Šakotis: tradicijos, receptai ir įdomybės apie lietuvišką konditerijos paveldą
Šakotis - neatsiejama lietuviško šventinio stalo dalis, turintis gilias istorines šaknis ir išskirtinę išvaizdą. Šis saldus kepinys, kepamas bene visoje Europoje nuo XV amžiaus, Lietuvoje įgavo ypatingą reikšmę ir tapo savotiška šalies vizitine kortele.
Šakočio istorija ir kilmė
Šakotis, įrašytas į Gineso rekordų knygą 2015 m., yra pripažintas Lietuvos vizitine kortele, o šio saldaus konditerijos gaminio šaknys galimai siekia dar XV amžių. Šiandien šis kepinys, kepamas Lietuvoje, pasaulyje neturi sau lygių analogų. Nors dažnai teigiama, kad šakočius į Lietuvą atvežė vokiečiai, todėl jis kartais vadinamas „Baumkuchenu“ ar „Bankuchenu“, tačiau UAB „Romnesa“ savininkas Romualdas Spulis, ilgus metus kepantis šakočius, su tuo nesutinka. Jis pabrėžia, kad lietuviškas šakotis skiriasi nuo vokiškojo tiek kepimo principu, tiek išvaizda ir skoniu.
R. Spulis teigia, kad tradicinio šakočio istorija yra įdomi ir siekia akmens amžių. Anot jo, kepimo principas atkeliavo iš tų laikų, kai žmonės išmoko kepti mėsą sukdami virš liepsnos, o duoną - ant įkaitintų akmenų. Pridėjus kiaušinių į duonos tešlą ir pradėjus ją vynioti ant iešmo, atsirado būdas kepti šakočius, kuris naudojamas ir šiandien. Manoma, kad šį būdą Europoje paskleidė romėnai.
Šakočio kepimo tradicijos ir muziejus
Su šakočių kepimo tradicijomis galima susipažinti atvykus į Romualdo Spulio įmonei priklausančius restoranus. Šalia Druskininkų įrengtas vienintelis pasaulyje šakočių muziejus. Pagrindinis muziejaus eksponatas - šakotis, Gineso rekordininkas, kurio aukštis siekia 3 metrus 72 centimetrus, o svoris - beveik 86 kilogramus. Šis milžiniškas šakotis buvo iškeptas 2015 metais, sumušant aukščio rekordą, priklausiusį švedams, ir svorio, priklausiusį prancūzams. Muziejuje lankytojai gali sužinoti, kaip kepamas šakotis, kokie produktai naudojami, susipažinti su senosiomis kepimo tradicijomis ir sudalyvauti parodomojoje edukacinėje programoje, kurioje pasakojama apie šakočio ir „baumkucheno“ skirtumus, kokį šakotį kepė mūsų protėviai ir koks buvo mėgstamiausias kunigaikštienės Barboros Radvilaitės desertas.
Šakočių kepimo paslaptys iš kartos į kartą
Jolantos šeimoje šakočiai kepami pagal tą patį receptą jau beveik šimtą metų. Jolanta pasakoja, kad pirmoji šakočius kepė jos senelė, vėliau žinias perėmė krikšto mama, o galiausiai tradicijas tęsė ji pati. Ji atskleidžia, kas kepime yra svarbiausia, ir pasakoja, kad namuose visuomet būdavo šakočių, nes netoliese gyveno krikšto mama. Kartu su mama Jolanta surinkdavo naminius kiaušinius, grietinę, sviestą ir veždavo pas krikšto mamą, kad iškeptų šakočius. Nors būdama vaikas, ji dar negalėdavo formuoti „ragiukų“, tačiau sukdavo volą, kol mama su krikšto mama pildavo tešlą ant audeklo.
Taip pat skaitykite: Viskas apie šakočio gamybą
Dabar, pati kepdama šakočius, Jolanta prisimena gražius ir erdvius krikšto mamos namus. Ji teigia, kad šį procesą sieja su savo mama ir krikšto mama, kurios tarsi laimina ją iš dangaus. Jolanta pasakoja, kad jos senelė kepdavo šakočius ant laužo, ir prisimena perėjimą nuo šakočių kepimo ant laužo prie kepimo naudojant elektrą. Receptas yra nekeičiamas jau maždaug 100 metų, o reikšmingi yra ne tik ingredientai, bet ir pati kepimo strategija. Jolantos šakočiai yra unikalūs dėl išskirtinio kepimo būdo.
Jolanta teigia, kad jų šakočiai yra kitokie nei kitų, o pirkėjai klausia, kodėl jų šakočių ragai yra kitokie. Kartais dukra pafilmuoja šakočių kepimo procesą, tačiau žmonėms parodoma tik kaip šakotis sukasi ir kaip paprastai pilama tešla, nes tikrieji veiksmai yra specifiniai ir saugomi paslaptyje.
Šakočių kepimo kuriozai ir pamokos
Jolanta prisimena atvejus, kai šakočių iškepti nepavyko. Po 10 metų pertraukos, kai šeima nekepė šakočių, pradėjus vėl kepti, buvo sunku iškepti ragus, todėl tokius šakočius valgydavo patys arba dalindavo draugams ir giminėms. Buvo atvejų, kai į šakotį buvo įdėta tik pusė reikiamo cukraus kiekio arba sudegintas audeklas, ant kurio kepami šakočiai. Tačiau palaipsniui, kepant ir tobulėjant, šeima atrado savo kepimo būdą ir dabar džiaugiasi išskirtiniais šakočiais.
Šakočių kepimas - šeimos verslas
Jolantos dukros taip pat perėmė šakočių kepimo paslaptis ir įsitraukė į verslą. Viena iš dukrų net paliko savo geras pareigas, kad galėtų užsiimti šakočių kepimu. Jolanta džiaugiasi, kad ne tik dukros, bet ir anūkai prisideda prie šakočių kepimo darbų. Ji prisimena, kad pačiais pirmais šakočių kepimo metais kartu su savo anūku tešlą maišė mediniu šaukštu. Šiuo metu vyresnieji anūkai, kuriems yra 13-15 metų, reikalui esant visuomet prideda savo pagalbos ranką.
Klientų atsiliepimai ir vertinimas
Jolanta džiaugiasi, kad klientai puikiai atpažįsta šakočių skonį ir neretai pasidalija nuotraukomis, kur atsiduria žymieji desertai. Klientai labiausiai vertina šakočių grožį, kokybę ir prašo išlaikyti senąjį receptą. Taip pat žmonės vertina išskirtinę šakočių išvaizdą ir didelius ragus. Užsakymų skaičiumi šeima nesiskundžia, ypač prieš šventes, kuomet reikia neprastai paplušėti, kad visi klientai liktų patenkinti.
Taip pat skaitykite: Šakočio receptai
Šakočio gamybos procesas ir receptai
Daugybę metų Ignalinoje šakočius kepanti Marytė sako, kad nors šis desertas laikomas prabangiu, jo gamybai užtenka vos kelių ingredientų. Į tešlos sudėtį įeina tik penki produktai, o svarbiausias iš jų - kiaušiniai. Šakotį galima išsikepti ir namuose, tik tam reikia specialios įrangos: židinio, iešmo, formos ir samčio. Šeimininkė įkaitina formą ir į skardą supila tešlą. Palaukus, kol iškeps pirmas sluoksnis, pilamas antrasis. Taip kartojama, kol šakotis įgauna reikiamą tūrį. Anksčiau, kai nebuvo varikliukų, dirbo du žmonės: vienas sukdavo iešmą, kitas pildavo tešlą. Baigiant kepti šakotį, varikliukus reikia išjungti ir sukti jį rankiniu būdu, kad nepradėtų svilti. Šakočių kepimas reikalauja itin didelio kruopštumo.
Lietuvių auksarankių dėka atsirado rageliai, kuriuos mes beveik vieninteliai pasaulyje turime, taip pat atsirado trapus šakotis. Nors šakočiai neretai pavadinami bankuchenais ar baumkuchenais, tačiau tai visiškai skirtingi kepiniai. Baumkuchenas neturi ragelių, o prapjovus jo pagrindą yra matomos rievės.
Šakočio pyragui reikės: 1 a.š. vanilinio cukraus, 3 v.š. grietinės, 150 g krakmolo, 200 g miltų, 7 kiaušinių, 350 g cukraus, 350 g sviesto. Visi produktai turi būti kambario temperatūros.
Ingredientai: 60 kiaušinių; 2 kg aukščiausios rūšies kvietinių miltų; 1,5 kg cukraus; 1,5 kg sviesto; 900 g grietinės; 10 g vanilinio cukraus.
Paruoškite šakočio masę: Kiaušinių trynius atskirkite nuo baltymų. Sviestą išsukite su cukrumi bei vaniliniu cukrumi. Maišykite, kol cukrus ištirps. Sudėkite kiaušinių trynius. Palaipsniui berkite miltus, maišant, kol gausis vientisa masė. Tada supilkite grietinę ir vėl išmaišykite iki vientisos masės. Baltymus išplakite ir lėtai sudėkite į tešlą.
Taip pat skaitykite: Šakočio pyrago gamyba
Iškepkite šakotį: Kepimo formą-veleną apvyniokite kepimo popieriumi ir virvele, aptepkite sviestu. Sukdami veleną pilkite tešlą, kad pasidengtų visas ritinėlis. Tešlą pilkite sluoksniais, vis sukant. Kartais padarykite staigesnius judesius tam, kad gautųsi rageliai - spygliai. Taip kepkite, kol sunaudosite visą paruoštą tešlą. Iš nurodyto kiekio ingredientų iškepamas 70 cm aukščio šakotis, kurio svoris apie 5 kg.
"Romnesa" įmonės indėlis į šakočių gamybą
Šakočio receptu pasidalinusiai ir projekte „100 tortų Lietuvai“ dalyvaujančiai įmonei „Romnesa“ priklauso ir didžiausio pasaulyje šakočio rekordas. 2015 m. iškepto milžiniško šakočio aukštis - 372 cm, apimtis storiausioje vietoje - 302 cm, svoris - 85,8 kg. Tai sunkiausias, aukščiausias ir storiausias šakotis Lietuvoje, kuris kepė vieną valandą ir keturiasdešimt minučių. Rekordinio šakočio kepimui buvo suprojektuota ir pagaminta speciali įranga: keturių metrų ilgio malkomis kūrenama krosnis, 4 m ilgio ir apie 1,5 m pločio skarda tešlai bei 3,7 m aukščio kūgis.
„Romnesa“ per metus sudaužo iki 3 mln. kiaušinių. „Turime netgi kiaušinių daužytojo etatą. Toks darbuotojas per pamainą sudaužo iki 12 tūkst. kiaušinių. Prie jo darbo vietos stovi ženklas: „Vyrams praeiti draudžiama. Būkite atsargūs“, - juokėsi R. Spulis.
Verslo pamokos iš R. Spulio
R. Spulis mano, kad svarbiausia yra idėja, komanda ir partneriai. Jam pasisekė suburti žmones, kurie idėją gali paversti kūnu ir nuolat kelti produkcijos kokybę. Taip pat jis pasitikėjo prekybos vietomis, kurios jį užaugino, o jis pateisino jų lūkesčius. Anot R. Spulio, svarbu viskas: talentas, avantiūrizmas ir drąsa.
Šakočių įvairovė prekybos centruose
Prekybos tinklo „Maxima“ komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorė Ernesta Dapkienė teigia, kad lietuviškas šakotis - tarsi karūna ant šventinio stalo. Gruodį nuperkama pustrečio karto daugiau šakočių nei kitais mėnesiais. „Maximos“ parduotuvėse galima rasti apie 30 skirtingų šakočių: tradicinių, trapių, sviestinių ir kaimiškų, taip pat iš grikių miltų ar su špinatais. Patys populiariausi šakočiai - 1 kilogramo ir 500 gramų pakuotėse.
Alternatyvūs šakočio receptai ir panaudojimas
Tinklaraštininkė Ilona dalijasi tobulo pyrago receptu, kurio skonis prilygs legendiniam šakočiui. Taip pat, jei po šventės liko šakočio, iš jo galima pasigaminti kitą desertą. Pavyzdžiui, šakotį galima sutrupinti gabaliukais ir sumaišyti su migdolų drožlėmis, spanguolėmis, grietinėle, kokosų drožlėmis ir baltuoju šokoladu.
tags: #romnesa #sakocio #kepimo #receptas