Riešutų duonos ir Romeo bei Džiuljetos palyginimas: literatūros ir kino interpretacijos analizė
Šis straipsnis skirtas palyginti Sauliaus Šaltenio apysaką „Riešutų duona“ ir Arūno Žebriūno ekranizaciją „Riešutų duona“ su Williamo Shakespeare’o tragedija „Romeo ir Džiuljeta“, analizuojant skirtingų medijų - literatūros, kino ir teatro - interpretacijas. Straipsnis siekia stiprinti kultūrinį išprusimą, gilinti medijų raštingumo ir kritinio mąstymo gebėjimus, mokantis analizuoti, interpretuoti ir vertinti literatūros ir kitų medijų tekstus bei suprasti jų ryšius. Ši analizė apima tiek turinio, tiek formos aspektus, atkreipiant dėmesį į pasakojimo struktūrą, personažus, temas ir simbolius, siekiant atskleisti, kaip skirtingi režisieriai ir autoriai interpretuoja meilės, konflikto ir likimo temas.
Modulio tikslai ir uždaviniai
Mokydamiesi pagal šį modulį, mokiniai ugdysis gebėjimus skaityti, analizuoti, interpretuoti ir savarankiškai bei kūrybiškai kurti įvairių žanrų tekstus, formuotis etines nuostatas, kalbinę, kultūrinę ir pilietinę tapatybę, ugdytis programoje numatytas kompetencijas. Modulis gali būti įgyvendinamas III arba IV klasėje, jam skiriama 35 pamokos.
Medijų samprata ir intermedialumas
Mediją galima suprasti įvairiai - nuo medijos kaip techninio informacijos perdavimo kanalo iki meno rūšies kaip medijos. Literatūros ryšys su kitų medijų tekstais įprastai apibrėžiamas intermedialumo sąvoka. Kalbant apie literatūros intermedialumą, medija dažniausiai suvokiama kaip meno rūšis, o intermedialus santykis - tai skirtingų meno rūšių (literatūros ir kino, literatūros ir dailės, literatūros ir muzikos ir t.t.) dialogas. Literatūros ryšys su kitomis medijomis gali būti labai įvairus:
- Tiesioginis, kai kūrinyje derinamos kelios medijos (pavyzdžiui, iliustruota knyga).
- Susijęs su teksto perkėlimu iš vienos medijos į kitą (pavyzdžiui, ekranizacija, dainuojamoji poezija).
- Aliuzinis (tarkime, eilėraščio nuorodos į dailės ar kino kūrinį), ir kt.
Teatro specifika ir dramos interpretacija
Teatro meno savitumas - čia ir dabar vykstantis kūrybos procesas, į kurį įsitraukia ne tik scenoje veikiantys aktoriai, bet ir žiūrovas. Teatras - sintetinis menas, jis kuriasi iš sąveikos tarp pjesės teksto (dramos), aktorių vaidybos, scenografijos, muzikos, apšvietimo bei šiuos elementus apjungiančios režisieriaus vizijos. Dramos teksto, aktoriaus, režisieriaus svarba teatro istorijoje kito: pvz., Antikos teatre spektaklį statė dramaturgas, parašęs tragediją ar komediją; XVI a. commedia dell‘arte svarbiausi buvo aktoriai; nuo XX a. pradžios iki šiol labai stiprus režisieriaus vaidmuo, prilygstantis dramaturgui, kurio kūriniai gali būti neatpažįstamai pakeisti spektaklio kūrimo procese; XXI a. pradėta kalbėti apie postdraminį teatrą, kurį galima laikyti nauju (eksperimentinio) teatro raidos etapu naujomis asmenybės ir pasaulio sąlygomis.
Talentingai pastatytas spektaklis pagilina mūsų supratimą apie pačią dramą - atskleidžia režisieriaus / aktorių akimis pamatytus jos niuansus, ryšį su dabartimi, užslėptas / potencialias reikšmes. Maža to, novatoriški, netikėti, provokuojantys dramų pastatymai kuria papildomą intrigą greta tos, kuri jau yra tekste. Tokiame kontekste galime kalbėti apie literatūros (teksto) ir teatro (spektakliu įkūnyto teksto) santykį - juos gretinti, lyginti, priešinti, bandyti suprasti skirtumus. Kiekvienas spektaklis yra (naujas) dramos (ar kito literatūros teksto) perskaitymas, interpretacija, kurią atlieka spektaklio statytojai. Interpretacija atliekama visais lygmenimis: režisieriaus / -ės darbo su tekstu (kupiūros, papildomi intarpai, perrašymai), aktorių pasirinkimo, vaidybos stiliaus, scenografijos, muzikos, apšvietimo.
Taip pat skaitykite: Riešutų duonos istorija ir reikšmė
Oskaro Koršunovo „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“
Lietuvos teatro istorijoje O. Koršunovo „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“ - vienas įdomiausių Šekspyro tragedijos pastatymų. Spektaklis išsiskiria režisūriniais sprendimais, kupiūromis ir naujomis interpretacijomis. Režisierius kupiūruoja tekstą (išmeta tam tikrus fragmentus). Pažiūrėkite, kokios tai kupiūros: ar visai atsisakoma epizodo, ar pasirenkama jį perteikti kitais būdais - per judesį, veiksmą, muziką ar pan.? Kurių personažų traktuotės Koršunovo spektaklyje jums atrodo nutolusios nuo originalo? Kaip manote, kodėl? Kokias prasmes spektakliui ir Šekspyro dramai suteikia scenografija, aktorių kostiumai, sceniniai daiktai? Ką spektaklyje reiškia miltai? Spektaklyje skamba nemažai juoko - tiek personažų, tiek žiūrovų. Ar Šekspyro pjesėje jo tiek pat, kaip ir spektaklyje? Spektaklyje nemažai vulgarių, nepadorių užuominų, gestų. Kritikė R. Vasinauskaitė rašo apie karnavalinį juoką.
Kino specifika ir ekranizacijos
Kino filmuose įprastai derinamas sakytinis, vizualusis ir muzikinis turinys. Kino ir literatūros ryšys akivaizdžiausias literatūros kūrinių ekranizacijose (adaptacijose). Savo ruožtu, tam tikra prasme dauguma filmų yra ekranizacijos, nes turi rašytinį scenarijų (taigi kuriant filmą rašytinis tekstas paverčiamas audiovizualiu). Tačiau ekranizacija (adaptacija) dažniausiai laikome tuos filmus, kuriuose interpretuojamas literatūros kūrinys. Filmų (ar jų ištraukų) analizė padeda gilinti bendrą supratimą apie vaizdo ir žodžio santykius, aptarti meninį įtaigumą kuriančias kino kalbos priemones.
„Riešutų duona“: apysakos ir filmo analizė
Tai pavyzdys kaip galima klasėje analizuoti Sauliaus Šaltenio apysakos „Riešutų duona“ ir Arūno Žebriūno ekranizacijos „Riešutų duona“ santykį, išryškinant ekranizacijos kaip literatūros kūrinio interpretacijos specifiką. Apysaką rekomenduotina perskaityti visą, bet turint mažiau laiko galima atrinkti dalį apysakos skyrių, geriausia tuos, kurie plačiau interpretuojami ekranizacijoje („Škac, mirtie, škac“; „Nesikeiskit, pinigai“; „Liuka“; „Ten, po mano delnu“; „Tu niekados nepateksi į dangų“; „Žaiskit, žaiskit, mano mieli, elektros lemputėm“).
Pirmiausia kviestina aptarti apysaką ir filmą atskirai, akcentuojant: pasakojimo struktūrą ir (ne)nuoseklumą (apysaka padalyta į skyrius, filmas - į scenas); pasakotoją (pirmo asmens pasakotojas apysakoje, užkadrinis balsas - Andriaus Šato - filme; kamera kaip dar vienas pasakotojas filme); erdves (namų erdvė ir miestelis); žvilgsnio perspektyvą (filme perspektyva praplėsta panoraminiais kadrais, apima daugiau nei pasakotojo žvilgsnis); laiką (kokį Andriaus Šato gyvenimo tarpsnį apima pasakojimas, kiek jis chronologiškai ištęstas laike, kaip reprezentuojamas istorinis pasakojimo laikas - pokaris); pagrindinius personažus (kuo ypatingi Andrius Šatas ir Liuka Kaminskaitė, kokie jų charakterio ypatumai, išvaizda?); kokios pagrindinės temos ir problemos akcentuojamos apysakoje ir filme.
Atkreiptinas dėmesys į apysakos raišką, pasakotojo ironišką balsą, berniokišką naivumą ir atvirumą. Verta aptarti, kaip apysakoje ir filme įprasminamas riešutų duonos simbolis: ką jis reiškia, kokį santykį su vaikyste, gimtine, atsiminimais perteikia? Toliau aptartinti literatūros kūrinio ir kino filmo skirtumai. Abu kūrinius galima aptarti turinio bei siužeto aspektais: ko iš apysakos ekranizacijoje atsisakyta (pavyzdžiui, kelių veikėjų - Boleslovo Šato, Aliuko Šovinio) ir klausti mokinių - kodėl? (Tikėtina, kad tai susiję su filmo apimties ribomis, ribotomis galimybėmis išvystyti daugiau personažų ir siužetinių linijų). Taip pat aptartina, kurie aspektai filme nauji arba labiau išplėtoti nei apysakoje (kaip antai karvės pirkimas kaip viso filmo leitmotyvas toli gražu nėra toks ryškus apysakoje)? Galima taip pat klausti mokinių - ką šie pokyčiai gali pasakyti kalbant apie kino specifiką, intrigos kūrimo ypatumus?
Taip pat skaitykite: Naminio raugo paslaptys
Atskirai galima kalbėti apie filmo vaidybą, montažą - kaip pereinama nuo vienos scenos prie kitos, stambių ir panoraminių planų dermę, filmo garso takelio reikšmę; klaustina, kuo praturtina pasakojimą garso takelis, taip pat vizualieji elementai, kuriuos galima vadinti iš dalies magiškais arba sapnų (pavyzdžiui, netikėtai išnyrantys muzikantai) - kokią nuotaiką jie sukuria, ar ji sutampa su apysakos sugestijuojama nuotaika? Aptartina, kaip konstruojama ironija apysakoje ir kaip filme ironijai sustiprinti dažnai kuriamas kontrastas tarp pasakotojo balso ir rodomo vaizdo. Pastebėtina, kad filme daug tekstinių pauzių - pasakojimas kuriamas vaizdais, garsais, o apysakoje - viskas pasakojama tekstu. Rekomenduotina pasitelkti pasirinktus apysakos ir filmo fragmentus išsamesnei analizei. Pavyzdžiui, galima lyginti pirmąjį knygos skyrių „Škac, mirtie, škac“ su filmo pirmosiomis 7 min. Keltini klausimai: kaip pristatomi pagrindiniai veikėjai pirmajame apysakos skyriuje ir kaip personažai vaizduojami bei pristatomi pirmosiomis filmo minutėmis (užkadrinio balso-pasakotojo vaidmuo, vizualiosios informacijos svarba, pasakojimas apie Šatų ir Kaminskų kaimynystę)?
Bendrų bruožų ir skirtumų analizė
"Riešutų duona" ir "Romeo ir Džiuljeta" nagrinėja meilės ir konflikto temas, bet skirtingais rakursais ir skirtinguose kontekstuose. "Romeo ir Džiuljeta" yra tragedija, kurioje meilė susiduria su šeimų nesantaika ir galiausiai baigiasi jaunų žmonių mirtimi. Tuo tarpu "Riešutų duona" vaizduoja jaunų žmonių meilę pokario Lietuvoje, kurioje susiduria skirtingi socialiniai sluoksniai ir ideologijos.
Meilės tema
Abiejuose kūriniuose meilė yra stipri jėga, kuri motyvuoja pagrindinius veikėjus. Romeo ir Džiuljeta įsimyli iš pirmo žvilgsnio ir yra pasiryžę paaukoti viską dėl savo meilės. Andrius ir Liuka taip pat jaučia stiprų ryšį, tačiau jų meilė yra labiau paženklinta socialinių ir politinių aplinkybių.
Konflikto tema
"Romeo ir Džiuljeta" konfliktas kyla iš dviejų šeimų nesantaikos, kuri yra giliai įsišaknijusi ir neleidžia jaunuoliams būti kartu. "Riešutų duonoje" konfliktas kyla iš skirtingų socialinių sluoksnių ir ideologijų, kurios skiria Andrių ir Liuką.
Simbolizmas
Riešutų duona filme ir apysakoje yra vaikystės, gimtinės ir atsiminimų simbolis. Romeo ir Džiuljetos atveju simbolizmas yra labiau susijęs su likimu ir tragišku likimu.
Taip pat skaitykite: Praktinis raugo ir perlų panaudojimas
#
tags: #riešutų #duona #romeo #ir #džiuljeta #palyginimas