Malabas: Pusiaujo Gvinėjos sostinė ir jos istorija
Afrikos žemynas yra namai 54 nepriklausomoms valstybėms, kurių dauguma yra respublikos. Šešios iš jų yra salų valstybės: Žaliojo Kyšulio Salos, San Tomė ir Prinsipė, Madagaskaras, Komorai, Seišeliai ir Mauricijus, taip pat dalis Pusiaujo Gvinėjos ir Tanzanijos. Afrikai priklauso Portugalijai, Ispanijai, Didžiajai Britanijai, Prancūzijai ir Jemenui priklausančios salos ir miestai; Marokas valdo Vakarų Sacharą. Afrikai priklauso 97 % Egipto teritorijos (Sinajaus pusiasalis - Azijai). Regionų klasifikacijoje Egiptas ir Sudanas dažniausiai priskiriami Artimiesiems Rytams.
Šiame kontekste Pusiaujo Gvinėja, viena mažiausių Afrikos valstybių, išsiskiria savo geografine padėtimi ir turtinga, permaininga istorija. Nors ekvatorius nekerta Pusiaujo Gvinėjos, šalis pavadinta taip, nes riba, skirianti Šiaurės ir Pietų pusrutulius, eina netoli šios mažos valstybės.
Geografinė padėtis ir teritorija
Pusiaujo Gvinėja susideda iš dviejų pagrindinių dalių: mažesnės dalies, esančios keliose Gvinėjos įlankos salose (didžiausioje, Bioko, įsikūrusi sostinė - Malabo miestas), ir didesnės dalies, vadinamos Rio Muniu, kuri yra Afrikos žemyne. Ši valstybė yra daugiau nei du kartus mažesnė už Lietuvą, jos plotas - 28 tūkst. kv. km, o gyvena apie 1,3 mln. žmonių.
Malabas: Sostinės istorija
Šiandieninė Pusiaujo Gvinėjos sostinė Malabas turi įdomią ir vingiuotą istoriją. 1827 m. britai buvusios portugalų įsteigtos gyvenvietės vietoje įkūrė Port Klarenso miestą. Jie buvo užėmę Fernando Po salą ir įkūrę čia savo bazę kovai su vergų prekyba. Salą atgavę ispanai jį pervadino Santa Isabele, o 1973-iaisiais, vykdant afrikanizacijos politiką ir ispaniškus vietovardžius keičiant afrikietiškais, miestas gavo Malabo pavadinimą, taip pagerbiant paskutinį čiabuvių karalių, besipriešinusį ispanams ir vadovavusį 1906 m. vykusiam sukilimui.
Kolonijinė praeitis
Atlanto vandenyno dalies, vadinamos Gvinėjos įlanka, pakrantės nuo seno domino europiečius, ypač portugalus, XV a. pradėjusius sparčią kolonijinę ekspansiją. 1472 m. ekspedicijos dalyviai, vadovaujami portugalų kapitono Fernando Po, atrado salą, kuri jo garbei ilgus amžius, iki pat 1973-ųjų, buvo vadinama Fernando Po sala. Vėliau pirmasis nepriklausomos Pusiaujo Gvinėjos prezidentas savo garbei pervadino salą Masiaso Ngemos Bijogo vardu, o nuo 1979 m. ši sala yra žinoma kaip Biokas.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Nuo XV a. iki pat XVIII a. pabaigos salą (kaip ir kai kurias kitas, mažesnes) valdė Portugalija, o 1778 m. ją kartu su Rio Muniu perėmė ispanai. Žemyninis Rio Munis (jo teritorija (26 tūkst. kv. km) - žymiai didesnė negu salų (vos 2 tūkst. kv. km)) buvo pavadintas pagal upės pavadinimą (Rio Muni - „tyli upė“). Ispanai tikėjosi paversti įsigytą koloniją klestinčių plantacijų kraštu, bet susidūrė su problemomis. Rio Munyje didelę dalį gyventojų nušienavo epidemijos ir čia tiesiog stigo darbo rankų. Panaši padėtis susiklostė ir salose.
Kova už nepriklausomybę
Čiabuviai nustebino kolonizatorius, priešindamiesi priverstiniam darbui ir rengdami ginkluotus sukilimus: Rio Munyje ispanų valdžia įsitvirtino tik 1856-aisiais, o paskutiniai ginkluoti čiabuvių sukilimai prieš kolonizatorius vyko 1898 m. (žemyne) ir 1906 m. (saloje). 1827-1843 m. Fernando Po salą buvo užėmę britai ir įkūrę čia savo bazę kovai su vergų prekyba. Taip saloje atsirado margakalbė įvairių afrikiečių genčių atstovų bendruomenė, iki šiol dalies šalies gyventojų kalba - įdomus anglų, ispanų ir kai kurių Afrikos kalbų mišinys.
Nepriklausomybės iššūkiai
Po Pirmojo pasaulinio karo valdžia Madride nusprendė vadinamąją Ispanijos Gvinėją paversti pavyzdine kolonija. Šalyje (ypač derlingoje Fernando Po saloje) imta steigti didžiules kakavmedžių ir kavamedžių plantacijas, o darbo rankų stygių kompensavo iš Nigerijos (tuomet kontroliuotos britų) atvežti darbininkai. Kai 1936-aisiais Ispanijoje prasidėjo pilietinis karas, vietos administracija palaikė komunistuojančius respublikonus, bet sukilusi karinė įgula perėmė salos kontrolę ir stojo į Fransisko Franko pusę.
Šio generolo valdymo laikais Pusiaujo Gvinėjai 1963 m. buvo suteikta autonomija, o 1968 m. - nepriklausomybė. Tai įvyko taikiai, be kraujo praliejimo. Deja, labai greitai paaiškėjo, kad išbandymas laisve šiam kraštui tapo nelengvu iššūkiu.
Masiaso Ngemos diktatūra
Pirmasis Pusiaujo Gvinėjos nepriklausomybės dešimtmetis gali būti vadinamas vieno žmogaus - Fransisko Masiaso Ngemos (1924-1979) - epocha. Kilęs iš Rio Munio, žymaus vienos genties kerėtojo sūnus buvo vidutinių gabumų, bet labai atkaklus ir visada troško valdžios. Jis baigė mokyklą ir tris kartus nesėkmingai laikė valstybės tarnybos ispanų kolonijinėje administracijoje egzaminą. Galiausiai ketvirtas kartas nemelavo: Fransiskas Masiasas Ngema tapo tarnautoju, netrukus ėmė kopti karjeros laiptais. 1960 m. jis tapo gimtosios Mongomo srities alkaldu (meru), po ketverių metų - autonominės vyriausybės vicepremjeru, o 1968-aisiais laimėjo pirmuosius nepriklausomos Pusiaujo Gvinėjos prezidento rinkimus.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Jo populiarumas visuomenėje akimirksniu išaugo dėl populistinės, antiispaniškos retorikos. Praėjus vos trims mėnesiams po rinkimų, šalies vadovas ėmė ne tik masiškai keisti ispaniškus pavadinimus ir vardus afrikietiškais, bet ir kaltinti ispanus (jų šalyje buvo likę daugiau kaip 7 tūkst.) šimtmečius engus vietos gyventojus, nualinus kraštą, ir pasiūlė savo tautai „pasiimti tai, kas jai teisėtai priklauso“. Tai buvo lyg degtukas prie statinės parako - vietos jaunimo gaujos ėmė gaudyti ispanus gatvėse, buvo daug plėšimų, prievartavimų, nužudymų. Bandęs raminti marodierius juodaodis šalies užsienio reikalų ministras buvo žiauriai sumuštas, jam sulaužytos abi kojos, netrukus prezidento nurodymu pateko į kalėjimą.
Absoliuti dauguma ispanų, viską metę, pabėgo iš šalies, o Fransiskas Masiasas Ngema ėmėsi įtvirtinti savo diktatūrą: per dvejus metus nužudė 10 iš 12 ministrų, uždraudė visas politines partijas, išskyrus savo 1970 m. įkurtą Vieningąją nacionalinę darbo partiją. 1972-aisiais jis pasiskelbė prezidentu iki gyvos galvos, taip pat ministru pirmininku, gynybos, valstybės saugumo, ekonomikos, finansų ir teisingumo ministru. Kitus ministrus, taip pat gubernatorius, merus, teisėjus, valdininkus skyrė pats. Demokratijos iliuzijai palaikyti šalyje veikė ir marionetinis parlamentas.
Afrikos Aušvicas
Mažytėje Pusiaujo Gvinėjoje įsigalėjo diktatūra, prieš kurią nublanko daugelis kitų panašių to meto Afrikos režimų. Kadangi, prezidento teigimu, „ispanai paliko šalį ir jų turtas tapo bešeimininkis“, buvusių kolonistų nuosavybė buvo nacionalizuota, faktiškai - sutelkta prezidento rankose. Valstybė (t. y. diktatorius) įvedė užsienio prekybos monopolį. Kai ekonomika ėmė šlyti tiesiog akyse, prezidentas surengė viešą nacionalinio centrinio banko direktoriaus egzekuciją, o valiutą iš banko saugyklų liepė pervežti į prezidentūrą ir ėmė pats vykdyti šalies monetarinę politiką.
Nuo nežabotos valdžios diktatorius, atrodo, išprotėjo. Jis uždarė šalyje visas bibliotekas, išskyrus vienintelę sostinėje. Mokyklose realus švietimas buvo pakeistas imitacija ir šūkių mokymusi bei skandavimu, galiausiai daugelis mokymo įstaigų išvis buvo uždarytos. Bažnyčiose katalikų kunigai turėjo pamokslų metu vis kartoti, kad „nėra kito dievo, išskyrus Masiasą“ ir kad „tik Masiaso dėka buvo sukurta Pusiaujo Gvinėja“. Galiausiai 1975 m. krikščionybė buvo uždrausta, dvasininkai - represuoti ar pabėgo iš šalies, bažnyčios stovėjo apleistos arba paverstos sandėliais (katedra Malabe tapo ginklų arsenalu). Mažytėje šalyje buvo nužudyta, įvairiais duomenimis, nuo 8 tūkst. iki 50 tūkst. žmonių, mažiausiai 125 tūkst. pabėgo į užsienį, ne mažiau kaip 80 tūkst. buvo uždaryti į priverčiamojo darbo stovyklas. Pusiaujo Gvinėją imta vadinti Afrikos Aušvicu.
Perversmas ir naftos era
„Tamsūs ispanų kolonizatorių valdymo laikai“ daugeliui šalies gyventojų Fransisko Masiaso Ngemos valdymo periodu ėmė atrodyti buvę gana šviesūs. Šalyje stigo daugelio prekių, maisto produktų, elektra net sostinėje buvo tiekiama tik tam tikromis valandomis. Galų gale valstybėje įvyko karinis perversmas, vadovaujamas ištikimiausio diktatoriaus bendražygio, sūnėno Teodoro Obiango Ngemos Mbasogo. Prezidentas buvo apkaltintas šalies gyventojų genocidu ir nuteistas sušaudyti.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Jo vietą užėmęs sūnėnas valdo šalį iki šiol ir daug kuo yra panašus į dėdę. Tai absoliučiai autoritarinis vadovas. Rinkimai šalyje yra farsas, valdantis prezidentas kaskart surenka juose ne mažiau kaip 97 proc. balsų. Visgi gyvenimas šalyje pagerėjo, nes naujasis vadovas nėra toks sadistas ir beprotis, kaip jo dėdė. Be to, 1991 m. šalies teritorijoje rastos didžiulės naftos ir dujų atsargos smarkiai trūktelėjo valstybės ekonomiką į priekį. Tai leido Pusiaujo Gvinėjai tapti viena turtingiausių Afrikos šalių.
Ekonominė padėtis ir socialiniai iššūkiai
Žemės ūkis sukuria tik 3 proc. šalies bendrojo vidaus produkto, kas nebūdinga Afrikai. Valstybės ekonomikos variklis - naudingųjų iškasenų gavyba. Pusiaujo Gvinėja eksportuoja naftą, suskystintąsias dujas, boksitą (aliuminio žaliavą), medieną, kavą, kakavą. Į šalį plūsta imigrantai, bet socialiniai skirtumai iki šiol - milžiniški: pusė gyventojų lieka už skurdo ribos, sveikatos apsauga - prasta (penktadalis vaikų nesulaukia penkerių metų), yra rimtų ekologinių problemų (pavyzdžiui, Anobono saloje - vienas didžiausių pasaulyje toksiškų atliekų sąvartynų). Vis dėlto šalies prezidentas neskursta: jo turto vertė, užsienio analitikų vertinimu, siekia mažiausiai 600 mln.
Dabartis ir ateitis
Nepaisant turtingų naftos išteklių, Pusiaujo Gvinėja vis dar susiduria su dideliais socialiniais iššūkiais. Didelė dalis gyventojų gyvena skurde, trūksta švaraus geriamojo vandens, o vaikų mirtingumas yra didelis. Ateityje svarbu, kad šalies valdžia investuotų į socialinę sritį ir užtikrintų, kad naftos teikiama nauda pasiektų visus gyventojus.
Gvinėjos pavadinimo kilmė
Pasaulyje net 4 valstybės nešioja vardą Gvinėja: Pusiaujo Gvinėja, Bisau Gvinėja, Gvinėja ir Papua Naujoji Gvinėja. Tiksli žodžio „Gvinėja“ kilmė ginčytina. Anglų kalba „Guinea“ yra kilęs iš portugalų kalbos žodžio „Guiné“, kilusio XV amžiaus viduryje. Žodis „Gvinėja“ buvo naudojamas bendrai apibūdinti Vakarų Afrikos žmones ir regioną. Alternatyvi teorija teigia, kad terminas „Gvinėja“ yra kilęs iš Djenné - miesto šiuolaikiniame Malyje, kuris XV-XVII a. buvo labai svarbus Sacharos prekybos taškas. Kai kurios šalys išlaikė dalį šių pavadinimų po nepriklausomybės. Prancūzijos Gvinėja tapo Gvinėja, Ispanijos Gvinėja - Pusiaujo Gvinėja, o Portugalijos Gvinėja - Bisau Gvinėja. Papua Naujajai Gvinėjai, esančiai Okeanijoje, pavadinimą suteikė ispanų tyrinėtojas, įžvelgęs Papua Naujosios Gvinėjos žmonių panašumą su tais, kuriuos matė Gvinėjos pakrantėje Afrikoje.
tags: #pietu #gvynejos #sostinė