Sena Sodyba Virto Istorija: Nuo Asfalto Vaiko Iki Gyvenimo Gamtoje
Šiame straipsnyje pasakojama apie žmones, kurie atgaivino senas sodybas, paversdami jas jaukiais namais. Tai istorijos apie pastangas, kūrybiškumą ir meilę gamtai.
Pirmieji Žingsniai Kaimo Link
Ingrida, save vadinanti „asfalto vaiku“, niekada negalvojo, kad daržai ir šiltnamiai taps jos stichija. Tačiau likimas susiklostė taip, kad ji su vyru Virginijumi įsigijo sodybą Panevėžio rajone. Pirmasis namas, kurį jiedu pradėjo statyti 2008 metais, buvo lipdomas savo rankomis. Virginijus, nors ir statybininkas, šeimos namą statė kone septynerius metus. Uždirbamų pinigų statyboms nuolat trūko, todėl šeimai teko kurį laiką gyventi ir ant betono grindų, ir be patogumų.
Gyvenimas Priešpirtyje Ir Svajonės Apie Pokyčius
Prieš įsigydami sodybą, Ingrida su Virginijumi gyveno priešpirtyje, vos 6 kv. m ploto kambarėlyje. Tualetas buvo lauke, indus plaudavo dubenyje, o skalbinius veždavosi į miestą. Tačiau jie nusprendė, kad daugiau taip gyventi nebenori. „Dabar, kai esame vyresni, viską priimame kitaip. Prieš dešimt metų tai atrodė vargas, dabar mes mėgaujamės kiekvienu etapu. Kiek padarome, tiek džiaugiamės, nenorime, nieko nedarome. Leidžiame laiką gamtoje, griliname“, - pasakojo Ingrida.
Sprendimas Keisti Būstą
Dar 2018 metais šeima pradėjo svarstyti, ką daryti su pačių pastatytu namu: ar jį parduoti, ar renovuoti. Namas buvo statytas iš pigių medžiagų, kiekvienas kambarys - vis kitoks. Ingridai norėjosi vientisumo, ji planavo pasikviesti dizainerę, kad patartų, kokių darbų imtis pirmiausia. Tačiau šeima pasiskaičiavo, kad namą atnaujinti kainuos nemažai, todėl racionalesnis sprendimas būtų jį parduoti ir vėl pirkti sklypą bei imtis statybų. Kita vertus, šeimą stabdė žinojimas, kad prireikus pasiskolinti pinigų nebūtų paprasta, nes jie abu su vyru - laisvai samdomi darbuotojai.
Sodybos Paieškos Ir Lemtingas Apsilankymas
Pirmojo karantino metu vyras pradėjo dairytis sklypų, tačiau galiausiai jį sudomino sodyba, nutolusi nuo Panevėžio daugiau kaip 30 kilometrų. Ingridai ji irgi patiko, todėl šeima per daug nedvejodama joje apsilankė, nors pakeliui vis dėliojosi jos minusus: toli nuo miesto, kelias iki jos ne koks, per mišką. Tuo keliu Ingridai tekdavo važinėti dirbant vadybininke, todėl jis jai itin nepatiko. Tačiau per dešimt metų daug kas pasikeitė: dabar tuo keliu mielai rieda, stebi medžius, ilsisi nuo technologijų.
Taip pat skaitykite: Receptas: kaip pasigaminti "Dainavos" tortą
Sodybos Įsigijimas Ir Nauji Iššūkiai
Sodyba, kurią šeima apžiūrėjo, buvo nuolat gyvenama, nebuvo apleista, prižiūrėta. Ingridai ji išsyk patiko, ji pasižadėjo padarys viską, kad ją įsigytų, nors kainavo išties nemažai. Vyras šiuo sprendimu abejojo, artimieji atkalbinėjo. Visgi moteris patikina: ji nė minutės nepasigailėjo šio, iš pažiūros, ekspromtu priimto sprendimo, juolab tuo metu atliekamų pinigų naujam pirkiniui nė nebuvo. Su savininkais pavyko susiderėti, kad pinigų šie palauks, sykiu kurį laiką sodyboje dar pagyvens ir ją prižiūrės. Galiausiai, sodybą šeimai nupirkti pavyko, kadangi pardavė savo statytą namą, pinigų liko ir remontui.
Rekonstrukcijos Darbai Ir Nauja Vizija
Nors vis dar trūksta baldų, įrangos, kas kainuoja išties nemažai, naujieji šeimininkai nesiskundžia: jie turi laiko apgalvoti, ko jiems iš tiesų norisi. Naujosios 160 kv. m ploto sodybos rekonstrukcijos darbų aktyviausiai ėmėsi vyras ir 78 metų uošvis, kuris, beje, šiam pirkiniui labiausiai nepritarė. Abu vyrai statybininkai, tad puikiai susitvarkė: ir su rekonstrukcija, ir elektros instaliacija, vandentiekiu, šildymo sistema bei kitais darbais. Ingrida skaičiuoja, kad darbai, be baldų, galėjo kainuoti apie 70 tūkst. eurų, tačiau kai kurias medžiagas jiems pavyko įsigyti pigiau, vėliau kai kas pabrango kone dvigubai. O ir darbas, samdant statybininkus, būtų labai brangus. Labiausiai dėmesį sodyboje atkreipia didžiulis langas ir skalūno fasadas.
Pokyčiai Ir Iššūkiai
„Vasarį gavę raktus mėnesį svarstėme: ar paliekame sodybą poilsiui, imamės minimalaus remonto, ar gyvensime nuolat, todėl ruošiamės kapitaliniam remontui. Nusprendėme, kad remontuosime. Pradėję ardyti sieną pamatėme, kad rąstus teks keisti, mat viskas sudūlėję. Kas keisčiausia, prasčiausia buvo naujesnio priestato, o ne šimtametės sodybos, būklė. Teko keisti praktiškai viską. Planavome vienaip, išėjo kitaip, bet esmė ta, kad namo struktūra išliko tokia pati, tik vietoje vienos sienos - didžiulis langas. Žinojau, kad būtent tokio norėsiu. Esu mačiusi vaizdo įrašą, kuomet Norvegijoje, į langą ragais beldžia briedis. Mūsų langai - į mišką, belieka sulaukti danielių. Galbūt ateityje jie ten ir ganysis“, - idėjomis dalijosi Ingrida.
Kūrybiškumas Ir Taupumas
Pirmąjį namą panevėžiečiai pardavė be baldų, dalis jų atkeliaus į naująją sodybą. Namo vidų šeima įsirengia pasikliaudama savo kūrybiškumu. Kai kuriuos daiktus namams ketina įsigyti sendaikčių parduotuvėse, nes juos galima nesunkiai atnaujinti. Laiptus darė patys: pradžioje norėjosi medinių, tačiau buvo per brangūs, rinkosi betoninius. Sienas Ingrida, padedant vyrui, molio tinku tinkavo pati. Namui rinkosi šviesias spalvas, prie kurių lengviau derinti ryškesnius akcentus.
Gyvenimas Kaime Ir Nauji Planai
„Namą pasistatyti, turint pinigų, gali bet kas, daug svarbiau sprendimai, kuriuos teko priimti: užuot ir toliau patogiai gyvenus mieste, persikelti į kaimą, kasdien vežioti vaikus, turint ribotus finansus įsirengti namus, kuriuose būtų gera gyventi. Pardavėme namus, kad įsirengtume sodybą. Anksčiau mūsų sklypas buvo šešių arų, dabar - šešių hektarų, kuriuos būtina prižiūrėti, aptverti, įrengti apsaugos sistemas“, - kalbėjo Ingrida. Panevėžiečių planuose - garažo renovacija, namelis medyje - svečiams, buvusios medžiotojų pavėsinės pritaikymas nameliui vaikams, senąjį didžiulį šiltnamį paversti šviesiu, jaukiu žiemos sodu. Šešerių metų dukrelės Izabelės svajonė - auginti antis, viščiukus, triušiukus.
Taip pat skaitykite: Dainavos torto istorija
Kuršėnų Kampelis: Nuo Apleistos Trobelės Iki Gražiausios Sodybos
Kuršėnų kampelis, kuris dar maždaug prieš dešimtmetį buvo apleistas ir kuriame stūksojo sena trobelė, dabar tapo gražiausia miesto sodyba. Atrodo, kad sodyboje žalumynų, gėlių yra tik tiek, kiek būtinai reikia, kad atrodytų gražiai. Ir gėlių spalvos kruopščiai suderintos. Patvoryje - nedidukės tujos. Rena Plečkauskienė ir dabar geru žodžiu mini Šiaulių turgavietėje jas pardavusį mažeikietį prekiautoją. „Turbūt nėra kito tokio Kuršėnuose, kuris laistytų tujas. O aš laistau“, - sako Romaldas Plečkauskas. Joms trūksta drėgmės. Ruošiamasi tujas ir apkirpti. Kad būtų dar gražesnės. Ponas Romaldas mano, kad jas reikėjo karpyti dar tada, kai pradėjo augti. Antrus metus jas lyginąs. O kam gali nepatikti čia augančios rožės?.. Taip pat neaukštos. R. Raganė jau grasina pasiekti namo stogą. Ji - nemaža, nelengva, o palijus, nuo drėgmės dar labiau pasunkėja. Anksčiau šį augalą prilaikė medinis rėmelis. Šeimininkas su žentu padarė metalinius rėmus. Augalų - įvairiausių, bet ne per daug.
Dilemos Ir Sprendimai Puoselėjant Grožį
Plečkauskų sodybą pripažinus Kuršėnų miesto gražiausia, aplinkos konkurso nugalėtojams tarp kitų prizų įteiktas ir gražus augalas. Bet, atrodo, Plečkauskai su tokia dilema susiduria anaiptol ne pirmą kartą. Tai vienas, tai kitas krūmelis prie kitų lyg ir nebetinka, bet gaila išmesti. Jam atsiranda kita vieta. „Taip ir žaidžiam. Kasinėjam“, - sako R. Norėtųsi, kad sodyboje dar būtų koks nors lapuotis, bet kur jį dėti? Apeinama visa teritorija, nesėkmingai ieškant jam vietos. Juk ir taip kiek medelių išmesta - nebetinka. O juk neiti į turgų buvo tapę savotiška liga.
Darbas Ir Malonumas Kuriant Grožį
Rūpinantis sodybos grožiu, darbo daug. Kiek žolynėlis ir grakštusis vingiuotas takelis keliais dildyti. Darbuotasi rankomis. R. Plečkauskienės teigimu, augalus yra apnikusios bjaurios, gajos piktžolės, kurių nėra kaip atsikratyti. Jų matanti ir Šiaulių turguje, atvežtų drauge su augalais. „Nebetikrina niekas, nebesirūpina, nekreipia dėmesio. Taip ir darbuojamasi. Viename kampe pabaigė - kitas kampas jau laukia rankų. Taip, malonu, kai sukurtas jų grožis, tvarka sodyboje yra pagiriami. Ne kartą po miesto švenčių pažįstami pranešdavo, kad jų sodyba būdavo geru žodžiu minima. Plečkauskai saugo pirmąjį apdovanojimą, už puoselėjamą grožį pelnytą 2007 metais.
Nuo Daržo Iki Gražios Sodybos
Dar prieš 10-12 metų šis miesto kampelis buvo labai apleistas. Kai namelis liko be gyventojų, daugiabutyje gyvenusi R. Plečkauskienė panoro čia turėti daržą. Plečkauskai pasikvietė meistrą ir paklausė, ką būtų galima padaryti iš šio namelio. Šeimininkai šiuo pasiūlymu nepasinaudojo. Palaipsniui ėmė tvarkytis. „Malonu dabar. Atsikeli rytą ir žiūri: gal vėjas kokią roželę nulaužė, gal reikia ką pririšti…
Vilmos Ir Aleno Sodyba: Artumas Gamtos Ir Kūrybinės Veiklos
„Esame keturių asmenų šeima: mes su vyru dar vis gyvenam Vilniuje ir dirbam darbus - Alenas banke aš pati grožio srityje. Vyresnėlis sūnus Matas jau suaugęs, dvidešimt trejų, todėl jis mažai prisilietęs prie sodybos, daugiau nuotoliu mato mūsų džiaugsmus ir išgyvenimus. Jaunėlis keturiolikmetis Julius gavo progą pamatyti visą virsmą - dalyvavo įrengimo procese, šiukšlių rinkimo akcijoje ir atnaujinimo darbuose“, - savo šeimą pristatė Vilma ir prisiminė istoriją, kaip jų gyvenime atsirado idėja įsigyti sodybą.
Taip pat skaitykite: Gardūs žagarėliai
Nuo Savaitgalio Išvykų Iki Nuosavos Sodybos
„Mūsų sodybos istorija prasidėjo nuo to, kad savaitgaliais mėgdavom sėst į automobilį ir lėkt iš miesto - nuomojomės namelius, stovyklavome prie ežero su palapinėm. Bet paskutinė išvyka buvo lemtinga: kol radom vietą, kur apsistoti, atsidūrėme net kitame gale Lietuvos. Tada ir nusprendėm - viskas, kiek galima tiek blaškytis: tas visas susiruošimas nuo prekybos centrų, daiktų susirinkimo ir oro geros valios varė iš proto. Koks čia poilsis. Todėl sėdom prie skelbimų, tiesa, tikrai ne pirmą kartą. Anksčiau taip pat vis pasidairydavom, bet išgąsdindavo mintis, ar tai nėra vien užgaida, ir kaži ar susitvarkysim su tokiu projektu. Tačiau ši mintis kirbėjo tik kol nepamatėm šios sodybos skelbimo. Papirko tas įdomus statinys, nevienodas reljefas, kūdra kieme, seni medžiai ir tai, kad iki Vilniaus - tik 40 km“, - pasakojo pašnekovė.
Pajutus, Kad Tai - ŠITA!
Pasak jos, vos nuvykus į skelbimuose nusižiūrėtą sodybą, jie iškart suprato, kad ŠITA! „Susirasti sodybą - tai tas pats kaip antrą pusę: arba yra jausmas arba ne. O mes iš karto pajutom. Sodybą pirkome iš dailininko Žmuidzinavičiaus anūko Romo Žmuidzinavičiaus šeimos - nuostabi pora, gal ir tą gerą jų paliktą pajutom, - džiaugėsi Vilma. - Taip iš arti gamtos anksčiau niekad nejutom. Pradžioj jautėmės kaip svečiai, kol su visais susipažinom: bebrais kūdroje, stirnomis, kurios laksto kieme ir po laukus, lape, kurią kaskart 8:00 ryte stebim su kava, baltaisiais garniais, kukučiais ir varnėnais, perinčiais senuose mūsų sodybos medžiuose“.
Metai Be Darbo Ir Naujas Projektas
Nepaisant įspūdingos sodybos ir jos apylinkių auros bei užburiančio gamtos artumo, naujiesiems šeimininkams teko pradėti galvoti apie seno sodybos pastato atnaujinimo galimybes. „Neturėjome nei žalio supratimo apie remontus. Ypač aš, - juokėsi Vilma. - Man atrodė, kad per kokius du mėnesius susitvarkysim - kas čia yra truputį prikalt, pagręžt, žolę nusipjaut… Vyras irgi neturėjo patirties su remonto darbais, bet paprotino, kad čia nebus viskas taip paprasta ir juolab greitai. Jeigu atvažinėsim tik savaitgaliais, tai labai išsitęs“. Vilma prisimena, kad teko imtis ryžtingo sprendimo, tiesa, pasak jos, dėl to pora dar nė akimirkos nesigailėjo: Alenas paliko darbą beveik metams ir ėmėsi sodybos atnaujinimo projekto.
Pirmieji Kartai Ir Naujos Patirtys
„Viską darė pirmą kartą, pirko aparatus, statybines medžiagas ir interneto platumose ieškojo, kaip jie veikia, - pasakojo sodybos šeimininkė. - Aš prikibdavau kaip pagalbinė darbininkė ir žavėjausi, kaip jam pavyksta. Naujos patirtys mus labai įkvėpdavo. Pačių kaltos lubos, kištos iki pykinimo apšiltinimo vatos, gipso plokštės, tempiamos į antrą aukštą padedant draugams ir dar šimtai dalykų lyg šiol sukelia šiltus prisiminimus“. Pasak jos, sunkiausia buvo iškart, kai tik įsigijo sodybą: „Vyras sakė, ką mes čia padarėm, ar tikrai įveiksim, senas trobesys, daug apleistos žemės ir dar nieko nemokam. O kai pradėjom darbus, darydavos vis smagiau. Ėjom su lengvu požiūriu - žvelgėm daugiau kaip į kūrybinį, laisvalaikio projektą. Mum sodyboje buvo gera būti ir tarp statybinių medžiagų, ir nesutvarkytoje aplinkoje. Kai pavargdavom, įsipildavom vyno ir nutardavom - nebedirbam, gana“, - prisiminimais dalijosi Vilma.
Ateities Planai Ir Svajonės
Pasakodama, kaip leidžia laiką sodyboje, ji neslepia - čia darbai niekada nesibaigia, tačiau kol kas jiems tai vis dar labai patinka. „Mieste mėgaujamės kitų kūryba, o čia - savo. Lekiam ten kas savaitgalį, jau penkti metai sodyba tapo kaip antri namai. Ten jau nugulę kosmetikos priemonės, rūbai ir kruopos, kad tiesiai po darbų galėtume sėst į mašiną ir lėkt“, - sako Vilma ir pabrėžia, kad kartu su vyri pastaruoju metu vis pasvarsto, ar norėtų čia įsikurti „pilnesne koja“: „Norėtume pasistatyti naują nediduką namuką su indaplove, skalbimo mašina ir kitais patogumais. Pasitikrinom apylinkes, saugumą, savo savijautą čia ir, pasirodo, norim tos gamtos kasdien vis labiau. Net dingo noras keliauti į kitas šalis - mes visus jausmus gaunam čia. Nėra labai svarbu net oras - jeigu šalta ar lyja, susikuičiam prie židinio su stalo žaidimais ir knygutėm, jeigu šilta - į vidų grįžtam tik vakare“. Vilma tikina, kad ir patys stebisi, kad čia jiems patinka dirbti: „Labai geras jausmas, kai abu, visą dieną retkarčiais prie kavos ar arbatos susitikę, vakare susėdam nusikalę ir einam apžiūrinėt ką nuveikėm… O jeigu nėra ūpo - tai ir nedirbam, kad nepavirstume burbekliais“.
Renginiai Ir Draugai Sodyboje
Tačiau didysis darbų ir remontų etapas - jau praeityje. Sodyba tapo ne tik Vilmos ir Aleno, bet ir jų draugų mėgstama poilsio ir laisvalaikio vietą. „Ruošiamės po truputį veikloms į ateitį - jeigu sugalvosim nuoat čia gyventi, nuobodu bus vien hamake gulėt“, - sakė Vilma ir užsiminė turinti idėjų kada nors čia suorganizuoti, pavyzdžiui, talentų mugę ar festivalį. Juolab kad gera pradžia jau yra - sodyboje draugams jie kasmet rengia festivalius, o keturiasdešimtmečio proga vyras padarė dovaną: „Pakvietė koncertuoti Šarūną Meškį - jis grojo dar prie gipso sienų. Labai patiko“, - džiaugėsi pašnekovė.
Spontaniškos Vizijos Ir Kūryba
Vilma pasakoja, kad sodyboje prasidėjęs naujas gyvenimas juodu su vyru pastūmėjo ir į naujas kūrybines veikas: „Vyrui labai tinka medis, jis net pasistatė sandėliuką ir dabar vis pagamina vieną kitą baldą. O man gimė idėja gaminti paveikslus iš džiovintų augalų. Vaikščiodama po pievas, pastebėjau tiek grožio ir sumąsčiau sustabdyt akimirkas. Tai vasarą renku, rudeniop nuguldau į paveikslus“. Vilma pasakojo, kad idėja kurti paveikslus prasidėjo nuo to, kad draugai atvežė pilną priekabą nelabai vertingų knygų. „Grįžo vaikystės prisiminimai, kad mokyklai pamiršau sudžiovint klevų lapų, praleidau gražiausią jų laiką ir tarp susiraičiusių ieškodavau padorių. Hm, galvoju, reikia pabandyti sudžiovinti įvairesnių augalų, - pasakojo ji. - Labiausiai mane papirko idėja, kad sodyboj atradau laiko stebėjimui! Pagaliau. Dabar galiu sėdėti pievoj ir įsižiūrėti į kiekvieną žolelę. Taip ir pradėjau rinkti, kišti tarp knygų lapų ir prispausti su akmenimis. Paveikslų vizijos tiesiog aplanko mane spontaniškai, ir atrodo, kad negaliu to nedaryt, - tikina kūrybiška moteris.
Ilgas Ir Nenuspėjamas Procesas
Ji prisimena suklijavus kelis pirmuosius paveikslų pabandymus, buvo nejauku net draugams rodyt, bet gavusi visai netikėtai palaikymą, kad žmonėm patinka, ji nutarė tęsti toliau. „Čia man tik pati pradžia, dar tik bandausi, bet mano būdui tai labai tinka, nes nėra monotoniška“, - tikina Vilma. Anot jos, šis procesas gana ilgai ir dažnai nenuspėjamas - jeigu ne sodyba ir aplink esančios pievos, ji sako tikrai nebūtų sugalvojusi tokios veiklos. „Dabar užtenka išeiti su pintine į kiemą, šalia esančias pievas ir rinkti, kas man gražu, pataikyti, kol žydi, ir bandyti gražiai suguldyti į puslapius, stipriai prispausti ir saugoti, kad nepatektų drėgmės. Vasaros pabaigoje vežuosi viską į Vilnių, apsikraunu svetainę ir, kai pradedu klijuot, tai laisvos vietos kambary nebelieka“.
Gabalėlis Užmigdytų Pievų
„Pagrindinė mano floristinių paveikslų mintis - parsinešti užmigdytos pievos lopini, kad žmogus norėtų stabtelti prie paveikslo ir ieškoti sau atpažįstamų augaliukų. Todėl ir instagrame taip pavadinau - „Pievos miega“. Labai dėkinga, kad šį pavadinimą važiuodamos mašinoj man draugės galvojo, kai parodžiau savo pirmuosius darbelius“, - pasakojo pašnekovė. Vilma džiaugiasi, kad vis daugiau žmonių susidomi jos kūriniais, vienas paveiksliukas yra iškeliavęs ir už Atlanto: „Man labai svarbu, kad žmonėm patinka, ir dabar turiu laukiančių. Tik nekuriu pagal užsakymus, nes aš dar pati nežinau, kas ir kaip sudžius. Tik kai sukuriu - tada parodau“.
Senos Sodybos Atgimimas: Nuo Investicijos Iki Aistros
Darbščių žmonių antram gyvenimui prikeltos senos sodybos jau, regis, nieko nebestebina. Pastaruoju metu ši banga spėjo įgauti pagreitį. Bet ne visos atgauna savo ankstesnį veidą, ne visose ne tik atmosfera, bet ir kvapas primena praeitį. Gražu matyti, kaip senos sodybos naujų šeimininkų rankose atgyja iš naujo. Kiekvienos jų istorija skirtinga.
Nuo Buto Paieškų Iki Sodybos Įsigijimo
Prieš kelerius metus pradėjome domėtis butais Palangoje, bet netrukus prasidėjo kainų pasiutpolkė. Pamačiusi, kad jos darosi neįkandamos, netyčia internete žvilgtelėjau į parduodamą seną sodybėlę. Nenustebau, kai po to programėlė ėmė siūlyti daugiau panašių skelbimų.
Ilgas Kelias Iki Nuosavybės
Tik ne taip greitai pavyko ją gauti, užtruko visus metus. Apžiūrėjome, patiko ir nusprendėme pirkti, bet buvo šeši paveldėtojai ir jiems ilgai nepavyko susitarti, kaip ją parduoti - vien pastatus ar kartu ir žemę. Antrą kartą ja pradėjau domėtis maždaug po metų ir jau tada pavyko susitarti. Taip ne tik pastatai, bet ir žemė, o jos yra 7 ha, perėjo mums. Kartu ir 18 senų ąžuolų, nemažas sodas su senomis obelimis, kriauše, vyšniomis, slyvomis. Beje, obuoliai ir dabar nepaprastai skanūs.
Investicija Virsta Aistra
Galiausiai išėjo taip, kad planai tik investuoti pinigus į nekilnojamąjį turtą virto mano aistra ir pomėgiu sutvarkyti šią vietą taip, kad ji kuo labiau primintų senuosius namus su autentiškomis architektūros ir interjero detalėmis. Ji statyta 1915 metais, pastatai identiški stovintiesiems Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Pastatų išdėstymas yra tipinis suvalkietiškai sodybai. Mūsiškė sodyba yra aprašyta 2019 metais išleistoje knygoje „Sugrįžimai… Vilkaviškio krašto etnografinės sodybos“. Iš seniau likęs nedidelis tvenkinukas, esame suplanavę jį padidinti. Yra senoji klėtis, kluonas, tvartas ir dar vienas nedidelis tvartelis, vadiname jį „kiaulinyku“.
Autentiškumo Ieškant
Man labai pasisekė, nes pastatai nebuvo labai apgriuvę, apleisti, jiems tereikia šiokio tokio remonto. Gyvenamojo namo vidus buvo iškaltas fanera - anksčiau žmonės šiltino namus, kaip išgalėjo ir kuo buvo. Kai ją nuėmėme, pasimatė gražios rastinės sienos, tereikėjo jas atšviežinti. Renku senoviškus daiktus, šiek tiek atnaujinu, sutvarkau ir ieškau jiems tinkamiausios vietos kambariuose. Didžioji baldų ir interjero detalių dalis yra pirkta antikvariatuose, sendaikčių parduotuvėse, bet yra ir išlikusių šios sodybos savininkų, nė vieno neišmečiau, radau, kaip juos pritaikyti interjere. Tarp jų senoji šėpa (spinta), keli stalai, dvi lovos, trys skrynios, ant grindų patiesiamas takelis. Tarp likusių daiktų radau labai gerai išsilaikiusią sofą, kuri, mano manymu, aptraukta rankomis austu gobelenu. Ji stovėjo pongalyje (svetainėje), į kurį būdavo kviečiami tik labai gerbiami svečiai, kunigai. Tarp paliktų daiktų radau 1850 metais datuotą skrynią. Jos nepuoliau restauruoti, nuvaliau voratinklius, dulkes ir palikau tokią, kokia yra. Kiekvienas įbrėžimas byloja apie žmones, kurie prie jos lietėsi, varstė jos dangtį, saugojo buičiai reikalingus rakandus.
Suvalkietiškos Stilistikos Paieškos
Labai norėtųsi išsaugoti vientisą namų atmosferą, todėl antikvariatuose ir sendaikčių parduotuvėse pirmiausia dairausi daiktų, kuriems būdinga suvalkietiška stilistika, arba yra žinoma, kad jie atkeliavo iš šio krašto. Deja, tenka pripažinti, kad ne dažnai pavyksta tokių rasti. Gal taip suvalkietiškas charakteris pasireiškia, saugo žmonės tai, ką turi, nenori parduoti… Sodybą dar pamažu tvarkote ir remontuojate.
Ateities Vizijos Ir Edukacinė Erdvė
Dar tvirtai nenusprendžiau, bet galbūt ateityje ji bus atvira lankytojams. Patogumų čia nedaug. Kambariuose stovi senoviškos lovos, jose nėra itin patogu miegoti, nes trumpesnės, siauresnės. Nėra vandentiekio, vandens galima pasisemti tik iš šulinio, o nusiprausti bus galima tik iš ąsočio į dubenį įsipylus vandens. Elektra yra, tačiau valgyti galima gaminti tik pečiuje. Galvoju, turėtų būti įdomu išbandyti praleisti naktį kluone ant šieno. Dabar ir kaimuose mažai kur pamatysi daržinėje sukrautą šieną. Norisi sukurti interaktyviam poilsiui skirtą jaukią erdvę, o pačią sodybą padaryti savotišku edukaciniu lauku. Standartinių paskaitų apie tai, kaip anksčiau gyveno mūsų seneliai, nenorėčiau rengti. Langus puošia nertos ir iš popieriaus karpytos užuolaidėlės, tokios, kokiomis namus puošė mūsų močiutės. Tiesa, vyrai galėtų akis paganyti ir į labiau techniškas pastatų detales. Palikome senuosius skląsčius, durų rankenėles, langų užraktus. Maži, bet labai įdomūs, gražūs daikčiukai. Prie namų auga sodas, bus ir daržiukas, svečiai galės ten užsukti, jei norės paravėti, palaistyti, nusiskinti daržovių ir iš jų ko nors pasigaminti.
Sodybos Istorija Ir Naujas Gyvenimas: Pagulbys
Dabartinis sodybos šeimininkas, verslininkas ir žymus bardas Kazimieras Jakutis, pasikvietęs architektą sukurti naująją jos funkciją, iškart sudomino ir įtraukė į gana jautrią diskusiją apie svarbą išlaikyti senųjų pastatų struktūrą ir autentiškumą. Šeimininkui buvo žinoma ir liūdna senosios sodybos istorija. Anksčiau čia gyvenę ir sunkiu darbu užsidirbę 70 ha du broliai ir dvi seserys Maželiai pokario metais buvo ištremti į Sibirą. Grįžusi iš tolimo krašto viena seserų, Uršulė, pasiprašė savo sodyboje gyventi „ant kampo“. Gavusi sutikimą, ji taip ir nugyveno savo dienas mažame kambarėlyje, atitvertame nuo virtuvės keliomis lovatiesėmis.
#
tags: #sena #sodyba #virto #istorija