Pietų Afrika Anglijos Kolonija: Istorija, Konfliktai ir Pasekmės
Įvadas
Pietų Afrika, turtinga gamtos išteklių ir strateginės reikšmės regionas, ilgą laiką buvo įvairių kolonijinių jėgų susidūrimo vieta. Šiame straipsnyje nagrinėjama Pietų Afrikos kolonijinė istorija, ypač akcentuojant Anglijos vaidmenį, būrų karus, apartheido politiką ir dekolonizacijos procesus. Taip pat aptariamos šios istorijos pasekmės šiuolaikinei Pietų Afrikai.
Olandų įsitvirtinimas ir britų ekspansija
Nuo XVII a. pradžios Gerosios Vilties kyšulyje pradėjo kurtis olandai, kurie 1652 m. įkūrė Kapšato miestą ir Kapo koloniją. Į šias žemes persikėlę olandai, vokiečiai, o vėliau prancūzų hugenotai buvo vadinami būrais. Olandų pirkliai vežė vergus iš Afrikos žemyno ir olandiškųjų Indonezijos kolonijų.
XVIII a. pab. Olandija prarado Kapo žemę, kuri Vienos kongrese buvo patvirtinta D. Britanijai. Britai siekė neleisti Prancūzijai stiprėti per kolonijas. Pirmieji britų kolonistai apsigyveno 1820. Protestuodami prieš Didžiosios Britanijos valdymą, 1835-45 apie 15 000 afrikanų apleido Kapo koloniją ir patraukė į pietryčių pakrantę ir centrinius regionus, vėliau įkūrė Natalio respubliką (1843 užimta britų), Oranės ir Transvalio valstybes.
Būrų karai
Per 1899-1902 m. būrų karą Anglija užgrobė šias respublikas ir pavertė savo kolonijomis. Paskutinį 19 a. ketvirtį Pietų Afrikoje plėtota kalnų pramonė. Aukso ir brangakmenių gavyba pritraukė daug imigrantų iš Europos. Tai sukėlė ekonominį bumą ir būrų konfliktą su britų vyriausybe.
1880-81 vyko pirmasis Didžiosios Britanijos ir būrų karas, būrai išsaugojo savarankiškumą. 1899 kilo antrasis Didžiosios Britanijos ir būrų karas (Būrų karas); nepaisant būrų sėkmės karo pradžioje, nugalėjo geriau apmokyti, geriau ginkluoti ir gausesnes pajėgas turintys britai.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Pietų Afrikos Sąjungos susikūrimas
1910 m. D. Britanija iš Transvalio, Oranžijos, Natalio ir Kapo žemių sukūrė P. Afrikos Sąjungą, kuri tapo Britanijos imperijos dominija. Pagal Pietų Afrikos Sąjungos konstituciją, vietiniams afrikiečiams liko vos 13 % visos Pietų Afrikos teritorijos.
1914 08 Pietų Afrikos Sąjunga įsitraukė į I pasaulinį karą Didžiosios Britanijos pusėje. Pietų Afrikos Sąjungos karinės pajėgos kariavo Vokietijos kolonijose Afrikoje (užimta dabartinė Namibija).
Apartheido politika
1948 rinkimus laimėjusi Nacionalinė partija paskelbė ir vykdė apartheido politiką. Beteisė afrikiečių padėtis ir oficialių streikų draudimas užtikrino didžiulį jų pelną ir apartheido politikos ilgaamžiškumą.
20 a. 6 dešimtmetyje kilo masinis pasipriešinimas apartheido politikai. 1955 Keiptaune vykusiame visų Pietų Afrikos etninių grupių atstovų kongrese priimta Laisvės chartija deklaravo visų piliečių laisvę ir lygias teises bei demokratinę šalies santvarką. 1961 05 31, po referendumo (dalyvavo tik baltieji gyventojai), buvo paskelbta Pietų Afrikos Respublika. Dėl vykdomo apartheido ji turėjo pasitraukti iš Tautų Sandraugos (sugrįžo 1994).
Kova prieš apartheidą ir jo panaikinimas
1961 12 prieš valstybės įstaigas ir strateginius objektus pradėjo veikti N. Mandelos vadovaujama ginkluota organizacija Nacijos ietis, sukurta Afrikos nacionalinio kongreso ir Pietų Afrikos komunistų partijos. 20 a. 8 dešimtmetyje kilo jaunimo protestų prieš aparteidą, 1976 mokinių demonstrantų, protestuojančių prieš būtiną afrikanų kalbos mokymąsi, sušaudymas sukėlė visuotinius streikus Johannesburge ir kitur.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Dėl apartheido politikos Pietų Afrikos Respublika nuo 20 a. 7 dešimtmečio patyrė laipsniškai stiprėjantį tarptautinį spaudimą. 1990 02 legalizuota Pietų Afrikos komunistų partija, Afrikos nacionalinis komitetas, Panafrikos kongresas, paleisti politiniai kaliniai, panaikinti žiniasklaidos apribojimai. 1994 04 įvykusius visuotinius demokratinius rinkimus laimėjo Afrikos nacionalinis kongresas, kuris užėmė vyraujančias pozicijas.
Pietų Afrika po apartheido
Panaikinus apartheidą padaugėjo nelegalių migrantų iš kitų Afrikos šalių (daugiausia iš Mozambiko ir Zimbabvės). Bantustanai (apartheido laikotarpiu apie 75 % vietos gyventojų buvo suvaryta į rezervacijas) buvo panaikinti, bet socialinė įtampa išliko. Apie pusė šalies gyventojų tebėra žemiau skurdo ribos. Neišspręstas žemių grąžinimo vietos gyventojams klausimas.
Keiptaunas: Kolonijinė istorija ir šių dienų realijos
Keiptaunas (ang. Capetown, afrikanų k. Kaapstad, Kosų k. iKapa) yra antras pagal gyventojų skaičių miestas Pietų Afrikos Respublikoje, taip Vakarų Kapo provincijos sostinė. Keiptauną įkūrė „Nyderlandų Rytų Indijos Kompanija" ir pradžioje jo paskirtis buvo burinių laivų aprūpinimas pakeliui į Indoneziją. Jan Van Riebeeck 1652 metų balandžio 6 d. įkūrė pirmąją europiečių gyvenvietę.
Per Prancūzijos Revoliuciją ir Napoleono karus, prancūzai užėmė Nyderlandus, o jų kolonijas perėmė Didžioji Britanija. 1795 m. britai užėmė Keiptauną, tačiau jau 1803 m. taikos sutartimi grąžino jo kontrolę Nyderlandams. 1806 m. Bloubergstrand mūšio pasėkoje britų pajėgos vėl užėmė Keiptauną ir 1814 m. Anglų-Nyderlandų sutartimi miestas galutinai patvirtintas Didžiosios Britanijos nuosavybe.
1948 m. rinkimus laimėjo Nacionalinė partija ir jų idėja įkurti Apartheidą. Buvo priimtas Grupinių Teritorijų aktas, visą teritoriją suskirstęs pagal rasę. Juodaodžių apgyvendinti Keiptauno priemiesčiai buvo „išvalyti" nuo nepageidautinų gyventojų arba visiškai nugriauti.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Keiptaune gyveno daugybė anti-apartheidinio judėjimo lyderių, o 10 km nuo miesto esančioje Robeno saloje - kalėjime ilgus metus kalėjo daug garsių kalinių. Miesto rotušės balkone 1990 m. vasario 11 d. Nelsonas Mandela pasakė kalbą praėjus kelioms valandoms po jo paleidimo.
Ekonominės ir socialinės pasekmės
Kolonializmas turėjo didelį poveikį Pietų Afrikos ekonomikai ir socialinei struktūrai. Nors kolonijiniu laikotarpiu vyko nuolatinis pajamų augimas, skurdinantis žemių eksproprijavimo poveikis ir „dvigubos ekonomikos“ susikūrimas lėmė, kad afrikiečiai patyrė smarkų gyvenimo standartų smukimą dėl kolonializmo. Apartheido politika dar labiau sustiprino nelygybę ir diskriminaciją.
Šiuo metu Pietų Afrikos Respublika yra Jungtinių Tautų (1946), Tautų Sandraugos (1994), Afrikos Sąjungos (1994), Pasaulio prekybos organizacijos (1995) narė. Tačiau visuomenė niekuomet nebuvo (ir nėra) vienalytė, išliko jos politinės priešpriešos pavojus. Neišspręstas žemių grąžinimo vietos gyventojams klausimas.
Zimbabvės atvejis: Baltųjų ūkininkų išvarymas ir pasekmės
Zimbabvės pavyzdys rodo, kokios gali būti skaudžios kolonijinės istorijos pasekmės. Po nepriklausomybės paskelbimo Zimbabvės vyriausybė ėmėsi žemės reformos, kurios metu buvo konfiskuotos visų dviejų tūkstančių baltųjų ūkininkų žemes ir nuosavybę. Tai sukėlė ekonominę krizę, badą ir masinę emigraciją.
Afrikos šalių vystymosi perspektyvos
Nepriklausomybę iškovojusi Afrika nė iš tolo nepriminė tos, kokia ji būtų buvusi be kolonializmo. Atrodo logiška manyti, kad visos grupės būtų turėjusios kontaktų su likusiu pasauliu ir be kolonializmo. Tai implikuoja, kad misionieriai būtų keliavę atversti žmonių ir statyti mokyklų, Tautų lyga būtų stengusis panaikinti prievartinį darbą, o PSO būtų stengusis įdiegti medicinos technologijas.
Bendrai paėmus, sunku surinkti prieinamus įrodymus drauge su tikėtinais kontrafaktais ir teigti, kad yra kokia nors šalis užsahario Afrikoje, labiau išsivysčiusi dėl to, kad buvo kolonizuota europiečių.
tags: #pietų #afrika #anglijos #kolonija #istorija