Parsiuko kepimas ant laužo: geriausi receptai, patarimai ir tradicinės paslaptys

Kepto paršiuko kepimas ant laužo - tai ne tik skanus, bet ir įspūdingas patiekalas, tradiciškai puošiantis šventinius stalus. Nuo giminių susibūrimų ir krikštynų iki vestuvių ir jubiliejų, keptas paršiukas yra puikus pasirinkimas, norint nustebinti svečius ir sukurti ypatingą atmosferą. Šiame straipsnyje aptarsime įvairius parsiuko kepimo ant laužo aspektus, nuo receptų iki tradicijų.

Didžiausios kepėjų klaidos marinuojant šašlykus

Ar galima suklysti jau marinavimo etape? Ko marinuojant geriau nedaryti? Žymus keliautojas, rašytojas ir kulinaras Vytaras Radzevičius atsakė, kokios klaidos jau pradiniame etape gali sugadinti patiekalą. „Šašlykų kepėjai dažniausiai turi savus, unikalius receptus ir kepimo būdus. Gali marinuojant pakliūti bloga mėsa - sena, kremzlėta, gyslota. Mėsa yra svarbiausia. Gerą mėsą gali iškepti išvis be jokių prieskonių ar marinavimų ir tik po to gardinti. Gali nepataikyti su prieskoniais, blogai supjaustyti ar įdėti druskos, pripilti acto. Svarbiausia - marinuoti rūpestingai, atidžiai, neskubant, su meile, atsimatavus pagal iešmus ir kepsninę. Nuo kepėjo taip pat priklauso, kaip jis keps - suspaudęs gabalėlius, ar atskyręs. Ir patarčiau marinuoti inde, kuris turi gerą dangtį, kad nykščiais prispaudus dangtį prie puodo marinuojamą mėsą būtų galima stipriai pakratyti indą - mėsą tarp dangčio ir dugno. Aš tam naudoju lengvą puodą“, - sakė V. Radzevičius.

Kepant svarbiausia nepersistengti. Mėsoje turi likti sulčių. Taigi, antra didelė klaida - perkepimas. „Nereiktų šašlykų perkepti. Jie turi būti apskrudę, bet sultingi. Kadangi mėsa marinuota, tai ji jau pakitusi į valgymo pusę, sulčių joje nereikėtų bijoti. Bet kad tai nebūtų grynas kraujas - tada šašlykas per žalias. Tikrinti, ar iškepęs, geriausiai įpjovus didžiausią gabalėlį - iki iešmo. Todėl kepant vakare paranku turėti ir žibintuvėlį. Kepti visgi rekomenduočiau tik ant žarijų ir jas gesinti, jei nuo riebalų kyla ugnis. Su rupia druska arba vandeniu, skiestu marinate. Šašlykas ant žarijų jau būna geroje temperatūroje, o liepsna žaibiškai jį apdegina iki anglies“, - atkreipė dėmesį keliautojas. Kas yra blogiau - ne iki galo iškepęs ar perkeptas, paanglėjęs šašlykas? Apie tai keliaudamas Vytaras išgirdo įdomų palyginimą. „Abu dalykai blogai. Nors Sakartvele, Kachetijoje, kartvelas, kuris kepė kiaulienos sprandinės šašlyką ant sausų vynuogienojų, man pasakė įdomų palyginimą: moters plaukai turi būti ilgi, o šašlykas - truputį neiškepęs. Bet tą “neiškepęs“ reiktų suprasti kaip sultingas ar neperkepęs. Ir Kachetijos senolis taip pat tvirtino, kad svarbiausia - gera mėsa. Kepimo trukmė - subjektyvus dalykas, priklausantis nuo kepsninės aukščio, mėsos gabalėlių dydžio, malkų ar anglių rūšies. Nėra geresnio kontrolės būdo, kaip įpjovimas iki iešmo ir apžiūra. Ir nuimant nuo iešmo pravartu dar patikrinti kiekvieną gabalėlį, jei atrodo žalokas - maukit atgal ir dar pakepkit. Taip pat patarčiau šašlykus nuo iešmo dėti į ketaus puodą, apibarstyti žalumynais ir dar palaikyti iki dešimties minučių uždengus. Pabrandinti. Ir tik prieš tiekiant - tame puode padruskinti“, - patarė kulinaras.

Šašlykų tradicijos įvairiose šalyse

V. Radzevičius papasakojo ir apie jo aplankytų šalių stipriausias šašlykų ir kitų kepsninėse kepamų mėsinių patiekalų tradicijas. Pirmoje vietoje pagal tradicijų stiprumą - Argentina. „Asado kultūra labai stipri, o asadorai - gerbiami. Mėsos kepyklos ir valgymo vietos vadinamos „parilla“ ir jų labai daug. Bet ten nuostabi, natūrali pampose augintų galvijų mėsa. Dažnai kepama net nemarinuota, o tik po to skaninama čimičuri padažu. Aišku, kepimo būdas ten kitoks - lėtas, turi ranką kaitroje išlaikyti 15 sekundžių neatitraukęs. Avinėlio ar paršiuko kepimas ant Patagonijos kryžiaus (mūsų Jogailaičių formos) trunka iki aštuonių valandų. Kepta mėsa didžiuojasi ir Urugvajus, Brazilija, Kolumbija. Mums artimesnis kepimo būdas - smulkesniais gabalėliais - paplitęs už Kaukazo. Sakartvele, Armėnijoje. Azerbaidžane ir Turkijoje dominuoja malta mėsa mėsa ant iešmo ir tik aviena. Lietuviai gerai kepa mėsas. Meistriškai. Paradoksas, bet pervažiavom visa Sakartvelą ir tik kelionės pabaigoje Kachetijoje paragavome nuostabių šašlykų. Prieš tai buvo ir perkepusių, ir sudegusių, ir acte plaukiojusių. Kaip ir pas mus rastum nevienodai skanių cepelinų. Ir, manau, kiekvienas mėsos kepėjas Lietuvoje turi gludinti savo kepimo būda ir tobulinti jį iki skanaus, sultingo, šiek tiek traškančio šašlyko. Su riebaliuku ar be jo. Pasikartosiu - lietuviai labai skaniai kepa mėsas, ne kartą teko tuo įsitikinti. Ir šis ritualas plinta“, - gyrė žymus keliautojas.

Marinavimo paslaptys

Tinklaraštininkė, kulinarė, grupės „Karantino kuchnia“ įkūrėja Evelina Stundžienė pasakojo turinti vieną metodą, kuriuo visada naudojasi marinuodama šašlykus. „Nors ir mėgstu eksperimentus virtuvėje, šašlykas nėra tas patiekalas, su kuriuo būčiau linkusi daug eksperimentuoti. Juos ruošiu tik vienu būdu - su daug daug svogūnų. Dedu svogūnų tiek pat arba beveik tiek pat, kiek mėsos. Vienas svarbesnių marinavimo elementų man yra laikas. Nesu iš tų, kurie mėsą marinuotų tik valandą. Taip pat itin svarbus jau minėtas didelis kiekis svogūnų. Žinau, kad daug kas renkasi mėsą sūdyti tik prieš pat kepant, nes druska ištraukia mėsos sultis. Šiuo atveju neturiu tvirtos nuomonės - paprastai esu linkusi sūdyti mėsą iš karto ir marinuoti ją bent kelias valandas. Gamindama šašlykus stengiuosi šio įpročio netaikyti ir iš anksto nesūdyti. Beje, kartais į marinatą pilu marinato nuo agurkėlių. Jame esantis actas minkština mėsą“, - patarė kulinarė. Jos teigimu, didžiausia klaida yra pernelyg sausa mėsa. „Man asmeniškai didžiausia klaida yra pasirinkti mėsos gabalą, kuriame visiškai nėra riebalo“, - sakė E. Stundžienė. O ar yra tekę ragauti šašlykų, kurie buvo paruošti netinkamai? Tikrai taip ir tai vėlgi - priklausė nuo marinavimo. „Manau, kad parduotuvėje užmarinuoti šašlykai dažnai tampa nusivylimu. Juos pirkti vengiu, nebent žinau iš draugų rekomendacijų, kurie verti patekti į mano skrandį“, - teigė kulinarė. Kepimo dalį, kaip sakė, moteris visada palieka kitiems. „Aš pasirūpinu šašlyko marinavimu bei garnyru prie mėsos. Mano mėgstamiausias garnyras - pomidorų, svogūnų ir kalendros salotos. Ir tie agurkėliai, kurie liko stiklainyje po marinato nupylimo į šašlykus“, - skanėsto paslaptį išdavė E. Stundžienė.

Taip pat skaitykite: Tradiciniai kepto paršelio receptai

Kepto paršelio tradicijos Lietuvoje

„Ne kartą Lietuvos kaime tuo įsitikinau: žmonės taip kalba apie ūgtelėjusį - 2-5 savaičių paršelį“, - tvirtina B. Imbrasienė, pridurdama, jog keptas ar vyniotiniu virtęs paršelis - lietuvių tradicinis, bet primirštas Velykų patiekalas. Kaip pasikeitusi kepto paršelio valgymo tradicija? Ar paršelius šiam tikslui augina ūkininkai? Pagaliau kaip iškepti gardų paršelį, jei panorome atgaivinti velykinę tradiciją?

Simbolizmas ir istorija

Birutė Imbrasienė, Kulinarinio paveldo fondo direktorė: „Seniau paršelis visoje Lietuvoje buvo Velykų patiekalas. Jį šiai šventei kepdavo arba iš jo darydavo vyniotinį. Per Velykas juk valgoma riebiai - atsigaunama ilgai pasninkavus. Tačiau paršelis - neriebus… Jį per Velykas patiekdavo kaip šviežumos, jaunumos - atgijusios žemės, gamtos - simbolį. Dauguma lietuvių juk seniau gyveno ūkiškai. Jei žmogus Velykoms negalėjo pjauti savo paršiuko, nes apie tą laiką neatsivedė jo paršavedė, tai jį skolindavosi iš kaimyno. Skolą atiduodavo, kai turėdavo savo paršelių, net vasarą. Vyniotinį darydavo išvalytą paršelį sukdami, į vidų dėdami smulkesnės mėsytės arba virtą morką, kiaušinį, pyrago. Jei kepdavo - kepdavo visą, pridėję daržovių įdaro arba nepridėję, paguldę ant šono arba pastatę ant sulenktų kojyčių. Pjaudavo paršelį, kuriam ne mažiau kaip dvi savaitės. Netikiu, kad kas nors kepa ką tik gimusį. Toks - sprindžio dydžio, nesveria nė kilogramo, grynas drebutis. Keptas paršelis vėliau atsirado ir ant vestuvių stalo. Paršelį valgyti nebuvo prabangos dalykas. Juk kai ūkyje gimdavo nesveikas paršelis arba jis išsisukdavo kojytę, arba kiaulė jį nuspausdavo, žmogus tokį suvartodavo. O skonis - prėskas ar pasakiškai skanus - priklauso nuo šeimininkės išmonės ir sumanumo.“

Šiuolaikinės tendencijos

Indrė Tautkutė- Stankuvienė, restoranų tinklo „Bernelių užeiga“ marketingo vadovė: „Keptas paršelis puotoje jau nėra prestižas. Išėjo iš mados…… Tai - atgyvenusi tradicija. Anksčiau banketų dalyviai dažniau pageidaudavo kepto paršelio. Restorano kasdieniame valgiaraštyje jo nėra, tačiau šventiniam susiėjimui galime iškepti, jei užsakovai pageidaus. Keičiasi ir maitinimosi mados. Kaitą skatina ir ta aplinkybė, kad žmonės pabuvoja užsienyje. Dabar populiariausias mūsų patiekalas - kumpis. Jis kepamas tradiciškai - prieš tai marinuojant, turi kulinarinio paveldo sertifikatą.“

Rasa Vasiliauskienė, „Bernelių užeigos“ direktoriaus pavaduotoja gamybai: „Iš tiesų keptas paršelis - daugiau stalo puošmena. Mažai kas mėgsta jį valgyti. Ir aš nelabai mėgstu. Man skaniau įdaryta žuvis nei paršelis. Žmonės dabar stengiasi valgyti suderintą maistą. Pavyzdžiui, mėsą valgo ne su bulvėmis ar duona, ryžiais, o vieną arba su daržovėmis - baltymų ir angliavandenių nesuplaka. Vis dažniau atsisako kiaulienos. Riebiausia žuvis turi mažiau kalorijų nei mėsa. Jei kas užsisako, paršelį kepame tradiciškai: įtriname druska, juodais ir kvapiais pipirais, kmynais, smulkintais lauro lapais, kapotais česnakais, viršų ir vidų truputį patepame aliejumi. Česnakų reikia maždaug 5 skiltelių, lauro lapelių - 10. Įtrintą paršelį dvi paras laikome šaldytuve -4- +2 oC temperatūroje. Paršelį galima įdaryti aliejuje pakepintų daržovių - morkų, svogūnų, salierų - mišiniu arba kiaulienos faršu, šį skaninant galima įdėti česnakų arba įmaištyti rūkytos šoninės. Įdaras gali būti ir su pakepintomis daržovėmis sumaišytas faršas. Kitas įdaro variantas - daržovės ir grybai. Morkas ir salierus smulkiai sutarkuojame šiaudelias, svogūnus smulkiai sukapojame. Skardoje paršelį reikia pastatyti ant sulenktų kojyčių taip, kad letenėlės būtų į priekį. Jei paršelis kepamas ne konvekcinėje krosnyje, ji su garų režimu, į skardą įpilame vandens, kad truputį garuotų, juo retkarčiais palaistome kepinį. Kepame 1,5-2 val. 60 oC temperatūroje. Jei kepsime per greitai, sutrūkinės odelė. Svarbiausia, kad kepant neapdengtų ausytės ir snukutis. Norint to išvengti, prieš šaunant paršelį į krosnį reikia ant ausyčių ir šnipuko uždėti drėgną drobulę. Ją nuimti iki kepimo pabaigos likus 15-20 min., kad apskrustų. Dažniausiai kepame 4-5 savaičių paršelius, sveriančius apie 10 kg. Esame kepę ir 2-3 savaičių. Mažiausias paršelis svėrė 3 kg. Tokio pageidavo užsakovai. Paršelius pirkdavome iš Lekėčių kiaulių komplekso. Dabar paršeliai čia neparduodami, nes neverta terliotis, kai nėra didelio jų poreikio. Be to, labai pakilo jų kaina - kai perki žalią, atsieina 100 Lt. Retai kas dabar užsisako keptą paršelį, nes nepigus malonumas.“

Ūkininkų požiūris

Algis Baravykas, Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius: „Specialiai pardavimui ūkininkai paršelių neaugina, nes pirmiausia siekia patys jais apsirūpinti. Žinoma, jei jiems paršelių per daug, kai paršavedės atsiveda, gali parduoti. Manau, kad žmonės, užsimanę kepto paršelio, nori pasirodyti… Valgyti paršelį - tas pats, kaip valgyti ne tortą, o jo puošmenas gėlytes… Niekas nevalgo ir vienadienių viščiukų… Gyvūno mėsa turi subręsti! Paršelio mėsa - prastos kokybės.“

Taip pat skaitykite: Tradiciniai ir išskirtiniai vištienos skoniai

Audrius Banionis, Margininkų, Kauno r., ūkininkas, mėsos įmonės savininkas: „Paršelius parduodu tik tada, kai žinau, jog jie atsidurs tvarkingoje, jiems pritaikytoje aplinkoje, kur panašus mikroklimatas kaip mano fermoje. Čia kiaulėms, paršeliams geros sąlygos - šilta, įrengta ventiliacija. Prastose sąlygose parduotiems paršeliams bus sunku išgyventi… Jei sužinočiau, kad perkamas paršelis bus kepamas, jo neparduočiau! Juk ne dėl pinigų dirbu! Jei jų siekčiau, greitai galima būtų pasidaryti reklamą ir sėkmingai pardavinėti paršelius… Dirbdamas veterinarijos inspektoriumi mačiau, kaip į skerdyklas atveža paršelius… Reikia matyti tą vaizdą… Užsukite ten, jei norite pjauti paršelį… Paršelis - toks sutvėrimas, kuriam augti ir augti, kad pasiektų reikiamą energiją.“

Mitybos eksperto nuomonė

Vincentas Sakas, nepriklausomas mitybos ekspertas: „Kiek metų baltų tautos gyveno, tiek keptus ar virtus paršelius valgė, kai gyvulius prisijaukino. Keptas ką tik gimęs paršelis - nesąmonė! Mitybos istorijoje nėra užfiksuota nė vieno atvejo, kad būtų valgomas ką tik gimęs paršelis. Juk tokia mėsytė nesusiformavusi. Jei kepsi, ištiš, bus nemaloni valgyti šaltiena, atsiprašant - snargliai. Lietuvoje keptas paršelis, žinoma, susiformavusios mėsytės, buvo ir aukštosios virtuvės - didikų, kunigų, vienuolių, - ir žemosios, t. y. valstiečių, taip pat miestelėnų patiekalas. Jį valgydavo per vestuves, kitas šventes, šermenis.“

Dabartinė situacija

Ričardas Krištolaitis, UAB „Saerimner“ (buvusio Lekėčių kiaulų komplekso) darbuotojas: „Mūsų įmonė jau penkerius metus neužsiima paršelių pardavimu restoranams, nes per metus parduodavome tik 15 paršelių. Aš kepto paršelio nevalgau - nepatinka.“

Bulvių paršelis: receptas

Nulupame ir išverdame bulves pasūdytame vandenyje. Išvirtas sutriname su sviestu. Įdarui smulkiai supjaustome ir pakepiname svogūną, jį sumaišome su nuplikytu kiaulienos faršu. Iš ¾ bulvių košės ant kepimo popieriaus dedame apie 2 cm storio sluoksnį. Jo viduryje dedame faršą ir iš tos pačios masės darome paršiuko kūnelio formą. Iš likusios bulvių košės masės formuojame paršiuko galvą. Vietoj akyčių įspaudžiame pipirus, o vietoj šnervių mažas razinas.

Kepto paršiuko kaina ir užsakymo patarimai

Tačiau prieš užsakant ar ruošiant šį delikatesą, svarbu žinoti keletą dalykų apie kainas, užsakymo procesą ir paruošimo subtilybes.

Taip pat skaitykite: Viskas apie šakočio gamybą

Kepto paršiuko kainos

Kepto paršiuko kaina priklauso nuo kelių pagrindinių faktorių:

Paršiuko svorio: Kuo sunkesnis paršiukas, tuo didesnė bus galutinė kaina. Paprastai kaina nustatoma už kilogramą.
Paruošimo būdo: Ar paršiukas bus marinuotas, įdarytas, ir kokie bus naudojami prieskoniai ar įdarai, taip pat turės įtakos kainai.
Pardavėjo: Kainos gali skirtis priklausomai nuo to, ar perkate iš ūkininko, mėsos parduotuvės, restorano ar užsisakote iš įmonės, specializuojančios keptų paršiukų gamyboje.
Užsakymo termino: Kai kurie pardavėjai gali taikyti priemokas už skubius užsakymus arba užsakymus, pateiktus prieš pat šventes.

Preliminarios kepto paršiuko kainos:

Mažas paršiukas (8-10 kg): Nuo 150 iki 250 eurų.
Vidutinis paršiukas (10-15 kg): Nuo 250 iki 400 eurų.
Didelis paršiukas (15 kg ir daugiau): Nuo 400 eurų ir daugiau.

Svarbu pažymėti, kad tai yra tik apytikslės kainos ir jos gali skirtis priklausomai nuo regiono, sezono ir pardavėjo. Visada rekomenduojama susisiekti su keliais pardavėjais ir palyginti kainas bei siūlomas paslaugas.

Užsakymo patarimai

Norint užtikrinti, kad jūsų šventinis stalas būtų papuoštas puikiu keptu paršiuku, verta laikytis šių užsakymo patarimų:

Užsisakykite iš anksto: Ypač jei planuojate šventę per didžiąsias šventes (Kalėdas, Velykas, Jonines), rekomenduojama užsisakyti paršiuką bent prieš kelias savaites, o kartais ir mėnesį.
Atsižvelkite į svečių skaičių: Planuodami užsakymą, įvertinkite, kiek žmonių valgys paršiuką. Paprastai vienam žmogui reikėtų apie 200-300 gramų kepto paršiuko.
Aptarkite paruošimo būdą: Pasikalbėkite su pardavėju apie tai, kaip bus paruoštas paršiukas. Išsiaiškinkite, ar jis bus marinuotas, įdarytas, kokie bus naudojami prieskoniai. Jei turite specialių pageidavimų (pvz., alergiški tam tikriems prieskoniams), būtinai praneškite pardavėjui.
Patikrinkite atsiliepimus: Prieš užsakydami iš nepažįstamo pardavėjo, paieškokite atsiliepimų internete arba pasiklauskite rekomendacijų iš draugų ir pažįstamų.
Sutarkite dėl pristatymo: Išsiaiškinkite, ar pardavėjas pristato paršiuką į jūsų pasirinktą vietą ir kokios yra pristatymo sąlygos.
Pasirašykite sutartį: Jei užsakote didelį paršiuką arba turite specialių pageidavimų, verta pasirašyti sutartį su pardavėju, kurioje būtų aiškiai apibrėžtos visos sąlygos.

Paruošimo niuanasai (jei ruošiate patys)

Jei nusprendėte kepti paršiuką patys, pasiruoškite kruopščiam darbui ir laiko sąnaudoms. Štai keletas svarbių dalykų, kuriuos reikėtų žinoti:

Paršiuko pasirinkimas: Rinkitės 4-8 savaičių amžiaus paršiuką. Venkite labai riebių paršiukų, nes jų mėsa nebus tokia skani. Optimalus riebalų sluoksnis turėtų būti 0,5-1 cm storio.
Paruošimas: Paskerstą paršiuką reikia nuplikyti, nupešti šerius ir nusvilinti, kad neliktų smulkių plaukelių.
Marinavimas: Marinavimas yra labai svarbus etapas, nes jis suteikia mėsai skonio ir minkštumo. Marinuoti galima įvairiais būdais, naudojant prieskonius, majonezą, lauro lapelius, druską ir kitus ingredientus. Marinuoti rekomenduojama bent 2 paras vėsioje vietoje.
Įdarymas (nebūtinas): Paršiuką galima įdaryti įvairiais įdarais, pvz., bulvėmis, grybais, kruopomis, daržovėmis.
Kepimas: Kepti paršiuką reikia orkaitėje arba ant grotelių, esant nelabai aukštai temperatūrai (apie 160-180 laipsnių Celsijaus). Kepimo trukmė priklauso nuo paršiuko dydžio, bet paprastai trunka 1-1,5 valandos vienam kilogramui.
Pateikimas: Iškepusį paršiuką perpjaukite išilgai perpus ir skersai į 5-6 dalis. Gabalėlius sudėkite į lėkštę taip, kad atrodytų kaip nepjaustytas. Prie paršelio patiekite įvairiai paruoštų bulvių, agurkų, pomidorų, kopūstų ir kitų daržovių.

Alternatyvūs paruošimo būdai

Nors tradiciškai paršiukas kepamas visas, yra ir alternatyvių paruošimo būdų, kurie gali būti patogesni ir greitesni:

Keptas paršiuko kumpis: Galima įsigyti jau paruoštą keptą paršiuko kumpį, kurį tereikia pašildyti. Tai puikus pasirinkimas, jei neturite laiko arba galimybių kepti visą paršiuką.
Kepti paršiuko šonkauliukai: Paršiuko šonkauliukai yra skanus ir nebrangus patiekalas, kurį galima kepti orkaitėje arba ant grotelių.
Troškintas paršiukas: Paršiuko mėsą galima troškinti su daržovėmis ir prieskoniais. Tai puikus būdas paruošti minkštą ir sultingą patiekalą.

Patarimai pradedantiesiems ir profesionalams

Pradedantiesiems: Jei niekada anksčiau neruošėte kepto paršiuko, rekomenduojama pradėti nuo paprastesnio recepto ir atidžiai laikytis instrukcijų. Nebijokite klausti patarimų iš patyrusių virėjų. Taip pat galite pradėti nuo mažesnio paršiuko, kad būtų lengviau jį paruošti.
Profesionalams: Jei esate patyręs virėjas, galite eksperimentuoti su įvairiais marinatais, įdarais ir paruošimo būdais. Pabandykite panaudoti retesnius prieskonius ir ingredientus, kad sukurtumėte unikalų ir įsimintiną patiekalą. Taip pat galite pasitelkti modernias technologijas, pvz., sous vide, kad pasiektumėte tobulą mėsos tekstūrą.

Svarbu atsiminti, kad kiekvienas keptas paršiukas yra unikalus, todėl nesitikėkite, kad pirmas bandymas bus tobulas. Svarbiausia - nebijoti eksperimentuoti ir mėgautis procesu.

Joninės ir kepsniai gamtoje

Ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties šventė - viena gražiausių ir prasmingiausių švenčių vasarą. Senovės apeigomis ir tradicijomis apipinta Joninių šventė švenčiama ir šiandien: visoje šalyje vyksta įvairūs renginiai, per šią šventę daug laiko praleidžiame gamtoje su draugais. Tačiau kokios Joninės be iškylos gamtoje, kvapnių ant laužo ar grilio keptų kepsnių, bulvyčių ar kitų patiekalų?! Apie tai, kokios šiandienos mados, ką skaniai ir greitai pasigaminti per šias Jonines, pasakoja ir patarimus dalina žinomi grilio meistrai Juozas Kaminskas ir Halina Bovševič.

Pasakodami apie šiandienos grilinimo tendencijas, grilio meistrai pastebi, kad grilio patiekalų įvairovė iš tiesų didelė. Buvome įpratę kepti pipirinį ar majonezu marinuotą šašlyką, vištienos sparnelius ar blauzdeles, o šiandien gaminame visą vakarienę!

Naujausios grilio tendencijos

Lietuvos Barbekiu kepėjų asociacijos prezidentas Juozas Kaminskas atvirauja, kad renginiuose, kuriuose dalyvauja gausesnis būrys svečių, vis dažniau tenka kepti ne tik įvairius kepsnius, daržoves, bulvytes. „Pati naujausia šių metų grilio tendencija - kepti kuo didesnį kepinį: visą viščiuką, kalakutą, ėriuką ar paršelį, - pasakoja dešimtį metų gyvuojančios asociacijos prezidentas. - Nors kepti ne atskiras dalis, o visą paukštį ar gyvūną yra laikui imlus procesas, svečius tikrai nustebinsite.“

Dalindamasis patirtimi J.Kaminskas teigia, kad nebūtinai jums prireiks specialaus didelio uždaro grilio, juk ir ant laužo gamtoje galima kepti: iš medžio šakos pasiruošti didelį iešmą, kad per daug neišdegintumėte laužavietės, galite malkas kurti ant skardos. Asociacijos prezidentas pasakoja ir apie žemėje įkastas laužavietes, galima kepti net duobėje, išklojus ją lauže įkaitintais akmenimis ar skarda, ant kurios sudedamos anglys.

„Pabandykite tokius kepimo būdus, kurių nesate bandę - tai bus staigmena ir jums, ir svečiams. Jei norite sultingo ir aromatingo kepinio, apdenkite jį skarda ar grilio dangčiu, - patarimais dalinasi ponas Juozas. - Ne kartą esu kepęs iškastoje duobėje, kurią uždengdavome, palikę nedidelį plyšį dūmams išeiti. Taip keptas paršelis būdavo itin sultingas.“

tags: #parsiuko #kepimas #ant #lauzo #receptas

Parsiuko kepimas ant laužo: receptai, patarimai ir tradicijos