Regina Ivanauskaitė: Dienos iš fragmentų
Šis straipsnis - tai mozaika, sudaryta iš skirtingų šaltinių, kuriuose atsiskleidžia Regina Ivanauskaitė, jos gyvenimo akimirkos ir veikla. Tai tarsi dienos receptas, pagamintas iš atsitiktinių ingredientų, tačiau leidžiantis pajusti jos asmenybės skonį.
AIBĖS žaidimas ir asmens duomenų viešinimas
Pradėkime nuo netikėto sąryšio su prekybos tinklu AIBĖ. Aljansas AIBĖ, UAB, organizavo žaidimą „GERIAUSIO AIBĖS PIRKĖJO STIPENDIJA“, kuriame galėjo dalyvauti visi Lietuvos Respublikos gyventojai, išskyrus tam tikras išimtis. Žaidimo prizinis fondas buvo įspūdingas - 8000 kuponų, kurių bendra vertė siekė 80 000 EUR. Registruodamiesi žaidime, dalyviai automatiškai sutiko, kad jų asmens duomenys (vardas, pavardė) būtų viešinami skelbiant laimėjimą. Prizų laimėtojai buvo renkami iš prieš tai buvusių dviejų savaičių užregistruotų pirkimo kvitų. Norint atsiimti prizą, laimėtojas turėjo atsiųsti organizatoriui laimingo kvito nuotrauką, kurioje matytųsi kvito numeris ir pirkinių sąrašas.
Šis faktas, nors ir netiesiogiai susijęs su pačia Regina Ivanauskaite, atspindi tam tikrą šiuolaikinės visuomenės tendenciją - asmens duomenų viešinimą ir sutikimą su tuo, dalyvaujant įvairiose akcijose ar žaidimuose.
K. Donelaitis ir Vydūnas: sąsajos ir skirtumai
Pereikime prie intelektualesnės temos - sąsajų tarp Kristijono Donelaičio ir Vilhelmo Storostos-Vydūno. Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis ir Vilhelmas Storosta-Vydūnas - lietuviškojo žodžio Mažojoje Lietuvoje riteriai. Jonas Grinius Vydūną yra įvardijęs kaip „Donelaičio tėviškės jaunesnįjį sūnų“. Donelaitikoje Vydūnas dažniausiai prisimenamas svarstant „Metų“ lietuviškumą ir šio krašto kultūrą. Straipsnio autoriai K. Donelaitį ir Vydūną laiko baltiškosios kultūros atstovais, prie kurių priskiria ir Immanuelį Kantą, Nikolajų Koperniką, Johanną Gottfriedą Herderį, E. T. A. Hoffmanną. Kunigui Stasiui Ylai K. Donelaitį primena ne tik Vydūnas, bet ir vyskupas Pranciškus Būčys bei Stasys Šalkauskis: „Kiekvienas iš jų buvo panašus į Donelaitį moralistas, tik savu būdu ir savu laiku“. Vytautas Kavolis K. Donelaičio ir Vydūno kūryboje įžvelgia panašumų, kuriuos pirmiausia sieja su liuteronų tikėjimo tradicija. Tai individualus Švento Rašto interpretavimas ir santykis su Dievu, metafizinės lyčių lygybės deklaravimas, dvasinės asmenybės laisvės užuomazgos, kurias kaip sau-žmogaus koncepciją išplėtojo ir įtvirtino Vydūnas. „Įdomu tai, kad Vydūnas sau žmogaus atsiradimą įžvelgia tame pačiame laikotarpy ir ten pat, kaip ir Donelaitis, kalbėjęs apie „savavalninkus“, t. y. XVIII a. viduryje, toje pačioje Prūsų Lietuvoje“. Viktorija Daujotytė, didįjį hegzametro meistrą gretindama su Vydūnu, pabrėžia esminį jų rūpestį - tautinės tapatybės ir žmoniškumo puoselėjimą: „Ir vienam, ir kitam didžiausia vertybe atrodo savų papročių, savos kalbos laikymasis, blaivus, nuovokus gyvenimas“. O šios dvi svarbios vertybės viena nuo kitos neatsiejamos: „Taigi nuo Donelaičio ligi Vydūno ėjo ta pati mintis, kad tautybės išlaikymas grindžia tautos moralę“.
Vydūnas apie K. Donelaitį pirmą kartą turbūt „viešai prabilo istoriosofiniame 1911 m. traktate „Mūsų uždavinys“, kuriame įvertina K. Donelaičio indėlį stiprinant lietuviškumą ir apgailestauja, kad poeto kūriniai ilgai buvo menkai prieinami tautai. Vydūnas apie K. Donelaitį rašė ir jo „Metų“ ištraukas spausdino savo leistame žurnale „Jaunimas“, o artėjant jubiliejiniams K. Donelaičio metams „Prūsų lietuvių savaitraštyje“ publikavo didesnės apimties straipsnį „Donelaitis - poetas“. Tais metais buvo renkamos aukos K. Donelaičio paminklui, tad Vydūnas, įvertindamas jo indėlį tautos kultūrai, rašė, kad mes nusikaltę poetui, skyrę jam pernelyg mažai dėmesio. „Metus“ mąstytojas traktavo kaip paminklą lietuviškumui ir tai ragino įvertinti: „Statykim širdin paminklą, kurį jis pats mums yra palikęs. Ir mes tarnausime kuo geriau tautos pažangai“. Vydūnas žavėjosi „Metų“ išraiškos tikslumu ir ypatinga žodžių tvarka, jų „judėjimu - guvumu“, ritmu; pasak jo, poetas - ne stebėtojas, jis ne pasaulio paviršiuje, bet gelmėje; K. Donelaitis ne stebi būrų gyvenimą, bet „su jais argi tiesiog jais gyvena“. Mąstytojas spėjo, kad šis kūrėjas būrams skaitydavo ar gal net mintinai deklamuodavo savo „Metus“. „Ir žmonės matė savo gyvenimą [lyg] veidrodyje. Aiškus jis jiems pastojo. Donelaitis jį jiems parodė. O tai poeto uždavinys“.
Taip pat skaitykite: Kurorto skonio kelionė su Regina Druskininkuose
Į kai kuriuos K. Donelaičio kūrybos aspektus Vydūnas žvelgė kritiškai ir straipsnyje netgi iškelia klausimą, ar išties jis yra didis poetas. Abejones pagrindžia tuo, kad K. Donelaitis rašęs daugiau apie menkus žmonių buities dalykus (kreipė dėmesį į gyvenimo mažmožius ir net menkumus), o nesigilino į „didžius žmonių arba tautos klausimus“. Čia pat ir paaiškina: „Neturėjo tam dvasios.“ Vydūnui nepatiko K. Donelaičio pasakojimai apie lietuvininkų nedorybes ir kalbėjimas apie negatyvius dalykus apskritai, ypač - pasakėčia apie šūdvabalį. Vis dėlto tokį K. Donelaičio kalbėjimą pateisina - kaip raginimą suprasti, susivokti, kas gera ir kas bloga, ir „nusikreipti“ nuo to, kas yra žema, niekinga. Į šias Vydūno abejones ir K. Donelaičio „žemą stilių“ dėmesį atkreipė Saulius Žukas: „Vydūnas visai pagrįstai konstatuoja Donelaičio pasakėčios paradoksalumą, tik gaila, kad jį neigiamai vertina“. Savo straipsnį pavadinęs paties Vydūno ištarme, S. Žukas jame įžvelgia pasakėčios apie šūdvabalį idėjas, kurios, beje, buvo svarbios ir Vydūnui - tai buvimas savimi ir apsimetinėjimas, religinė veidmainystė ir pan.
Knygoje „Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1770 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis“ Vydūnas išryškina lietuvišką poeto mąstymą, žmogaus atsakomybės gamtai pajautą, tautinės tapatybės išlaikymo svarbą, gyvojo tikėjimo reikšmingumą (suvokiant tai kaip Dievo valios, galios ir malonės priėmimą), akcentuoja lietuvių kalbos unikalumą. Pasak mąstytojo, kalboje „glūdi senųjų laikų žmonių ypatumų apraiškos. O tai yra didžio svarbumo. Lietuviams tuo palaikytos tos žmoniškumo vertybės, kurios dabarties tautose retai ar visai nebsireiškia“. Taip Vydūnas paaiškina ir svarbią lietuvių tautos misiją apreiškiant žmoniškumą, nes ši duotybė glūdinti senojoje lietuvių kalboje.
K. Donelaitį (1714-1780) ir Vydūną (1868-1953) skiria daugiau nei šimtmetis, bet abu jie - svetimos kalbos ir kultūros ujami lietuvininkai - susidūrė su panašiomis problemomis ir iššūkiais. Prūsijoje po didžiojo maro buvo užimamos ištuštėjusios apylinkės - į jas kėlėsi įvairių tautybių žmonės. Pasak to meto istoriko Augusto Lucano, Europoje nebuvo kito tokio krašto, kur būtų toks didelis „gyventojų, kalbų, religijų, papročių ir mąstymo būdų įvairumas kaip Prūsijoje“. Vykdant aktyvią germanizacijos politiką, lietuvininkai atsidūrė ypač blogoje padėtyje. Lietuvininkų žemes kartu su kitu jų turtu valdininkai galėjo lengvai nusavinti ir perduoti kolonistams. Lietuvių būrų niekinimas, smurtas prieš juos ir diskriminavimas K. Donelaičiui buvo gerai pažįstamas.
K. Donelaičio ir Vydūno epochų panašumą „Lietuviškuose fortepijonuose“ atskleidė Johannesas Bobrowskis - jis „sąmoningai perkelia skaitytoją į XVII a., išryškindamas šios epochos visuomeninio-socialinio gyvenimo vaizdą, kuris tiesiogiai primena Antrojo pasaulinio karo išvakarių aktualijas“. K. Donelaičio patirtus žiaurumus, kraštą užplūdus rusų kariuomenei 1766 m., Franzas Oskaras Tetzneris lygina su kur kas didesniais žiaurumais, kuriuos to krašto žmonės patyrė 1914 m. Karo žiaurumai skatino K. Donelaitį ir Vydūną tai apmąstyti, ir abu savo laiką yra pavadinę „netikėjimo laikais“. Vykstant karui, abiem yra tekę pasitraukti į girią: K. Donelaičiui - vengiant susidūrimo su žiaurumu pasižymėjusiais rusų kareiviais, Vydūnui - sovietų armijai naktimis bombarduojant Tilžę. Karo veiksmams nurimus, lietuvininkai Prūsijoje (ir XVII a., ir XX a. pirmoje pusėje) susidūrė su aktyviais germanizacijos procesais. Ir tik keli vokiečių šviesuoliai domėjosi čia nykstančia lietuvininkų kalba ir savita jų kultūra, užrašinėjo liaudies dainas. Anot Mykolo Biržiškos, XVII a. įsigalėjus krikščionybei, „pamažėl nykstant senovės būdui, papročiams“ ir „stabmeldystės liekanoms“, vokiečiai būrų kultūrą ėmė netgi idealizuoti. „Pirmiau šviesuomenė niekino stabmeldžių lietuvių kultūrą; dabar ji ėmė jąja gėrėtis“. Tai galėjo padrąsinti ir K. Donelaitį - parodyti „Metuose“ panteistinę būrų pasaulėžiūrą ir jų tikėjimą, savitą kultūrą.
Kolonizacijos metu Prūsijoje prieglobstį susirasdavo ne tik įvairių tautybių ir papročių žmonės, bet ir persekiojamų konfesijų, sektų nariai. Pasak Leono Gineičio, konfesijų įvairovė ir jų maišatis lėmė tai, kad čia buvo laisviau pasirenkami tikėjimo principai, plito sinkretizmo tendencijos. Tačiau patys liuteronų dvasininkai - ne tik Prūsijoje, bet ir visoje Vokietijoje - geru pavyzdžiu savo parapijiečiams nebuvo. Kad dvasininkija atsinaujintų, buvo imtasi netgi įvairių įstatyminių žingsnių. Studijuodamas Karaliaučiuje, K. Donelaitis neabejotinai susidūrė ne tik su pažiūrų įvairove, bet ir su aršiomis kovomis, kurios vyko tarp konservatyvių teologų ir tų, kurie siekė permainų.
Taip pat skaitykite: Pietų Laikas ir Pacientų Priežiūra
Dvasinio ir religinio gyvenimo atsinaujinimo pradininku Vokietijoje laikomas Johannas Eckhartas ( ± 1260-1327), pirmasis ėmęs rašyti religinius tekstus ne (kaip buvo įprasta) lotyniškai, bet tuomet vadinamąja barbarų - vokiečių - kalba. Didelę įtaką Vokietijoje darė Jakobo Böhme’s (1575-1624) idėjos. Mistinis judėjimas Vokietijoje ilgainiui įgijo savitų bruožų ir galų gale XVI a. atvedė prie reformacijos. Mistika Vokietijoje pamažu tolo nuo bažnyčios, bet ji perėjo į vokiečių filosofiją ir grožinę kūrybą. Pasak L. Gineičio, kartu su dėmesiu Biblijai ir ypač Naujajam Testamentui Vokietijoje XVII a. plito „religingumo linkmė, palaikoma mistinių V. Weigelio, J. Böhmės sugestijų“. J. Böhme panteistiniam misticizmui suteikė naujų bruožų: jis praplėtė J. Eckharto mistikos problematiką, nes „jo spekuliacijų objektas buvo ne tik Dievas ir siela, bet, kaip būdinga Renesansui, taip pat ir gamta“. Vokiškoji mistika XVII a. plėtojosi keliomis kryptimis, iš kurių savo įtaka ilgainiui išsiskyrė pietizmas. Pradžioje tai buvo savita protestantizmo sekta (opozicija oficialiai Liuteronų bažnyčiai), kuri akcentavo individualaus Dievo išgyvenimo, įsigilinimo į save, moralinio tyrumo, vidinės maldos būtinybę. Kartu su mistika plito panteizmo idėjos. „Panteizmas Vokietijoje tebebuvo gyvas net ir XIX a. pirmoje pusėje (Hėgelis ir Šelingas)“. Tad galima teigti, kad K. Donelaičiui gerai pažįstamos panteistinės idėjos per vokiečių kultūrą pasiekė ir Vydūną. Kitas panteistinių idėjų šaltinis - lietuvių pasaulėjauta senojoje religijoje ir kultūroje.
Religinė (krikščionybės) krizė ir įvairių dvasinių mokymų plitimas bei sin kre tizmas K. Donelaičiui buvo pažįstamas. Jis matė ir toli gražu ne pavyzdingą kunigų gyvenseną: rūkymą, kortavimą, girtavimą, menką dėmesį savo asmenybės ugdymui, dvasinėms parapijiečių reikmėms, o daugiau - rūpinimąsi savo materialine gerove ir patogiu gyvenimu. Jis apgailestavo: „Nes mano laikais jau atsirado karta, kuri vien tiktai vilnų, o ne avių ieškojo. Jei apie ką nors ir būdavo šnekama, tai dažniausiai apie pajamų padidinimą ir pakėlimą, o dievobaiminga ir rimta kalba darėsi vis tylesnė ir silpnesnė. Kai žemiškai nusiteikę kunigai susitikdavo, retai išgirsdavai šnekantis apie mokslus ir kalbas, o apie pajamų padidinimą ir žemišką pelną būdavo iki koktumo mielai plepama“. Cituojamo pirmojo sakinio mintys identiškos vokiečių mistiko J. Böhme’s mintims apie tikrąjį pastoriaus pašaukimą. Šis vokiečių mistikas apgailestavo dėl vyraujančių tendencijų, kai pastoriai avimis jau nesirūpina, bet „ieško tiktai vilnos, savo garbės, valdžios, prabangos, šlovės ir malonumų; švaistomas avių maistas, o jos pačios nei gelbstimos, nei girdomos <…>, tik stebima iš šalies ir žiūrima, kaip gudriau pavogti iš jų maisto ir nukirpti jų vilnas“. Pirmieji dvasininkijos atsinaujinimo šaukliai pietistai turbūt buvo ne mažiau radikalūs už J. Böhme’ę, kurį dėl jo pažiūrų persekiojo pastorius, į patyčias įtraukdamas viso miestelio tikinčiuosius…
XIX a. pab. ir XX a. pr. krikščionybės krizė buvo gerai pažįstama ir Vydūnui. Dar vaiku būdamas stebėjosi Švento Rašto žinovų (tėvo bičiulių pastorių) pomėgiu kortuoti, rūkyti… K. Donelaičio nė karto nepaminėtais pietistais, kurie būrams lietuvininkams didelio palankumo turbūt nerodė, Vydūnas irgi nesižavėjo: nors meldėsi šie lietuvininkai gimtąja kalba, buvo nepakantūs lietuvių liaudies kultūrai, ypač niekino senąsias dainas kaip pagoniškas ir krikščioniui nederančias, siedami jas netgi su piktosiomis jėgomis. Nepasitenkinimas oficialiąja krikščionybe ir fanatizmu skatino mąstytojus ir apskritai mąslius protus visoje Europoje ieškoti dvasinių šaltinių tiek mistikų darbuose, tiek Rytų religijose. Vydūną itin sudomino teosofija, analizavusi visų pasaulio religijų, mistikų idėjas ir šventraščius. 1905 m. Tilžėje įkūręs teosofų draugiją, ilgus metus jai vadovavo. Teosofiją religijotyrininkai šiandien traktuoja kaip savo mokslo pirmtakę, o Vydūną, gvildenusį įvairių religijų idėjas, galima laikyti religijotyros pradininku Lietuvoje. Kaip ir daugelis to meto iškilių mąstytojų, jis domėjosi įvairiomis pasaulio religijomis ir stengėsi išryškinti jose esančias giminingas idėjas, kurios artina žmogų prie Dievo ir žadina sąmoningumą, žmoniškumą - tai pagrindinė jų misija. Tuo metu Vydūnas susidomėjo ir senąja lietuvių religija, jos pasaulėjauta, pasaulėžiūra, kuri lygiai kaip kitos senosios pasaulio religijos padėjo žmonėms sąmoningėti ir artėti prie aukščiausiųjų vertybių. Nors tokių ar panašių idėjų Tolminkiemio parapijos klebonas K. Donelaitis negalėjo išsakyti tiesiogiai, tai jis kūrybiškai išreiškė savo poemoje „Metai“.
Remiantis mokslininkų tyrimais ir jų įžvalgomis, galima susidaryti pakankamai aiškų K. Donelaičio asmenybės portretą, nors apie jį išlikusių duomenų maža. Kas kita - Vydūnas: gausu autobiografinių straipsnių, daug laiškų ir jo amžininkų prisiminimų. K. Donelaitis ir Vydūnas augo gausiose šeimose, abu tėvams buvo antrieji sūnūs. Akivaizdu, kad jų šeimose buvo vertinamas mokslas, skiriama dėmesio vaikų ugdymui, lavinimui, o išugdytas polinkis mokslui ir menui išliko visą gyvenimą. K. Donelaitis vaikystėje skambino fortepijonu ir pianinu, giedojo katedros chore. Vydūnas vaikystėje bandė smuikuoti, groti fleita ir vadovavo šeimos (brolių ir seserų) chorui. Abu augo religingose liuteronų šeimose, kuriose buvo skaitomas Šventas Raštas, meldžiamasi ir giedama. Abu formavosi dvikalbėje aplinkoje; šeimose buvo gerbiamas lietuviškumas, nors dėl socialinių priežasčių vaikams buvo duodami vokiški vardai. Ir K. Donelaičio, ir Vydūno vaikystė prabėgo šalia didelės girios, kuri, neabejotina, formavo jų estetinius, etinius jausmus. Vydūnas prisimena, kad didelė šalia namų stūksojusi giria jam buvo tarsi neišmąstomai didžios visatos atspindys. Donelaičiams gyvenimas miške (toliau nuo didesnių gyvenviečių ir kelių) padėjo netgi išlikti - beveik niekieno nelankomose vietovėse maro išvengti buvo nepalyginti lengviau. K. Donelaičio ir Vydūno vaikystė nelepino nei dideliais turtais, nei nerūpestingais žaidimais. Abiem teko patirti žemės ūkio darbų prakaito skonį. Aišku, kur kas daugiau - K. Donelaičiui. Kad ir nelengvu keliu eidami, abu siekė mokslo, o įgytas žinias ir suvokimą norėjo nešti savo tautiečiams. Dvasinio augimo ir estetiniai poreikiai juos lydėjo visą gyvenimą. Vydūnas Tilžėje mėgo atvykusiems svečiams pagroti arfa, K. Donelaitis - vargonais; abu buvo gabūs muzikai ir yra parašę ar savaip perkūrę ne vieną religinę giesmę. Lutzas Friedrichas Wilhelmas Wenau pabrėžia, kad K. Donelaitis nieko kito taip netroškęs, kaip gauti parapiją, ir tai sieja su K. Donelaičio pašaukimu. Gauti parapiją jam padėjo turbūt ne tik gabumai, bet ir sėkmė. Jį, anot kunigo Dariaus Petkūno, dauguma Tolminkiemio parapijiečių mylėjo ir gerbė. „Kadangi buvo pasišventęs dvasininkas, greitai pelnė parapijiečių pasitikėjimą ir simpatijas“. Vydūnas pašaukimą ir savo misiją matė kūryboje ir kultūrinėje veikloje. Pasišventę savo pasirinktai…
Šis ilgas fragmentas atskleidžia ne tik K. Donelaičio ir Vydūno sąsajas, bet ir to meto socialinę, kultūrinę bei religinę aplinką. Tai tarsi langas į praeitį, leidžiantis suprasti, kokie iššūkiai ir vertybės formavo šių dviejų iškilių asmenybių pasaulį.
Taip pat skaitykite: Kavos aparatai: ką pasirinkti?
Kultūros aktualijos ir bibliotekų finansavimas
Šiuolaikinio gyvenimo ritmą atspindi kultūros aktualijos ir finansiniai klausimai. Audiovizualinių menų ir literatūros sričių atstovai buvo kviečiami į jungtinį seminarą „Knyga + kinas + teisė“, skirtą knygų ekranizacijos teisinių aspektų temai. Nemokamas renginys vyko gruodžio 7 d. LR Seime. Tuo metu Seime buvo svarstomas 2022 metų valstybės biudžeto projektas, kuriame numatytas bibliotekų fondų finansavimas. Deja, situacija nebuvo džiuginanti: 2021 m. bibliotekų fondams finansuoti buvo skirta 2.658 mln. Eur, o 2022 m. biudžeto projekte numatyta suma buvo mažesnė - 2.312 mln. Eur.
Šie faktai atskleidžia nuolatinę įtampą tarp kultūros ir ekonomikos, tarp kūrybos ir finansavimo. Tai primena, kad kultūrai reikia nuolatinio palaikymo ir investicijų, kad ji galėtų gyvuoti ir klestėti.
Vilnius - kultūrą mylintis miestas
Gera žinia - Vilnius pripažintas kultūrą, rašytojus ir skaitytojus mylinčiu miestu. Tai patvirtina ir tai, kad Vilnius nuo senų laikų garsėjo kaip atvira visoms tautoms, kalboms ir kūrybingiems žmonėms Lietuvos sostinė. Šią žinią Vilnius skleidė Europai ir visam pasauliui.
Frankfurto knygų mugė ir knygos svarba
Frankfurto knygų mugė, po dvejų metų pertraukos vėl gyvai pakvietusi leidybos profesionalus, pabrėžė knygos svarbą visuomenei. „Krizė parodė, kokia svarbi yra knyga visuomenei. Kūrybiškumas ir atsidavimas leido knygoms likti prieinamoms nepaisant uždarytų knygynų“, - sakė Karin Schmidt-Friderichs, Vokietijos leidėjų ir knygų pardavėjų asociacijos prezidentė.
Premija Rugilei Audenienei
Žymaus XX amžiaus rašytojo Liudo Dovydėno premija, kuria apdovanojamas geriausio naujo lietuviško romano autorius, tais metais buvo paskirta Rugilei Audenienei.
Slapukų naudojimas ir reklama
Mūsų svetainė naudoja slapukus (angl. cookies). Kad veiktų užklausos forma, naudojame sistemą „Google ReCaptcha“, kuri padeda atskirti jus nuo interneto robotų, kurie siunčia brukalus (angl. Slapukų naudojimo parinktysJūs galite pasirinkti, kuriuos slapukus leidžiate naudoti. Šie slapukai yra būtini, kad veiktų svetainė, ir negali būti išjungti. Šie slapukai leidžia apskaičiuoti, kaip dažnai lankomasi svetainėje, ir nustatyti duomenų srauto šaltinius - tik turėdami tokią informaciją galėsime patobulinti svetainės veikimą. Jie padeda mums atskirti, kurie puslapiai yra populiariausi, ir matyti, kaip vartotojai naudojasi svetaine. Tam mes naudojamės „Google Analytics“ statistikos sistema. Surinktos informacijos neplatiname. Šie slapukai yra naudojami trečiųjų šalių, kad būtų galima pateikti reklamą, atitinkančią jūsų poreikius. Mes naudojame slapukus, kurie padeda rinkti informaciją apie jūsų veiksmus internete ir leidžia sužinoti, kuo jūs domitės, taigi galime pateikti tik Jus dominančią reklamą.
Šis techninis fragmentas atspindi šiuolaikinio interneto realijas - slapukų naudojimą ir reklamą. Tai primena, kad naršydami internete nuolat susiduriame su technologijomis, kurios renka informaciją apie mūsų veiksmus ir pagal tai mums pateikia reklamą.
Jurgos Ivanauskaitės atminimas
Nacionalinės premijos laureatė J.Ivanauskaitė Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje amžiams atgulė 2007-ųjų vasarį. Garsią menininkę palydėjo didelis būrys jos talento gerbėjų. Prie internete sudėtų onkologine liga sirgusios Jurgos laiškų ir interviu atsirasdavo šimtai komentarų. Jos knygos būdavo populiariausiųjų dešimtukuose. Romanas "Miegančių drugelių tvirtovė" 2005-aisiais pripažintas geriausia metų knyga, o dar po dvejų J.Ivanauskaitė tapo Metų moterimi.
Šis fragmentas - tai liūdna priminimas apie Jurgos Ivanauskaitės netektį. Tai pagerbimas jos talentui ir kūrybai, kuri paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje.
tags: #regina #ivanauskaite #dienos #receptas