Rytų ir Pietų Azijos Gamta bei Ramusis Vandenynas
Azija - tai žemynas, kuris stebina savo įvairove, pranokstančia visą likusį pasaulį. Kelionės po Aziją gali būti labai skirtingos, priklausomai nuo pasirinktos šalies. Azija susideda iš šešių kultūrinių žemynų, kurių kiekvienas pasižymi savita kultūra, istorija ir atmosfera.
Artimieji Rytai: Civilizacijos lopšys ir modernūs stebuklai
Artimuosiuose Rytuose gimė žmonių civilizacija, iš kurios ji pasklido po visą pasaulį. Nors laikai, kai čia stūksojo didžiausi pasaulio miestai ir gyveno išmintingiausi mokslininkai, jau praeityje, Persijos įlankos regionas vėl stebina pasaulį savo užmojais. Iš naftos pinigų vietiniai valdovai stato aukščiausius pasaulio dangoraižius, didžiausius oro uostus ir prekybos centrus, formuoja didžiausias dirbtines salas. Net jei manote, kad įspūdingi gali būti tik seni miestai, Artimuosiuose Rytuose galite pakeisti savo nuomonę. Daugelis regiono šalių neturi naftos, todėl yra skurdesnės, bet ir pigesnės. Artimieji Rytai vilioja savo kurortais, tačiau pagrindiniai turizmo sezonai yra pavasaris ir ruduo, nes žiemos, ypač šiaurinėje regiono dalyje, yra per šaltos maudynėms jūroje.
Artimuosiuose Rytuose gimė trys didžiosios pasaulio religijos: krikščionybė, islamas ir judaizmas. Todėl ten gausu šventų vietų, į kurias plūsta milijonai piligrimų. Netgi netikintįjį pribloškia tokios vietos, stebinančios minios žmonių ir senos tradicijos. Pastaraisiais šimtmečiais Artimuosiuose Rytuose įsivyravo islamas. Tačiau regione yra ir judėjiškų, krikščioniškų, zoroastriškų bei kitų tikėjimų išpažinėjų, kurių gyvenimo būdas ir įstatymai yra išskirtiniai. Nors dažnai įsivaizduojama, kad musulmonai yra tik arabai, musulmoniškos šalys yra labai įvairios. Irano bei Turkijos gyventojai su arabais neturi nieko bendro, išskyrus religiją. Balti vyriški ir juodi, veidus dengiantys moteriški rūbai yra grynai arabų tautinė tradicija, nes islamas nereikalauja, kad moterys dengtų veidą, tik plaukus, todėl nearabai musulmonai to nepraktikuoja.
Pastaraisiais metais Artimieji Rytai įgijo prastą įvaizdį dėl karų ir terorizmo, tačiau iš tikrųjų bijoti nereikia, nes karai ir terorizmas vyksta ne visame regione, o tik konkrečiose vietose, į kurias geriau nekeliauti. Net jei kitur ir įvyksta koks nors išpuolis, tikimybė ten patekti yra labai maža. Apskritai nusikalstamumas Artimuosiuose Rytuose yra daug mažesnis nei Lietuvoje. Be to, Artimuosiuose Rytuose mažai įkyrių prekeivių, išskyrus populiariausius kurortus.
Pietų Azija: Sugrįžimas laiku atgal
Apsilankius Pietų Azijoje, įstringa jausmas, tarsi sugrįžtumėte laiku atgal, galbūt 100 ar 200 metų. Miestų gatvėse šiukšles rausia karvės ir kiaulės, latakais teka kanalizacija, prekystaliais laigo žiurkės. Skurdas, lūšnynai, sunkiai triūsiantys vaikai, turguje besišlapinantys vyrai, primityvūs apgavikai, dingstanti elektra, narkotikai ir prostitutės, tūkstančiai ant gatvės grindinio nakvojančių šeimų - visa tai galima pamatyti Pietų Azijoje. Tačiau kai kuriems žmonėms Pietų Azijos grožis nustelbia visus jos trūkumus, o galbūt tai, kas kitiems atrodo trūkumai, jiems yra privalumai. Ar Pietų Aziją įsimylėsite, ar prakeiksite, abejingų kelionė į ją tikrai nepaliks. Regione gyvena ketvirtadalis viso pasaulio gyventojų - apie 2 milijardai žmonių. Todėl tarp purvino skurdo visada galima rasti spindesį, tarp kaimo beraščių - pasaulinio garso mokslininkus, tarp religingų žvejų kaimų - hedonistinius kurortus vakariečiams.
Taip pat skaitykite: Kuršių nerijos geografija
Pietryčių Azija: Paplūdimiai, džiunglės ir gyvūnų artumas
Pietryčių Aziją turistai iš Europos pamilę labiausiai, ypač jos paplūdimius ir kurortus. Tačiau Pietryčių Azijoje taip pat yra didžiulės džiunglės, milžiniški didmiesčiai ir galimybė prieiti arčiau gyvūnų nei bet kur kitur, net paglostyti tigrą. Vietinė kultūra ten tvirtai laikosi prieš globalizaciją. Pietryčių Azijoje visada karšta. Būna lietingų mėnesių, tačiau net ir tas „lietaus sezonas“ ne visur baisus. Pietryčių Azija gali pasirodyti labai „laisva“ žemė dėl aistringų paplūdimių vakarėlių ir kurortų, tačiau iš tikrųjų ji yra ir labai religinga. Dalis jos yra budistinė, dalis - musulmoniška, dalis - krikščioniška, nepamiršti ir kadaise vyravę hinduistų dievai. Visus jos gyventojus vienija aistringas tikėjimas, didžiulės aukos vis didesnėms ir puošnesnėms šventovėms, kylančioms taip masiškai, kaip katedros Viduramžių Europoje. Šventovės - naujos ar senos - yra vienos įdomiausių Pietryčių Azijos lankytinų vietų. Per ilgus kolonizacijos, užsienio prekybos ir turizmo dešimtmečius pietryčių azijiečiai išmoko tolerancijos kitokiems papročiams. Turistų ten niekas nebaus ir jiems negrūmos už pernelyg atvirą aprangą ar kitas „kultūrines klaidas“. „Full Moon Party“ Tailando Ko Pha Ngan saloje yra pirmasis ir didžiausias pasaulyje paplūdimio vakarėlis. Be to, Pietryčių Azija yra labai pigi, tačiau paslaugų standartas ten yra aukštas. Pietryčių Azijoje rasite visokiausių prekių, restoranų ir viešbučių, nesudarys bėdų, jei papulsite į nelaimę ir prireiks ligoninės. Pietryčių Aziją istorija padalino į dvi dalis. Daugelį skurdžiųjų regiono šalių valdė komunistai (Laosas, Kambodža, Birma, Vietnamas), todėl jos turi ekonominių problemų. Kita vertus, ir turistų ten mažiau, o blogiausi laikai - praeityje.
Rytų Azija: Technologijų ir tradicijų sintezė
Pirmą kartą išlipus bet kuriame Rytų Azijos didmiestyje, pasijusite kaip patekę į mokslinės fantastikos kūrinį. Daugelyje jų nerasite beveik nieko seno, nes viską sugriovė karai ir revoliucijos. Tuos miestus reikia ne pamatyti, o pajausti. Pavalgyti neužmiegančiuose naktiniuose turguose, stebėti naujai gimstančias tradicijas, unikalias subkultūras ir madas: šiuolaikiškas, bet visai kitokias nei mūsuose. Technologijos tenykščiams žmonėms yra įaugusios į kraują: nuo automatinių kavinių su maisto konvejeriais iki žaidimų automatų salonų ir elektroninio sporto TV ekranuose. Tai, kas pas mus yra egzotiška retenybė, ten yra kasdienybė. Tačiau sėkmingai gyvuoja ir daug senesnės, tūkstantmečius skaičiuojančios tradicijos: kinų feng šui ar kung fu, japonų kendo, manga, origamis ar arbatos gėrimo ceremonijos. Daugelis jų šiandien žavi viso pasaulio žmones, bet tik Rytų Azijoje jos yra \"savos\", visuotinai priimtos. Dar kitos Vakaruose beveik nežinomos, ir Rytų Azijoje yra vienintelės normalesnės progos jas išmėginti. Geriausia gėrėtis Rytų Azijos miestu vis dar yra Japonijoje, ypač Tokijuje, didžiausiame pasaulio mieste.
Ir visgi modernūs tankūs didmiesčiai tėra tik pusė Rytų Azijos žavesio. Rytų Azijos gyventojai be galo myli gamtą, ir netgi Honkonge, kur gyventojų tankumas yra 150 kartų didesnis nei Lietuvoje, beveik 80% ploto palikta neužstatyta pastatais. Tiesa, civilizacija visuomet bus arti. Reti išlikę Rytų Azijos „istoriniai miestai“ primena savotiškus lunaparkus: viskas pajungta turizmui. Tai turi savų pliusų: yra daug kitur neprieinamų galimybių patirti vietos gamtą ir kultūrą. Be to, dauguma turistų Rytų Azijoje yra ne užsieniečiai, tačiau po savo šalį keliaujantys vietos gyventojai. Vienas neabejotinas Rytų Azijos pliusas: iki daugelio turistinių taškų nuvažiuoti labai paprasta, nes žmonių ten tiek daug ir jie gyvena taip tankiai, kad viešasis transportas (daug kur greitieji traukiniai) kone visur kursuoja bent kas keliolika minučių. O jei kursuoja tik kas valandą, tai jau labai atoki, autentiška vieta. Na, o labiausiai Rytų Azija nepralenkiama saugumu.
Vidurinė Azija: Pokyčiai ir atradimai
Vidurinė Azija - tai Azijos dalis, kurią valdė Sovietų Sąjunga. Po Sovietų Sąjungos žlugimo pokyčiai ten buvo lėtesni nei pas mus ir netgi nei Rusijoje. Tačiau pamažu ir Vidurinė Azija keičiasi į gera, atsiveria pasauliui. Į daugelį jos šalių jau galima keliauti be sudėtingai gaunamų vizų. Nepaisant to, dar labai mažai kas keliauja, ypač iš Vakarų, nes jie nemoka rusiškai, o Vidurinėje Azijoje rusų kalba vis dar yra elito kalba ir dažnam - vienintelė užsienio kalba. O atrasti Vidurinėje Azijoje tikrai yra ką. Kaip ir didžioji dalis Azijos, Vidurinė Azija yra labai pigi. Tačiau klimatas ten yra vienas žvarbiausių: žiemomis ir -40 laipsnių temperatūros yra normalios, ypač Kazachijoje. Užtat vasaros yra labai karštos, tad geriausia keliauti pavasarį ar rudenį. Ta Vidurinės Azijos dalis, kuri stokoja naftos ir dujų (Uzbekija, Kirgizija, Tadžikija), yra labai skurdi, bet skurdas ten kitoks nei „trečiajame pasaulyje“: vis tiek yra normalios paslaugos (bent jau tokios kaip Lietuvoje 1995-2000 m.), higiena ir medicina.
Šiaurės Azija (Sibiras): Gamta ir atšiaurumas
Šiaurės Aziją paprastai vadiname Sibiru, ir ją visą valdo Rusija. Kadaise ten gyveno gausybė klajoklių tautų, tikėjusių į šamanistinius tikėjimus. Tačiau nuo maždaug 1600 m. iki maždaug 1750 m. vieną po kitos jas užkariavo caro armijos, paskui jas sekė rusų kolonistai, vėliau - tremtiniai (ir lietuviai), kuriuos čia atitrėmė rusai. Todėl Šiaurės Azija, Sibiras, greičiausiai visada ir liks Rusija: jokių nepriklausomybės judėjimų čia beveik nėra ir nebus. Sibiro miestai gana vienodi: kiek gražesnę carinę ar stalininę traukinių stotį supa dideli daugiabučių mikrorajonai. Įdomesnė ten gamta: retai gyvenama, daugelis vietų yra daugybė kilometrų nuo artimiausio kelio. Net kai kurios vietos, kurios galėtų tapti turistų traukos taškais, beveik nepasiekiamos, pvz., Kamčiatkos geizeriai. Tačiau kai kurios gamtos grožybės, pvz., Baikalo ežeras, yra arti kelių ir geležinkelių. Nors Rusija nėra labai brangi, keliauti į Sibirą brangu ir nepatogu - ilgi skrydžiai ar važiavimas traukiniu. Dėl visų šių priežasčių Sibiras turistams beveik nežinomas, o į kai kuriuos jo miestus Rusijos valdžia užsieniečių netgi neįleidžia. Bet kai kam tai - Sibiro žavesys.
Taip pat skaitykite: Istorijos ir skonių kaleidoskopas
Fudzijama (Fudžio kalnas): Japonijos simbolis
Fudzijama (Fudžio kalnas) vadinama vienu iš aukščiausių pasaulio kalnų, į kurį įkopti lengviausia. Japonai čia masiškai kopia šimtus metų, nes jiems šita viršūnė yra šventa vieta ir šalies simbolis. Todėl kopimas į Fudzijamą yra ne tik gamtos, bet ir kultūros mylėtojams. Takai į viršų yra apsupti „stočių“ su trobelėmis su savomis tradicijomis, kuriose nakvojama panašiai, kaip ir piligrimai prieš šimtmečius. Tai pusiau kalnas, pusiau šventa vieta. Į Fudzijamos viršūnę veda keturi maršrutai: populiariausias Jošidos takas, šiek tiek sudėtingesnis Fudzinomijos takas, dar sudėtingesni Subaširio ir Gotembos takai. „Stotis“ dažnai yra vieta, kur galima pernakvoti, įsigyti maisto ar gėrimų bei pasinaudoti tualetais. Į visų takų penktąsias stotis šiandien veda keliai, ten galima užkilti autobusais. Iki penktųjų stočių plyti šiuolaikiška Japonija, o nuo ten jau prasideda „tikroji Fudzijama“, mažai pakitusi per šimtmečius, kur galima eiti tik pėsčiomis. Takas aukštyn iš pradžių tolygiai kyla, vėliau, anapus medžių linijos, vis dažniau virsta lengvu „karstymusi uolomis“ (jokios technikos neprireikė, pakako kojų ir rankų), o šen bei ten virsta laiptais. Visos „trobelės“ yra labai panašios: takas ties kiekviena virsta nuostabiu balkonu, kurio vienoje pusėje yra pastatas, o kitoje - ilgas suolas su nuostabiais vaizdais. Vakare laukia vakarienė (japoniškas karis sėdint ant žemės), tada poilsio laikas (batus liepė sudėti į maišą, o po „savą balkoną“ galima vaikščioti specialiomis šlepetėmis, viduje - tik basomis). Paskui - miegas tokioje „medinėje kapsulėje“. Saulėtekį galima sutikti senojoje aštuntojoje stotyje, nes nuo ten jis taip pat nuostabus, o lipti iki viršūnės pasirodė smagiau šviesiai. Leidžiantis nuo viršūnės galima pasirinkti kitą kelią - dirbtinį, kuris pastatytas „buldozeriais“ vadinamoms vikšrinėms mašinoms, į aukštesnes stotis užvežančioms maistą, gėrimus ir kitką. Fudzijamos viršūnę japonai supranta kiek kitaip nei kiti. Jiems viršūnė yra visas kraterio pakraštys, maždaug 3700 m virš jūros lygio, nuo kurio į vieną pusę matosi šiuolaikinė Japonija, o į kitą - ilgai užgesęs (paskutinis išsiveržimas - 1707 m.) gilus krateris. Dažniausi du kopimo į Fudzijamą variantai: per vieną dieną arba su nakvyne trobelėje.
Rytų Azijos klimatas
Rytų Azijos klimatą lemia per metus besikeičiantys vėjai, vadinami musonais. Žiemą pučia šalti ir sausi vėjai iš Azijos žemyno gilumos. Upės ir ežerai užšąla, o žmonės nuo šalčio ginasi vatiniais drabužiais. Augalai nustoja augę. Vasarą, atvirkščiai, šiltas atogrąžų oras išplinta toli į šiaurę.
Kinija: Senovės kultūros ir mokslo lopšys
Europiečiai senovės kultūros ir mokslo lopšiu laiko Viduržemio jūros regioną. Deja, nedaugelis žino apie Rytų Azijos kultūros ir mokslo laimėjimus. Kinija yra viena seniausių pasaulio valstybių, kurios istorijai daugiau nei 4000 metų. Daug anksčiau už europiečius kinai pradėjo naudoti porcelianą, šilką, popierinius pinigus ir raštą. Nuo seno kalnuose vertėsi terasine žemdirbyste, naudodami patvenktų upių vandenis. Jau III a. pr. Kr. Tūkstantmečius šilko kelias buvo vienintelė transporto arterija, jungusi Kiniją su Vakarų šalimis. Jau VIII a. Kinijoje pradėtas leisti laikraštis „Sostinės žinios“, kuriame buvo spausdinami valdovo įsakai, įstatymai ir pranešimai apie svarbiausius įvykius. Milžiniškai valstybei valdyti reikėjo daug raštingų žmonių. Dideliuose miestuose veikė mokyklos, kuriose mokėsi šimtai jaunuolių. Buvo leidžiami žemdirbystės ir amatų vadovėliai. Kinijoje viduramžiais buvo rašomi metraščiai ir istorinės knygos. Kinijoje klestėjo tapybos ant šilko menas. Ilguose šilko ir popieriaus ritiniuose buvo tapoma dažais arba juodu tušu. Mėgstamiausias dailininkų darbų motyvas - gamta. Didelio meistriškumo buvo pasiekę kinų skulptoriai, sugebėdavę labai tiksliai perteikti žmogaus veido bruožus ir nuotaikas. Apie kinų architektų meistiškumą liudija jų kūriniai - rūmai ir šventovės, vadinamos pagodomis. Pagodos - tai grakštūs, bokštų pavidalo statiniai. Labai išvystyta buvo kinų medicina. Daugiau nei 2000 metų Kinijos kultūrą veikia Konfucijaus ir jo šalininkų filosofija.
Japonija: Tradicijų ir modernumo harmonija
Pagalvojus apie Japoniją, daugeliui prieš akis iškyla idiliški gamtos vaizdai, japoniški sodai ir kimono vilkinčios geišos. Tai visai kitokio gyvenimo būdo ir kitos kultūros šalis - moderni valstybė. Labai aukšto ekonominio lygio ir daug gyventojų turinčioje Japonijoje kasdieniniame gyvenime laikomasi senovės papročių ir tradicijų, gerbiamas kultūrinis palikimas. Japonai yra itin darbštūs, kantrūs, moka sumaniai perimti kitų šalių tradicijas ir neprarasti savųjų. Japonai nepaprastai myli gamtą. Tai atsiskleidžia įvairiose gyvenimo srityse, ypač šventėse, kai garbinami gamtos reiškiniai. Japonijoje gausu budistų šventyklų-pagodų, iš kurių žymiausia yra Todaidzio šventykla Naroje. Japonija garsi savo teatro tradicijomis. XIV a. susiformavo No teatras, apjungiantis muziką, šokį ir vaidybą. XVII a. atsirado Kabuki teatras, kuriame moterų vaidmenis atlikdavo vyrai. Japonijoje labai paplitęs puokščių komponavimo menas - ikebana. Jį išmano kiekviena japonė, nes tai yra mergaičių bendrojo lavinimo dalis. Puokšte iš kelių žiedų ir šakelių išreiškiama dangaus, žemės ir žmogaus vienovė. Iš Japonijos kilo bonsai. Geiša japonų kalba reiškia meno žmogų. Šios profesijos merginos samdomos pokyliams vesti ir dirba restoranuose. Norinti tapti geiša japoniukė turi ilgai mokytis. Tam šalyje yra specialių mokyklų, į kurias priimamos septynerių metų mergaitės ir mokomos iki dvidešimt metų. Mokoma muzikos ir šokio meno, elgesio kultūros, literatūros, dailės, arbatos gėrimo ritualo, iškalbos ir kaligrafijos. Šalyje vyrauja sintoizmas - religija, garbinanti gamtos reiškinius ir neturinti šventųjų raštų bei dievybių. Dieviškumas žmogui reiškiasi gamtoje. Šios religijos išpažinėjai garbina šaltinius, upes, medžius, sodus ir kalnus. Aukščiausią Japonijos kalną Fudžijamą sintoistai laiko šventu. Sintoizmo religijoje itin reikšmingas protėvių ir Saulės garbinimas. Kita vyraujanti religija - budizmas, kur garbinamas „anas pasaulis“, į kurį atviras kelias kiekvienam, jei vykdys svarbiausius Budos įsakymus: nežudyti, nevogti, nemeluoti ir nenutraukti santuokos. Asketiškas gyvenimas ir meditacija yra kelias, vedantis į prašviesėjimą ir išsivadavimą iš kančių. Trečia religija - konfucionizmas - perimta iš kinų, kur svarbiausios žmogaus vertybės: žmogiškumas, gerumas, senų tradicijų laikymasis ir savęs tobulinimas.
Kinų išradimai
IV a. pr. Kr. rašte tyrinėtojai perskaitė, kad mineralų ieškotojai Zhengo miške orientavosi pagal „pietinę rodyklę“. Tai buvo ant medinio arba bronzinio skritulio pritvirtintas geležinis įmagnetintas šaukštelis. Jis lengvai sukiojosi ir visada nukrypdavo šiaurės-pietų kryptimi. Vėliau šaukštelį pakeitė plona geležinė adata, kuri buvo naudojama, kol išsimagnetindavo. Adata balansuodavo ant piršto nago arba ant vandens paviršiaus. Imperatorius, „Dangaus sūnus“, troško nemirtingumo ir įsakė mokslininkams sukurti gėrimą, kuris garantuotų amžiną gyvenimą. Salietros, sieros ir medaus mišinys - „aukso gėrimas“ - turėjo suteikti imperatoriui nemirtingumą. Sumaišius visus paruoštus komponentus, įvyko baisi reakcija - sprogimas, nudeginęs rankas ir veidus. Pirmasis žemės drebėjimų registravimo aparatas, vadinamas seismografu, buvo išrastas 132 m. Aparatui suvirpėjus, viduje įtaisytas virbas atidaro vieno iš aštuonių drakonų nasrus. Rutuliukas įkrenta į apačioje tupinčios rupūžės gerklę, rodydamas, kurioje pusėje vyksta žemės drebėjimas. Kinų geografai ir jūrininkai buvo parengę ir naudojosi smulkiais, gana tiksliais Pietryčių bei Pietų Azijos jūrų pakrančių žemėlapiais. XV a. pr. imperatoriaus pasiuntiniai laivais pasiekė Indiją, Iraną, pietinę Arabijos pusiasalio dalį ir net Afriką. XVI a. pr. pirmąjį pasaulyje mechaninį laikrodį sukūrė budistų vienuolis Ji Ching 725 metais. Laikrodžio pagrindas buvo vertikalus vandens ratas, vietoj menčių pritvirtinti dubenėliai vandeniui. Ratas pasisukdavo, kai vienas dubenėlis prisipildydavo svorio, ratas per vieną atžymą pasislinkdavo pirmyn, tada jį vėl sulaikydavo virbas, kol kitas dubenėlis prisipildydavo vandens ir t. t. Ji Chingo laikrodis beveik iš karto sugedo. Su Songo 1092 metais suręstas laikrodis su panašiu mechanizmu veikė beveik 50 metų. Laikrodis buvo smulkiai aprašytas. Jis buvo apie 12 metrų aukščio, ratas suko du žvaigždžių padėčiai stebėti skirtus gaublius, čia dar buvo ir penkiaaukštė pagoda, kurios lange kas valandą pasirodydavo vis kitos figūros.
Taip pat skaitykite: Atraskite Azijos saldumynus
Įdomūs faktai apie Aziją
- Seikano geležinkelio tunelis Japonijoje yra ilgiausias geležinkelio tunelis.
- Aukščiausia skulptūra pasaulyje yra bronzinė Amida Buda Usiku mieste Japonijoje. Ji yra 120 m aukščio ir sveria daugiau kaip 1 000 tonų. Statulos viduje yra meditacijos ir dvasinio tobulinimosi kambariai.
- Uždraustasis miestas - Didžiausi rūmai Kinijoje, užimantys 1 kv. km plotą. Tai buvo imperatoriaus, jo šeimos ir tarnų namai. Uždraustojo miesto statybą pradėjo Mingų dinastijos imperatorius Jong Le. Miestas buvo vadinamas Uždraustuoju, todėl kad paprasti žmonės į vidų nebūdavo įleidžiami. Šiandien Didžiausi rūmai pasaulyje yra muziejus, į kurį gali patekti visi.
- Didžioji Kinų siena yra ilgiausia siena, siekianti 6000 km. Kinai šią sieną įsivaizdavo kaip drakoną, ginantį jų šalį nuo šiaurėje gyvenusių karingų genčių.
- Seniausia monarchija yra Japonijos imperatoriai. Manoma, kad jie pradėjo valdyti 40 m. pr. Kr.-10 m. pr. Kr. Senovės Japonijos žmonės tikėjo, kad jų salas sukūrė Saulės deivė. Saulės deivės sūnus Jamato suvienijo žmones, ėmė juos valdyti ir tapo pirmuoju imperatoriumi.
Kinų papročiai
Kinai labai negražiu dalyku laiko valgyti dideliais kąsniais, kaip tai kartais daro europiečiai. Jie labai didelę reikšmę teikia geram žmogaus išauklėjimui ir gražioms manieroms - elgsenai. Jie visi yra labai mandagūs žmonės ir vaikus auklėja vienodo, nepaprasto mandagumo dvasioje. „Geras kinas, - pasak jų, - pirmiausiai privalo visur rodyti savo mandagumą“, ir jie savitarpy iš tikro laikosi tos taisyklės - ypač mandagūs jų kaimiečiai. Kinai moko savo vaikus, kad būtų visuomet linksmi ir nesiraukytų, bet šypsotųsi. „Juo piktesnis esi, juo būk mandagesnis ir daugiau šypsokis“, - moko kinai. Niekumet nesiguosk kitam savo vargais. Nesigirk savo turtais ir jų nerodyk. Save mažink, kitą didink ir aukštink. Nepasakok niekam dalykų, kurie gali būti nemalonūs. Nesigėdink savo pavargusių giminių ir nusikaltėlių. Kinijos kaimiečiai ir miestiečiai turi daug papročių, kurie yra griežtai priešingi europiečių papročiams. Kinų vyrai nešioja sijonus, o moterys - kelnes. Sako, kad jie įsivedę tą paprotį apginti savo moteris nuo įsibrovėlių ir užkariautojų. Vakaruose liemenė nešiojama po viršutiniais drabužiais, o kinai liemenę užsivelka ant viršaus visų drabužių, kad ji juos geriau prispaustų prie kūno. Vyrai dėvi ilgas kojines, o moterys - trumpas. Kinų kurpės juodos ar tamsios spalvos, o kraštai pablukinti. Kinų gedulo spalva yra balta, o ne juoda. Baltoji vėliava reiškia karo veiksmų pradžią, o raudona - taiką. Kinai sveikindamiesi patys save krato už rankų. Sakydami „taip“, krato galvą, o sakydami „ne“, linksi ja, kaip mes sakydami „taip“. Gyvenime kinai laiko nepadoriu dalyku garsiai kalbėti. Kinai gydytojams moka, kol jie sveiki, susirgę nieko nemoka - gydytojai privalo dykai gydyti. Užuot ploję katutes, kinai čiaupnoja lūpomis. Skubintis santykiuose su kitais žmonėmis Kinijoje laikoma labai negražiu dalyku. Kinai nededa svarbos kūno gražumui, pirmenybę jie atiduoda išminčiai.
Japonų papročiai
Japonai labai mėgsta švarą. Jų įprasta du kartus per dieną visą kūną nusiprausti, o vieną kartą tai būtinai po darbo. Maudosi visi kartu: vyrai, moterys ir vaikai, visi pliki. Japonai, o ypač japonės, labai dideli dabitos. Tarp jų nuo seniausių laikų yra įprasta baltintis veidus, juodintis antakius ir raudonintis lūpas, o ištekėjusioms moterims juodintis ir dantis. Labai daug reikšmės jos deda plaukų šukavimui. Jų plaukai pastatyti kuodais ir kartu išlankstyti dideliais kuokštais. Japonai turi labai gražių ir įspūdingų apeigų. Numirusius jie laidoja tik naktį. Japonai labai myli vaikus: labai puošia, rūpinasi ir po daug jų turi. Japonai yra labai mandagūs žmonės. Mandagumą jie yra pasiskolinę iš kinų. Japonas, sutikęs japoną, nepraeis nepasisveikinęs. Tačiau Japonijos žmonės išsiugdė žiaurų charakiri paprotį (savo pilvo perskrodimas peiliu ir žarnų paleidimas) ir nepaprastą drąsą kitų tautų žmonių žudyme.
tags: #rytų #ir #pietų #azijos #gamta #ramusis