Pietų slavų tautų istorija ir kultūra
Báltai - indoeuropiečių tautų ir genčių grupė, kalbėjusi ar kalbanti giminingomis kalbomis ar tarmėmis. Daugiausia duomenų apie baltų senovę teikia kalbotyra. Etnogenezės klausimus aiškinti padeda archeologijos, antropologijos ir toponimikos duomenys. Šiame straipsnyje nagrinėjama pietų slavų tautų istorija ir kultūra, atsižvelgiant į jų raidą nuo seniausių laikų iki šių dienų.
Baltų istorijos šaltiniai
Pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose baltus aisčių vardu I a. paminėjo romėnų istorikas Tacitas. II a. geografas Klaudijas Ptolemajas minėjo galindus ir sūduvius. III a.-IV a. pradžioje romėnų kelių žemėlapiuose pažymėti sėliai. IX a. skandinavų kronikose ir kituose istoriniuose šaltiniuose minimi kuršiai (Cori), žiemgaliai (Semigallia), prūsai (Bruzi, Bruzzi). Jotvingius, lietuvius, latgalius pradėta minėti tik XI a. pradžios Kvedlinburgo analuose ir XII a. Baltų vardą (nuo Baltijos jūros) kaip mokslinį terminą 1845 m. pateikė vokiečių kalbininkas G. H. F. Nesselmannas. K. Jaunius, kurį laiką K. Būga ir kiti baltus vadino aisčiais. Šis vardas lietuvių kalbininkų, istorikų darbuose išliko iki XX a.
Vakarų baltų terminas
Vakarų baltų terminą pirmieji taip pat ėmė vartoti kalbininkai, juo iš pradžių vadindami pirmo tūkstantmečio prieš Kristų prūsų ir jotvingių protėvius bei jų kalbą (R. Trautmannas, XX a. pradžioje). Kai kurie mokslininkai (K. Būga ir kiti) įrodinėja, kad vakarų baltų prokalbė atsiskyrusi apie pirmo tūkstantmečio prieš Kristų vidurį. Iš pradžių vakarų baltais vadinta sembų kultūra bei jos pagrindu apie VII a. pr. Kr. susiformavusi vakarų baltų pilkapių kultūra. Ši nuomonė plačiau paplito XX a. 8 dešimtmetyje (Ł. Okulicz, J. Okuliczius), be to, vakarų baltais vieni tyrinėtojai vadina ir pirmaisiais amžiais po Kr. buvusį prūsų, galindų, jotvingių, nadruvių, skalvių, sūduvių genčių kultūros arealą (J. Jaskanis), kiti - ir lietuvių bei latvių protėvius iki V a. (J. Antoniewiczius).
Neolito laikotarpis
Manoma, kad ketvirto-trečio tūkstantmečių pr. Kr. sandūroje, kai pagerėjo klimatas ir pakito gyvenvietės, ūkis, įrankių ir ginklų gamybos būdas, laidosena bei labai išplito mainai, Vidurio Europoje susidarė giminiškų, tačiau labai įvairių virvelinės keramikos kultūros atmainų. Ji trečio tūkstantmečio pabaigoje-antrame tūkstantmetyje pr. Kr. paplito tik tose srityse, kuriose dabar gyvena ar gyveno baltai, slavai ir germanai. Trys giminiškos baltiškos kultūros - Pamarių, Padnieprės ir Fatjanovo - buvo paplitusios tose srityse, kuriose nuo jų gyvavimo laikų iki šiol išliko baltiškų upėvardžių bei vietovardžių.
Pamarių kultūra (3300-1800 pr. Kr.) ir jos įtakos zona susidarė tarp Vyslos ir Dauguvos upių, kai virvelininkai įsiliejo ir itin paveikė senąsias vietos kultūras. Virvelininkai buvo masyvūs ilgagalviai, o vietiniai gyventojai - labiau apvaliagalviai. Pamarių kultūros kapuose randamos jau abiejų tipų hibridinės formos. Greta ir toliau rutuliojosi vietinių europidų Narvos kultūros ir Nemuno kultūros vėlyvieji variantai. Veikiausiai tik paveikti virvelininkų šių kultūrų žmonės tapo indoeuropiečiais ir baltais. Gryna Pamarių kultūra buvo tik jos paplitimo vakarinėje dalyje, ypač Baltijos pakrantėje. Manoma, kad tuomet pradėjo išsiskirti vakariniai baltai.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Visai skirtingos buvo Padnieprės ir Pavolgio baltų kultūros; Padnieprės kultūros sritis susidarė kiek vėliau. Padnieprės baltų kultūros srities atšaka buvo Volgos aukštupio baseine antro tūkstantmečio prieš Kristų pirmame ketvirtyje paplitusi Fatjanovo kultūra. Nors ši kultūra t. p. virvelinės keramikos, tačiau puodų formos turi daugiau rutulinių amforų kultūros bruožų; be to, sukurta tik šiai kultūrai būdingų dirbinių tipų (pvz., Fatjanovo tipo laiviniai kovos kirviai). Padnieprės ir Fatjanovo baltų kultūros sritys palaikė mainų prekybos ryšius. Jas siejo bendras masyvaus ilgagalvio žmogaus antropologinis tipas, kuris abi šias kultūras skiria nuo piečiau Vidurio Europoje paplitusios virvelinės keramikos kultūros atmainų.
Bronzos ir geležies amžiai
Bronzos amžiaus baltų kultūros sritis buvusioje Pamarių kultūros teritorijoje nustatoma pagal savitus vietos gamybos atkraštinius kirvius ir kitus žalvarinius dirbinius. Rytų ir vakarų baltų skirtumai šiame amžiuje dar padidėjo. Vakarų sričiai būdinga laidosena pilkapiuose su akmenų konstrukcijomis (ankstyvuoju bronzos amžiaus laikotarpiu - su nedegintų mirusiųjų kapais, vėlyvuoju - su degintų). Negausių rytų baltų kapų rasta kapinynuose: iš bronzos amžiaus su nedegintų mirusiųjų kapais, iš ankstyvojo geležies amžiaus - su degintų. Bronzos amžiaus pabaigoje ir ankstyvajame geležies amžiuje (pirmo tūkstantmečio pr. Kr. pirma pusė) Rytų Lietuvoje, Latvijoje ir Baltarusijoje buvo įrengta baltams būdingų piliakalnių.
Pirmo tūkstantmečio pr. Kr. viduryje ir antroje pusėje buvo bent penkios šešios baltų kultūrinės sritys. Greta vakarų baltų pilkapių kultūros ir rytų baltų brūkšniuotosios keramikos kultūros baltiškos buvo ir Okos aukštupio kultūra, Juchnovo kultūra, Dniepro-Dauguvos kultūra ir veikiausiai Milogrado kultūra bei Pamarių kultūra. Dviejų pastarųjų baltiškumą rodo jų teritorijos ir baltiškų hidronimų arealo sutapimas. Šios dvi periferinės baltų kultūros sunyko pirmo tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje (nėra tęstinumo vėlesnėse baltų kultūrose).
Padnieprės ir Okos aukštupio baltų kultūros transformavosi į Bancerovo-Tušemlios kultūrą, Koločino kultūrą ir Moščino kultūrą (jos gyvavo maždaug iki VIII a. po Kr. vidurio, vėliau ėmė vyrauti slavų kultūros). Pirmo tūkstantmečio po Kr. antroje pusėje Dniepro ir Okos baseinų baltus Dniepru į šiaurę besiveržiantys slavai atskyrė nuo vakarų srities baltų ir juos asimiliavo; jų reliktų apie Možaiską ir Smolenską buvo likę iki IX a., Okos baseine rašytinių šaltinių minimi iki XII a.
Pirmaisiais amžiais po Kr. ėmė ryškėti baltų gentinės sąjungos (IX-XIII a. istoriniuose šaltiniuose jos vadinamos sembais, galindais, sūduviais, kuršiais, žemaičiais, lietuviais, žiemgaliais, latgaliais ir kitaip). Jos skiriasi kapų įrengimu, įkapėmis. Iš baltų genčių pirmo tūkstantmečio pabaigoje-antro tūkstantmečio pradžioje ėmė rastis ankstyvosios prūsų, jotvingių, lietuvių, nuo XIII a. - ir latvių tautos. Prūsų ir jotvingių tautų susidarymą nutraukė Vokiečių ordino agresija, jotvingių - dar ir rusų, vėliau lenkų kunigaikščių antpuoliai bei lenkų kolonizacija. Baltai vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste, gyveno nedidelėmis gimininėmis bendruomenėmis.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Tautų formavimasis
Tautų radimesi, jų gimime nepaprastą reikšmę turėjo gamta, ypač senovėje. Pavyzdžiui, Eurazijos erdvėje galima kalbėti apie kalnų, girių ir - vėliau - stepių bei jūros tautas. Pirmasis, statinis, pats seniausias tautų radimosi laikotarpis - jų gimtis iš atitinkamos gamtinės aplinkos. Senojoje Europoje tai buvo pradžioje - girios, kiek vėliau - kalnų tautos. Stepė dar buvo beveik negyvenama. Šitai lėmė daugelis aplinkybių, bet svarbiausioji - biologinė, t. y. maisto, prasimaitinimo užduotis. Tam palankiausia terpė - iki žemdirbystės - yra giria (mokslininkai kalba apie biomasės kiekį vienam ploto vienetui, kuris girioje yra didžiausias).
Antrasis etapas, - kai tautos gimsta skirtingų gamtinių erdvių sandūroje (čia daug nuveikęs yra rusų mokslininkas L. N. Gumiliovas [1]). Tokios sandūros, kaip stepė - miškas, kalnas - lyguma, jūra - krantas skatina naujų tautų radimąsi. Stepių apgyvendinime nepaprastą vaidmenį atliko laukinio žirgo prijaukinimas. Beje, seniausias žirgo pavertimo naminiu gyvuliu židinys yra baltų žemių pietiniame pakraštyje - ties dabartiniu Kremenčiugu, būtent stepės ir girios sandūroje, kylyje (žr. žemėlapį). Prijaukintas, pabalnotas žirgas įgalino apgyvendinti stepes, atlikti trumpalaikius karo žygius. Atradus vežimą tapo įmanomu ištisų tautų kraustymasis.
Įstabu, jog žirgo vaidmenį šiaurės jūrų atveju suvaidino valtis. Valtis įgalino iki tol neįveikiamą jūrą (kaip ir stepę žirgo pagalba) paversti susisiekimo erdve: tai, kas skyrė, dabar jungė. Prie valties pritaisyta burė (atitinkamai - žirgas+vežimas) įgalino tautų kraustymąsi (pvz., Islandijos apgyvendinimas). Tačiau seniausios, pirminės yra gamtos tautos. Tai tos, kurios gyvena ten, kur gimė, kurių tėvynė yra ir jų protėvių žemė, protėvynė. Tokie esame ir mes, girių žmonės.
Tėvynės reikšmė
Ne tik aplinka bei ūkinė veikla žmogų formuoja. Pati Tėvynė, jos dvasia turi didžiulę reikšmę. Nes Tėvynė - žmogaus pojūčių pradžia. Anot Vydūno, čia jis pirmąkart patiria pasiaukojančią motinos meilę, tėvo rūpestingą gerumą, jis čia pirmąsyk išvysta tekančią saulę, sulaukia atslenkančių sutemų. Būtent čia jis patiria visą gamtos alsavimą. Su Tėvyne jis yra surištas visa savo prigimtimi, pati Tėvynė veikia ir formuoja žmogų, jo būties sąmonę, nes Tėvynė sukuria geriausias sąlygas asmens prigimčiai pasireikšti. Tiktai Tėvynėje žmogus gali suprasti ir pajausti savo paties esmę ir savosios būties prasmę, nes tik čia jis pats gali geriausiai reikštis ir iš tiesų alsuoti savo dvasia. Tautos dvasia geriausiai skleidžiasi ir auga šeimoje. „Šeima palaiko etninį tautos tipą (išryšk. aut), perteikdama jį iš kartos į kartą: ji ugdo tautines tradicijas, tautinius papročius, tautinį meną, pačios tautos pažiūras į gyvenimą ir net religinius tautos nusiteikimus“ [2].
Archeologiniai duomenys
Remiantis archeologiniais duomenimis, žmogus dabartinės Lietuvos žemėse gyvena labai seniai - nuo paskutinio apledėjimo (15-8 tūkst. m. pr. Kr.). Atrodo, kad ledynas visos Lietuvos niekada nėra dengęs, jis yra sustojęs ties dabartinių vidurio Lietuvos aukštumų riba. Paleogeografo K. Seibučio duomenimis pietinėje Lietuvoje, Krikštonių kaimo pievose yra išlikę reliktinių ikiledynmečio augalų. Jei išliko gyvi šie augalai, tai tikėtina, kad tose vietose galėjo išgyventi ir žmogus. Suprantama, kad šalia ledyno gyventi nepaprastai sunku.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Laikotarpis, kurį įmanoma datuoti pagal radinius, yra apie 13 tūkst. m. pr .Kr. Tai pirmieji Aistijos gyventojai, kuriuos galima „susekti“ archeologiškai. Pastoviai čia žmonės apsigyvena antrojo atšilimo laikotarpiu. Tai maždaug 10 tūkst. m. pr. Kr. Tai, anot archeologės R. Rimantienės, „Svidrų“ kultūra. Ji paplitusi daugiausia pietų Lietuvoje, Prūsijoje ir Šiaurės Lenkijoje, - tose vietose, kur senovėje gyveno baltai. Tad iš tiesų galima teigti, kad ji - vietinių gyventojų padarinys. Šios kultūros vystėsi ir Mezolito laikotarpiu. 8-7 tūkst. m. pr. Kr. susikuria mezolitinė Nemuno kultūra, kuri apima buvusią Prūsiją (dabartinę Kaliningrado sritį), pietų Lietuvą (riba eina Nemuno - Neries baseinu) ir Šiaurinę Lenkijos dalį. Neolite arba Naujajame Akmens amžiuje šios kultūros savaime perauga į taip vadinamą Nemuno ir Narvos kultūras.
Yra paplitusi nuomonė, kad baltai arba mūsų protėviai pradėjo formuotis, tiems seniesiems gyventojams susimaišius su ateiviais indoeuropiečiais, virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros nešėjais (2,5 tūkst. m. pr.
Virvelinės keramikos kultūra
„Prieš kokį 10 metų ir anksčiau buvo teigiama, kad baltai būtent ir yra virvelinės keramikos ir kovos kirvių III-iojo tūkst. pr. Kr. pabaigoj čia atsikėlusieji gyventojai. Apie vietinius nebuvo net kalbama. Tarsi jie vienu mostu būtų išnykę, ar vėjas būtų nupūtęs. Dabartiniai to laikmečio kultūrinių sluoksnių archeologiniai tyrinėjimai (prie Biržulio, Kretuono ežerų; Šventojoj, Užnemunėj, Šalčininkų, Pakruojo, Zarasų rajonuose, Latvijoje, Tukums rajone, Sarnates durpyne, Lubanos žemumoj ir kt.) atidengia labai daug tuomet buvusių vietinių (išryšk. aut.) žmonių gyvenviečių. Virvelininkai atėjo, to nuneigti, žinoma, negalima: atsiranda kitas žmonių antropologinis tipas, kitokia materialinė kultūra. (Visa tai sutampa su kitų to meto Europos sričių gyventojais bei kultūra). Bet kur dėjosi vietiniai? Užgožė juos? Išstūmė? Nė velnio! Archeologijos duomenimis - išstūmimo nematom. Vien pamario zonoje, Baltijos pakrantėje (Pamarių arba Tucevo kultūros srityse) virvelininkai vietinę sanklodą užgožė. Bet ir čia nepilnai: liko labai daug sena materialinėje kultūroje (puodų forma, dubenėliai). Ūkis pasiliko toks pat. (…) Tačiau ir pamaryje ateivių būta nelabai daug. O toliau nuo jūros (visa šiaurinė Baltarusija, rytinė Lietuva, rytinė Latvija - iki Msti upės baseino) - neturim aptikę nė vienos grynai virvelininkų gyvenvietės. Nėra. Matom tolimesnę tos pačios Narvos kultūros raidą (vėlyvąjį Narvos kultūros etapą). Niekas iš esmės nepakitę (tie patys kaulo, rago, titnago dirbiniai, keramika), pakitus nebent precizika. Todėl, mano supratimu, jokiu būdu negalima sakyti, kad baltai - virvelinės kultūros gyventojai. Galim tik kalbėti apie pastarųjų įtaką. Kapavietėse ateivių randama tik vienas septintadalis (išryšk. aut.). Ir - tik prie upių, pratekančių ežerų, t. y. prie tuometinių tranzitinių vietovių, netoliau kaip vieną - du kilometrus nuo jų ir - labai trumpą laikotarpį: 2400-1900/1800 m. pr. Kr. Toliau - jokių pėdsakų“ [4].
Iš tiesų, tais senaisiais laikais pagrindiniai susisiekimo keliai buvo upės. Iš esmės visi senieji protėviai tebegyveno senojoje teritorijoje, ne perkeisti indoeuropiečių, o tiesiog patyrę tam tikrą kultūrinę įtaką. Panašią įtaką šiek tiek vėliau jie patyrė ir iš šiaurės pusės - nuo atėjusių iš už Uralo finų genčių. Baltų protėvių kultūra apėmė ne tik Baltijos pajūrį, bet Volgos-Okos bei Dniepro-Dono baseinus. Ši baltiškų genčių sritis užima didžiulę teritoriją (7¸10 k. didesnę nei dabartinis Lietuvos Respublikos plotas). Šiaurėje šis plotas baigiasi kartu su tauriaisiais plačialapiais miškais. Rytinė jo riba eina maždaug iki Nižnij Novgorodo (buvęs Gorkio miestas), pietinė - Dysnos ir Seimo upėmis (maždaug 50° lygiagretė prie Kijevo miesto), o vakaruose siekia Elbės upės baseiną. Tai sudaro tarsi savotišką ovalą. Šis ovalas (800 km pločio ir beveik 2000 km ilgio) yra beveik taisyklingas, jei neskaityti dviejų išimčių - tai įlinkis pietuose ir išlinkis, kylis) rytuose. Abu šie iškraipymai yra nepaprastai reikšmingi. Įlinkio priežastimi, kaip matyti iš žemėlapio, yra Karpatų kalnai, o išlinkio - Dniepro upė ir jo intakai ties Kijevu.
Kalbotyros duomenys
Įdomu tai, kad šiuos seniausius davinius stipriai paremia kalbotyra, ypač vandenvardžiai, - pati archaiškiausia geografinių pavadinimų dalis. Pavartę Pietų bei Šiaurės Amerikų žemėlapius pamatysime, kad daugelis vandenų pavadinimų ten yra indėniškos kilmės, nors šiuose kraštuose jau seniai didžioji dauguma gyventojų - ne indėnai, o išeiviai iš Europos ir kitų kraštų. Lygiai taip pat yra ir senosiose baltų žemėse. Visur, kur ateina imigrantai, - karinio įsiveržimo ar taikaus persikraustymo būdu, - jie atsineša kažką savito. Tačiau senieji gyventojai be pėdsako niekur neišnyksta: jie palieka archeologinius davinius apie save - laidojimo kapus, piliakalnius, buities įnagius, papuošalus ir pan.; o ryškiausiai išlieka senieji vandenų vardai. Persikėlėliai savo pastatytam miestui duoda naują pavadinimą, tačiau gana dažnai perima senąjį greta esančio ežero ar upės vardą. Tuos nesunaikinamus senovės likučius galima pavaizduoti tokiu pavyzdžiu. Štai baigėsi rašalo buteliukas ir, norėdami jį kažkam pritaikyti, bandome išplauti vandeniu. Dažniausiai rašalo būna pridžiūvę kampučiuose ar sriegiuose, ir kiek beplautum - vanduo vis dar melsvas. O ir vėliau, kiek pastovėjus, jau nebematomi rašalo likučiai vis iš kažkur išlenda.
Tai, kad mūsų protėviai gyveno gerokai toliau į rytus, nei kad dabar gyvename mes, pastebėjo jau K. Būga. Jis buvo radęs nemažai baltiškų vandenvardžių Baltarusijos žemėse. Didelį indėlį į Lietuvos, baltų kultūros ir praeities tyrinėjimą įneša rusų mokslininkai - kalbininkai V. N. Toporovas, V. V. Ivanovas, O. N. Trubačiovas, archeologai B. Rybakovas, V. V. Sedovas ir kiti. Šioje srityje dirba ir kiti užsienio mokslininkai - vokiečiai H. Krahe, V. Šmitas, J. Udolfas ir kiti. Pasirodo, pats seniausias vandenvardžių sluoksnis, kurį įmanoma patikrinti bei įvertinti lingvistiškai, mūsų pažymėtojo baltiško ovalo ribose taipogi yra būtent baltiškas. 1962 m., apibendrindami savo tyrinėjimų medžiagą V. N. Toporovas ir O. N. Vėliau V. Toporovas savo veikale „Balticum podmoskovja“ teigia, jog apie Maskvą rasta ~300 baltiškų vandenvardžių. Ir ypač svarbu tai, kad šiais kalbiniais duomenimis nustatytas plotas visiškai sutampa su pagal archeologinius duomenis sudaryto baltiškos kultūros paplitimo (žr. 1-ą brėž.) duomenimis. Galima drąsiai sakyti, kad vandenvardžiai - tai dokumentas, pasas, parodantis mūsų protėvių ir mūsų pačių gyvenamąją vietą.
K. Būgos, V. V. Toporovo, O. N. Trubačiovo tyrinėjimai ilgą laiką neturėjo atgarsio, kol vokiečio H. Krajės darbai neatskleidė vieno įdomaus dalyko: pasirodo, visoje Europoje yra paplitęs sluoksnis labai senoviškų vandenvardžių. Jie rasti nuo Islandijos, Norvegijos iki Italijos, bei nuo Britų salų iki Uralo ir net toliau.
„… Sālantas (Lietuva) - Salantis (Šveicarija); Ālantas, Alanta (Lietuva) - Alenti (Italija), Alonta (Vokietija, Elbės intakas), Alantia (Vokietija, Nekaro intakas); Ālmenas, Almuonė, Elmė (Lietuva) - Elmone, Ilmena, Elme (Prūsija), Almos (Bulgarija), Alma (Italija, Norvegija, Nyderlandai), Almana (Vokietija,) Elmana (Vokietija) ir t.
Vokiečio lingvisto H. Šalio (H. Schall) Rytų Vokietijoje ištirti vietovardžiai vakarines baltų ribas nukėlė net į vakarus nuo Berlyno. Hafelio aukštupio baseine, pietryčių Maklenburge, jis identifikavo 27 baltiškus vandenvardžius. Čia baltiški upėvardžiai yra ankstyvų laikų, nes baltišką sluoksnį vėliau uždengė slaviški ir germaniški vardai. Studijoje „Baltų vandenvardžiai Hafelio aukštupio baseine“ H. Šalis atskyrė germaniškus ir slaviškus vardus nuo baltiškųjų, jų baltiškumą grįsdamas gausiais atitikmenimis prūsų, lietuvių ir latvių kalbose. Vandenvardžiai surinkti iš XIII-XVIII a. istorijos dokumentų.
Paimkime keletą pavyzdžių iš nagrinėtų vardų, sakysim, Balam(as), ežeras. Jo šaknis giminiška su žodžiais bālas, baltas, o priesaga kartojasi lietuvių ežerų pavadinimuose Aulamas, Taramas, Dotamas. Gertava, ežeras (Gartow ež. ir Gaerte upė į vakarus nuo Elbės), turi daug giminiškų žodžių Lietuvoje ir kitose baltų žemėse. pvz.: Gerupė, Gerupis, Gerdauja. Kukas, raistas (‘kukasbruch’) yra tos pačios šaknies, kaip prūsų kauks, lietuvių kaukas (mitinė būtybė), latvių kukas, vietovardis Kurše. Labus, ežeras. Visose baltų žemėse yra ežerų ir pievų vardų su šaknimi lab-: latvių - Labas purvs, Lietuvoje ežerai Labė, Labelis, Labunavas, prūsų vietovardžiai Labiau, Labuhn. Baltų vandenvardžiai giminiški Vidurio Europos ankstyvajai ide hidronimikai.
H. Krajės darbus vėliau papildė V. Šmitas, kuris tokio pobūdžio vandenvardžių rado visoje indoeuropiečių gyvenamoje teritorijoje. Net Persijoje ir Indijoje. Tad jie padarė išvadą, kad tasai senasis archainis sluoksnis būdingas ir bendras visai senajai Indoeuropai. „Mums svarbu ir įdomu, kad kuriant senųjų indoeuropiečių hidronimų teoriją ypatingas vaidmuo teko lietuvių ir apskritai baltų vandenvardžiams. Ypatingas ta prasme, kad baltų kraštai ir visas minėtas baltiškųjų vietovardžių arealas Rytų Europoje yra tikras senųjų indoeuropietiškų hidronimų koncentracijos židinys. Kad ir kur būtų aptinkamas senasis indoeuropiečių hidronimas - Indijoje, Italijoje, Britų salose ar Vakarų Europoje - bemaž visada jam atitikmuo atsiranda baltų vardyne (išryšk. aut.). Išsiaiškinta ir tai, kad senieji indoeuropiečių hidronimai baltiškų vietovardžių areale ne tik dažni, bet ir tolygiai pasiskirstę.
Indoeuropos kalbų sistema
Praeito šimtmečio viduryje vokiečių kalbininkas A. Šleicheris (Schleicher) pateikė Indoeuropos kalbų sistemą, kurios schema „labai grubiai“ pavaizduota 2-me brėžinyje. Šventa kalba Indijoje yra rašto ir religinių apeigų kalba - sanskritas. Tokios „sanskritų“ tautos nėra, tačiau šia kalba dabar šneka apie 60 mln. žmonių; ją žino kiekvienas indas inteligentas. Ji studijuojama ir universitetuose. Mums įdomiausia tai, kad sanskritas ir lietuvių kalba yra labai artimos, nors pagal pateiktą schemą yra lyg ir visai skirtingose atšakose. Yra sakinių, kurie perskaityti, pvz., Žemaitijoje nesukeltų jokios nuostabos. Yra nemaža senųjų (archainių) žodžių, kurie yra išvis bendri tiek lietuvių kalbai, tiek sanskritui. Tad Šleicherio pateiktoji schema pradėjo kalbininkų nebetenkinti. Tada 1978 m. buvo pasiūlyta V. Šmito (W. Schmidt) koncentrinių apskritimų schema (3-ias brėžinys). Čia aplink prokalbę išsidėstę 5 pagrindinės senosios kalbos: lotynų, senoji graikų (kuri nesutampa su dabartine graikų), gotų, sanskritas ir lietuvių. Ypač įdomu ir svarbu tai, kad lietuv…
Kalbiniai duomenys leistų tvirtinti, kad pagal leksinius vienetus baltai ir slavai atsiskyrė pakankamai senai - žymiai, žymiai anksčiau nei rašo dogmatikai, besivadovaujantys Bopp’o keleto šimtų metų persenusia teorine konstrukcija. Tai buvo medžioklės, žvejybos, o ne žemdirbių laikais. Slavų kalbos patyrė žymiai daugiau įtakų nei pelkynuose ir miškuose užsilikusių baltų ir greičiau modernėjo, nei archaizmus išlaikę baltai. Dalis baltų (Dnepro) buvo nutautinti VI-IX a., tačiau slavai, visgi, laikytini atskiru itin senobiniu etnosu, kurį galutinai suformavo ilgiausia Europos upė - Dunojus ir jo pakrantės. Dėl šios priežasties slavai yra didžiausias Europos etnosas. Europos žemes siaubė gotai, po to hunai ir jų palikuonys “išstumdę” slavus. Baltams kliuvo vėliau ir, gal, trumpesnį laiką, tačiau pakankamai skaudžiai: išnyko Dnepro baltai, vakaruose prūsai, po to jotvingiai. Vytauto laikų atsigavimas buvo laikinas.
Slavų kilmė
Faktas tas, kad slavų pirminė kilmė yra visiškai neaiški. Iki šiol netgi nerandama jų protėvynė, nes nėra nustatyta archajiškų slaviškų vandenvardžių konkretaus arealo.
Realiai slavų istoriją galima atsekti tik nuo VI-VII amžių. O iki tol viskas labai neaišku ir tik galybė hipotezių.
Aš asmeniškai manau, kad slavai susiformavo iš baltams (ypač seniesiems vakarų baltams) artimų genčių, mūsų eros pradžioje gyvenusių labai kompaktiškai (tai įrodo įvairių slavų kalbų nepaprastas artumas dar X-XI amžiuose) į pietus nuo jotvingių ir prūsų arealo, tai yra piečiau būsimosios Varšuvos (tuo metu gyventos jotvingių), maždaug iki Karpatų priekalnių.
Po to dėl neaiškių priežasčių šitame senajame slavų areale įvyko “demografinis sprogimas”, ir per porą šimtų metų slavai labai plačiai išsiplėtė.
Taip pat slavams išsiplėsti ir įsigalėti svetimose žemėse labai padėjo tarptautiniai įvykiai - hunų, o vėliau ir avarų puolimai, sunaikinę nemažą Rytų ir Centrinės Europos įtvirtintų gyvenviečių bei žmonių.
Gali būti, jog slavams tiesiog labai pasisekė - jų gyventų žemių dėl kol kas nežinomų priežasčių nenusiaubė badas ir maras, tuo metu išnaikinęs didelę dalį Europos gyventojų.
tags: #pietu #slavu #tautos #istorija #ir #kultura