S. Cvirkos "Riešutų duona": Santrauka ir kontekstas
Šiame straipsnyje apžvelgiama S. Cvirkos kūryba, atsižvelgiant į to meto literatūrinį ir ideologinį kontekstą. Aptariami jo kūrinių bruožai, temos ir problemos, taip pat jų sąsajos su to laikotarpio visuomenės realijomis. Straipsnyje remiamasi įvairių literatūros kritikų įžvalgomis, siekiant pateikti išsamią ir objektyvią analizę.
Literatūrinis kontekstas šeštajame dešimtmetyje
Šeštajame dešimtmetyje proza, įskaitant noveles, apysakas ir romanus, užėmė svarbią vietą literatūriniame gyvenime, kaip ir dera XX amžiaus literatūrai. Tačiau ideologinė kontrolė ir cenzūra, nors ir sušvelnėjo poezijos atžvilgiu "atlydžio" laikotarpiu, išliko griežta prozos kūriniams. Prozos kūriniai, pasakojantys herojų biografijas, neišvengiamai susidurdavo su sovietinės valdžios įsigalėjimo Lietuvoje, deportacijų ir partizaninio karo klausimais.
Šių įvykių interpretacija turėjo atitikti oficialiąją versiją, kuri įteisino okupacinį režimą. Pagal ją nepriklausoma Lietuvos valstybė buvo skurdo ir vargo šalis, valdoma "fašistinių budelių". Socialistinė santvarka buvo pateikiama kaip istorinio proceso neišvengiamybė, lėmusi Lietuvos suklestėjimą. Pokaryje vyko klasių kova, o visi, kurie priešinosi sovietinei valdžiai, buvo vadinami "banditais".
Romano fabula turėjo rutuliotis pagal šias privalomas "marksistines" aksiomas, iliustruojant jas personažų mąstymu ir veiksmais, pateisinant masines represijas "istorijos būtinybės" ir "socialistinio humanizmo" aspektais. Romanai, prisitaikę prie šios ideologinės konjunktūros, tokie kaip Alf. Bieliausko "Rožės žydi raudonai" ir V. Petkevičiaus "Apie duoną, meilę ir šautuvą", buvo leidžiami dideliais tiražais.
Pokyčiai literatūroje "atlydžio" laikotarpiu
Socializmo sistemos atnaujinimo viltys ir komunisto heroizacija, ryški "atlydžio" pradžioje, palaipsniui blėso lietuvių prozoje, užleisdamos vietą sumišimo, nusivylimo ir bejėgiškumo nuotaikoms, ideologinės ir psichologinės erozijos procesams. Dalis jaunųjų prozininkų, brendusių pokario žudynių laikotarpiu, slėpė savo kūrinių potekstėse skausmingą ginčą su esama tvarka, nematydami jos sugriovimo perspektyvos.
Taip pat skaitykite: Teatras ir televizija Šiauliuose
Septintojo ir aštuntojo dešimtmečio proza, kratydamasi tezinio galvojimo ir propagandinio iliustratyvumo, ėmė įsitvirtinti kaip realių visuomeninių konfliktų ir asmenybės dvilypumo išraiška. Romane dėstomi skirtingi požiūriai ir svarstomi gyvenimo prieštaravimai iš vienas kitą neigiančių regėjimo taškų, neperšant skaitytojui didaktinės išvados. Šio laikotarpio proza, kaip ir poezija, stengėsi absorbuoti Europos meninę kultūrą, naujas mąstymo struktūras ir net madas.
Derindamasi prie besikeičiančių pasaulinėje literatūroje pasakojimo tipų, šiuolaikinė lietuvių proza išlaikė tam tikrą sakytinio pasakojimo klodą, kuris kiekviename krašte vis kitoks savo figūromis ir dinamika, išsaugojo sugebėjimą intonuoti personažų dialogus pagal savitą, per amžius susiklosčiusią kalbos melodiją. Istorinis laikas taip pat padiktavo prozai tam tikras savitumo premisas: agrarinę gyvenimo sanklodą kaip vaizdinio mąstymo šaltinį; šnekamąją valstiečių kalbą kaip labai konkrečios, judrios, veiksmažodinės kalbos pagrindą; prievartinį lūžį iš vienos visuomeninės formacijos į kitą kaip konfliktų mazgą.
Petro Cvirkos kūryba
Žemdirbio sūnus, sovietinės armijos kareivis Kuršo mūšiuose, laikraščio korespondentas steigiant Lietuvoje kolūkius, septintajame dešimtmetyje iškilo kaip ryškiausias panoraminio romano kūrėjas. Buitinio pasakojimo konkretumas, paveldėtas iš Žemaitės ir P. Cvirkos, jo kūryboje jungėsi su socialistinės ideologijos teziškumu ir moralinio kategoriškumo etika. Atgyjančią epinę tradiciją apriorinės koncepcijos atmiešė iliustraciniais vaizdais ir publicistiniu patosu. Lietuvos kaimas, plėšomas socialinių formacijų kaitos, - pagrindinė jo prozos tema. Žmogus, ieškąs teisybės, - svarbiausias kūrinių herojus.
Apysakoje „Palikimas“ (1949), parašytoje keliaujančio laikraščių korespondento, lietuvis valstietis laužte laužiamas išsižadėti individualaus ūkininkavimo įpročių ir psichologijos, nes kolūkinė santvarka suteiksianti jam gerovę ir palaimą. Romane Kaimas kryžkelėje (1964) valstietis, jau netekęs prisirišimo prie žemės, nesijaudina dėl prasto derliaus ar kritusio gyvulio, yra abejingas bendriems kolūkio reikalams, kurie tvarkomi iš centro administracinėmis direktyvomis. Vienintelė išeitis, autoriaus supratimu, - energingas ir doras vadovas, veiksmo žmogus, trupinantis kolektyvinio abejingumo ir kolektyvinio skurdo rutiną, šluojantis iš kelio klasinį priešą - išlikusį „buožę“, iškeltas į teigiamus herojus pagal „atlydžio“ metu skelbtus kompartijos atnaujinimo ir lituanizacijos šūkius.
Kaip istorijos priežasčių ir pasekmių grandinė plėtojasi romanas Sodybų tuštėjimo metas (I t., 1970; II t. 1989), pranokstantis visus kitus Avyžiaus kūrinius panoraminio vaizdavimo apimtimi, personažų gausumu, išsišakojusio veiksmo dinamika, nors ji sutelkta nedidelėje gimtojo kaimo ir artimiausio miestelio erdvėje, kaip M. Šolochovo romane „Tykusis Donas“, kuriuo autorius žavėjosi. Žiaurus istorijos permainų laikas - šio kūrinio objektas ir variklis - suima žmonių mąstysenas ir likimus, viską neša savo vaga kaip aukščiausia galybė, virš kurios nebėra jokių absoliučių vertybių.
Taip pat skaitykite: Kulinarija ir literatūra: "Riešutų duona"
Gediminas Džiugas, pagrindinis romano herojus, su nepasitikėjimu žvelgia į Raudonosios armijos kolonas, įžengusias į Lietuvą 1940 m. birželyje. Jam atrodo, kad tai suverenios Lietuvos valstybės galas. Tačiau jokių simpatijų nejaučia ir hitlerinio reicho Wehrmachtui, pradėjusiam karą su Sovietų Sąjunga ir nutraukusiam Stalino pradėtą lietuvių deportaciją Sibiran. Gediminas Džiugas, gimnazijos mokytojas, pasitraukia į kaimą, kad išsaugotų žudynių laike humanizmo nuostatą ir asmenybės vientisumą. Jis nori išlikti neutralus, tikėdamas, kad tik neutralumas gali išgelbėti mažą tautą žemėje, kurią trypia svetimos kariuomenės ir svetimos totalitarinės sistemos. Jis neranda vietos ir pokarinėje Lietuvoje: iš vienos pusės - stalininio saugumo siautėjimas, iš kitos pusės - ginkluotas pasipriešinimas krašto sovietizacijai. Romane reiškiama į istorijos akligatvį įvaryto eilinio žmogaus ir mažos tautos savijauta, žinoma, kūrinio pabaigoje įvertinta kaip „klystkelis“.
Ligi tol kalbėjęs daugiausia plastinėmis kaimo buities ir gamtos detalėmis, rašytojas čia griebiasi šaižaus sarkazmo, piešdamas konformizmo demoralizuotus menininkus ar niūrias pokarinės nomenklatūros figūras, kurios baudžiasi sutvarkyti „meno inteligenciją“. Įnirtingas teisingumo ieškojimas (kodėl ant viršininkų stalo „visa deficitinė produkcija“, o aktorius žudosi, negaudamas buto? kodėl kviečių lauke statomas fabrikas, ir industrializacija griauna Lietuvos kaimą?) yra šių romanų emocinis patosas ir veiksmo priežastis. Šie romanai nebeturi nuosekliai plėtojamos ir viską motyvuojančios kolizijos. Daugelis faktorių, lemiančių industrinės visuomenės situacijas, nepriklauso to ar kito atskiro žmogaus kompetencijai, o yra nesibaigiantis procesas, kurio neįmanoma taip aiškiai tipizuoti, kaip darė H. de Balzacas ar P.Cvirka.
Kaimo temos plėtojimas kitų autorių kūryboje
Kaimo vaikas, sužeistas pokario ginkluotose grumtyse, 1972 m. baigęs Vilniaus pedagoginį institutą, išsinešė senojo kaimo papročių, psichologijos ir etikos atsiminimus kaip tradicinio epinio pasakojimo pagrindą. Romanų cikle Alkana žemė (1971), Po vasaros dangum (1973), Nesėtų rugių žydėjimas (1976) panoramiškai atskleista lietuvio valstiečio socialinė ir psichologinė istorija nuo klastingos kovos dėl savo žemės (tegul išveža buožę - man atiteks jo ūkis) iki jos išsižadėjimo ir išėjimo į miestą, kur žemdirbys, tapęs fabriko darbininku, nostalgiškai tebesiklauso tolimame balkone giedančio gaidžio.
Medžiagos absorbavimas šiuose savarankiškuose romanuose neturi tokio spontaniško skvarbumo ir plačios apimties, kaip J.Avyžiaus kūriniuose; čia viskas labiau logizuota, sutelkta į vienos kolizijos plėtotę, uždarytą šeimos rėmuose, kaip ir klasikiniuose romanuose. Į centralizuotos fabulos vėžes suguldyto pasakojimo įtampą lemia lakoniška naujų socialinių procesų tipizacija, pagrįsta dramatiško lūžio nuostata.
Romane Po vasaros dangum vidutinio ūkio savininkas Marčius Kreivėnas besikuriant kolūkiams išeina į miško kirtėjus, o savo vaikams pasako: „Žemė jūsų nemaitins. Ieškokit gyvenimo kas kur.“ Vienas sūnus trankosi po didžiąsias Sovietų Sąjungos statybas, parsiveža į tėviškę žmoną rusę, ir motina verkia, negalėdama su ja susikalbėti, vėl išvyksta, patapęs skrajūnu be savo namų ir pastovios buities. Jokių sentimentų nebejaučia savo gimtinei ir kitas sūnus, sudiržėjęs pragmatikas, tesirūpinąs išspausti kuo daugiau pelno iš tėvų sodybos. Nuvilta lengvabūdiškos miestietiškos meilės, duktė taip pat nebeturi jokių tvirtesnių egzistencijos principų. Iširo visi valstietiškos buities ir šeimos pagrindai, netekus žemės. Šitą tradicinės kaimo psichologijos ir moralės lūžį autorius motyvuoja kontrastiškomis priešpriešomis, vaizduodamas, iš vienos pusės, seno žemdirbio išdidumą, jo meilę žolei, miškui, visiems gyviems žemės padarams, o iš kitos pusės - kolūkio pirmininko požiūrį į jį „kaip į darbinį gyvulį“, jo varinėjimą su automatu į valsčiaus miestelio aikštę, kur pamesti nušauti „miško brolių“ lavonai - pažiūrėk, ar ne tavo sūnus.
Taip pat skaitykite: Riešutų duona: patarimai ir gudrybės
Kiti Bubnio romanai, skirti moters padėties šiuolaikinėje visuomenėje, karjerizmo, žmogaus atsakomybės ir žmogaus skriaudos problematikai („Pilnaties valandą“, 1980; „Kvietimas“, 1983; „Rudens ekvinokcija“, 1985; „Žalios sūpuoklės“, 1992), pakankamai prisodrinti šiuolaikinės buities realijų ir gana dinamiški savo fabulomis, jau nebeturėjo tokio apčiuopiamo vaizdų konkretumo ir psichologinio teisingumo, kokį lietuviškai epikai teikia kaimiškoji patirtis.
Algirdo Pociaus novelės
Epinio pasakojimo konvenciją, šiek tiek išskydusią panoraminiuose romanuose, Algirdo Pociaus, ilgamečio Lietuvos rašytojų sąjungos sekretoriaus, novelistika grąžino į tikslias ir lakoniškas formas. Konkrečių realijų plastika be jokių retorikos priemaišų, autonominė veiksmo logika - svarbiausia jo knygų Rytmetis Užgirių kaime (1955), Verpetas (1963), Ištirpę migloje (1972), Liepos šešėlyje (1984) meninė programa, išugdyta Žemaitės ir A.Vienuolio kūrinių lektūros. Natūrali gyvenimo eiga ir žmogiškos būties paprastumas jam yra didžioji kūrinio prasmė.
Užaugęs atokiame Žemaitijos kaime pokario sumaiščių metu, jis jaučia pirmapradę ramybę, glūdinčią valstietiškos aplinkos daiktuose, o kartu žiaurių istorijos kūliavirsčių prievartą, kuri išardo kasdieninio būvio pastovumą ir įstumia žmogų akligatvio situacijon, kur nėra pasirinkimo teisės ir nėra kaltų. Novelėje „Verpetas“ jaunas vyras suimamas už tai, kad iš jo daržinės miškiniai apšaudė milicininkus. Vežamas į valsčių, jis pabėga. Gaudomas milicininkų, miega kaimyno pirtelėje kartu su apylinkės pirmininku, kuris čia slapstosi nuo miškinių, nes nakčia kaime prasideda jų valdžia. Novelėje „Žilasis brolis“ ministro pavaduotojas atvyksta į tėvo laidotuves. Viename kambaryje - karstas, o už sienos kamarėlėje - vyresnysis brolis, išsislapstęs čia nuo pat karo pabaigos, kai jam nepavyko pasitraukti į Vokietiją. Po tėvo mirties ir ministro pavaduotojo karjera bus pakirsta. Brolis pasikaria. Dramatiškas pokario istorijas Pocius pasakoja be jokios regimos užuojautos ir autorinių komentarų. Istorinis romanas „Įkaitai“ (1988), vaizduojantis XIV a.
Vytauto Petkevičiaus kūryba
Į idėjų poliariškumą, diskusijų įtampą, publicistinės stilistikos antsluoksnį pakreipė epinio vaizdavimo stilistiką Vytautas Petkevičius, komjaunimo ir partijos aktyvistas, baigęs Maskvoje Centrinę komjaunimo mokyklą ir Maskvos universiteto istorijos fakultetą, „liaudies gynėjų“ būrio komsorgas, Lietuvos komjaunimo centro komiteto darbuotojas ir Lietuvos komunistų partijos rajono sekretorius.
Daiktiškąją vaizdo faktūrą, kuri buvo audžiama iš kaimo buities detalių, jis ėmė semti iš pokario „klasių kovos“ realijų ir komunistinio aktyvo biografijų, iškeldamas ryžtingą veiksmą kaip svarbiausią žmogaus vertybę. Pirmieji Petkevičiaus romanai Priemiesčio žmonės (1959), Apie duoną, meilę ir šautuvą (1967), perkrauti empiriniais aprašinėjimais, stokojo psichologinės individualizacijos ir vientisesnės fabulos. Rašytojas, ketvirtos kartos darbininkų sūnus, pernelyg iš arti vaizdavo Kauno proletariato aplinką ir galvoseną, savo kartos kelią į komjaunimą, tęsdamas pokary susidariusią teigiamo personažo - sovietinės valdžios aktyvisto - heroizaciją.
Bet šiuose kūriniuose, ypač romane „Apie duoną, meilę ir šautuvą“, užfiksuota apsčiai istorinio laiko situacijų - vidury dienos partizanai užpuola miestelį ir iššaudo sovietinės valdžios pareigūnus, „liaudies gynėjai“ rekvizuoja grūdus ir padega valstiečio trobą su atsišaudančiais „miško broliais“; reguliarios rusų kariuomenės divizija taip iškrato mišką, kad ir „adata nepasislėptų“; šeši čekistai, saulei tekant, šaudo myriop pasmerktą miškinį; stalininio lagerio viršininkas, įskųstas bendradarbio, pats tampa kaliniu.
Pokario istorinės patirties pervertinimas gėrio, teisingumo ir doros aspektais tapo aistringų svarstymų eiga romane Grupė draugų (1979). Šeši aukšto rango komunistai stovi garbės sargyboje ir, aidint gedulingai muzikai, mąsto apie mirusį draugą, save, istorijos permainas, kurias jie nešė ant savo pečių į Lietuvą. Toks yra kūrinio kompozicijos karkasas - šiuolaikiškai paradoksalus. Romano herojai - veiksmo žmonės, perėję su šautuvu rankose karo ir pokario metus, užėmę vadovaujančius nomenklatūrinius postus, sprendę daugelio likimą pagal bolševikinės kovos principą - kas ne su mumis, tas prieš mus. Tik dabar, prie vadovo karsto, jie susimąstė - ar visad teisingai elgėsi.
Ar derėjo tremti savo tėvą, suburžuazėjusį pokario metais? Ar reikėjo prievarta kalti į kitų galvas savo tikėjimą - tai išugdė veidmainių ir karjeristų būrius, nepaliko vietos abejojimui - didžiausiai pažinimo jėgai. Tadas Karosas, narsus sovietinis partizanas karo metu ir principingas komunistas, prasimušęs iš grioviakasio į vadovaujančius darbuotojus, kopia vis aukščiau tarnybos laiptais, bet nuo to pats nesikeičia: po senovei tranko kumščiu, reikalaudamas iš visų (net iš meno) paklusnumo, ir tvirtai žino, kad jis visada teisus, nes „mes - jėga“. Jo gyvenimas palenktas prievartaujančios valdžios visagalybei, kuri išsunkė iš jo žmogiškąjį turinį, ir karjera baigiasi krachu. Moralinio teismo bei atgailos motyvai dominuoja ir dviejų dalių romane Paskutinis atgailos amžius (1986). Tik čia teisiama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vadovų politika (žygiai į Rytus) ir dvarininkija, atskilusi nuo tautos ir sulenkėjusi. Tai dinamiškos kompozicijos romanas; skirtingu laiku ir skirtingose erdvėse paraleliškai plėtojasi vienos giminės kelių kartų gyvenimai (1831 m. sukilimas ir katorgininkų kelias už Uralo, Pirmasis pasaulinis karas ir lietuviškų fabrikų kaminai, mūrijami nepriklausomoje Lietuvoje). Sovietinės Lietuvos nomenklatūrai sugrįžus į valdžią po 1992 m.
Kiti autoriai ir jų kūryba
Baleto šokėjo, žurnalisto, keliautojo, kūryboje chronologinė pasakojimo seka, lėti judesiai, aprašinėjimų gausa grindžiami paties autoriaus patirtimi bei dokumentine informacija. Sukūręs iš kasmetinių kelionių į Sibiro tundras ir Šiaurės taigas rūstaus teisingumo apybraižas apie išmirštančias mažas tauteles („Šiaurės eskizai“, 1969; „Tofalarijos mohikanai“, 1970), Požėra iš tų pačių įspūdžių - nepaliestos gamtos, evenkų buities, sabalų, elnių ir vilkų medžioklės - nužiedė ir romaną Žuvys nepažįsta savo vaikų (1985).
Gegužės 27 dieną Utenos rajono savivaldybės taryba suteikė Utenos krašto garbės piliečio vardą rašytojui, dramaturgui, scenaristui, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui Sauliui Šalteniui už reikšmingą pilietinę, literatūrinę, kultūrinę veiklą ir Sąjūdžio idėjų puoselėjimą; kraštiečiui rašytojui, aktoriui, nusipelniusiam meno veikėjui Pranui Treiniui už aktorinę, kultūrinę ir literatūrinę veiklą, garsinančią Utenos kraštą; žirgininkei Viktorijai Jovarienei už ilgą, atkaklų ir nuoširdų darbą, puoselėjant žirgininkystės tradicijas, kaupiant ir saugant senuosius liaudies buities, kultūros, tautodailės eksponatus ir įkurtą žirgininkystės muziejų.
Sauliaus Šaltenio kūryba
Saulius Šaltenis - prozininkas, dramaturgas ir scenaristas - gimė 1945 m. Utenoje, mokytojų lituanistų šeimoje. S. Šaltenio tėtis Rapolas Šaltenis buvo ne tik mokytojas lituanistas, bet ir populiaraus pobūdžio beletrizuotų literatūrologinių studijų autorius. S. Šaltenį supo literatūrinė namų dvasia ir stipriai juntama kultūrinė giminės tradicija, einanti nuo Antano Vienuolio-Žukausko ir dar giliau - Antano Baranausko. 1963-1964 m. rašytojas studijavo filologiją Vilniaus universitete, tačiau po pirmo kurso buvo paimtas tarnauti į tarybinę armiją, iš kurios grįžęs studijų nebetęsė.
Žvelgdami į S. Šaltenio veiklą iš dabarties, galime sakyti, kad ji aprėpia du pagrindinius barus - kultūrą, o dažniausiai - kultūros politiką. Politinė S. Šaltenio veikla išryškėja drauge su Nepriklausomybės atgavimu, o į kultūrinę veiklą jis įsitraukia iškart grįžęs iš armijos. Nepriklausomybės laikotarpio S. Šaltenio kūryba nėra gausi, tačiau autorius intensyviai dalyvavo kultūriniame ir politiniame šalies gyvenime. 1990 m. drauge su Sauliumi Stoma ir Arvydu Juozaičiu įkūrė literatūros ir kultūros savaitraštį „Šiaurės Atėnai“ ir buvo jo redaktoriumi iki 1994 m. 1994-1996 m. buvo dienraščio „Lietuvos aidas“ vyriausiasis redaktorius. S. Šaltenis - Kovo 11-osios Akto signataras, 1992-2000 m. - Lietuvos Respublikos Seimo narys, 1996-l999 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministras.
1966 m. S. Šaltenis išleidžia pirmąją knygą „Atostogos“, kurioje užčiuopiamas teminis jo prozos branduolys - jauno žmogaus pasaulio suvokimas, jo brandos kelias, kuris vėliau bus išskleistas viename geriausių rašytojo kūrinių - apysakoje „Riešutų duona“ (1972). Vėliau šios apysakos pagrindu buvo sukurta pjesė „Škac, mirtie, visados škac!“ 1977-aisiais pasirodžiusioje devynių novelių apysakoje „Duokiškis“ S. Šaltenis imasi bene labiausiai draudžiamos temos sovietmečiu - jis vaizduoja Lietuvos provinciją pokario partizaninio pasipriešinimo laikotarpiu. Šios apysakos įtampa sutelkiama į dviejų pasaulių susidūrimo vaizdavimą: buvusios nepriklausomos Lietuvos bei jos egzistencinės tvarkos ir ją užklojančios bei suardančios tarybinės tikrovės. Prievartinį pasaulio pertvarkymą S. Šaltenis vaizduoja pasitelkdamas ironiją, groteską. Svarbus poetinis apysakos matmuo - biblinių pasakojimų, sakralinių ritualų, folklorinių elementų pasitelkimas tekste, tačiau apysakoje jie nesusakralinami.
S. Šaltenio kultūrinė veikla glaudžiai susijusi ir su scenos menu. Daug jo kūrinių patyrė žanrinių transformacijų - režisierius Arūnas Žebriūnas, bendradarbiaudamas su S. Šalteniu (scenarijaus autorius) sukūrė filmą „Riešutų duona“ (1978). Tai vienas žaismingesnių ir įdomesnių lietuviškų filmų. Provincijos miestelis (galbūt Utena?) filme pasirodo kaip labai įdomi ir intensyvi realybė, pulsuojanti savitu gyvenimo ritmu. Teatre buvo pastatyta pjesė „Škac, mirtie, visados škac!“ (1976, režisierė Dalia Tamulevičiūtė); apysaka „Duokiškis“ perrašyta kaip pjesė „Duokiškio baladės“ (1978, režisierius Eimuntas Nekrošius), taip pat kaip scenarijus filmui „Mėnulio Lietuva“ (1997, režisierius Gytis Lukšas). Bene populiariausias filmas, pastatytas pagal S. Šaltenio scenarijų, - dviejų dalių istorinė juosta „Herkus Mantas“ (1972, režisierius Marijonas Giedrys), kuri tapo žiūrimiausiu sovietinio laikotarpio lietuvių filmu. S. Šaltenis kartu su Leonidu Jacinevičiumi parašė libretą pirmajam lietuviškam miuziklui „Ugnies medžioklė su varovais“ (1976, kompozitorius Giedrius Kuprevičius, režisierė D. Tamulevičiūtė).
Rašytojas S. Šaltenis yra sukūręs į donelaitišką epochą nukeliantį romaną „Kalės vaikai“ (1990), išbandęs esė žanrą knygoje „Pokalbiai prieš aušrą“ (1995). Po ilgesnio tylos laikotarpio pasirodė „Demonų amžius“ - proza ir dramaturgija (2014), romanai „Žydų karalaitės dienoraštis“ (2015), „Basas ir laimingas“ (2016) bei naujausias - apie Sausio 13-ąją - „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“ (2020). S. Šaltenis pelnė daugybę apdovanojimų, tarp jų - Nacionalinė kultūros ir meno premija (2019), Lietuvos Nepriklausomybės medalis (2000), Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūrinė premija už romaną „Žydų karalaitės dienoraštis“ (2016).
Prano Treinio kūryba
Pranas Treinys gimė 1928 m. gegužės 15 d. Kuktiškių miestelyje. Utenoje baigė vidurinę mokyklą. 1946 m. įstojo į Vilniaus universitetą, kuriame iki 1951 m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Tuo pačiu metu (1947-1950 m.) mokėsi ir dramos teatro studijoje. Baigęs mokslus Vilniaus universitete ir dramos studijoje P. 1950-1991 m., dirbdamas Akademinio dramos teatro aktoriumi, P. Treinys sukūrė įvairių vaidmenų. Vieni ryškesnių - Rudis (R. Blaumanio ,,Siuvėjų dienos Silmačiuose“, 1957), Trofimovas (A. Čechovo ,,Vyšnių sodas“, 1960), Topylis (Žemaitės „Marti“ - inscenizacija, 1964), Krizas (P. Cvirkos ,,Meisteris ir sūnūs“ - inscenizacija, 1965).
1958 m. sausio 25 d. P. Treinys skiriamas Akademinio dramos teatro direktoriumi. Šias pareigas ėjo iki pat 1991-ųjų. Tad teatro užkulisiai, pasaulis ,,anapus“, P. Treiniui artimai pažįstami ne tik kaip aktoriui. 1961 m., praėjus dešimčiai metų po filologijos studijų Vilniaus universitete, ,,Jaunimo gretų“ žurnale pasirodė pirmasis P. Treinio apsakymas „Peršauta žvaigždė“. Šiuo apsakymu rašytojas pradėjo intensyvią kūrybinę veiklą, išleido per dvidešimt knygų. Nepaisydamas amžiaus (jau yra atšventęs devyniasdešimtmetį), rašo toliau. Netrukus turėtų pasirodyti nauja knyga, skirta Utenai ir uteniškiams. Ir visos kitos rašytojo knygos persunktos mįslingomis krašto istorijomis, parašytos sodria, nepakartojama, pilna smagaus humoro, nepaprastai vaizdinga kalba.
P. Treinio apysakos ,,Saulėlydžio vieversys“ inscenizacija buvo pastatyta radijo teatre ir Anykščių liaudies teatre. Anykštėnai parodė ir jo komediją ,,Polka su ragučiais“. 1984 m. gruodžio 31 d. valstybinis akademinis dramos teatras pastatė dviejų dalių vaidinimą ,,Ančiuko kryžius“ to paties pavadinimo P. Treinio romano motyvais. Pagal romaną „Jievaro tiltas“ sukurtas televizijos filmas „Kukučio sakmės“ (1987). Nuo 1966 m. P. Treinys - Lietuvos rašytojų sąjungos narys, ilgametis Lietuvos teatro draugijos prezidiumo narys, uteniškių kraštiečių klubo „Indraja“ valdybos narys.
#
tags: #s #cvirka #riesutu #duona #santrauka