Pietų Amerikos kultūros bruožai
Pietų Amerika - tai žemynas, pasižymintis didele kultūrine įvairove ir turtinga istorija. Šiame straipsnyje apžvelgsime pagrindinius Pietų Amerikos kultūros bruožus, pradedant jos geografine įvairove ir baigiant literatūra bei religija.
Pietų Amerikos geografinė įvairovė ir poveikis kultūrai
Pietų Amerika - tai žemynas, pasižymintis išskirtiniais gamtiniais objektais, klimatu, paviršiumi, vandenimis ir gyvąja gamta. Ši geografinė įvairovė turėjo didelės įtakos žemyno kultūrai.
Pavyzdžiui, Andų kalnai, driekiantys per visą žemyno vakarų pakrantę, suformavo unikalią kultūrą, kuriai būdingas prisitaikymas prie aukštikalnių sąlygų. Amazonės džiunglės, užimančios didelę žemyno dalį, taip pat suformavo unikalią kultūrą, kuriai būdingas prisitaikymas prie atogrąžų miškų sąlygų.
Pietų Amerikos gyventojų ūkinė veikla
Pietų Amerikos gyventojų ūkinė veikla yra labai įvairi. Žemės ūkis yra svarbus ekonomikos sektorius, ypač regionuose, kuriuose yra derlinga žemė ir palankus klimatas. Pramonė taip pat yra svarbus sektorius, ypač didžiuosiuose miestuose. Be to, turizmas yra vis svarbesnis ekonomikos sektorius, ypač regionuose, kuriuose yra daug gamtos ir kultūros paminklų.
Vandens tarša Pietų Amerikoje
Vandens tarša yra didelė problema Pietų Amerikoje. Sausumos vandenis teršia įvairūs teršalai, įskaitant pramonines atliekas, žemės ūkio chemikalus ir buitines nuotekas. Šie teršalai daro didelę žalą gamtai ir žmonių sveikatai.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Religijos įtaka žmonių gyvenimo būdui
Religija turi didelės įtakos žmonių gyvenimo būdui Pietų Amerikoje. Katalikybė yra dominuojanti religija daugelyje žemyno šalių, tačiau taip pat yra daug kitų religijų, įskaitant protestantizmą, judaizmą ir vietines religijas. Religija daro įtaką įvairiems gyvenimo aspektams, įskaitant šeimos vertybes, moralę ir politiką.
Pietų Amerikos ūkis
Pietų Amerikos ūkis yra labai įvairus. Žemės ūkis yra svarbus ekonomikos sektorius, ypač regionuose, kuriuose yra derlinga žemė ir palankus klimatas. Pramonė taip pat yra svarbus sektorius, ypač didžiuosiuose miestuose. Be to, turizmas yra vis svarbesnis ekonomikos sektorius, ypač regionuose, kuriuose yra daug gamtos ir kultūros paminklų.
Europos Sąjungos kūrimosi istorija ir tolesnė plėtra
Nors Europos Sąjunga geografiškai nepriklauso Pietų Amerikai, jos kūrimosi istorija ir plėtra gali būti įdomi Pietų Amerikos gyventojams. Europos Sąjunga yra politinė ir ekonominė sąjunga, kurią sudaro 27 Europos šalys. Ji buvo įkurta po Antrojo pasaulinio karo, siekiant užtikrinti taiką ir stabilumą Europoje.
Pasaulio upių ir ežerų žemėlapis
Pasaulio upių ir ežerų žemėlapis yra svarbus įrankis norint suprasti pasaulio geografiją. Pietų Amerikoje yra keletas didžiausių ir ilgiausių upių pasaulyje, įskaitant Amazonę, Orinoką ir Paraną. Taip pat yra daug didelių ežerų, įskaitant Titikaką ir Marakaibą.
Litosferos plokščių žemėlapis
Litosferos plokščių žemėlapis yra svarbus įrankis norint suprasti žemės geologiją. Pietų Amerika yra ant Pietų Amerikos plokštės, kuri susiduria su Naskos plokšte Ramiajame vandenyne. Šis susidūrimas sukelia žemės drebėjimus ir vulkanus Andų kalnuose.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Pagrindiniai tautos skiriamieji bruožai
Tauta yra žmonių grupė, kurią vienija bendra kalba, kultūra, istorija ir teritorija. Pagrindiniai tautos skiriamieji bruožai yra kalba, kultūra, istorija, teritorija ir ekonomika.
Didžiausios valstybės pagal plotą ir gyventojų skaičių
Pasaulio politiniame žemėlapyje kiekviename žemyne galima rasti po 2-3 valstybes, kurios didžiausios pagal užimamą plotą ir gyventojų skaičių. Pietų Amerikoje didžiausios valstybės pagal plotą yra Brazilija, Argentina ir Peru. Didžiausios valstybės pagal gyventojų skaičių yra Brazilija, Kolumbija ir Argentina.
Pagrindiniai demografiniai rodikliai
Pagrindiniai demografiniai rodikliai yra gimstamumas, mirtingumas ir natūralusis prieaugis. Gimstamumas yra gimusių kūdikių skaičius per metus 1000 gyventojų. Mirtingumas yra mirusių žmonių skaičius per metus 1000 gyventojų. Natūralusis prieaugis yra gimstamumo ir mirtingumo skirtumas.
Kultūros regionas
Kultūros regionas yra geografinis regionas, kurio gyventojai yra tos pačios kultūros. Kultūros regionai gali būti nustatomi pagal įvairius kriterijus, įskaitant kalbą, religiją, papročius ir tradicijas.
Žvilgsnis į Pietų Amerikos žemyną
Ispaniškos Pietų Amerikos kontinentą sudaro įvairios etninės grupės: indėniškai amerikietiška, apimanti Ramiojo vandenyno pakrantes, pradedant Meksika, Vidurio Amerika, Kolumbija ir Ekvadoru, o taip pat Peru, Bolivija ir Paragvajumi; afrikietiškai amerikietiška, išbarstyta Karibų jūroje ir apimanti ne tik Kubą, Dominikos Respubliką, Portoriką, bet ir Atlantinius Venesuelos ir Kolumbijos pakraščius; lotyniškai amerikietiška, susidaranti iš Čilės, Argentinos ir Urugvajaus. Visas šitas aštuoniolika valstybių riša bendra ispanų kalba. Tas kalbinis ryšys joms suteikia tam tikrą minties ir jausmo bendrumą, šiaip gi indėnai sudaro ispaniškai kalbančios Amerikos pagrindą. Negrai neturi didesnės reikšmės: būdami vergais, jie negalėjo kultūriškai pasireikšti.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Būdingas P. Amerikos bruožas - dideliuose plotuose retos gyventojų salos. Santykiai tarp žmogaus ir gamtos čia yra kitoki, nes naujakurys žiūri į ją su tam tikra baime, čia gamta nėra pajungta, priešingai žmogus čia jaučiasi pavergtas, tariasi esąs gamtos žaislas. Tuo būdu jis tampa labiau primityvus. Savo būdu ir polinkiais jis buvo labiau menininkas nei praktikas. Naujoji rasė, gimusi iš ispano ir indėnės junginio, iš pradžių buvo pasinešusi į meninį ir dvasinį gyvenimą. XVI ir XVII a. ispanai buvo nepaprasta apdovanota tauta. Ispanų dailininkai: EI Greco, Murillo, Velaząuez, filosofas Luis Vives, mistikai: šv. Teresė, šv. Jonas nuo Kryžiaus, Luis de Leon, rašytojai: Cervan-tes, Lope de Vega, Calderon, Gon-gora. Savo ruožtu Naujasis pasaulis irgi buvo pažinęs senas civilizacijas, iš kurių majų, aztekų ir inkų tebuvo vėlyviausios atstovės. Su tokiu paveldėjimu nenuostabu, kad ispanų amerikiečiai jau pačia savo prigimtimi buvo linkę pasireikšti menuose ir poezijoje.
Ryški isp. Amerikos savybė - pamėgimas kurti miestus. Todėl nepaprastai svarbus miestelėnų vaidmuo. Iš 22 milijonų Argentinos gyventojų 7 mil. gyvena Buenos Airės ir apylinkėse, iš 11 milijonų peruviečių - apie 2 mil. gyvena Limoje, iš apie 3 milijonų urugvajiečių - vienas milijonas susispietęs Montevideo. Dažnai kurioje valstybėje tėra tik vienas didelis miestas, neretai tas didmiestis esti ne šalies viduryje, toet kur nors pakraštyje.
Daugiau kaip per tris šimtmečius "amerikiečio" terminas reiškė žmogų, kuris save apibūdina ne tuo, ką jis padarė, bet tuo, ką jis padarys; kuris neturi praeities, bet kuriam viskas yra ateitis. Jis susiformavo laisvas ir stiprus ten, kur viesulai neša baisias nelaimes, kur kolibriai skraido žemiškame rojuje, kur Andų kalnai pasiekia Tibeto aukštį, kur pampų vėjas, atrodo, sustoja pasiklausyti gilaus kaip erdvė tango muzikos ir dainos, mokančios suderinti aistrą ir skausmą.
Ispaniškos Amerikos literatūros kelias
Ispaniškos Amerikos literatūra buvo sukurta per keturis laikotarpius. Atradus Naująjį pasaulį, vyko jo smurtu užgrobimas. Pietų amerikiečių kraujuje tebėra ir visam laikui išliks to smurtingumo, su kuriuo jų rasė buvo pradėta, ir jų literatūra visada liudys jų pamėgimą smurto ir ekstazės, epo ir nuotykių, lyriškumo ir aistrų. Paskui atėjo afektuotų manierų, pamaiviškas laikotarpis, kuriame išryškėjo Naujojo Pasaulio jautrumas ir jo būdingos savybės. 1600 - 1750 m. literatūra perdėtai puolėsi vaizduoti papročius, primesdama visuomenei savo dirbtinumus. Trečiame laikotarpyje ji pasijuto nepriklausoma. Tada jos vadove patapo Prancūzija, talkininkaujant Anglijai ir JAV. Pagaliau XIX a. paskutiniais dešimtmečiais jaunos tautos pragydo meilės ir kančių dainomis.
Kalbinė vienovė palengvina apžvelgti visos ispaniškos Amerikos poezijos raidą. Ypatingai lengva tai padaryti 1600 - 1830 m. laikotarpiui, kurio metu nuo Meksikos ligi Argentinos viešpatavo Ispanijos koloninė santvarka. Nuo 1830 iki 1900 m. jos poezija vis dar tebesireiškė koloninėje tradicijoje, besimaitindama ispanų romantizmu. Tačiau atskirų valstybių politinė nepriklausomybė palengva paskatina ir dvasinį jų išsilaisvinimą. Jos dabar žiūri ne vien į Ispaniją, bet ir į visą Europą. Anglų, vokiečių ir prancūzų romantizmai randa palankią dirvą Kolumbijoje, Meksikoje, Čilėje.
Prancūzija su savo demokratinėmis idėjomis tampa naujo gyvenimo viltimi. Be savų tradicijų, su čiabuvių sugriauta praeitim, o jų ispaniška kultūra sudraskyta ir sujaukta nepriklausomybės karų, ispaniškos kilmės amerikiečiai Prancūzijoje ieško išlaisvinančios šviesos. Kartu su tuo beveik visose šalyse iškyla poetai atnaujintojai, kurie nusimeta koloninius pančius.
Iš visų tų poetų pats didžiausias - nikaragvietis Ruben Dario (Ruben Garcia Sarmiento; 1867 -1916), pirmas įgijęs pasaulinę garbe. Jo daugiaformė ir daugiasty-gė lyrika su savo jausmų karštumu pasižymi nepalyginamu temų turtingumu. Dario buvo svarbiausias modernizmo grindėjas, padaręs giliausios ir atnaujinančios į-takos ne tik P. Amerikoje, bet ir pačioje Ispanijoje.
Ispaniškos Amerikos modernizmas yra XIX a. pabaigos pasaulinės krizės ispaniška forma. Jis buvo sąjųdis, gavęs pradžią iš prancūzų simbolistų bei parnasininkų, kovojęs prieš miesčioniškumą, ieškojęs naujų vertybių ir siekęs atnaujinto dvasingumo. Laisvė, kūrybingumas ir individualumas buvo pagrindiniai jo šūkiai, o laisvos eilės ir vidiniai ritmai - jo poetinės priemonės. Kartu su tuo jis buvo pirmas ispaniškos Amerikos originalus įnašas į pasaulio literatūrą.
Meksikietis Amado Nervo (1870-1919), sutapęs su modernizmo judėjimu, savo poezijoje atspindi visus žmogaus sielos prieštaringumus, jautulingumą ir mistinę ekstazę, meilės ir atgailos kančias. Jo poezija, pačiam to nežinant, tampa tikėjimo aktu, linksta į maldą, paprasčiausiuose temose.
Argentinietis Leopoldo Lugones (1874 - 1938) buvo viena didžiųjų modernizmo figūrų. Jis inicia-vo vieną svarbiausių krypčių, kovojusių su R. Dario egzotiškumu, pavadintą "sugrįžimu į žemę" ir liudijusią gimimą naujo ir gilaus intymumo su žeme ir su tėvynės dvasinėm šaknim.
XX amžiaus poezija
Prieš I pasaulinį karą visur imama ieškoti amerikoniškumo esmės, jo paskirties. Tas susirūpinimas nežinojimu, kas esi ir ką turi daryti, labai stipriai užvaldo literatūrą. Peizažas jau praranda patrauklumą. Rojiškame girių grožyje poetai atranda vargstantį indėną. Meksikiečių revoliucijos padariniai buvo itin reikšmingi: indėnai įsisąmonino savo svorį visuomenėje.
Su I pasaulinio karo pradžia baigiasi modernizmo sąjūdis. Po karo iškilusi nauja poetų karta pasiskirstė dviem srovėm: pomoder-nizmu ir ultramodernizmu.
Pomoderninei srovei 'būdingas paprastumo ir nuoširdumo siekimas, formalaus tobulumo reikalavimas, pamėgimas kuklių ir liaudinių temų. Naujieji poetai labiau rūpinasi liaudim, o ne formaliomis prašmatnybėmis, šalia to, jiems būdinga neviltis, nusivylimas pasauliu, kuris taip sugedęs, kad poetai praranda viltį jį pataisyti, kad galiausiai nebetikima meno atperkamu vaidmeniu. Sumažėja noras siekti estetinio grožio, o didėja panirti į sielos gelmes. Pomodernizmas gimsta Čilėje su jos modernistu poetu Carlos Pe-zoa Velis.
Naujojo stiliaus poetai ne tik kad nepamėgdžioja gyvenimo, bet stengiasi jį deformuoti, nes tik tuo būdu, anot jų, sukuriamas menas. Ultramodernizmas dar labiau leidžiasi į praeities neigimą ir jos griovimą, ypatingai artimosios praeities, ir stengiasi iki kraštutinumų privesti tą sąjūdį su jo polinkiu į naujoves ir asmeninę laisvę, čia, kaip ir Europoje, buvo siekiama, prisidengiant įvairiais -iz-mais, pakeisti pačius meno pagrindus. Nors tai buvo neįmanoma, tačiau patsai mėginimas buvo teigiamas ir našus.
Pradedant Meksika ir baigiant Argentina, poetų ir srovių srovelių atsiranda tiek daug, kad beveik neįmanoma visų apimti ir apibūdinti. Nors jų tarpe iškyla keletas tikrai žymių poetų, tačiau jie nepralenkia modernizmo didžiųjų dainių. Naujoji poezija tampa mažumos, ne plačių masių poezija. Daug kas jos nesupranta, nejaučia.
Kai modernizmas buvo našiausias tropikų šalyse, kur gamta puošniausia, tai pomodernizmo žymiausi atstovai suklestėjo pietuose, kur klimatas daug vėsesnis.
Vienas įdomiausių šio laikotarpio įvykių yra ispaniškos Amerikos poezijoje moterų poečių iškilimas, kuris sudaro vieną pažymėtinų ispaniškos kultūros istorijoje įvykių.
Ispaniškos Amerikos moteris, priversta tylėti, pra'bilo viešai. Kai kurios jų pasimetė laisvės prarajoje, nesugebėjusios savo impulsų ir skausmų apipavidalinti poezija. To nepaisant, jos sudarė stiprią srovę, kuri nušlavė senus varžtus, neleidusius pasireikšti moters širdžiai. Tas nepaprastas laimėjimas buvo pasiektas per labai trumpą laiką. Nereikėjo nė dvidešimties metų ispaniškos Amerikos moteriai atsistoti pasaulinio poetinio sąjūdžio priešaky. Tame sparčiame pasikeitime ji atrado savo pačios balsą, tikrą moters esmę, kuria yra meilės mistika. Tuo tada ispaniškos Amerikos moterų poezija iškelia naujus konfliktus, išdrįsta imtis naujų temų.
Pati žymiausia poetė, pasiekusi pasaulinės garbės ir 1945 m. gavusi Nobelio premiją, yra čilietė Lucila Godoy Alcayaga (1889-1957), labiau žinoma Gabriela Mistral pseudonimu. Jos poezijos skalė labai plati - nuo biblinių elegijų ligi lopšinių dainų, meilės sonetų, nuo kuklių daiktų apdainavimo iki epinių Amerikos žemės giesmių. Ji giliausiai atvaizduoja Amerikos poetinę sielą ir yra laikoma aukščiausia visų laikų moteriškos poezijos ispanų kalba išraiška. Jos nelaiminga meilė, nusižudžius mylimajam, apsivalo ir prasiplečia, apimdama visus žmones ir Dievą - pasiekdama mistinių aukštybių. O paskui - gamtą ir joje švelniausią ir silpniausią padarą - vaiką.
Argentinietė Alfonsina Storni (1894-1938) pasireiškė savo maištinga dvasia, visur susidurdama su visais. Apgailestavo, kad būdama moteris dėl to turi kęsti vyro dominavimą. Tačiau, iš kitos pusės, jos karštas temperamentas ją stumia į to paties vyro glėbį, kurį ji niekina, bet kartu ir jo geidžia ir pavydi. Jos lyrikoje atsispindėjo jos vidinės kovos, o taip pat ir didmiesčio vaizdai.
Urugvajietė Delmira Agustini (1890 - 1914) buvo nelaimingos meilės auka (jos vyras ją nušovė ir pats nusišovė). Pirmą kartą jauna ir graži moteris atvėrė savo nrdį begėdišku laisvumu ir drąsia poetine bei sugesti juo j ančia kalba kėlė aikštėn savo intymiausius jausmus. Tačiau ugningi jos žodžiai, poezijoj transformuoti, su-taurėja ir tampa aukščiausios rūšies menu.
Didelį kontrastą šitam besikankinančiam balsui sudaro kita garsi urugvajietė - Juana Ibarbou-rou (1895). Josios meilė kūniška, pagoniška, džiūgaujanti, o ne karti ir dvasinė, kaip kad Gabrielos Mistral. Kai pastarajai gyvenimas buvo ilgas mirimas, besitęsiąs per visas jos dienas, tai Ibarbourou juokiasi, sklidina gyvybės, netgi galvodama apie mirtį. Niekad nebuvo ispanų kalba tokio carpe diem skelbiančio balso, kaip kad josios. Toks buvo nuostabus jos vitališkumas, kad ir sendama ir galvodama apie išgyventą laimę, ji galėjo rasti pasitenkinimo motyvų ir pačioje mirtyje.
Šalia daugybės kitų pasireiškusių poečių, tik viena kita priartėja prie anksčiau išvardintųjų. Iš jų minėtina kubietė Dulce Maria Loynaz (1903), laikoma nūdienos tyriausiu ir poetiškiausių balsu ispaniškos Amerikos lyrikoje. Urugvajietė Sara de Ibanez (g. (1910) išsiskiria savo forminiu tobulumu ir kalbos grožiu. Venecu-elietė Ida Gramcko (1924) ima temas iš gyvenimo patirties, svajonių, vaikiškų metų ir tautosakinio pasaulio, jas suliedama į darnią vienovę.
Kaip minėta, pomodernizmas gimė Čilėje. Garsūs čiliečiai poetai yra Vicente Huidobro (1893-1948) ir Pablo Neruda (g. 1904), kurie turi didelės įtakos visame lotynų pasaulyje. Pirmasis yra vadinamo kreacionizmo (creacionismo) kūrėjas, davęs "ateities estetiką": "pirmoji poeto sąlyga - kurti, antroji - kurti ir trečioji - kurti". O tai, anot jo, reiškia, kad eilėraščio atskiros dalys ir visuma būtų naujos, nepriklausančios išorinio pasaulio, atjungtos nuo bet kokios kitos tikrovės, išskyrus jį patį, nes "poetas - tai mažas dievas". Savo gražiausius kūrinius jis parašė prancūzų kalba.
Visai jam priešingas P. Neruda, vienų laikomas didžiausiu poetu, kokį turėjo P. Amerika, o kitų (dėl jo komunistinių pažiūrų) visai neigiamas. Modernizmo įtakoje susikūrė savitą stilių, kuriame ritmas ir sintaksė įgauna sukilė-lišką formą. Jo poezija yra savotiškas mėginimas jaustis begaliniu per likimo teikiamas vitalines galimybes, žmogaus gyvenimas žemėje yra greit pralekianti akimirka, skausminga ir baisi klaida. Tai apokalipsinė poezija, skambanti viena ilga, žema gaida, nepaprastai jautri ir subtili. Po R. Dario Neruda yra žymiausias ispaniškos Amerikos poetas, šiais metais jis laimėjo Nobelio literatūros premiją.
Meksikietis Ramon Lopez Velar-de (1888 - 1921), pradininkas meksikiečių nacionalistinės poezijos, apdainavo kūno glamones, sielos troškimus ir anapus paslaptis.
Kolumbietis Miguel Angel Osorio (1880 - 1942), išgarsėjęs pseudonimu Porfirio Barba Jacob, kūrė poeziją, persunktą skausmu ir neviltim. Rafael Maya (g. 1897) laikomas žymiausiu dabartinės ko-lumbiečių poezijos atstovu, lygiai kaip ir Leon Greiff (g. 1895), nepailstamas ieškotojas naujų formų, atidaręs kelius avangardinei poezijai.
Venecuelą naujos srovės pasiekė vėlai, žymiausias dabarties poetas Andrės Eloy Blanco (1897). palinkęs į romantiką, ne tik peržengė savo krašto ribas, bet išgarsėjo visoje Amerikoje ir netgi pačioje Ispanijoje.
Pastaraisiais laikais Meksika susilaukė visos eilės labai gerų poetų, iš kurių minėtini: Carlos Pel-licer (g 1899), poetas, dailininkas, galvojąs paveikslais, ir visa, ką mato, pakeičiąs į spalvingas vizijas: Jose Gorostiza (g. 1901), vienas žymiausių savo kartos poezijos kristalizatorių; Xavier Villarrutia (1903 _ 50), skelbęs gyvenimo perkeitimą į "deimanto medžiagą - tyrą, gryną ir amžiną"; Octavio Paz (g. 1914), pasižymįs skambiu elegantiškumu, giliu įžvalgumu, metafizinėm temom.
Iš indėnų mišrių poetų žymiausias peruvietis Cesar Vallejo (1892-1938) savo poezijoje apdainavo šaltus ir tuščius Andus, indėnų liūdesį ir vienatvę. Jo poezija sklidina kartaus, bet ramaus fatalizmo. Tai atspindėjo jo nepagydomą ligą (džiovą). Jis jautė kaip indėnas ir galvojo kaip ispanas, tuo būdu jo poezijoj susidarė pirmoji tikra kalbinė sąjunga.
Ekvadorietis Jorge Carrera And-rade (1903) yra vienas žymiųjųdabarties ispaniškos Amerikos poetų. Jo lyrika gausi metaforiniais lobiais, reiškia žmogiškus broliškumo jausmus, kuriuose rado gilią reikšmę ir indėniškos temos.
Priešingam kontinento gale - Argentinoje - irgi iškilo keletas žymių poetų, iš kurių žymiausias Jorge Luis Borges (g. 1900), ar-gentiniško ultraizmo sukūrėjas. Jis stengėsi suvesti lyriką į jos pagrindinį elementą - metaforą. Drauge urbanizmo poetas, niekur neradęs geresnio poetinio klimato, kaip Buenos Airės. Jis yra ir vienas žymiausių dabarties beletristų.
Iš katalikiškos krypties poetų minėtini: Francisco Luis Bernar-des (g. 1900) ir Leopoldo Mare-chal (g. 1898). Pirmasis pradėjęs ultraizmu vėliau jį metė ir pasuko į mistinę lyriką. Jo poemos neretai virsta maldomis. Geriausiose jo eilėse religingumas teka kaip požeminė upė. L. Marechal taip pat priklausė ultraistams ir apdainavo beribę lygumą (pampa) su jos vyraujančiais motyvais: žmogum, arkliu ir žeme. Vėliau jis perėjo į žmonių meilės ir Dievo pažinimo temas.
Amerikiečiai
Amerikiečiai, Jungtinių Amerikos Valstijų amerikiečiai, Šiaurės Amerikos nacija; kartais laikomi įvairialypės etninės bei rasinės kilmės bendrija. Gyvena kolonizuotose indėnų etninėse žemėse. Sudaro Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojų daugumą (apie 90 % arba 308 mln. žmonių, 2010 gyventojų surašymo duomenys). T. p. gyvena Meksikoje, Kanadoje, Filipinuose ir kitur. Kaba anglų kalbos amerikietiškuoju variantu. Paplitusi ir ispanų kalba. Tikinčiųjų dauguma - krikščionys. Tikintieji protestantai (46,5 %), katalikai (20,8 %), judėjai (apie 1,9 %), Rytų religijų (2,3 %) ir apie 260 pasaulio tikybų ir sektų išpažinėjai (2014 duomenys). Amerikiečių tikėjimas dažniausiai susijęs su protėvių kilme. Amerikiečiai pagal rasinius požymius skirstomi į baltosios rasės amerikiečius (72,4 %, jų daugumą sudaro anglosaksai protestantai, dažniausiai vadinami jankiais, arba tikraisiais jankiais) ir nebaltosios rasės amerikiečius (12,6 % sudaro afroamerikiečiai, 4,8 % - geltonodžiai išeiviai iš Azijos, 1,1 % - indėnai, eskimai, aleutai, polineziečiai, 9,1 % - kiti; 2010 duomenys). Bet kurios rasės ispanakalbiai ar ispaniškos bei lotynų amerikietiškos kilmės asmenys sudaro 16,3 % visų amerikiečių. Manyta, kad ilgainiui etninės grupės susilies į bendrą amerikiečių kultūrą, tačiau dėl afroamerikiečių vertybinių nuostatų 20 a. 8 dešimtmetyje atsirado multikultūralizmo srovė (daugelio etninių grupių kultūrų priešinimasis vieningai amerikiečių kultūrai). Amerikiečiams būdinga savita ideologija, kuri susiformavo veikiama Didžiosios laisvių chartijos bei į Ameriką atvykusių politinių, religinių disidentų skleidžiamų pažiūrų. Amerikiečiams būdingas didžiavimasis šalies ekonomine, politine ir karine galia, demokratija, pagarba teisingumui ir įstatymams, laisvei, nuosavybei, ypač skatinama iniciatyva. Susiformavo bendri amerikiečių gyvensenos, kuri remiasi palyginti aukštu gyvenimo lygiu, bruožai - be jau minėtų (asmens laisvių, vienodų su kitais galimybių, demokratijos gynimas), dar sėkmės, mobilumo, gebėjimo prisitaikyti vertinimas, racionalizmas, pragmatizmas, kartais - utilitarizmas. Nacionalinės šventės - Nepriklausomybės diena (liepos ketvirtoji), Padėkos diena (paskutinį lapkričio ketvirtadienį). Liaudiškoji amerikiečių kultūra nėra įvairi ir vientisa (kaip senųjų tautų), nes įvairios etninės amerikiečių grupės išlaikė savo kultūros bruožų (virtuvė, interjero puošyba - paplitę rankdarbiai iš audinių skiaučių, šeimos papročiai; švenčia istorinių tėvynių svarbiausias šventes). Folkloras - europiečių ir afrikiečių tradicijų sintezė. Paplitusios baladės, pasakojimai, legendos, dainos, kuriose aukštinami Nepriklausomybės ir Pilietinio karo didvyriai, apdainuojama Vakarų pakrantės kolonizacija. Kaubojų folklore dažnos didžiavimosi stiprumu, ištverme, akies taiklumu, žirgu, žmona ir šunimi temos. Tarp amerikiečių anksti paplito konsesualinės santuokos ir matrilokalinės šeimos, pastarosios dažniausiai tarp afroamerikiečių. Amerikiečiams vyrams ir moterims nėra skirtingų dorovės normų.
tags: #pietu #amerikos #kultūra #bruožai