Saugoti, Neliesti, Konservuoti: Ką Tai Reiškia Architektūros Paveldo Kontekste?
Kauno senamiestis, dažnai giriamas dėl savo autentiškumo, iš tikrųjų yra sudėtingas istorijos, interpretacijų ir restauratorių įsikišimų mišinys. Dalis senosios architektūros autorystės priskirtina restauratoriams, kurie, stokodami tikslių duomenų, atkurdami pastatus, neretai improvizuodavo. Tokia praktika kelia esminius klausimus apie paveldo išsaugojimo principus: ką reiškia saugoti, neliesti ir konservuoti? Ar restauracija visada atkuria autentiškumą, ar kartais sukuria naują naratyvą, paremtą interpretacijomis ir spėlionėmis?
Istorinis Kontekstas: Nuo Idealizavimo Iki Konservavimo
Europoje jau beveik prieš šimtą metų pradėtos diskusijos apie teisingą architektūros paveldo apsaugą. Ar reikėtų konservuoti išlikusias autentiškas detales ir nieko nedaryti? Ar atstatyti pastatą tik tiksliai žinant, kaip jis anksčiau atrodė? O gal galima restauruoti objektą neturint tokių duomenų, vadovautis analogiškų pastatų pavyzdžiais, kitaip tariant, improvizuoti?
Jolitos Butkevičienės surinktais duomenimis, Vakarų Europoje paveldo išsaugojimu susirūpinta XIX a. Pradėti ne tik senų pastatų tvarkymo darbai, bet ir kurta teorija, kaip tai daryti. Tiesa, dar XVIII a. Romantizmo laikotarpiu buvo ypač aukštinama gotika, senieji pastatai buvo ne restauruojami, o, pasak architektūrologės, perkuriami naikinant vėlesnių laikotarpių, pavyzdžiui, baroko palikimą ir idealizuojant viduramžius. Toks į tobulą pastato išvaizdą nukreiptas restauravimas tuo metu buvo vadinamas meniniu arba archeologiniu.
Tik kur kas vėliau tai buvo pripažinta barbarišku elgesiu ir suvokta, kad restauruojant būtina remtis moksliniais tyrimais. XIX a. viduryje pradedama suvokti, kad kiekvienas objektas priklauso tam tikram istoriniam ir kultūriniam laikotarpiui, todėl neįmanoma atkurti praėjusio laiko ženklų. Tuo metu prabilta apie pastatų konservavimą kaip vieną patikimiausių praeities palikimo išsaugojimo būdų.
Konservavimo Principai: Atėnų ir Venecijos Chartijos
1931 m. Atėnuose priimta chartija, kurioje išsakytas siekis architektūros paveldo objektą išsaugoti tokį, koks jis tapo laikui bėgant ir nesistengiant atkurti jo pirminės kompozicijos. Pastatą patariama restauruoti tik tada, kai yra būtina atkurti laiko ar žmonių suniokotus paminklus. Antrasis pasaulinis karas šios chartijos gyvavimą sustabdė, nes buvo sugriauti kai kurie Europos miestai, sunaikinti jų senamiesčiai. Pavyzdžiui, Lenkijos sostinėje Varšuvoje buvo sugriauta 75 proc. pastatų, sunaikinta 95 proc. senamiesčio.
Taip pat skaitykite: Žirnių ir avinžirnių paruošimo subtilybės
1964 m. vykusiame Venecijos kongrese nuspręsta daugiau miestų neatstatinėti, buvo ieškoma visam pasauliui universalių paveldo išsaugojimo priemonių. Chartijoje pabrėžiama, kad restauruojant turi būti laikomasi originalių medžiagų ir autentiškumo, o stiliaus vienybė nėra pagrindinė siekiamybė.
Lietuvos Patirtis: Tarp Sovietmečio Interpretacijų ir Šiuolaikinių Iššūkių
Lietuvoje architektūros paminklų restauravimo procesas dar labai jaunas, nuo Vakarų Europos atsilikęs daugiau kaip 100 metų. Pasak jos, dauguma profesionaliosios pasaulietinės kultūros objektų, pavyzdžiui, dvarai, buvo įvardyti kaip svetimas lenkų palikimas ir jo likimu nesirūpinta. Vis dėlto, kaip teigia architektūrologė, pirmieji rimti praktiniai ir teoriniai darbai Lietuvoje pradėti tik sovietiniais metais.
1950 m. J.Butkevičienės teigimu, atspirties tašku Lietuvos paveldotvarkos raidai tapo Venecijos chartija, tačiau glaustas tarptautinis dokumentas negalėjo užpildyti teorinių žinių spragos, o ir chartijos nuostatos buvo interpretuojamos per daug laisvai. Sovietmečiu atstatyti Trakų salos pastatai, Biržų pilis, restauruoti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Kėdainių senamiesčių pastatai.
Nagrinėjant 1950-1990 m. sovietmečio rekonstrukcijas ir restauracijas, pastebima, kad daugelis pastatų tapo svarbiausiais senamiesčių akcentais, pateikiami kaip autentiški kūriniai. Tačiau, kaip rodo Kauno pavyzdžiai, ne visada restauracijos atspindėjo tikrąją istoriją.
Kauno Pavyzdžiai: Tarp Autentiškumo ir Interpretacijos
Vytauto bažnyčia: XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje buvo perstatoma Vytauto bažnyčios bokšto viršūnė, kuri buvo suformuota XIX a. Pati bažnyčia pastatyta XV a. VDU Menų fakulteto profesorius Vytautas Levandauskas girdėjo istoriją, kad perstatyti Vytauto bažnyčios bokštą galbūt norėta ir dėl to, kad vienu metu šioje bažnyčioje veikė stačiatikių cerkvė, ir tuo metu bokštas buvo uždengtas žemu šešiakampiu stogeliu. Šis pokytis, be abejonės, pakeitė Kauno senamiesčio panoramą. Bokštas paaukštintas remiantis sena dailininko graviūra.
Taip pat skaitykite: Kaip konservuoti rūgštynes?
Perkūno namas: Kitas Kauno senamiesčio perliukas - Perkūno namas, įvardijamas gotikos šedevru. Maždaug prieš 100 metų darytoje nuotraukoje du šio pastato aukštai matomi iš išorės nutinkuoti, be erkerio ir be išorinių laiptų. Restauruojant šį namą buvo nuimtas tinkas ir aptiktos erkerio bei laiptų žymės. Šie papildomi architektūros elementai, kaip išsiaiškino J.Butkevičienė, atkurti vadovaujantis matematiniais skaičiavimais, jų estetika sukurta restauratorių. Erkeris atstatytas vadovaujantis matematiniais skaičiavimais, o išoriniai laiptai neapsiėjo be kūrybos.
Kauno rotušė: Kauno rotušė ne kartą buvo perstatyta, tai įvairių stilių mišinys. Aštuntajame dešimtmetyje kapitališkai remontuojant jos vidų, dominavusį baroką ir klasicizmą pakeitė gotika. Mokslininkės rastais duomenimis, prieš restauravimą rotušės interjere gotikos buvo vos 8 proc., o po remonto - 58 proc. Vėlyvasis barokas ir ankstyvasis klasicizmas prieš restauravimą užėmė 30 proc., po jo - 7 proc. viso ploto. Tokie skaičiai, pasak J.Butkevičienės, rodo akivaizdų XVIII a. pabaigos architektūros nuvertinimą.
Zabielų rūmai: Taip pat pasielgta ir su vadinamaisiais Zabielų rūmais prie pat rotušės (Rotušės a. 10). Restauruojant šį objektą buvo nugriautas XVIII a. pabaigoje statytas, XX a.
Senasis paštas: Senojo pašto pastato Rotušės aikštės kampe ir kai kurių kitų aikštės namų detalės atkurtos vadovaujantis analogijomis.
Šie pavyzdžiai iliustruoja, kaip sudėtinga atrasti balansą tarp paveldo išsaugojimo ir interpretavimo. Improvizacijos, neturint tikslių duomenų, gali pakeisti pastato istoriją ir vizualinį identitetą.
Taip pat skaitykite: Tradicinis agurkų konservavimo receptas
Teigiami Pavyzdžiai ir Šiuolaikiniai Iššūkiai
Vienas geriausių pirmųjų nepriklausomybės metų restauravimo pavyzdžių, pasak J.Butkevičienės - Šv. Gertrūdos bažnyčia Kaune. Kita vertus, ji nebuvo daug nukentėjusi, tad tai palengvino jos išsaugojimo procesą.
Mokslininkė atsidūsta, kad dalis klaidų ir toliau kartojama. "Labai gaila, bet net ir Valdovų rūmų projektas pažeidžia priimtas tarptautines chartijas", - akivaizdų pavyzdį prisiminė tyrimo autorė.
Alternatyvos: Konservavimas Vietoj Netinkamos Restauracijos
J.Butkevičienės nuomone, geriau visai nerestauruoti, nei tai daryti netinkamai. Galbūt geriau palikti autentiško mūro lopinėlį, kaip praeities ženklą, bet neatkurti senuoju stiliumi viso pastato vadovaujantis fantazija ar analogijomis. "Laikas pabaigti paveldotvarkos vaikystės klaidas", - retoriškai ragino architektūrologė.
tags: #saugoti #neliesti #konservuoti #ką #tai #reiškia