Korėjos konfliktai: istorinė perspektyva
Keturi dešimtmečiai po Antrojo pasaulinio karo buvo pažymėti įtampa tarptautiniuose santykiuose. Ši įtampa pasireiškė propagandine kova, karinių blokų kūrimu ir ginklavimosi varžybomis. Nepaisant to, žmonija išvengė Trečiojo pasaulinio karo, tačiau vietiniai kariniai konfliktai visame pasaulyje įsiplieskdavo dažnai. Korėjos pusiasalis, susidūręs su ideologinėmis priešpriešomis ir geopolitiniais interesais, tapo vienu iš tokių konfliktų židinių.
Korėjos padalijimas ir dviejų valstybių susikūrimas
Po Japonijos kapituliacijos Antrajame pasauliniame kare, Korėja buvo padalinta į dvi okupacines zonas pagal 38-ąją lygiagretę, kur šiaurinę dalį užėmė Sovietų Sąjunga, o pietinę - Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV). Pagrindinis tikslas buvo nuginkluoti pusiasalyje buvusius japonus ir sudaryti sąlygas Korėjos nepriklausomybės atkūrimui. Vis dėlto, abi supervalstybės siekė sustiprinti savo įtaką Korėjos pusiasalyje.
Sovietų Sąjungos kontroliuojamoje šiaurinėje dalyje įsigalėjo komunistų diktatūra. Buvo vykdomos komunistinės reformos, o politiniai oponentai buvo persekiojami, suiminėjami ir net siunčiami į Sovietų Sąjungos lagerius. Tuo tarpu, pietuose amerikiečiai siekė sukurti demokratinę valdymo sistemą. Taigi, skirtingi politiniai ir ekonominiai principai buvo įtvirtinti abiejose pusiasalio dalyse.
1948 m. iš pusiasalio buvo išvestos svetimos karinės pajėgos. Tais pačiais metais abi Korėjos buvo paskelbtos nepriklausomomis valstybėmis: šiaurėje - komunistinė Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika (KLDR), o pietuose - Korėjos Respublika. Šiaurės Korėjos komunistai, vadovaujami Kim Ir Seno, siekė valdyti visą Korėją.
Korėjos karas (1950-1953 m.)
1950 m. birželio 25 d. KLDR kariuomenė įsiveržė į Pietų Korėją ir per mėnesį užėmė beveik visą jos teritoriją. Ši agresija kėlė nerimą JAV vyriausybei ir kitoms Vakarų valstybėms, kurios įvykius Korėjoje vertino kaip komunizmo ir Sovietų Sąjungos ekspansiją.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Svarstant Korėjos karo klausimą Jungtinių Tautų (JTO) Saugumo Taryboje, Sovietų Sąjungos pasiuntinys boikotavo posėdį. Dėl to nebuvo jokio balso prieš siūlymą suteikti karinę pagalbą Pietų Korėjai. Į Korėją buvo pasiųstos JTO ginkluotosios pajėgos, sudarytos iš 16 šalių karių, tačiau didžiąją dalį (90 proc.) sudarė JAV kariai.
JTO pajėgos nugalėjo komunistus ir užėmė beveik visą pusiasalį. Tačiau Šiaurės Korėjai į pagalbą atėjo Kinijos kariuomenė, kuri oficialiai buvo vadinama „savanoriais“, siekiant užmaskuoti tiesioginį Kinijos įsikišimą į konfliktą. Dėl to pietų korėjiečiai ir jų sąjungininkai turėjo trauktis nuo gausesnio priešo. 1951 m. pradžioje fronto linija stabilizavosi maždaug ties buvusia siena.
Kai tapo aišku, kad nė viena pusė negali pasiekti pergalės kare, prasidėjo derybos. Jos truko dvejus metus, kol galiausiai 1953 m. liepos mėn. buvo pasirašytas paliaubų susitarimas. Susitarimas nustatė, kad Korėjoje išliks iki karo buvusi padėtis, ir pusiasalis liko padalintas į dvi dalis pagal 38-ąją lygiagretę.
Korėjos karas buvo itin kruvinas, pareikalavęs apie tris milijonus gyvybių.
Santykiai po karo
Po karo abiejų Korėjos valstybių santykiai išliko labai įtempti, o dešimtmečiais jos nepalaikė jokių ryšių. Tik 2000 m. įvyko abiejų Korėjų vadovų susitikimas, skirtas aptarti galimybes normalizuoti santykius. Nepaisant nedidelės pažangos, santykiai išlieka įtempti.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Korėjos karo priežastys ir pasekmės
Korėjos karas kilo dėl kelių priežasčių:
- Ideologinė priešprieša: Šiaurės Korėja siekė įtvirtinti komunizmą visame pusiasalyje, o Pietų Korėja siekė išlaikyti demokratiją.
- Geopolitiniai interesai: Sovietų Sąjunga ir Kinija rėmė Šiaurės Korėją, siekdamos išplėsti savo įtaką regione, o JAV rėmė Pietų Korėją, siekdamos sustabdyti komunizmo plitimą.
- Korėjos nesugebėjimas susikurti vieningos valdžios: Prieš imperialistinės Japonijos okupaciją Korėja nesugebėjo sudaryti savo modernios valdžios ir priimti politinės sistemos. Tai buvo didžiausia Korėjos silpnybė.
Korėjos karo pasekmės buvo tragiškos:
- Didelis aukų skaičius: Žuvo apie tris milijonus žmonių, įskaitant daugybę civilių.
- Korėjos padalijimas: Pusiasalis liko padalintas į dvi priešiškas valstybes.
- Ekonominė žala: Abiejų Korėjų ekonomikos patyrė didelę žalą.
- Įtampa regione: Santykiai tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos išliko įtempti dešimtmečius po karo.
Vietkongas
Kovai prieš Pietų Vietnamo valdžią buvo sukurtas Pietų Vietnamo nacionalinio išsivadavimo frontas, dar vadinamas Vietkongu. Į pietus iš šiaurės keliavo partizanai, kurie kartu su bendraminčiais vietos gyventojais kovojo prieš Pietų Vietnamo vyriausybę ir ją palaikiusius žmones. Pietų Vietnamo valdžia, net ir gaudama didelę JAV paramą, nesugebėjo atremti komunistų atakų.
Vietnamo karas
Antrojo pasaulinio karo metu Prancūzijos koloniją Vietnamą užgrobė japonai. Pasibaigus karui 1945 m. valdžią Vietname į savo rankas paėmė komunistai, vadovaujami Ho Ši Mino. Komunistai aktyviausiai kovojo prieš okupantus ir todėl tapo įtakingiausia politine jėga. Prancūzai nenorėjo prarasti kolonijos, todėl jos kariuomenė užėmė Vietnamą. Bet komunistai nepasidavė, jie pradėjo partizaninį karą. Prancūzus rėmė JAV, o vietnamiečius ginklais, maistu, kitais reikmenimis - SSRS ir Kinija. Karas greitai persimetė ir į kitas Prancūzijos kolonijas - Laosą ir Kambodžą. Prancūzai patyrė daug nuostolių. Mūšiuose žuvo per 50 tūkstančių karių, todėl šalyje kilo antikarinis judėjimas. Vyriausybei beliko pradėti taikos derybas. Šveicarijoje prasidėjo tarptautinė konferencija, kurioje dalyvavo visos didžiosios valstybės - JAV, SSRS, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Kinija. 1954 m. liepos mėn. buvo pasirašyti Ženevos susitarimai dėl Indokinijos. Vietnamas, Laosas ir Kambodža tapo nepriklausomomis valstybėmis, iš jų išvesta okupacinė kariuomenė. Susitarimai numatė, kad Vietname, Laose ir Kambodžoje įvyks laisvi rinkimai, po kurių bus sukurtos tų šalių vyriausybės. Vietnamas iki rinkimų buvo padalytas į dvi dalis. Šiaurėje valdžią perėmė komunistai, vadovavę kovai prieš prancūzus, o pietuose - JAV remiamos nekomunistinės jėgos. Rinkimai neįvyko. Tiek pietų, tiek šiaurės vyriausybės jų nenorėjo, nes abi pusės bijojo prarasti savo pozicijas.
Jungtinių Valstijų vadovybė, matydama, kad dar vienoje šalyje gali įsigalėti komunistai, 1965 m. į Vietnamą pasiuntė savo karinius dalinius. Bet pusės milijono naujausiais ginklais ginkluota JAV armija ir Pietų Vietnamo kariuomenė buvo bejėgės prieš komunistų partizanus. Kasdien iš šiaurės į pietus kalnų ir džiunglių takais, nešini ginkluote, traukė tūkstančiai partizanų. Nepadėjo kasdieniai bombardavimai, napalmas, chemikalai, naudoti džiunglėms naikinti. Komunistai atsilaikė. Juos rėmė Kinija ir SSRS. Sovietų laivai į Šiaurės Vietnamą gabeno ginkluotės, maisto, kuro, kitų reikmenų. Instruktoriai iš SSRS mokė Šiaurės Vietnamo karius. Sovietų Sąjunga aprūpino Vietnamą naujausia priešlėktuvinės gynybos technika. JAV kariuomenė puldavo partizanus, sunaikindavo jų stovyklas, bombardavo Šiaurės Vietnamą, bet nedrįso pulti sovietų laivų.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Nuo 1970 m. karas persimetė į Kambodžą ir Laosą. Komunistai, remiami ir aprūpinami Sovietų Sąjungos, galėjo kariauti kelis dešimtmečius. Bet tai buvo nepriimtina amerikiečiams. Karui reikėjo daug lėšų ir žmonių aukų. Jungtinėse Valstijose ir kitose šalyse kilo antikarinis judėjimas. Jaunimas vengė karinės tarnybos. JAV vyriausybei reikėjo ieškoti išeities. 1969 m. prasidėjo taikos derybos. 1973 m. sausio mėn. JAV pasirašė susitarimą dėl karo nutraukimo. Amerikiečiai sutiko išvesti kariuomenę iš Vietnamo. JAV bandymas sustabdyti komunizmo plitimą baigėsi skaudžia nesėkme. Žuvo 56 tūkst. amerikiečių, daugiau kaip milijonas vietnamiečių, o išlaidos siekė apie 352 mlrd.
1975 m. pradžioje Šiaurės Vietnamo armija ir partizanai pradėjo puolimą į pietus ir, nesutikusi rimtesnio pasipriešinimo, greitai pasiekė visišką pergalę. Komunistai suvienijo šalį. 1976 m. 1975 m. komunistai jėga paėmė valdžią ir Laose, Kambodžoje. Pastarojoje valdžią užgrobė Kinijos remiami vietos komunistai, vadinami raudonaisiais kchmerais. Jų vadai Pol Potas, Jang Saris ir kiti pradėjo kurti įsivaizduojamą komunistinę santvarką. Jie naikino visus civilizacijos laimėjimus ir savo tautiečius. Raudonieji kchmerai žudė inteligentus, uždraudė net asmeninę nuosavybę, pinigus, visus gyventojus privertė išsikelti iš miestų. Per trejus jų viešpatavimo metus Kambodžoje buvo nužudyta, mirė nuo ligų ir bado per du milijonus - daugiau nei ketvirtadalis - gyventojų. 1978 m. Pol Potą nuvertė Vietnamo kariuomenė.
Dabartinė situacija
Nors paliaubų sutartis buvo pasirašyta 1953 m., Korėjos karas formaliai niekada nesibaigė, o taikos sutartis iki šiol nepasirašyta. Tai reiškia, kad Šiaurės ir Pietų Korėja techniškai vis dar yra kare. Įtampa tarp abiejų šalių išlieka nuolatine, o Šiaurės Korėja reguliariai vykdo branduolinius ir balistinių raketų bandymus, kurie kelia susirūpinimą tarptautinei bendruomenei.
Šiaurės Korėjos branduolinė programa ir tarptautinė įtampa
Šiaurės Korėjos branduolinė programa yra viena iš pagrindinių įtampos priežasčių Korėjos pusiasalyje. Šiaurės Korėja teigia, kad branduoliniai ginklai jai reikalingi kaip atgrasymo priemonė nuo galimos JAV agresijos. Tačiau tarptautinė bendruomenė smerkia Šiaurės Korėjos branduolinius bandymus ir ragina ją atsisakyti branduolinių ginklų programos.
Galimas susivienijimas
Nepaisant ilgalaikių nesutarimų ir įtampos, Korėjos susivienijimo idėja vis dar gyva abiejose pusiasalio pusėse. Vis dėlto, kelias į susivienijimą yra ilgas ir sudėtingas, reikalaujantis didelių politinių, ekonominių ir socialinių pokyčių.
tags: #pietu #korejos #ir #siaures #korejos #konfliktai