Raikyta duona, peilis ir stalas: lietuviškos duonos istorija ir tradicijos

Įvadas

Duona - vienas seniausių ir svarbiausių maisto produktų žmonijos istorijoje. Lietuvoje duona užima ypatingą vietą, ji yra ne tik kasdienio stalo dalis, bet ir svarbus kultūros elementas. Nuo senų laikų lietuviai vertino duoną, ypač ruginę, kuri buvo laikoma pagrindiniu maistu. Šiandien duonos pasirinkimas yra itin platus - nuo tradicinių ruginės ir kvietinės iki įvairių rūšių batono, duonos su sėklomis, vaisiais ar kitais priedais. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kokią duoną renkasi lietuviai, kokios yra populiariausios rūšys, tradicijos ir netgi receptai, susiję su duona.

Duona lietuvių šeimose: nuo paprastumo iki eksperimentų

Šiuolaikinės lietuvių šeimos duonos pasirinkimas yra labai įvairus. Vieni renkasi tradicines rūšis, kiti eksperimentuoja su naujais skoniais ir ingredientais. Apklausus kelias šeimas, paaiškėjo, kad dažnai vyrai mėgsta paprastesnę, baltą duoną ar batoną, o moterys linkusios ieškoti įdomesnių variantų.

Viena respondentė pasakojo: "Mano vyras tai nuolat gali valgyti tą patį baltą raikytą papigiaiską batoną , o man jis įgrisęs , tai eksperimentuoju, bet labai daug skanių duonų nesu aptikus, pastaruoju metu perku tokias: balta raikyta su karotinu, balta ajerų duona su kmynais ir 5 grūdų balta raikyta duona (su moliūgų ir kt. sėklom) bei Močiutės duona, labiau patinka tokios naminės, bet tokios, aišku, greit susivalgo , mes kasryt , net per išeigines valgom įvairius sumuštinius, o kokias jūs valgot?"

Kitas pašnekovas minėjo: "Mes tai duonos beveik nevalgom, koki ketvirti per 2-3 savaites gal ir suvalgom Tai paprastai perku bociu duona, kur buna kelios riekeles sufasuotos".

Dar viena respondentė teigė, kad jai patinka duona su vaisiais ir riešutais, tačiau vyras tokios nevalgo. Konservatyvesnės šeimos renkasi "Bočių" duoną ir bandeles "tris kapeikos". Kai kurie renkasi "Močiutės" duoną su sveikais grūdais, o kiti mėgsta duoną su saulėgrąžomis, "Mentoros" ir "Klaipėdos" duonas, taip pat "Avižinę" ir "Sveikuolių".

Taip pat skaitykite: Močiutės duona

Populiariausios duonos rūšys ir gamintojai

Apklausoje dalyvavę žmonės minėjo įvairius duonos gamintojus ir rūšis, kurios jiems labiausiai patinka. Tarp dažniausiai minimų:

  • "Baltojo pyrago" Ajerų duona: Daugelis ją įvardijo kaip vieną mėgstamiausių.
  • "Gardėsio" Penkiagrūdė duona: Tai puikus pasirinkimas mėgstantiems sotesnę duoną su įvairiomis sėklomis.
  • "Vilniaus duona": Nors kai kurie respondentai teigė, kad iš šio gamintojo nieko ypatingo neranda, tačiau Maximose galima rasti jų pačių keptą itališką duoną su česnaku ir krapais, kuri ypač skani šilta su šviežiomis salotomis.
  • "Mentoros" Saulės duona ir Ciabata: Šios duonos puikiai tinka prie įvairių patiekalų.
  • "Dvaro" tamsi duonelė: Mėgstantiems tamsesnę duoną, šis variantas gali būti puikus pasirinkimas.
  • "Maximos" kepta Mantingo duonelė: Pastaruoju metu vis labiau populiarėja.
  • Daniška duonelė: Tai dar vienas skanus pasirinkimas.

Duona pasaulio virtuvėse: įkvėpimas ir tradicijos

Duona yra neatsiejama daugelio pasaulio šalių virtuvių dalis. Kiekviena šalis turi savitas duonos gaminimo tradicijas ir receptus, kurie atspindi vietos kultūrą ir istoriją.

  • Danija: Ruginės duonos pyragas yra dažnas patiekalas Danijoje, kur rugiai ilgą laiką buvo pagrindinis maisto produktas. Šio pyrago pagrindas tradiciškai yra gaminamas iš sutrupintos ruginės duonos, kiaušinių, cukraus ir lazdyno riešutų, o įdaras yra ruošiamas iš uogienės ir plaktos grietinėlės.
  • Šiaurės šalys: Populiariausias šiaurietiškas sumuštinis - tai „smørrebrød“, kuris iš tikrųjų yra valgomas su peiliu ir šakute, nors pamažu populiarėja ir gatvės maisto kultūroje. Šio sumuštinio paslaptis - storas sviesto sluoksnis, kuris neleidžia kitiems ingredientams duonos sudrėkinti. Jį galima keisti ir kitomis sodriomis užtepėlėmis.
  • Švedija: Švedai garsėja savo gebėjimu įvairiausiais būdais paruošti žuvį. Silkės tortas - tik vienas iš jų. Šis dailus patiekalas šalyje tradiciškai valgomas per Vidurvasario šventę, atitinkančią lietuviškas Jonines.

Duona ir gėrimai: klasikiniai deriniai

Duona puikiai dera su įvairiais gėrimais, o vienas populiariausių derinių Lietuvoje yra duona ir gira. Vieniems gira - prisiminimuose likusios geltonos statinės ant ratų, kitiems - saldus gėrimas plastikiniame butelyje, tretiems - ąsotis ant šventinio stalo. Gira puikiai tinka prie įvairių patiekalų, įskaitant sumuštinius ir užkandžius su duona.

Sūrio pyragas: netradicinis požiūris

Atrodo, visi žinome, kas per desertas yra sūrio pyragas, taip pat ir tai, kad jo interpretacijų daugybė. Tiesa, dažniausiai varijuojama skirtingais papildomais ingredientais, o forma išlieka klasikinė. Tačiau galima eksperimentuoti ir su sūrio pyrago forma bei ingredientais, sukuriant netradicinius variantus.

Istoriniai receptai: kelionė į Lietuvos virtuvės praeitį

Vytaras Radzevičius savo straipsnyje mini istorinį receptą, rastą W.A.L. Zavadskos knygoje „Lietuvos virėja“. Pasakymas À La Nelson recepte reiškia patiekalo gamybą sluoksniais. Jungtinės Karalystės admirolas Horacijus Nelsonas britų laivyno flagmaną „Victory“ buvo įsakęs nudažyti juostomis geltona ir juoda spalva. Trimis pabūklų linijom teko geltona, tarpams tarp jų - juoda spalva.

Taip pat skaitykite: Žemaitiška Duona: Sudėtis

Idėjos sumuštiniams ir užkandžiams su duona

Duona yra puikus pagrindas įvairiems sumuštiniams ir užkandžiams. Štai kelios idėjos, kaip ją panaudoti:

  • Daržovių ir varškės užtepėlė: Agurką ir pomidorą supjaustykite nedideliais gabalėliais, svogūną smulkiai sukapokite. Svogūnų laiškus susmulkinkite, krapus smulkiai sukapokite. Visas paruoštas daržoves ir varškę sudėkite į dubenėlį. Pagardinkite prieskoniais pagal skonį.
  • Karamelizuoti riešutai: Į puodą supilkite cukrų, vandenį, užvirkite ir virinkite kol ištirps cukrus. Į gautą sirupą dėkite riešutus ir virkite maišydami tol kol išgaruos vanduo ir visi riešutai bus cukruje. Šiuos riešutus galima naudoti kaip priedą prie duonos ar sumuštinių.
  • Avižų ir duonos košė: Avižinius dribsnius užpilkite vandeniu, įmeskite riekelę duonos. Palikite 24 valandoms rūgti. Tada duonos riekę išimkite. Dribsnius per smulkų sietelį nukoškite į puodą. Nuvarvintas avižas išmeskite - jų jau neprireiks. Ši košė gali būti naudojama kaip pagrindas įvairiems patiekalams.
  • Saldžiųjų ir aitriųjų pipirų užtepėlė: Saldžiuosius ir aitrųjį pipirą iškepkite orkaitėje, riešutus ir česnaką susmulkinkite. Tada viską sumeskite į plaktuvą, pridėkite cukraus, duonos, acto, kuminų, druskos, citrinos sulčių ir suplakite į košelę. Ši užtepėlė puikiai tiks prie duonos ar mėsos patiekalų.

Duonos patiekalai: nuo užkandžių iki pagrindinių patiekalų

Duona gali būti naudojama ne tik sumuštiniams, bet ir įvairiems patiekalams gaminti. Štai keli receptai:

  • Duonos skrebučiai:

    • Duoną supjaustykite plonomis riekėmis, jas perpjaukite per pusę.
    • Įkaitinkite orkaitę iki 180 °C temperatūros.
    • Sudėkite duonos riekeles ant kepimo skardos ir kepkite, kol jos taps traškios.

  • Duonos dubenėliai:

    • Duonos dubenėlių viršų nupjaukite - gausite „dangtelį“. Išskobkite duonos minkštimą taip, kad gautųsi dubenėlis.
    • Duonos dubenėlius galite pripildyti įvairiais įdarais, pavyzdžiui, salotomis, sriuba ar troškiniu.

  • Sumuštinis su lašiša ir kiaušinio tryniu:

    Taip pat skaitykite: Sveikatos patarimai renkantis duoną

    • Duoną užtepkite sviestu, uždėkite gabalėlį lašišos.
    • Ant baziliko lapelio uždėkite vandenyje virtą kiaušinio trynį.
    • Šakute sutrinkite visus nurodytus produktus, pagardinkite prieksoniais, įpilkite moiūgų aliejaus, gerai išmaišykite.

Duona - gyvenimo dalis ir tradicijų puoselėjimas

Se­niau kiek­vie­nuo­se na­muo­se dėl pa­grin­di­nių bui­ti­nių prie­žas­čių ke­pa­ma, šian­dien na­mi­nė duo­na ne­nu­sto­jo bū­ti ger­bia­ma. Vie­niems ji tie­siog svei­kes­nė, ki­tiems - pri­me­na vai­kys­tę, ka­dai­se bu­vu­sį sko­nį ir kva­pą, ku­ris kaž­ku­ria pras­me mus for­ma­vo. Vie­na tik­rai tik­ra - kiek­vie­nam jos rei­kia…

Kai vi­sa šei­ma susi­ren­ka­me prie šven­čių sta­lo, ma­no uoš­vis vi­sa­da klau­sia: „O kur duo­na?…“ Ir kiek net ste­bi­na, kad ne­pai­sant vi­sos pa­tie­ka­lų įvai­ro­vės ir gau­sos, pa­ste­bi­ma, kad jos trūks­ta - nes duo­na tu­rė­tų bū­ti vi­sa­da, vi­sa­da ma­to­ma ir po ran­ka… Da­li­ja­mės ja ne tik per Kū­čių va­ka­rie­nę (pa­žy­mė­ti­na, kad pa­va­di­ni­mas „Bet­lie­jus“ reiš­kia „Duo­nos na­mai“), bet ir pa­duo­da­mi ją vie­ni ki­tiems per įpras­tus su­si­ti­ki­mus - sim­bo­liš­kai per­duo­da­me gė­rį ki­tiems. Juk duo­na tal­pi­na sa­vy­je vis­ką, kas ge­riau­sio.

Duonos tradicijos ir papročiai

Pa­gal se­nas tra­di­ci­jas, pir­mo iš kros­nies iš­im­to ke­pa­lo ne­ga­li­ma bu­vo pjaus­ty­ti pei­liu, o tik lau­žy­ti, nes ki­taip duo­na ga­lė­jo ne­pa­vyk­ti ki­tus sep­ty­nis kar­tus. Duo­na bu­vo lau­žo­ma, o ne rie­kia­ma ir pa­si­tin­kant sve­čius, o prie­šo at­žvil­giu tai bu­vo su­si­tai­ky­mo sim­bo­lis. Ta­čiau ti­kė­ta, kad pa­dė­jus duo­ną apa­čia į vir­šų, šei­mo­je ga­li kil­ti bar­nių. Ma­ža to, nie­ka­da ne­ga­li­ma jos iš­mes­ti, o jei jau yra ne­tin­ka­ma žmo­nėms val­gy­ti ar gy­vu­liams, tuo­met rei­kė­da­vę ją su­de­gin­ti. Iki šiol dau­ge­ly­je šei­mų duo­na ne­mė­to­ma, o šiai nu­kri­tus ant grin­dų, pa­gar­biai pa­ke­lia­ma ir pa­bu­čiuo­ja­ma.

Tiks­li duo­nos at­si­ra­di­mo da­ta nie­kam ne­ži­no­ma. Ana­li­zuo­jant se­nus ma­te­ria­li­nės is­to­ri­jos šal­ti­nius ga­li­ma teig­ti, kad pir­mo­ji duo­na bu­vo val­go­ma dau­giau nei prieš 10 tūkst. me­tų. Pir­mo­sios ži­nios apie len­kiš­ką duo­ną sie­kia pir­mo­jo ka­ra­liaus lai­kus. Le­gen­da by­lo­ja, kad Bo­les­lo­vas Nar­su­sis va­žiuo­da­mas į su­si­ti­ki­mą su im­pe­ra­to­riu­mi Oto­nu III stai­ga pa­ju­to ma­lo­nų kva­pą. Na­mų, iš ku­rių šis kva­pas skli­do, šei­mi­nin­kas pa­vai­ši­no ka­ra­lių duo­na. O šis šiam įvy­kiui at­si­min­ti pa­va­di­no gy­ven­vie­tę Pie­ka­ry (lenk. pie­karz - liet. ke­pė­jas). Vi­du­ram­žiais Len­ki­ja gar­sė­jo au­gi­na­mais grū­dais, o kar­tu - ir duo­na. Aukš­čiau­sios ko­ky­bės grū­dai bu­vo eks­por­tuo­ja­mi į dau­ge­lį Eu­ro­pos ša­lių.

Lie­tu­vo­je duo­na bu­vo ži­no­ma nuo pat vals­ty­bin­gu­mo pra­džios, o iki XX a. pra­džios (ke­pa­ma iš ru­gi­nių mil­tų) bu­vo pa­grin­di­nis val­gis Lie­tu­vos kai­me. Bau­džiau­nin­kai kas­dien val­gy­da­vo ne­vė­ty­tų grū­dų mil­tų duo­ną, o tik­rą ru­gi­nę ga­lė­da­vo sau leis­ti tik per di­de­les šven­tes. Nuo XII a. pra­dė­jo ras­tis pir­mie­ji ma­lū­nai, kiek vė­liau - ke­pė­jų ce­chai. Se­niau­sias Len­ki­jo­je ke­pė­jų ce­chas bu­vo įsteig­tas Kro­ku­vo­je 1260 m. pa­gal Bo­les­lo­vo Bai­lio­jo pri­vi­le­gi­ją.

Pra­mo­ni­niu bū­du ga­mi­na­mos por­ci­nės duo­nos iš­ra­dė­ju lai­ko­mas Otas Fre­de­ri­kas Roh­ve­de­ris (Ot­to Fre­de­rick Roh­wed­der). 1912 m. jis pa­ten­ta­vo au­to­ma­ti­nio duo­nos rai­ky­mo ma­ši­ną, ta­čiau pro­ble­mos dėl taip ga­mi­na­mos duo­nos švie­žu­mo, at­bai­dė jį pra­dė­ti di­des­nio mas­to ga­my­bą. Tik 1928 m., emig­ra­vęs į JAV, O. F. Roh­ve­de­ris grį­žo prie sa­vo anks­tes­nės idė­jos ir su­pro­jek­ta­vo ga­my­bi­nę li­ni­ją, ku­ri iš pra­džių rai­kė ir kaip­mat san­da­riai pa­ka­vo rai­ky­tą duo­ną.

Tiek yra duo­nos sko­nių, kiek ša­lių, tiek ži­nių, kiek tra­di­ci­jų, tiek for­mų ir spal­vų, kiek pei­za­žų. Yra be­veik tūks­tan­tis duo­nos ke­pi­mo ir tūks­tan­tis bū­dų džiaug­tis jos sko­niu…

Gyvenimo receptas: meilė duonai

As­tos Vas­ke­lie­nės vai­kys­tė pra­bė­go Ra­sei­niuo­se, Že­mai­ti­jo­je. Pri­slme­na jos mo­čiu­tės, o vė­liau ma­mos re­gu­lia­riai ke­pa­mą duo­ną. Bū­da­ma de­vy­nio­li­kos per­si­kė­lė į Vil­nių ir da­bar va­do­vau­ja kles­tin­čiai re­kla­mos agen­tū­rai, ta­čiau vai­kys­tės sko­niai ne­nu­sto­ja jos per­se­kio­ti - il­gai ieš­ko­jo sau vie­tos di­de­lia­me mies­te ir pa­ga­liau ra­do tin­ka­mą gy­ve­ni­mo re­cep­tą. Prieš še­še­rius me­tus pra­dė­jo kep­ti duo­ną. Su­si­pa­ži­no su Ja­nu Kro­pa, dau­giau nei 50 ha ūkio šei­mi­nin­ku iš Šir­vin­tų ra­jo­no Alio­nių kai­mo. Ga­li­ma drą­siai teig­ti, kad juos su­ve­dė mei­lė… duo­nai.

„Duo­nos kū­ri­mas vi­suo­se jo at­si­ra­di­mo eta­puo­se - ne­ti­kė­tas pa­si­ten­ki­ni­mo šal­ti­nis. Tai - toks grį­ži­mas prie šak­nų, ta­čiau lei­džian­tis eks­pe­ri­men­tuo­ti, ieš­ko­ti nau­jų sko­nių, nuo­lat to­bu­lė­ti. Rei­kia tai da­ry­ti su mei­le, su aist­ra - vi­sa tai iš­duo­da duo­nos sko­nis“, - pa­sa­ko­ja As­ta, ku­riai na­mų tra­di­ci­jų puo­se­lė­ji­mas yra svar­biau­sias pa­vel­das, juo pa­ti nau­do­ja­si ir jį pa­liks po sa­vęs.

Užraugtas naminis gėris

As­tos ir Ja­no ke­pa­ma duo­na ke­pa­ma ant rau­go. Iš is­to­ri­nių šal­ti­nių ži­no­ma, kad už pir­mą to­kią duo­ną tu­ri­me bū­ti dė­kin­gi egip­tie­čiams. Yra įvai­rių le­gen­dų dėl jos at­si­ra­di­mo. Vie­na jų by­lo­ja apie ver­gę, ku­ri per ne­ati­du­mą pa­li­ko grū­dų ko­še­lę ant sau­lės. Nuo ši­lu­mos ko­še­lė pra­dė­jo fer­men­tuo­tis. Ver­gė, bi­jo­da­ma baus­mės už su­ga­din­tus mil­tus, iš­ke­pė pa­plo­tė­lius iš „su­ga­din­tos“ teš­los. Duo­na gra­žiai iš­au­go ir bu­vo pu­ri. Ir fak­tiš­kai nuo to lai­ko duo­na ant rau­go yra lai­ko­ma ska­nes­nė ir ver­tin­ges­nė nei kep­ta pri­dė­jus mie­lių ar ki­tų prie­dų. Tai pa­tvir­ti­na ir duo­nos ke­pi­mo ži­no­vė.

„Rū­pi­ni­ma­sis rau­gu - tai ru­ti­ni­nis dar­bas, nes kas­dien rei­kia jį „val­gy­din­ti“, grū­din­ti, kad bręs­tų, rei­kia skir­ti jam dė­me­sio. Jis kaip šei­mos na­rys. Da­lis rau­go de­da­ma į nau­jus ke­pa­lus, o li­ku­si da­lis vėl ati­tin­ka­mai ruo­šia­ma ki­tiems“, - ke­pi­mo pa­slap­tis at­sklei­džia As­ta pri­dur­da­ma, kad to­kia duo­na yra la­bai svei­ka, nes esan­ti rau­ge pie­no rūgš­tis duo­no­je re­gu­liuo­ja žar­ny­no dar­bą ir už­ker­ta ke­lią už­kie­tė­ji­mams, sto­ro­jo­je žar­no­je stab­do blo­gų­jų bak­te­ri­jų kū­ri­mą­si, pa­de­da dau­gin­tis pro­bio­ti­nėms bak­te­ri­joms, ku­rios tei­gia­mai vei­kia or­ga­niz­mo at­spa­ru­mą. Yra sau­gi net pa­di­dė­ju­sį skran­džio rūgš­tin­gu­mą tu­rin­tiems žmo­nėms.

Sveikata riekelėje

No­rint pa­ge­rin­ti sko­nį ir pa­pil­dy­ti rei­ka­lin­gais vi­ta­mi­nais, į duo­ną de­da­ma įvai­riau­sių prie­dų: sė­me­nų, mo­liū­gų ar sau­lė­grąžų sėk­lų. To­ji, ku­rią As­ta ir Ja­nas pla­nuo­ja pa­ten­tuo­ti, yra ke­pa­ma iš avi­žų sė­le­nų su sau­lė­grąžų sėk­lo­mis, sė­me­ni­mis ir pa­bars­ty­ta kmy­nais. Ta­čiau, kaip pa­tys tei­gia, mėgs­ta nau­jus sko­nius, jung­ti in­gre­dien­tus. La­bai po­pu­lia­ri yra duo­na su džio­vin­to­mis sly­vo­mis ar span­guo­lė­mis. Ke­pa Alio­ny­se, kur gam­ta ypa­tin­gu bū­du vei­kia žmo­gų - o paukš­čių čiul­bė­ji­mas, sau­lė­te­kiai ir sau­lė­ly­džiai pri­pil­do ener­gi­jos, ku­ri vei­kia duo­nos ko­ky­bę. Tad už­sa­ky­mų trū­ku­mu ne­ga­li skųs­tis. O ka­dan­gi die­to­lo­gai pa­ta­ria val­gy­ti duo­ną kas­dien, nes jo­je, be ki­ta ko, ra­si­me sme­ge­nų ir rau­me­nų dar­bui rei­ka­lin­gų an­glia­van­de­nių, B gru­pės vi­ta­mi­nų, fo­lio rūgš­ties ir skai­du­li­nių me­džia­gų, ver­ta pa­si­rū­pin­ti, kad ji bū­tų tie­siog ge­ra.

Anot As­tos Vas­ke­lie­nės, par­duo­tu­vė­je pirk­tos ir na­mie kep­tos duo­nos kai­na apy­ly­gė, ta­čiau ko­ky­bės ga­ran­ti­ja ne­abe­jo­ti­nai pir­me­ny­bę tei­kia na­mi­nei duo­nai. Kvie­čia vi­sus grįž­ti prie tra­di­ci­jų. Rei­kė­tų tik pa­si­do­mė­ti, ar kas nors iš jū­sų pa­žįs­ta­mų neuž­si­krė­tė kar­tais „duo­nos ba­ci­la“, pa­pra­šy­ti rau­go ir pra­dė­ti sa­va­ran­kiš­ką dar­bą ku­riant na­mus, ku­riuo­se kve­pia duo­na.

Lietuviška juoda duona: mitai ir tikrovė

Lietuviška juoda duona yra apipinta daugybe įvairiausių mitų. Daugeliui lietuvių ji buvo ir yra ne tik maistas, bet ir išties ypatingas, gimtąsias tradicijas primenantis simbolis. Šią savaitę minint Šv. Agotos arba Duonos dieną puiki proga pažvelgti giliau į šio gaminio istoriją ir reikšmę.

„Lietuviškos duonos skonis skiriasi. Pasak etnologės Nijolės Marcinkevičienės, duonai lietuvių gyvenime tekęs ypatingas vaidmuo, ir iki šiol populiarios su duona susijusios tradicijos. Vasario pradžioje minima Šv. „Duona yra vienas iš seniausių valgių - ji pradėta vartoti augalinio maisto rinkimo laikais. Ji - vienas pagrindinių lietuvių maisto produktų. Pasak specialistės, nors papročiai, tikėjimai keitėsi, o duonos kepimo būdai, receptūra per šimtmečius mažai kuo pasikeitė. Juoda duona yra labiausiai paplitusi tik dalyje Rytų Europos ir kitur jos gauti nėra lengva. Viena iš jų, V.Morkūnaitė-Henderson JAV gyvena jau daugiau nei 17 metų. Beveik kasmet ji grįžta į Lietuvą, o skrisdama atgal į tolimą Naująją Meksiką ji parsiveža ir duonos. Gerą puskepalį ir dar mažesnės duonos kepalėlių. Lietuviška duona Vitai kelia vaikystės ir namų prisiminimus, o jausmai pabunda vos tik ją užuodus: „Bet tu turi būti toli nuo Lietuvos, kad tai patirtum. „Net nevalgau, o gardžiuojuosi kaip skaniausiu desertu, imdama po mažytį gabalėlį.

Kodėl duona juoda? Tai, kad svetur gyvenantys lietuviai perka duoną ir ją vežasi į kitas šalis, tvirtina ir prekybininkai. Prekybos miestelyje „Urmas“ įsikūrusiame Centriniame Kauno turguje prekiaujanti įmonės „Biržų duona“ pardavėja Birutė Ladienė sako, jog ir pati dabar pratinasi prie kito duonos skonio - tos, kuri gaminama be cukraus. „Žmonės perka įvairią duoną: ir juodą, ir šviesią. Tačiau populiaresnė šiuo metu yra juoda duona. Tiesa, ne visiems įprastas ir duonos, pagamintos be cukraus, skonis. Visų pirma, ji gali pasirodyti rūgštoka. Pasak prekybininkės, populiarėja neraikyta duona. Jos didžiausias privalumas - tokia duona ilgiau išsilaiko. „Šaldytuve, kaip sakė pirkėjai, ji gali būti net mėnesį laiko.

„Iš esmės, ruginė duona nėra juoda, kaip ir rugių laukai bei rugio grūdas. Natūrali ruginė duona yra tamsi. Juodos, tamsiai rudos spalvos duona būna dėl to, jog dažoma salyklu. Ir dabar žmonių, kurie ne tik žino, bet ir gali pademonstruoti, kaip tikra ruginė duona buvo kepama seniau. Ruginės duonos receptą N. „Nors parduotuvėse duonos daug, bet tikros duonos nelabai yra. Arba reiktų rimtai paieškoti, pavargti, kol jos rastum. Mes patys ekologiškame ūkyje auginame rugius, ir patys kepame duoną tikroje duonkepėje krosnyje, kuri yra kūrenama malkomis. Tai - sunkus fizinis darbas, nes visas procesas yra rankinis. Kubilas duonos tešlos sveria apie 70 kilogramų. Kriaučiūnų ūkyje duona yra kepama išlaikant visas senąsias jos kepimo tradicijas. „Juk apie numirusį, išėjusį sakoma: „Jau jis baigė valgyt savo kepalą“, „Jis jau atriekta duonos riekė“. Nė vienas iš valgių nebuvo taip gerbiamas, kaip duona kasdieninė. Šalia duonos ant stalo nebuvo galima dėti šukų, kepurės ar skarelės, numesti puodkėles. Apvertusius duoną gąsdino net mirusiais artimaisiais, kad jie, sužinoję apie taip paniekintą duoną, apsiversią karste. Beje, Šv. Agota duonos globėja tapo susiliejant pagonybės ir krikščionybės papročiams. Ji perėmė nemažai ugnies ir židinio globėjos deivės Gabijos funkcijų. Kaip žinia, duonos be ugnies neiškepsi, o Šv.

tags: #raikyta #duona #peilis #stalas #istorija

Populiarūs įrašai: