kulinarijos paveldo produkto. Anykščiai žinomi kaip obuolių kraštas, o obuolių sūris, pasakojama, puikavosi dar ant Radvilų stalo XVII a.
Birštonas: Mineralinis vanduo ir banginukai
Birštonas ir mineralinis vanduo - neatsiejami dalykai. Verta paragauti mineralinio vandens iš Geltonosios biuvetės skonį, kuris priklauso nuo vandens gręžinių. Tačiau vandens negalima laikyti ilgiau nei valandą nuo įsipylimo. Vietoj to, galima užsirašyti į edukacinį užsiėmimą „Kvepiantis Birštono banginiukas“ Birštono sakraliniame muziejuje, kur kepami banginuko formos sausainiai iš tešlos pagal XII a. šv. Hildegardos, viduramžių vienuolės ir žolininkės, receptą.
Taip pat skaitykite: Duonos simbolika lietuvių kultūroje
Biržai: Alaus sriuba ir šokoladas su gilėmis
Biržai - alaus kraštas, todėl alus čia naudojamas ir kaip patiekalų sudedamoji dalis. Būtinai siūloma paragauti alaus sriubos, kurią mėgo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai. Šiandien jo variacijos - aštrios alaus sriubos su raudonosiomis pupelėmis ir jautiena - galima paragauti Rinkuškių alaus daryklos restorane „Alaus kelias“. Desertui nepamirškite užsisakyti alaus ledų arba šokoladinio alaus pyrago. Taip pat Biržuose verta įsigyti „Senolių“ duonos arba legendinių „Skarelių“ iš kepyklos „Biržų duona“. O gurmanams patiks „Biržų šokoladas“, kuris gaminamas ne su kakavos pupelėmis, o su ąžuolo gilėmis!
Druskininkai: Šiuškės ir šakotis
Druskininkuose būtina paragauti „šiuškių“ - bulvių bandelių su padažu ir dzūkiškais baravykais. O lauktuvėms verta įsigyti „Romnesos“ šakotį, kuris yra Gineso rekordininkas - 3 m 72 cm aukščio.
Ignalina: Aukštaitiška žuvienė ir medus
Ignalinoje, ežerų krašte, būtina paragauti tradicinės aukštaitiškos žuvienės, kuri verdama Ginučiuose. Ją galima užsisakyti parodomojo virimo edukaciją kaimo turizmo sodyboje „Gaidelių sodyba“. Čia galima išgirsti apie žvejų tradicijas, senovės rytų aukštaičių mitybos įpročius, gyvenimo būdą. Taip pat sodyboje paruošia ir rūko žuvį senovės laikais menančiomis tradicijomis ir būdais. Jeigu Ignalinoje lankysitės gegužės-spalio mėnesiais, nepravažiuokite Bitininkystės muziejuje Stripeikiuose, lankomiausio Aukštaitijos nacionalinio parko objekto!
Jonava: Monardų arbata ir kepiniai
Jonavoje verta paragauti monardų arbatos Barborlaukio dvare. Monardos - ryškiais žiedais žydinčios gėlės, kildinamos iš Šiaurės Amerikos. Indėnai monardų arbata gydydavosi virškinimo negalavimus, mažindavo karščiavimą. Lietuvoje monardas augino Barborlaukio dvaro savininkų Nasvyčių šeima. Taip pat Jonavos turizmo informacijos centras nukreipia pas vietos ūkininką Petrą Bieliauską, kur galima įsigyti gardžių kepinių.
Joniškis: Virtiniai ir zaptė
Joniškis - virtinių kraštas arba, kitaip, virtienių sostinė. Žiemgalos krašto tradicinis patiekalas virtieniai garuodavo tiek ant bajorų, tiek ant valstiečių stalo. Joniškio turizmo ir verslo informacijos centras paaiškina, kad kleckai irgi yra virtieniai, tik labai dideli. „Virtienių restoranėlyje“ galima paragauti įvairių rūšių virtinių: lašinukų ir varškės įdaru, cementinių virtienių (su žalios bulvės tarkiais su lašinukais, svogūnais, pipirais, druska). O jeigu Joniškyje lankysitės vasarą, iš Žagarės vyšnių festivalio būtinai parsivežkite zaptės, kuri gaminama tik Žagarėje! Kitu metų laiku paragauti zaptės galima edukacijų metu pas tautodailininkę, Lėlių namų įkūrėją, Kaliausių fabrikėlio savininkę Aušrą Petrauskienę.
Taip pat skaitykite: Kibinų istorija
Jurbarkas: Kepti žiobriai ir sūriai
Jurbarke verta paragauti keptų žiobrių, kurie yra krašto vizitinė kortelė. Žiobrio kepimas ant žarijų, užmovus žuvį ant karklo vytelės, yra sena Nemuno žvejų tradicija. Jurbarke buvo organizuojamos Žiobrinės - kelis šimtmečius skaičiuojanti šventė, kurios metu ant laužo buvo kepami žiobriai. Pagal Jurbarko turizmo ir verslo informacijos centro informaciją, kartą Žiobrinėse lankėsi Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Jam taip patiko kepti žiobriai, kad jų kepėją net ėmė kviesti į prezidentūrą paruošti žiobrių Prezidento svečiams. Taip pat Jurbarke verta aplankyti šeimos sūrinę „Sūrio džiazas“, kurioje galima išragauti įvairių rūšių sūrių, pavyzdžiui, „Polonezas“, „Pipirinis tango“, „Salsa“, „Siuita“, „Klumpakojis“, „Etiudas“, „Serenada“, „Bolero“, „Rapsodija“, „Nakties simfonija“.
Kaišiadorys: Kakorai ir sūris „Mėtinis kmynas“
Kaišiadoryse būtina susipažinti su kakorais - bulviniu patiekalu, galbūt nepelnytai esančiu cepelinų ar žemaičių blynų šešėlyje. Kitas įdomus Kaišiadorių krašto patiekalas - skaruliniai blynai su spirgučiais ir kiaušiniais. Pagal Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centro rekomendaciją, neprašausite įsigiję sūrio „Mėtinis kmynas“. Mėta ir kmynai buvo pasirinkti skaninti sūrį neatsitiktinai - vidurio Lietuvoje tai buvo du pagrindiniai pagardai, naudoti gaminant sūrį senovėje. Šis sūris palieka įspūdį, lyg mėta vėsintų, o kmynas šildytų gomurį.
Kalvarija: Kugelis
Kalvarijoje verta paragauti kugelio (bulvių plokštainio), pagardinto spirgučiais. Sakoma, kad skonis daugeliui primena naminį, močiutės keptą plokštainį.
Kaunas: Spurgos
Laisvės alėja Kaune neįsivaizduojama be iš legendinės „Spurginės“ sklindančio spurgų aromato. Šios spurgos yra vizitinė miesto kortelė. Tiek miestiečių, tiek miesto svečių jau tapo tradicija užsukti į „Spurginę“ pasmaguriauti spurga su džemu, mėsa ar varške.
Kazlų Rūda: Kropeliai ir šakotis
Kazlų Rūdoje būtina paragauti kropelių - tradicinio Kazlų Rūdos krašto deserto, kulinarinio paveldo. Pasakojama, kad kepdami kropeliai įgauna labai įdomių formų, tad vaikai ieškodavo panašių į žuvytę, paršiuką ar kitokių. Taip pat Kazlų Rūda garsėja šakočiais, kurių galima įsigyti „Dalytės kepyklėlėje“ ir „Senamiesčio šakotynas“.
Taip pat skaitykite: Lietuviškos Velykų tradicijos
Kelmė: Kelmės pyragas
Ir sau paskanauti, ir lauktuvių iš Kelmės - Kelmės pyragas. Pristatydamas šį kepinį Kelmės turizmo ir verslo informacijos centras primena žydų istoriją. XX a. pradžioje Kelmėje didelę dalį gyventojų sudarė žydai, ir mieste veikė nemažai kepyklų, kuriose kepė pyragus, bandeles, duoną ir ypač visų mėgstamus beigelius. Remiantis Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešosios bibliotekos surinktą informaciją, Kelmės konditeris Vladas Gailius 1948 m. sukūrė ir pradėjo kepti Kelmės pyragą, kuris tiek savo receptūra, tiek forma priminė žydų šabo kepinį chalą. Septintajame dešimtmetyje garsas apie Kelmės pyragą, anksčiau vadintą „Žemaičių pynė“, pasklido autobusų keleivių dėka. Keleiviams buvo įprasta užsukti ir įsigyti tik ką iškepto pyrago.
Kėdainiai: Kėdainių blynai ir agurkų džemas
Kėdainių blynus tikrai yra girdėjęs ne vienas. Šis patiekalas išpopuliarėjo prieš pusšimtį metų, kai Lietuvoje karaliavo bulviniai receptai. Pasakojama, kad viena moteris sugalvojo bulvinius blynus įdaryti mėsos faršu, kad būtų sočiau. Be klausimų iš agurkų sostinės Kėdainių reikia parvežti kažko agurkinio, pavyzdžiui, agurkų džemo.
Klaipėda ir Klaipėdos rajonas: Sūrio piršteliai ir cepelinai
Klaipėdos senamiesčio sūrio piršteliai tapo miesto kulinariniu simboliu daugiausia dėl baro „Klaipėdos senamiestis“. Receptas buvo sukurtas bendradarbiaujant su viena moterimi, tačiau vėliau vis tobulinamas ir neatskleidžiamas kitiems. O štai į Klaipėdos rajone esančius Gargždus tegu jus nuveda garuojančių cepelinų kvapas! Juk Gargždai laikomi cepelinų miestu. Gargžduose organizuojami Cepelinų virimo Lietuvos čempionatai.
Kretinga: Šokoladas su spirgais ir Salantų pyragas
Kretingoje verta paragauti „Grafo“ šokolado su spirgais, kuris nerandamas niekur kitur Lietuvoje. Jo reikia ieškoti Kretingos žiemos sodo Vandens malūne, kur įsikūrusi „Dvaro saldaininė“. Taip pat galima įsigyti šokolado su džiovintais obuoliais. O štai grafienės šokoladas atkurtas pagal XVIII a. receptą. Be to, Kretingoje būtina paragauti Salantų pyrago, kuris sveria apie 2 kg ir gali būti pagardintas razinomis.
Kupiškis: Pakišuolis ir pagrabinės bandelės
Kupiškio krašte būtina paragauti pakišuolio ir pagrabinių bandelių. Adomynės krašte nuo seno kepamos ir jau plačiai Kupiškį garsina Lietuvos tautinio kulinarinio paveldo sertifikatą turinčios „Pagrabinės“ bandelės. Ši tradicija turi net 200 metų istoriją!
Lazdijai: Dzūkiškos bulvinės bandos ir rūkyta seliava
Lazdijai didžiuojasi dzūkiškomis bulvinėmis bandomis, kurios yra senovės dzūkų kulinarinis paveldas. Jos kepamos duonkepyje, iškūrentame beržinėmis malkomis, ant kopūsto lapų. Taip pat Lazdijų turizmo informacijos centras siūlo parsivežti žvynuotų ir uodeguotų lauktuvių - rūkytos seliavos. Senąsias receptūras atgaivino „Metelių Žuvų“ įkūrėja Neringa Radžiukynienė su vyru Ramūnu, kurie atgaivino šviežių žuvų - karšių, karpių, šamų, seliavų, upėtakių ir kitų - rūkymo tradiciją.
Trakai: Kibinai ir cepelinai
Trakai - tai ne tik istorinė Lietuvos sostinė su įspūdinga pilimi Galvės ežero saloje, bet ir puiki vieta pasimėgauti tradiciniais lietuviškais patiekalais. Vienas populiariausių ir labiausiai turistų bei vietinių mėgstamų patiekalų Trakuose - cepelinai. Taip pat Trakuose būtina paragauti kibinų, kurie yra karaimų tautinis patiekalas. „Senoji Kibininė“ ir „Karališka Kibininė“ siūlo tradicinius cepelinus su jaukiu interjeru, „Apvalaus Stalo Klubas“ - gurmanišką patirtį su vaizdu į Trakų pilį, „Kybynlar“ - autentiškus karaimų patiekalus, „Le Vivier Trakai“ - skanius patiekalus su vaizdu į pilį, „TonyResort“ - maistą gamtos apsuptyje, o „Argo“ - patiekalus net išrankiausiems gurmanams.
Šakotis: Tradicinis lietuviškas desertas
Šakotis - konditerijos kepinys ir tradicinis lietuvių desertinis patiekalas, kuris gaminamas plonais sluoksniais užpilant tešlą. Galima sakyti, kad tai vestuvinė puošmena ir skanėstas, nes Lietuvoje tai yra vienas dažniausių vestuvėms ruošiamų desertų. Šakotis, kaip kibinai, koldūnai ar cepelinai, jau nuo senų laikų yra neatsiejamas lietuvių šventinio stalo gardėsis. Šis desertas - unikalus lietuvių tautos pasiekimas ir paveldo produktas. Šis spygliuotas gražuolis yra laikomas lietuvių kulinarijos istorijos dalimi, apsukrių namų šeimininkių, vestuvių gaspadynių ir amatininkų meistriškumo simbolis. Manoma, kad į Lietuvą šakotis atkeliavo XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje ir kepamas vienuolynuose. Slapta ar vieša paslaptis, bet lietuviškas tautinis šakotis greičiausiai yra vokiečių gaminamo žinomo kulinarinio patiekalo baumkucheno atmaina. Lietuvoje šakotis panašus į medį su daug šakų. Panašios formos yra ir lenkiškas šakotis. Šakotis, kaip desertinis patiekalas, savo forma yra panašus į eglę, o jo sustingusios tešlos spygliai primena šakas. Lietuviški šakočiai yra ypatingi, net lyginant su visu pasaulinės kulinarijos paveldu. Tas šakočio ypatingumas slypi ir išvaizdoje, ir skonyje, ir meilėje, su kuria jis gaminamas. Lietuviškas šakotis nuo lenkiško ir vokiško skiriasi tik savo forma, o kepimo procesai yra labai panašūs. Vokiškas gali būti visai be spyglių, o lenkiškasis greičiausiai neturės tokių smulkių spyglių kaip lietuviškas. Paprastai šakočiai būna cilindro formos. Yra žinomas ir paprastesnis šakočio variantas, kuomet sluoksniai gaunami horizontalūs ir plokšti. Toks šakotis gaminamas be iešmo. Ant kepimo skardos dedama tešlos ir kepama. Kuomet vienas sluoksnis iškepamas, tada dedamas naujas tešlos sluoksnis ir vėl kepamas, kol šakotis pasidaro reikiamo dydžio ir storio. Toks pyragas įprastai vadinamas plokščiuoju šakočiu.
tags: #senoji #kibinine #cepelinai #receptas