Sakmės apie žemės atsiradimą: anties kiaušinio mitas lietuvių tautosakoje
Nuo seno žmonės žavėjosi paukščiais, kurie buvo laikomi dangaus ir žemės tarpininkais. Jų gebėjimas skraidyti, čiulbėti ir nardyti vandenyje kėlė susižavėjimą. Stebino ir paukščio atsiradimas iš kiaušinio, kuris tapo daugelio tautų mito apie žemės ir visatos kilmę įvaizdžiu. Lietuvių liaudies pasaulėjautoje paukščiai užėmė svarbią vietą, atsispindinčią apeigose, tikėjimuose, sakmėse, pasakose ir dainose. Šiame straipsnyje panagrinėsime vieną įdomiausių sakmių - apie pasaulio atsiradimą iš anties kiaušinio.
Paukščiai lietuvių pasaulėžiūroje
Lietuvių liaudies pasaulėjautoje paukščiai užėmė svarbią vietą. Buvo tikima, kad paukščiai gali lemti ateitį, likimą, o žmonės manė, kad juose gyvena persikūnijusios mirusiųjų sielos. Tai atsispindėjo apeigose ir tikėjimuose, taip pat sakmėse, pasakose ir dainose, sukurtose apie šiuos gyvūnus.
Vienas žaismingiausių smulkiosios tautosakos žanrų - gamtos garsų mėgdžiojimai - aptinkami įvairių tautų folklore. Tai trumpi eiliuoti kūrinėliai, kuriais imituojami įvairių gyvių, įskaitant paukščius, balsai, suteikiant jiems prasminį turinį. Lietuvoje dažniausiai mėgdžiojami paukščiai - kregždė, pempė, vieversys, volungė, karvelis, varna, šarka, pelėda, žvirblis, lakštingala. Paukščių garsų mėgdžiojimai turi nemažai bendrų bruožų su etiologinėmis sakmėmis, kuriose aiškinama apie jų kilmę, kodėl atskiri paukščiai pradėję "kalbėti".
Kiaušinio simbolika įvairiose kultūrose
Kiaušinis - vaisingumo, tobulumo, klestėjimo, sveikatos ir grožio simbolis. Jis simbolizuoja gamtos prisikėlimą, gyvybės atsiradimą, gyvenimo atsinaujinimą, augalijos gimimą, jos žydėjimą ir vaisingumą. Su kiaušiniais susijusiose apeigose išliko tikėjimų apie mitologinį kosminį kiaušinį pėdsakų. Kiaušinio viduje slypi atsinaujinimo jėga, atgimimas ir gyvybės energija. Trynys simbolizuoja auksą ir Saulę, o baltymas - sidabrą ir Mėnulį.
Frazeologizmai, tokie kaip "Kiaušinio lukšto nevertas" (niekam tikęs) arba "Kiaušinis moko vištą" (apie tariamą jaunimo išprusimą), savitai atspindi kiaušinio reikšmes lietuvių kalboje.
Taip pat skaitykite: Lietuvių tautosaka ir mitologija
Sakmės apie pasaulio atsiradimą iš kiaušinio
Etnologė Pranė Dundulienė rašė, kad lietuvių tautosakoje žinomos sakmės, kuriose pasakojama, jog pasaulis atsiradęs iš kiaušinio. Senovės žmonės pastebėjo, kad iš kiaušinio atsiranda gyvybė, todėl ėmė laikyti jį magišku, gretinti su dangumi, Saule, Mėnuliu.
Vienoje šiaurės Lietuvoje užrašytų sakmių aiškinama, kad Mėnulyje ant akmens tupėjusi milžiniška antis, padėjusi kiaušinį ir besiruošianti perėti. Tačiau, įsinorėjusi lesti, antis nuskridusi ieškoti maisto. Tuo metu užėjęs lietus ir sudrėkinęs lizdą, jame pasidariusi skylė, pro ją kiaušinis ir iškritęs. Bekrisdamas kiaušinis atsimušęs į debesį ir perskilęs į tris dalis.
Kitoje sakmėje Dievas, norėdamas, kad dangus atsiskirtų nuo žemės, anties padėtą kiaušinį metęs į akmenį. Iš trynio atsiradusi žemė ir Saulė, iš baltymo - vanduo ir Mėnulis, iš šlakuoto kiauto - dangus su žvaigždėmis ir akmenys, iš duobutės - pragaras, iš gemalo - debesys su gyvatės pavidalo laumės juosta.
Lietuvių sakmę apie pasaulio atsiradimą iš vandens paukščio kiaušinio papildo mitai apie kosminį kiaušinį, iš kurio atsirado visata. Juose pasakojama, kad iš pradžių buvo chaosas, migla, dumblynai. Paskui atsirado kiaušinis, padėtas vandens paukštės ar gyvatės, o iš jo - žemė, vandenys, dangus, oras, ugnis. Pasak suomių epo „Kalevala“, antis susisukusi gūžtą ir dėjusi kiaušinius ant Vandens Motinos kelio.
Kiaušinis pasaulio tautų mituose
Pasaulio kilmė iš pirmykščio kiaušinio žinoma ne tik kaip orfikų pasaulio kūrimo mitas (juodasparnė naktis, vėjo pamylėta, padėjo kiaušinį, iš šio išsirito Erotas arba Panas), bet ir iš indų, japonų, perujiečių, polineziečių, finikiečių, kinų, slavų ir kitų tautų mitų apie pasaulio atsiradimą.
Taip pat skaitykite: Pasaulio sukūrimas ir kiaušinis
Senovės indų mite apie pasaulio kūrimą bylojama: Pradžių pradžioje nebuvo nieko. Nebuvo nei saulės, nei mėnulio, nei žvaigždžių. Tik tyvuliavo bekraščiai vandenys; anksčiau už kitus kūrinius iš pirmapradžio nejudančio chaoso glūdumos lyg giliam sapne išsiskyrė vandenys. Vandenys pagimdė ugnį. Galinga jų šilumos jėga išrutuliojo Aukso Kiaušinį. Tada dar nebuvo metų, nes nebuvo kam skaičiuoti laiką, bet tiek laiko, kiek tęsiasi metai, Aukso Kiaušinis plūduriavo bedugniame ir bekraščiame okeane. Po metų iš Auksinio gemalo atsirado Praamžis Brahma. Jis sudaužė Kiaušinį, šis perskilo pusiau. Iš viršutinės jo dalies atsirado Dangus, iš apatinės - Žemė, o tarp jų, kad atskirtų vieną nuo kito, Brahma įtaisė oro erdvę. Ir jis įtvirtino Žemę tarp vandenų, ir sukūrė pasaulio šalis, ir jis pradėjo laiką.
Kiaušiniai liaudies tradicijose ir magijoje
Žmonės tikėjo, kad bloga lemiantis ženklas yra įnešti kiaušinius į namus ir išnešti juos iš ten po saulėlydžio. Tuo laiku negalima buvo jų parduoti ar pirkti, taip pat įnešti į laivą. Jūreiviai, būdami laive, stengėsi šio žodžio neištarti, kiaušinius vadino kaip nors kitaip, pavyzdžiui, „margučiais“.
Velykas ir dabartiniais laikais sunku įsivaizduoti be margučių. Senovėje jiems buvo priskiriama stebuklinga galia. Velykų kiaušinis, ypač dovanotas, turėjo žmogui suteikti laimės. Toks margutis būdavo saugomas visus metus. Manyta, kad Velykų kiaušiniai turi ypatingos galios: suteikia jėgų, apsaugo nuo ligų ir kerų.
Kiaušinis naudojamas magų praktikose, apeigose ir būrimuose. Būrimas iš paukščių kiaušinių paprastai vadinamas omantija. Kai kuriose burtų knygose patariama naudoti tik juodos vištos kiaušinius, o prieš buriant atlikti daugybę ritualų ir sukalbėti įvairias maldas.
Kiaušinius lietuviai seniau dažė du kartus per metus - Jurginėms (jurgučiai) ir Velykoms (velykaičiai). Per Jurgines, gindami gyvulius iš tvarto, ūkininkai (dažniausiai namų šeimininkės) tarpduryje padėdavo kiaušinį (arba du).
Taip pat skaitykite: Kaip kepti blynus su bananais
Margučiai: senovės simboliai šiuolaikinėje kultūroje
Šv. Velykų etnografinis simbolis - margutis, kurio istorija tokia pat ilga, kaip ir žmonijos raidos kelias. Įvairių tautų mitai, etiologinės sakmės pasakoja, kaip iš stebuklingo paukščio kiaušinio išriedėjo pasaulis. Romėnai tiesiai sakydavo: „Ab ovo“ - viskas iš kiaušinio. Garsiajame suomių epe „Kalevaloje“ išdainuojama, kaip iš anties kiaušinio susikūrė pasaulis: iš vienos jo pusės - Žemė motina, iš kitos - padangės skliautas, iš trynio - šviesioji saulė, iš baltymo - mėnulio pilnatis.
Lietuvos muziejuose saugomos nemažos margučių kolekcijos, siekiančios XIX amžių. Tai Tado Daugirdo rinkinys M.K. Čiurlionio muziejuje, etnografo Balio Buračo kolekcija Vytauto Didžiojo Karo muziejuje (abi Kaune) ir Mokslo draugijos rinkinys Lietuvos nacionaliniame muziejuje Vilniuje. Ką supratęs apie pasaulį bei gamtoje vykstančius virsmus, žmogus visados stengdavosi perduoti ateinančioms kartoms. Kol neturėjo rašto, tai galėjo padaryti tik įvairiomis meno formomis. Taigi pirmykštis menas pirmiausia skirtas informacijai perteikti. Kiekvienas simbolis, ženklas kitados buvo prasmingas.
Lietuviai, margindami velykinį kiaušinį, pirmiausia padalija jį kokio nors ornamento juosta pusiau. Nereta, kad toji susideda iš paukščio pėdelių. Nebūtina vaizduoti visą dievybę, pakanka jos ženklo. Tai begalinė juosta, einanti ir einanti aplinkui: juk pavasaris su paukščiais sugrįžta kasmet. Dar ši skirianti juosta sudaroma iš spinduliukų pusapskritimių. Galima manyti, kad tai tekančios ir besileidžiančios saulės simboliai. Jų nenutrūkstanti seka perteikia bėgančio laiko idėją.
Jeigu kiaušinis apvedamas juosta išilgai, lieka nemaža vietos jo šonuose, kur gali tilpti jau didesnis ženklas. Seniausiuose margučių pavyzdžiuose čia rasime vėlgi su saule susijusius simbolius. Tai žaltys su saulės karūna, saulės vežimas, pasaulio modelis (tai, kas yra po saule“), lygiadienių (ar saulėgrįžų) opozicijos ženklas. Ir, žinoma, rasime Pasaulio medį, atspindintį mitinės Visatos tridalę vertikaliąją struktūrą. Jos dalis jungia žaltys, išreiškiantis gamtos vieningumą.
Visuminis pasaulio suvokimas išreiškiamas ypatingu ženklu, kurį sąlyginai galima vadinti pasaulio modeliu. Jo centre - užštrichuotas rombas - įdirbtos žemės, užsėtos dirvos simbolis. Jis įrėminamas kvadratu; tai sakralios erdvės, pažintos pasaulio dalies ženklas. Kvadrato kampuose vaizduojamos keturios saulės; tai galima interpretuoti kaip kraštines saulės padėtis tekos ir laidos metu per šv. Kalėdas ir Kupolių (Joninių) šventę. Tarp saulių vaizduojami keturi medžių siluetai, kuriuos galima suprasti kaip Pasaulio medžio projekcijas, išreiškiančias pasaulio šalis.
Kiaušinis Vilniuje: skulptūra, primenanti apie gyvybės pradžią
Skulptūra „Kiaušinis“ stovi Vilniuje, Pylimo, Šv. Stepono bei Raugyklos gatvių sankirtoje. Anksčiau ši miesto vieta buvo labai aktyvi, joje veikė paukščių turgus, sutraukdavęs žmones iš tolimiausių miesto kampelių. Kiaušinis yra ypatingas savo ovaline forma. Kiaušinio simbolika yra išsiskyrusi į dvi šakas, tai kaip du dubenys - žemėje ir danguje. Kiaušinis siejamas su gyvybe. Saulė, vanduo, vėjas ir žemė, ir gyvybė sukuria kvėpavimą. Kiaušinis viską turi viduje, iš jo reikia tik išsilukštenti.
tags: #sakmės #apie #žemės #atsiradimą #anties #kiaušinis