Pietų Italijos ūkis: iššūkiai, inovacijos ir tvarumo paieškos
Įvadas
Pietų Italijos ūkis, kaip ir žemės ūkis visame pasaulyje, susiduria su įvairiais iššūkiais, tačiau kartu demonstruoja gebėjimą prisitaikyti ir diegti inovacijas. Šiame straipsnyje apžvelgsime pagrindines tendencijas, problemas ir perspektyvas, susijusias su žemės ūkio sektoriumi Pietų Italijoje, remdamiesi Lietuvos ir Italijos ūkių pavyzdžiais bei ekspertų įžvalgomis.
Kartų kaita ir jaunųjų ūkininkų vaidmuo
Viena iš svarbiausių tendencijų - kartų kaita. Traukiasi karta, ūkininkauti pradėjusi 1990-ųjų pradžioje, juos keičia jaunieji ūkininkai, kurie kuria arba perima ir atnaujina ūkius. Džiugina tai, jog tai išsilavinę, aktyvūs, žinantys, ko nori, žmonės, mokantys dirbti, drąsiai taikantys naujoves, eksperimentuojantys, kartais net labai rizikingai, bet tokių rizikingų eksperimentų pasekmė - inovacijos. Šie jaunieji ūkininkai nebijo eksperimentuoti ir diegti naujoves, nors ne visos jos pasiteisina vienodai. Svarbu paminėti, kad jei naujovė prigijo Australijoje, nebūtinai tiks Lietuvoje, tačiau drąsa ir žinios įkvepia keistis, ir tą Lietuvos ūkiai aktyviai daro.
Bendradarbiavimas ir technologijų diegimas
Bendradarbiavimas su ūkininkais iš kitų Europos šalių taip pat nuolat vyksta. Diskutuojama, kaip kartu įveikti iššūkius, į Lietuvą kviečiami lektoriai, kurie pristato naująsias technologijas, o šios vis dažniau diegiamos ir Lietuvos ūkiuose. Lietuvos ūkininkai modernias technologijas perima ne tik dėl to, jog jos atneša didesnį pelną ar norėdami formaliai atitikti reikalavimus, jie nuoširdžiai tiki, kad išmaniai ūkininkaudami gali pagaminti daugiau sveikos, saugios, įperkamos produkcijos mūsų vartotojams, sykiu palikti mažesnį pėdsaką, mažiau teršti aplinką, paveikti klimatą - daugelis tą daro iš entuziazmo, stengiasi tausoti aplinką.
Italijos ekonomika ir žemės ūkis
Italija yra ekonomiškai stipri valstybė. 1957 Italija įstojo į Europos ekonominę bendriją. 20 a. 6-7 dešimtmečiais Italijos ekonomikos augimas buvo vienas didžiausių Europoje. 1950-1964 pramonės produkcijos apimtys padvigubėjo (1950-1963 BVP kasmet padidėdavo po 5,9 %). Mažėja bioprodukcinio ūkio, didėja paslaugų sektoriaus dalis bendrajame vidaus produkte. Didelė dalis apdirbamosios pramonės žaliavų įvežama. Vyrauja privatus sektorius, valstybė valdo tik kai kurias dideles įmones (naftos pramonės, transporto, telekomunikacijų). 2003 BVP sudarė 1470 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) dolerių (pagal perkamosios galios paritetą - 1550 mlrd. JAV dolerių), BVP dalis vienam gyventojui - 25 527 JAV doleriai (pagal perkamosios galios paritetą - 26 700 JAV dolerių), užsienioskola buvo 868,5 mlrd. 2021, Pasaulio banko duomenimis, Italijos BVP sudarė 2099,88 mlrd. JAV dolerių (pagal perkamosios galios paritetą - 2713,265 mlrd. 2023, Pasaulio banko duomenimis, Italijos BVP sudarė 2254,695 mlrd. JAV dolerių (pagal perkamosios galios paritetą - 3452,505 mlrd. JAV dolerių), BVP dalis vienam gyventojui - 38 373 JAV dolerius (pagal perkamosios galios paritetą - 58 755 JAV dolerius).
Žemės ūkio naudmenos užima 51 % Italijos teritorijos, iš jų 54 % - dirbama žemė; 18 % žemės ūkio naudmenų drėkinama (21 a. pradžioje). Alpių kalnuose ir priekalniuose vyrauja pievos ir ganyklos, Po lygumoje - dirbamoji žemė ir sodai, Apeninų pusiasalyje - ganyklos ir sodai. Apie 76 % ūkių yra iki 5 ha (daugiausia pietuose), apie 6 % - didesni kaip 20 ha (daugiausia Po lygumoje). Žemės ūkis labai mechanizuotas. Po lygumoje daugiausia auginama javai (kviečiai, kukurūzai, miežiai, ryžiai), bulvės ir cukriniai runkeliai. Sodininkystė; Alpių priekalniuose ir slėniuose - obelų ir vyšnių sodai, Apeninų pusiasalyje - alyvmedžių giraitės, vynuogynai, persikų, slyvų, kriaušių sodai; salose auginami citrinmedžiai, migdolai, finikai. 21 a. pradžioje Italija pirmavo pagal vynuogių (pirmoji vieta pasaulyje), lazdynų riešutų, alyvuogių, persikų ir nektarinų (antroji vieta pasaulyje) produkciją. Italijos šiaurinėje dalyje išplėtota daržininkystė; auginami artišokai (pirmoji vieta pasaulyje pagal produkciją), pomidorai, paprikos, svogūnai. Gyvulininkystė tiekia apie 40 % bioprodukcinio ūkio produkcijos. Šiaurėje (ypač Po lygumoje) daugiausia veisiama pieniniai galvijai ir kiaulės, pietuose - avys ir ožkos; visoje Italijoje išplėtota paukštininkystė. Žvejojama daugiausia jūrose. Gaudoma ančiuviai, menkės, sardinės ir kitos žuvys, krevetės, jūros moliuskai, aštuonkojai, renkami vandens augalai. Jūrų žvejybos didžiausi uostai: Bari, Rimini, Chioggia, Neapolis, Messina.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Dauguma pramonės įmonių sutelkta Italijos šiaurinėje dalyje, pietuose vyrauja žemės ūkis.
Tvarumas ir aplinkosauga
Lietuvos ūkininkai daug daugiau dėmesio skiria tam, ką daro, kaip augina įvairias kultūras. Kai pirmą kartą prieš dvylika metų, kaip praktikantas, apsilankiau Lietuvoje, mačiau, jog kuliami rapsai ir iš karto ariamos dirvos. Vokietijoje ūkininkai to nedarė jau 30 ar 40 metų. Dabar ūkininkai tokių klaidų nebedaro. Ūkiai, kurie efektyviai dirba, dirbs ir toliau. Tiems, kurie neskiria pakankamai dėmesio produkcijos kokybei, bus sunku. Ūkiai turi visas galimybes konkuruoti, tik svarbu įsivertinti investicijas, naudojamas technologijas. Mes skaičiuojame kiekvieną trąšų kilogramą, augalų apsaugos priemonių nebarstome šiaip sau. Pasėlius purškiame tiek, kiek reikia. Nenorime teršti aplinkos ar išleisti pinigų be reikalo.
Patyrę ūkininkai jau puikiai žino, jog, iki minimumo sumažinus žemės dirbimą, taikant sėjomainą ir pasirinkus tinkamus tarpinius pasėlius, užtikrinama geresnė dirvožemio būklė, saugomi paviršiniai vandens telkiniai, kokybiškesnis grūdinių kultūrų derlius. Kaip sako pašnekovas, jis, kaip ir daugelis Lietuvos ūkininkų, renkasi tvaresnį kelią ir tausojantį ūkininkavimą: trąšas, remdamasis palydoviniais žemėlapiais, naudoja ten, kur, kada ir kiek reikia. Javų purškimas šiemet vyks tokiu pat principu, mažinant sunaudojamų augalų apsaugos priemonių kiekį.
Klaidingi naratyvai ir pažanga
Visuomenėje suformuotas klaidingas naratyvas, jog ūkininkai neina kartu su pažanga, ūkininkauja taip pat, kaip prieš trisdešimt metų, iš tiesų yra kitaip. Įsigyjama našesnė ir efektyvesnė technika, trąšos ir augalų apsaugos priemonės naudojamos ten, kur reikia, ir tiek, kiek reikia - visi darbai atitinka griežčiausius aplinkosaugos reikalavimus. Nors, pašnekovo žodžiais, retas žino, kokios technologijos tampa įprastos Lietuvos ūkiuose, juose per pastarąjį dešimtmetį įvyko didžiulis progresas, ir jis tęsiasi.
Pokyčiai ūkiuose
Ūkis keičiasi nuolat: tobulinami, optimizuojami procesai, žiūrima, kur ką keisti, kad nebūtų per daug naudojama augalų apsaugos priemonių, mineralinių trąšų.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Lietuvos ir Italijos prekybiniai ryšiai
Lietuva 2003 į Italiją eksportavo prekių už 479,5 mln. litų, importavo iš Italijos prekių už 1304 mln. litų. 2018, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Lietuva į Italiją eksportavo prekių už 615,936 mln. eurų, importavo į Italiją prekių už 1,509 mlrd. 2020 prekybos apyvarta tarp Italijos ir Lietuvos sudarė 2,1 mlrd. eurų. Lietuva į Italiją eksportavo prekių už 0,613 mln. eurų (daugiausia pieną, pieno produktus, kiaušinius, medų, gyvūninės kilmės produktus, medieną ir jos dirbinius, medžio anglis), importavo iš Italijos prekių už 1,488 mlrd. eurų (daugiausia mašinas ir mechaninius įrenginius). Italijos tiesioginės investicijos į Lietuvos ūkį 2020 sudarė 46,29 mln. eurų, Lietuvos tiesioginės investicijos į Italijos ūkį - 29,48 mln. 2023 prekybos apyvarta tarp Italijos ir Lietuvos sudarė 2,59 mlrd. eurų. Lietuva į Italiją eksportavo prekių už 0,84 mlrd. eurų (daugiausia pieną ir pieno produktus, žuvis, elektros mašinas ir įrangą, baldus), importavo iš Italijos prekių už 1,75 mlrd. eurų (daugiausiamašinas ir mechaninius įrenginius, transporto priemones, eterinius aliejus). Italijos tiesioginės investicijos į Lietuvos ūkį 2023 pabaigoje siekė 59,63 mln. eurų, Lietuvos tiesioginės investicijos į Italijos ūkį - 80,4 mln.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva