Pietų Amerikos tautos: istorija, pavadinimai ir kultūrinė įvairovė
Pietų Amerika - žemynas, kuriame susipynė įvairių tautų istorijos, kultūros ir kalbos. Nuo senųjų indėnų civilizacijų iki europiečių kolonizacijos ir imigrantų bangų, Pietų Amerika yra unikalus etninės ir kultūrinės įvairovės pavyzdys. Šiame straipsnyje panagrinėsime Pietų Amerikos tautų kilmę, pavadinimus, istoriją ir kultūrines ypatybes.
Lotynų Amerikos šalių pavadinimų kilmė
Lotynų Amerikos šalių pavadinimai dažnai atspindi jų istoriją, geografiją ir kultūrą. Kai kurie pavadinimai išlaikė originalų vietovės pavadinimą, kiti buvo suteikti užkariautojų ispanų arba portugalų, o treti skirti pagerbti kovojusius už nepriklausomybę.
- Argentina: Šalies pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio "Argentum", reiškiančio sidabrą. Pirmą kartą "Terra Argentea" (liet. Sidabro žemė) rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1554 m. Šalis įsikūrusi Sidabro upės (isp. Rio de la Plata) krantuose, kuri buvo svarbus tranzitinis taškas brangiųjų metalų gabenimui iš Peru.
- Belizas: Viena teorija sako, kad šalis taip pradėta vadinti pagal jos teritorija tekančią Belizo upę, kurios pavadinimas kilęs iš majų žodžio "Balis", reiškiančio drumzlinas arba drėgnas.
- Bolivija: Pavadinimas suteiktas karininko ir politiko Simono Bolivaro garbei, kuris buvo vienas iš XIX a. kovotojų už nepriklausomybę.
- Brazilija: Šalies pavadinimas kildinamas iš sodriai raudonos spalvos kamieną turinčio medžio, kurį atvykę portugalai pavadino "Pau Brasil". Tai - plačiai paplitęs augalas Brazilijos teritorijoje, o vietiniai indėnai naudodavo jį raudoniems dažams išgauti, kurio spalva primena degančias žarijas.
- Kolumbija: Pavadinimas suteiktas atradėjo Kristoforo Kolumbo garbei, kuris atlydėjo pirmąją ispanų ekspediciją į Amerikos žemyną 1492 m. Kolumbijos pavadinimą ši šalis turi tik apie 150 metų.
Indėnų tautos: istorija ir kultūra
Indėnais vadinami nuo 15 amžiaus - vardas sukurtas pagal europiečių atrastai žemei duotą Vest Indijos pavadinimą. Manoma, iš viso yra 54-75 mln. indėnų, priskaičiuojama daugiau kaip 500 etninių vienetų. Pietų ir Vidurio Amerikos šalyse indėnų tautų mažiau, bet kai kurios jų turi po kelis milijonus žmonių. 21 amžiaus pradžioje Lotynų Amerikoje gausiausios tautos buvo kečujai, aimarai, actekai, kičiai, kakčikeliai, majai, mamiai, araukanai. Daugiausia indėnų gyvena Meksikoje (įvairiais duomenimis, 12-23 mln., 2021), Gvatemaloje (6,4 mln., 2021), Peru (4,1 mln., 2021), Čilėje, Bolivijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Daugybę smulkių genčių dar iki europiečių pasirodymo Amerikoje asimiliavo valstybes sukūrę inkai ir actekai, keliasdešimt genčių išnyko per kolonijinius užkariavimus ir tuoj po jų. Indėnai kalba indėnų kalbomis. 21 amžiaus pradžioje didžioji dalis indėnų kalba valstybine šalies, kurioje gyvena, kalba, bet apie 50 % yra dvikalbiai - namuose vartoja gimtąją kalbą. Dauguma Šiaurės Amerikos indėnų yra protestantai ir katalikai, Pietų Amerikos absoliuti dauguma - katalikai.
Čilės salyno ir Pietvakarių Ugnies Žemės indėnai medžiojo ir rinko jūrų produktus. Daugelis Šiaurės ir Pietų Amerikos indėnų genčių vertėsi ir įvairiais amatais: audimu, keramika, dailiuoju medienos apdirbimu, papuošalų gamyba. Tradiciniai gyvenamieji būstai - vigvamai, įvairios palapinės, kailiais bei medžių šakomis dengti statiniai iš karčių, trobelės iš molio ir akmens, medžių žieve dengti karkasiniai vadinamieji ilgieji namai, plūkto molio ir nedegtų plytų namai‑kaimai (pueblai), tradiciniai ginklai - lankas ir pučiamasis vamzdis su strėlėmis (strėlytėmis), tradiciniai papuošalai - iš plunksnų. Iš indėnų europiečiai išmoko auginti tabaką, kukurūzus, bulves, maniokus, vilnamedžius. Jau 17-18 amžiuje indėnai daug ką buvo perėmę iš europiečių buities (maisto produktų gamyba, namų apyvokos daiktai, žvejybos ir medžioklės įrankiai, šiek tiek vėliau ir europietiški drabužiai, kartu neatsisakė mokasinų bei kailinių dangalų).
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Indėnų protėviai daugiau kaip prieš 12 000 prieš Kristų atsikėlė iš Sibiro per sąsmauką, kuri 9000 prieš Kristų pasibaigus ledynmečiui atsidūrė po Beringo sąsiauriu (kitų manymu, pirmieji žmonės galėjo pereiti Beringo sąsiauriu per ankstesniojo, apie 35 000 prieš Kristų, buvusio apledėjimo laikotarpį, atplaukti iš Okeanijos salų, vėliau juos galėjo nustelbti atvykėliai iš Azijos). Beveik visi indėnų tikėjimai skelbia, kad žmonės čia gyveno nuo pasaulio sukūrimo.
Indėnų ir europiečių susidūrimas
Iš Europos į Ameriką pirmieji apie 1000 atvyko vikingai, bet čia neįsitvirtino. Indėnų gyvenimo būdą visiems laikams pakeitė 15-19 amžiuje į Ameriką atvykę europiečiai. Kolonizavimo laikotarpiu buvo sunaikinta daug vietos kultūrų, kai kurių mokslininkų manymu, apie 80 % senųjų gyventojų mirė nuo epidemijų, dalis žuvo per karus ar buvo išvaryti iš savo gimtųjų vietų (pirmosios K. Kolumbo atrastos aravakų tautelės gyventojai Haičio saloje, apie 250 000 žmonių, visiškai išnyko iki 1650). Karibų jūros indėnai buvo verčiami vergais. Daugelis išlikusiųjų (pirmiausia Ispanijos kolonizuotuose kraštuose) priėmė katalikų tikėjimą, perėmė lotyniškus rašmenis (1523 Meksikoje ispanai įkūrė vieną pirmųjų indėnų mokyklų).
Sudėtingai klostėsi indėnų ir europiečių santykiai plečiantis Jungtinių Amerikos Valstjų teritorijai. Po daugybės vietinių karų pagal 1830 Indėnų perkėlimo aktą ištisos indėnų gentys buvo priverstos išsikelti į vakarus nuo Misisipės. 20 amžiaus pradžioje Jungtinėse Amerikos Valstijose gyveno mažiausias per visą Jungtinių Valstijų istoriją indėnų skaičius. 1924 šiai gyventojų daliai suteikta Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybė. Indėnų prievartinę asimiliaciją sustabdė 1934 Indėnų pertvarkymo aktas, pagal kurį gentims leista sudaryti savivaldos institucijas, pavaldžias federacinei vidaus reikalų ministerijai. Po Antrojo pasaulinio karo išsiplėtus judėjimui dėl indėnų teisių 20 amžiaus 8 dešimtmetyje genčių administracijų teisės išplėstos, buvo patenkinti daugelio Jungtinių Amerikos Valstijų autochtonų reikalavimai atgauti turėtas žemes (1971 Aliaskos inuitai ir aleutai gavo 962 mln. dolerių kompensaciją, jiems patvirtinta 16 mln. hektarų žemės nuosavybė).
Kanados indėnai ir eskimai nuo europiečių nukentėjo mažiau. Čia nevyko tokie karai su indėnais kaip Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pagal 1876 Indėnų aktą Kanados indėnai pripažinti piliečiais. 1999 buvusioje Šiaurės vakarų teritorijoje (apie 2 mln. km2) įkurtas Nunavutas, vienos gausiausių eskimų etninių grupių - inuitų - savavaldė teritorija. Tais pačiais metais savivaldos teisė pripažinta Britų Kolumbijoje gyvenantiems indėnams.
Amerikos autochtonai mažiau nustelbti Lotynų Amerikoje (išskyrus Karibų jūros salas). Šiame regione indėnų neliko tik Urugvajuje. Rasiniu požiūriu europiečiai vyrauja Argentinoje ir Kosta Rikoje, kitur daugumą gyventojų sudaro metisai (europiečių ir indėnų palikuonys) ir indėnai (Meksikoje, Bolivijoje, Panamoje, Peru šios grupės sudaro 85 % gyventojų, Ekvadore 90 %, dar daugiau - Čilėje, Hondūre, Salvadore, Paragvajuje). Šių šalių istorija iš esmės ir yra naujųjų laikų Lotynų Amerikos indėnų istorija. Tik nedidelė indėnų dalis (1,5 % Lotynų Amerikos indėnų) tebegyvena gentimis (daugiausia Brazilijoje, Kolumbijoje, Panamoje, Venesueloje, Paragvajuje). Dėl tarp metisų ir indėnų išplitusio skurdo Lotynų Amerikoje populiarios įvairios revoliucinės ideologijos (marksizmas, maoizmas), kurios derinamos su tradiciniais tikėjimais ir katalikybe. Šių šalių vyriausybės laiko indėnų judėjimą nestabilumo šaltiniu.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Hipotezės apie senovės ryšius tarp tautų
Daugelis tautų gyvena labai toli viena nuo kitos, jas skiria vandenynai. Ir štai pasirodo, kad šios tautos turi tam tikro panašumo buityje, religijoje, netgi kalboje! Kaip tas panašumas galėjo atsirasti? Kodėl šie ryšiai vėliau nutrūko? Kodėl Kolumbui ir kitiems keliautojams reikėjo vėl atrasti kitados gerai žinomas žemes ir žemynus? Taip ir žmonijos istorijoje. Tolimiausias jos dienas dengia užmirštis.
Visose pasaulio tautose išlikęs padavimas apie kažkokią katastrofą, mūsų Žemę užgriuvusius baisius žemės drebėjimus, ugnikalnių išsiveržimus, tvanus. Daugelis šalių likę negyvenamos. Dalis sausumos nugrimzdusi į jūros dugną. Išnykę, matyt, ir ryšiai, egzistavę anksčiau tarp tolimiausių Žemės rutulio rajonų. Yra hipotezė, kad šiuos sugriovimus ir pražūtį atnešusi kometa, kuri staiga pasirodžiusi mūsų danguje maždaug vienuolika tūkstančių metų prieš naująją erą.
Kaip atrodė pasaulis prieš katastrofą, jei ji iš tikrųjų buvo? Seniausios istorijos ir archeologijos faktai piešia nuostabų vaizdą. Iš jo mokslininkai sprendžia, kad be galo senais laikais Žemėje egzistavo kažkokia aukšta civilizacija. Tautos, katastrofos metu žuvusios ir išsisklaidžiusios po pasaulį, daug žinojo. Tikriausiai šių žinių liekanas mes aptinkame senovės Indijoje, Egipte ir Pietų Amerikoje. Mes tegalime tiktai spėti, kokia nuostabi ir plati buvo žinija, kurią palaidojo katastrofa. Kai kuriuos atradimus žmonija turėjo pakartotinai padaryti, praėjus tūkstančiams metų. Istorijos mokslui ne vienas šimtas metų. Daugybė mokslininkų paskyrė jai savo gyvenimą. Tačiau ir dabar dar ne viskas įrodyta ir išaiškinta.
Majų ir inkų civilizacijos
Europiečiai Amerikoje aptiko dvi visiškai atskiras ir savarankiškai susiformavusias civilizacijas: majų ir actekų - dabartinės Meksikos teritorijoje ir inkų - rytinėje Pietų Amerikos pakrantėje. Bet mokslininkai čia atėjo jau po užkariautojų ir misionierių, po pirklių ir lengvo pelno ieškotojų. Tai, kas jiems liko, tebuvo liekanos buvusios civilizacijos: šventyklų griuvėsiai, šykščios padavimą nuotrupos, du-trys rankraščiai, parašyti ženklais, kurių prasmės jau seniai niekas nebeprisiminė. Istorikų, archeologų, kalbininkų laukė didžiulis darbas.
Inkų imperija buvo vienintelė mums žinomoje žmonijos istorijoje aukštai išsivysčiusi civilizacija į pietus nuo pusiaujo. Ji driekėsi išilgai dabartinis Peru ir Čilės pakrančių, iš šiaurės į pietus, daugiau kaip per keturis tūkstančius kilometrų. Inkai sudarė valdantįjį visuomenės sluoksnį, uždarą kastą, kurios žmonės buvo skiriami svarbioms valstybinėms ir karinėms pareigoms. Tai jie, inkai, buvo žyniai. Puikūs, akmenimis grįsti keliai jungė imperijos sostinę Kuską su visais šalies rajonais. Jie taip fundamentaliai buvo padaryti, kad plytomis, sudėtomis beveik prieš tūkstantį metų, dabar dundėdami lekia sunkvežimiai, inkų laikais šie platūs akmeniniai keliai - kai kurių jų plotis siekė dešimtį metrų, - kaip ir majų, nepažino vežimų. Vietomis bedugnės nutraukdavo kelius. Per jas būdavo permetami kabantieji tiltai iš lianų.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Inkų valstybėje buvusi santvarka stebina daugelį mokslininkų. Kai kurie ją vadina net „komunistine“. Žinoma, tai ne taip. Tačiau reikia pripažinti, kad daug kas čia iš tikrųjų neįprasta. Pavyzdžiui, nei mieste, nei kaime niekas negalėjo likti be pastogės, drabužio, be maisto. Inkų valstybėj nebuvo vagių. Kai žmogus išeidavo iš namų, jis padėdavo lazdutę ant slenksčio ir duris palikdavo atviras. Lazdutė ant slenksčio reikšdavo: „Namuose nieko nėra“.
Inkai labai skyrėsi nuo pagrindinių šalies gyventojų savo išvaizda - veido tipu, šukuosena, nekalbant jau apie papuošalus ir aprangą. Skyrėsi jie nuo pagrindinių gyventojų ir daug šviesesne odos spalva. Daug, turbūt, apie šios tautos kilmę mums galėtų papasakoti jos rankraščiai ir kronikos. Deja, jų neliko. Ir štai kodėl. Kartą šalyje įsisiautėjo epidemija. Orakulas, kuris buvo paklaustas, kas daryti, kaip išsigelbėti nuo nelaimės, atsakė, kad reikia uždrausti raštą. Ir štai tada aukščiausiojo inko įsakymu visi rašto paminklai buvo sunaikinti, o raštas uždraustas grasinant mirtimi. Tiktai Saulės šventykloje pasiliko keletas drobių su inkų istorijos aprašymu. 1572 m. keturias tokias drobes ispanams vis dėlto pavyko nutverti ir jos buvo pasiųstos į Madridą karaliui Pilypui II. Ir taip rašytinių šaltinių apie inkų praeitį neliko.
Inkų padavimai sako, kad jų protėviai atėjo į šią šalį iš už jūros. Panašiai kaip ir senovės egiptiečiai, jie balzamuodavo savo mirusiuosius valdovus. Tarp kita ko, ir balzamavimo būdas buvo labai panašus į egiptietiškąjį. Mirusiųjų valdovų mumijos buvo susodinamos auksinėse kėdėse, vienoje Saulės šventyklos salių. Čia pat būdavo sostas, kuriame įvairių ceremonijų metu sėdėdavo valdovas.
Labai įdomius tyrinėjimus atliko anglų mokslininkai. Jie padarė mumijų kraujo analizę, kuri parodė, kad inkai negalėjo priklausyti vietiniams Pietų Amerikos gyventojams. Karališkųjų inkų mumijų kraujas buvo A grupės, kurios Amerikoje visiškai nebuvo iki europiečiams ateinant. Žmonių kraujyje esama tam tikro paveldimumo požymio, vadinamojo rezus veiksnio. Labai reta, kai šio požymio nebūna - ne daugiau kaip penkiolika atvejų iš šimto. Be to, inkų kraujo sudėties kombinacija pasirodė labai reta. Tokios sudėties kraują teturėjo du-trys žmonės visame pasaulyje. Skirtingai nuo kitų etninių grupių, inkai nesituokdavo su kaimyninėmis gentimis. šie atradimai patvirtina pačių inkų pasakojimus, kad jų protėviai atėję į šią šalį iš toli. Bet kaip galėjo atsitikti, kad vieninteliai atstovai tautos, apie kurią mes nieko nežinom, kurios daugiau nebėra Žemėje, buvo inkai?
Jau pirmieji europiečiai užkariautojai su nuostaba pažymėjo, kad indėnų, paprastai varinės rausvos spalvos kūno ir su tiesiais juodais plaukais žmonių, tarpe retkarčiais pasitaikydavo šviesios odos genčių. Pasirodo, atskiros tokių „baltųjų indėnų“ gentys išsimėčiusios abiejose Amerikose, jos tarytum išlakstytos į varinę-raudoną indėnų genčių masę. Ispanų užkariavimo laikų istorikas rašė apie vieną tokių genčių: „Amazonės baseino majorumai - labai savita tauta. Jie aukšti, jų daug, barzdoti ir rudais plaukais. Jų oda tokia šviesi, kad jie labiau primena anglus ir flamandus, negu ispanus. Jie - Amazonės čigonai ir jų negalima apgyvendinti kaime. Iš archeologų radinių matyti, kad šių šviesiųjų genčių ar grupių veržimasis ne visada taikiai vykdavo. Į pietus, Čimbote ir Trujilo miestų rajone (dabartinė Peru teritorija), buvo rastos dvi vazos, kuriose taip pat pavaizduotas mūšis tarp indėnų ir šviesiaodžių karių.
Greičiausiai, „baltieji indėnai“ - kažkokios, mums nežinomos tautos liekana - buvo priversti imigruoti į Ameriką staiga, lyg gelbėdamiesi nuo kažko. Kitaip jie nebūtų išsisklaidę po visą žemyną. Turbūt, nėra atsitiktinis dalykas ir tai, kad kai kurie Amerikos tautų dievai turi ryškius kitos rasės, negu vietiniai gyventojai, bruožus. Pavyzdžiui, majų dievas Idzamnas paprastai buvo vaizduojamas su ūsais ir barzda, nors patiems majams barzdos neželdavo. Žymus užkariavimo laikų istorikas Garsia de la Vega rašė, kad vienoje Pietų Amerikos šventyklų jis matęs vyriausiojo dievo Virakočio statulą. Pagal padavimą, dievas Virakočis Titikako ežere sukūręs žmones ir, palikęs savo sūnų, dingęs už jūros. Aplinkinių genčių legendos pasakoja, kad nežinomieji baltieji ateiviai pastatę didžiulį senovinių statinių miestą Tiahunako, kurio griuvėsiai taip pat šio ežero rajone randami. Taigi visoje Amerikoje paplitę prisiminimai apie baltuosius ateivius, kitados čion atvykusius iš už jūros.
Yra ir hipotezė, spėjanti, kas privertė atskiras šios kol kas mums nežinomos tautos grupes persikelti į Ameriką. Jos tauta gyveno nuolatinėje baimėje, laukdama kažkokios katastrofos. Kas tam tikrus laiko tarpus majai statydavo akmenines stelas, atžymėdami laimingai praėjusius metus. Galbūt, dėl to, kad daugelis visos tautos kartų gyveno, nuolatos laukdamos pražūties, majai savotiškai žiūrėjo į mirtį. Keliautojai, buvoję šalyje tuoj po jos užkariavimo, pasakojo, kad majai visiškai abejingi mirčiai. Juk majai - vienintelė tauta, kurioje savižudybė buvo laikoma nuopelnu. Ir netgi savižudybė ne dėl kokių nors ypatingų aplinkybių, o tiesiog dievams padžiuginti. Ypač garbinga buvo nusižudyti pasikariant. Nusikaltimų, kurie būdavo baudžiami mirtimi, tarpe buvo vienas, apie kurį reikia atskirai pakalbėti. šia bausme būdavo baudžiamas istorikas, kuris nukrypdavo nuo faktų. štai kaip ši tauta norėjo išsaugoti atsiminimą apie savo tolimąją praeitį!
1549 m. čia, jau į nugalėtą žalį, atvyko ispanų vyskupas - jaunas prancūzų vienuolis Diego de-Landa. Uolus jaunas vyskupas norėjo sunaikinti pačią stabmeldžių tikėjimo dvasią. Raitas ant arklio, to baisaus gyvulio, kuris kėlė siaubą čiabuviams, su kryžiumi rankoje Diego de-Landa įjojo į Manio miestą. Kitados čia buvo sostinė vienos iš šalį valdžiusių dinastijų. Miesto šventovėje buvo didžiulė senovinių rankraščių biblioteka. Vyskupą, kaip paprastai būdavo nukariautose šalyse, lydėjo ginkluotas būrys. Visą dieną kareiviai, vyskupo įsakyti, nešė knygas ir ritinius su nesuprantamais piešiniais ir ženklais į aikštę priešais šventovę. Kai darbas buvo užbaigtas. Diego de-Landa prinešė prie rankraščių degantį deglą.
Po aštuoniolikos metų de-Landa suprato, kokį nusikaltimą jis padarė, perbraukęs visos tautos praeitį. Ir štai, skatinamas pavėluotos atgailos, vyskupas imasi didelio darbo. Jis nori parašyti majų tautos istoriją. Užmiršęs savo buvusį nekantrumą, jis kalbasi su žyniais, susitikinėja su žymiais žmonėmis, bando surasti išlikusius rankraščius, bet veltui: rankraščiai dingo. Žyniai kruopščiai slėpė nuo užkariautojų savo senovės paminklus. Yra duomenų, kad, prieš ateinant ispanams, vienoje šventyklų buvo saugoma visa majų istorija, išgraviruota ant penkiasdešimt dviejų auksinių lentų. Kai atėjo ispanai, žyniams pavyko paslėpti šią brangenybę. Tie, kurie galėjo žinoti slaptavietę, mirė kankinami, bet neišdavė paslapties. Majų tautos istorijoje daug neperskaitytų puslapių.
Tokia, pavyzdžiui, apleistų miestų paslaptis. Staiga, kaip mums atrodo, netikėtai, be priežasties, gyventojai palikdavo miestą, didžiulį akmeninį miestą su šventovėmis, ir piramidėmis, su namais ir pasėliais ir leisdavosi į kitą vietą. Ir štai už 200-300 kilometrų nuo paliktojo miesto jie imdavo statyti naują. IX amžiaus pradžioje būdavo apleidžiami daugelis senovinių ir visiškai gyvenimui tinkamų miestų. Kokia jėga, kieno baimė vijo šimtus tūkstančių žmonių iš gyvenamų namų ir versdavo juos kažkur toli, dykioje, saulės išdegintoje plynaukštėje, statytis naują miestą? Esama įvairių spėjimų: išsekusios dirvos, epidemijos.
Religiniai panašumai
Daugelis faktų rodo, kad senovėje tarp Amerikos ir Europos buvęs kažkoks ryšys. Žmonės su vienuolių sutanomis, su maldaknygėmis rankose pasirodė Amerikoje kartu su konkistadorais. Tačiau, atrodė, kad prieš juos būta pirmtakų, atrodė, kad jie ėjo kažkokių krikščionių misionierių pėdomis, kurie buvojo čionai prieš juos. Daugelyje vietų indėnams buvo gerai žinomas šventas kryžiaus ženklas, kuris ir čia simbolizavo amžinąjį gyvenimą po mirties. Tai ir Kolumbas pastebėjo. Kryžiai vainikuodavo ir kai kurias šventyklas. Korteso priplėštų ir Ispanijos karaliui pasiųstų brangenybių tarpe buvo auksinių kryžių, papuoštų brangakmeniais. šventų kryžių buvo rasta ir šiaurės Amerikoje, Floridoje, ir majų valstybėje, ir pas inkus, kurie taip pat garbino kryžiaus simbolį. šiaurės, Centrinėje ir Pietų Amerikoje buvo plačiai žinomos legendos apie dievžmogį. Jos labai priminė legendą apie Kristų.
Brazilijoje buvo žinomas padavimas apie skaisčią mergelę, kuri pagimdžiusi „nuostabų berniuką“. Jis išaugęs ir tapęs žymus ir protingas, jis daręs stebuklus: atgaivindavęs mirusiuosius, išgydydavęs paralyžiuotuosius, priversdavęs praregėti akluosius. Tačiau kartą, sušaukęs žmones, „jis įžengė į Saulę, kuri spindėjo danguje“. Bet dar labiau stebina Amerikos gyventojų šventųjų knygų ir biblijos tekstų sutapimas. štai kaip Biblija pasakoja apie įvairių kalbų atsiradimą: „Visoje žemėje buvo viena kalba ir viena tarmė. Traukdami iš rytų, jie rado žemėje Sonaro lygumą ir įsikūrė joje… Ir pasakė jie: pasistatysime miestą ir bokštą iki dangaus.. . Ir tarė Dievas: štai viena tauta ir viena jos kalba ir štai ką pradėjo jie daryti ir neatstos jie nuo to, ką sugalvojo daryti. Nusileiskim ir sumaišykim ten jų kalbas, kad vienas antro kalbos nesuprastų…
Ankstesnis šaltinis (Babilono žynio ir istoriko Berozo užrašai) štai kaip aprašo šį įvykį: „Pasakojama, kad pirmieji žmonės, didžiavęsi savo jėga ir didybe, ėmę niekinti dievus ir save laikyti aukštesniais už juos. Jie pasistatę aukštą bokštą toje vietoje, kur dabar yra Babilonas. šis bokštas jau beveik dangų lietęs, kaip staiga vėjai atėję dievams į pagalbą ir nugriovę statinį ant jį stačiusiųjų. Griuvėsiai buvę pavadinti „Babeliu“.
O štai kaip apie kalbų atsiradimą pasakoja viena toltekų legenda: „Kai po tvano nedaugelis žmonių teišliko, kai jie spėjo pasidauginti, jie pastatė aukštą bokštą… Stebino ir šio bokšto pavadinimų tapatybė. Judėjai jį vadino Ba Bei (iš čia Babilonas), tai išvertus reiškia „Dievo vartai“. Net keista, kaip sutampa tvano aprašymas. Actekai, dabartinės Meksikos gyventojai, turėjo ir savo Nojų, kuris išsigelbėjo tvano metu. Jis buvo vadinamas Nata. Dievas Titlakahuanas įspėjęs jį apie būsimą katastrofą ir taip pat, kaip ir krikščionių dievas, pataręs jam pasidirbdinti laivą iš kipariso. Kai vanduo atslūgęs. Nata su savo žmona gavęs ugnies it ėmęs kepti žuvį. - Kas ten prie ugnies? - jie sušukę. Bet juk ir Biblijoje mes skaitome, kad po tvano Nojus užsikūręs ugnį ir kaip tik iš kvapo sudegintos aukos dievas sužinojęs, kad žmonės išsigelbėjo.
Tačiau Biblijos pasakojimai kyla dar iš ankstesnių, babiloniškųjų šaltinių. Čia analogija dar labiau stebina! Po tvano dievus „lyg muses sutraukė“ aukos kvapas. Pagal šį kvapą jie sužinoję, kad kažkoks žmogus su savo žmona išsigelbėjo. Užsirūstinę dievai nutarę juos sunaikinti. Biblijos Nojus, norėdamas sužinoti, ar jau baigėsi tvanas, tris kartus iš savo laivo leidęs balandį. Kai balandis sugrįžęs su alyvmedžio lapeliu snape, tai buvęs ženklas, kad vanduo ėmęs slūgti. Beveik du tūkstančius metų skaitydami bibliją, žmonės joje randa minimą vaivorykštę, kuri dievo valia pasirodžiusi danguje, reikšdama tvano pabaigą. Bet kodėl gi ir Amerikos šventosiose knygose kalbama, kad inkų dievas, ženklindamas savo sprendimą baigti potvynį, iškelia dangun septynspalvę vaivorykštės arką? Panašesni meksikiečių ir senovės babiloniečių padavimai, negu pastarieji ir Biblijos. Tai rodo ir kryžiaus ženklas, kuris buvo žinomas abiejose Atlanto pusėse.
tags: #Pietų #Amerikos #tautos