Juozapas Blažiūnas: mokslininko žvilgsnis į istoriją ir kultūrą
Įvadas
Juozapas Blažiūnas - žinomas Lietuvos mokslininkas, kurio veikla apima įvairias sritis, nuo istorijos iki kultūros paveldo. Jo darbai pasižymi giliu įsigilinimu į temą, kruopščiu šaltinių analize ir gebėjimu pateikti sudėtingus dalykus suprantamai. Šiame straipsnyje panagrinėsime jo indėlį į mokslą ir kultūrą, remiantis turima informacija.
Juozapas Blažiūnas ir Molėtų krašto istorija
Juozapas Blažiūnas yra vienas iš knygos „Molėtų krašto istorinės atodangos“ autorių. Ši knyga, finansuota Molėtų rajono savivaldybės ir išleista Molėtų viešosios bibliotekos kartu su leidykla „Akademikai“, yra svarbus veikalas, skirtas Molėtų krašto istorijai. Knygos pristatyme, kuriame dalyvavo ir Juozapas Blažiūnas, autoriai dalijosi mintimis, kilusiomis kūrybinio proceso metu, aptarė savo straipsnius. Tai rodo, kad Juozapas Blažiūnas aktyviai dalyvauja regiono istorijos tyrimuose ir prisideda prie jos populiarinimo.
Sviesto trūkumas Pirmojo pasaulinio karo metais: Juozapo Blažiūno įžvalgos
Remiantis turima informacija, galima numanyti, kad Juozapas Blažiūnas domisi ir kasdienio gyvenimo istorija. Tekstas apie sviesto trūkumą Pirmojo pasaulinio karo metais atskleidžia autoriaus domėjimąsi ekonomine ir socialine to meto situacija. Šis tekstas, paremtas įvairiais šaltiniais, tokiais kaip „Darbininkas“, „Naujienos“, „Wilnaer Zeitung“ ir kt., atskleidžia, kaip karas paveikė paprastų žmonių gyvenimą, ypač maisto produktų prieinamumą.
Kainų šuoliai ir spekuliacija
Artėjant vokiečių kariuomenei prie Vilniaus, smarkiai šoktelėjo visų maisto produktų kainos. Prieš tai 2 kapeikas kainavusi juoda duona pabrango iki 8 kap. už svarą, balta duona nuo 6 kap. iki 20 kap. už svarą, sviesto svaras nuo 20 kap. iki 1 rublio, pūdas cukraus nuo 3 rub. iki 10 rub. Nors miesto valdžia visaip rūpinosi papiginti maistą ir stengiasi gauti valgomųjų produktų iš apylinkių ir parduoti pigiau, bet tiesiog normaliai pamaitinti visus suplūdusius pabėgėlius buvo neįmanoma.
Vilniuje netikėtai atpigo mėsa Ir greičiausiai tik dėl to, kad rusams traukiantis daug gyvulių liko be priežiūros (ir alkani žmogeliai darė masišką cap carap), o tie gyventojai, kurie nusprendė trauktis į Rusiją, naikino gyvulius ir pardavinėjo nebrangiai mėsą: „mėsos svaras buvęs po 1-3 kp; už arklį mokėdavę tik 2-5 rb., gražūs vežimukai, už kuriuos paprastu laiku reikėtų mokėti kokius 500 rb., buvę parduodami po 15-20 rb., ir tad nebūdavę pirkėjų.“
Taip pat skaitykite: Pinigų spausdinimo technologijos ateitis
Įžengę į Vilniaus miestą vokiečiai greitai įvedė tvarką ir „pigieji daiktai, kaip mėsa, arkliai ir t. t. tuojau žymiai pabrangę, o brangieji daiktai, kaip degtukai, sviestas, bent kiek atpigę.“
O dar visokie spekuliantai Vilniuje, kurie gavę iš kažkur pigiau, stengėsi parduoti brangiau. Todėl 1916 m. pačioje gegužės mėn. pabaigoje Vilniaus miesto vokiečių valdžia paskelbė, kad vilniečiams norint suteikti galimybę pasitikrinti maksimalias šiuo metu Vilniuje galiojančias kainas, pateiktas visų maksimalių kainų sąrašas. Vilniečiams rekomenduota išsikirpti šį sąrašą ir visada turėti jį su savimi perkant maisto produktus. Paskelbta, kad valgomasis stalo sviestas turi kainuoti 2 markes 60 pfenigų už rusišką pūdą, o kepimo sviestas 2 mrk. 40 pf. Taip pat norint užkirsti kelią maksimalių kainų viršijimui, prašyta įvardinti kiekvieną pažeidėją. Ir dar įvedė vokiečiai už pažeidimus griežtas bausmes. Tikrai super griežtas, nes jei už nelegalų kilogramą sviesto galėjai gauti porą mėnesių kalėjimo.
Šie faktai rodo, kad Juozapas Blažiūnas domisi ne tik politine istorija, bet ir ekonominiais procesais, kurie turėjo didelę įtaką žmonių gyvenimui.
Sviesto gamyba ir trūkumas Europoje
P a g a l i a u ir vokiečiai susigriebė, kad va tai tau šitos žemės tinkamos karvėms ganyti. Ir tada pristeigė visokių fermų. Na, nes konfiskuotų ir rekvizuotų karvių yra, o pieno produktų ne kažką. Tai va 1917 m. „rytų krašte (Lietuvoje, Kurše ir Baltstogės-Gardino apygardoje) esą įtaisyta 531 pieninė sodiečių pienui suimti ir dar 192 taisomi. Vienu šių metų birželio mėnesiu suimta buvę sviesto ligi 10 tūkst. centnerių“. Tikrai ne Lietuvos gyventojams tas sviestukas buvo skirtas. Keliavo jis sviestuotas į Vokietiją. Nes ten visai prastai buvo. O vokiečiai yra vokiečiai ir taupiai į viską žiūrėjo. Štai jie „pradėjo rinkti net vaisių kauliukus. Pereitais metais tokių kauliukų Vokietijoj surinkta 120,000 tonų, iš kurių išspausta apie 1,100,000 svarų aliejaus, o tas aliejus paversta į oleomargariną, kuris yra vartojamas vietoj sviesto“.
Tuo metu 1917 m. gruodžio mėn. Vilniuje “visur beturtė, visur vargas, viskas išdraskyta, viskas išardyta. Daugelis turtuolių atsidūrė ant gatvių ir lygiai su kitais maldauja pagalbos. Tūkstančiai žmonių, pajuodusių, visokiais skudurais apsivyniojusių, perkreiptais nuo bado veidais, po kelias valandas stovi prie įvairių visuomeniškų virtuvių, kad gavus nors truputį zupės [sriubos], kuri yra vienintelis jų maistas ant visos dienos. Duonos svaras nebūna pigesnis, kaip 75 kapeikos, bet tankiausia reikia įmokėti po 1 rub. 10 kapeikų. Nors pardavinėjamas sviestas ir sūris, bet tie produktai žmonėms neprieinami… Pigiausias maistas, - tai duona. Ta duona, kuri duodama pagal kortas už papigintą kainą, labai bjauri, sunku atskirti nuo tabako ir negalima valgyti“.
Taip pat skaitykite: Mokslo populiarinimas pasaulyje
Šios citatos atskleidžia, kad sviesto trūkumas buvo ne tik vietinė problema, bet ir visos Europos masto reiškinys. Karas išbalansavo ekonomiką, sumažėjo pieno produktų gamyba, o kainos smarkiai išaugo.
Valgymo etiketas ir sviesto naudojimas
Aj, ne veltui pavadinime užsiminiau apie valgymo etiketą. Va, ir apie sviesto tinkamą naudojimą prie stalo pririnkau įmantrybių:
„Be tik būtų sviesto, jau aš ir nemokytas sugebėsiu ant duonos užsitepti. Nesu ėjęs mokslo, kaip valgyti, o valgau neblogiau už kitus, apsieisiu ir be mokslo, kaip sviestas tepti. Velyk tepamoko autorius, kame nūn sviesto gauti, o ne kaip jis imti bei tepti…Tokiam nekantriam skaitytojui atsakau štai ką:- Palūkėk, nebūk taip greitas. Leisk pirma man savo mintį išdėstyti, paskui ją kritikuok. . . Kad sveikas gerai valgai, tikiu; bet ar moki žmoniškai valgyti, nesu tikra. Prityrimas, deja, man yra parodęs, kad daug kas iš mūsų jaunimo, ypač vaikinų, toli gražu ne taip kultūringai valgo, kaip kad reikėtų. Pavyzdžiui vieni per daug prikemša burną valgiu, kad net baugu darosi, idant valgytojas nepaspringtų bei jo burna kad neplyštų… Kiti, pasisėmę šaukštu viralo, kaip ims siurbti pliur - pliur - pliur, nors ausis užsikimšus bėk nuo stalo. Treti turi labai nedailų paprotį valgydami taip garsiai čepsėti, kad kitam kambary besant, o valgytojo nematant, sunku beatskirti, kas-ten taip čiauksėja-žmogus ar paršelis. Ketvirti vėl po kiekvieno kąsnio iškiša liežuvį ir laižosi kaip katinai… Visi jie gal ir valgo gerai, bet pavadinti kultūringu toks valgymas vargiai bau galima. Panašių ydų valgant daroma ir daugiau. Jas visas turėtų prašalinti tam tikras valgymo mokslas, kurį tėvai privalėtų duoti vaikams dar prieš leidžiant juos mokyklon. Bet apie šį svarbų mokslą aš čia tuo tarpu plačiau nekalbėsiu. Mano tema yra kitokia, būtent, kaip jaunas vaikinas bei mergina turėtų pasielgti su padėtų valgymui ant stalo sviestu.Čia vėl man gal vienas kitas skaitytojas nusišypsojęs pasakys: - Jei šiandiena tau padeda sviesto ant stalo, tai ko čia dar beklausti: imk, tepk, valgyk ir gana!..Taip tai taip, bet visas klausimas tame, kaip imti sviestas? Tu ėmimo būdų esama irgi visokių: mažne kiekvienas kitaip ima. Pavyzdžiui-vieni peilio ašmenių palengvėle nugraibo nuo sviestinės plonutį sviesto sluoksnį, taip kad beveik nei nežymu, ar sviesto imta ar ne. Kiti pradeda imti sviestą nuo artimojo sau sviestinės krašto, darydami kas kartą didesnę svieste duobutę. Treti, paėmę peilį, smeigia lyg su lopeta giliai į pat sviestinės vidurį, paskui, lenkdami peilio kotą žemyn, o peilio galą aukštyn, išsiplėšia sau sviesto gabalą, palikdami sviestinės vidury bjaurią, netaisykliškos išvaizdos duobę, tarsi kiaulės išknistą. Ketvirti elgiasi dar kitoniškai. Iš čia savaime aišku, kad sviesto ėmimas ėmimui nelygu. Kyla tatai klausimas, kaip gi reikėtų sviestas imti, kad ėmimas galima būtų pavadinti kultūringu.Norint tinkamai į šį klausimą atsakyti, reikia atsiminti, kas sviestą paduoda, kieno globoje jisai yra? Šį pastarąjį dalyką visi gerai žinom: sviestas yra visur šeimininkės globoje ir ji mums jį paduoda. Bet, deja, ir čia toli gražu nevienokiai elgiamasi. Kaip sviesto ėmimas ėmimui, taip ir jo padavimas padavimui nelygu. Vienos šeimininkės paduoda by kaip, kaip Dievas davė, nesivaržydamos jokiais estetikos reikalavimais. Taip daro dažniausiai prastos moterys - kaimietės. Jų pateisinimui daug kas galima būtų pasakyti, bet aš apie jas čia plačiau kalbėti nematau jokio reikalo.Visai kas kita šeimininkės kultūringos, šios pastarosios, išėjusios tam tikrą ruošos mokslą, turi išsidirbusios ir tam tikrą sviesto padavimo būdą. Pirmiausiai jos sviestui turi visada tam tikras sviestines. Tosna sviestinėsna jos nedrebia sviestą by kaip, bet dailiai šaukštu ar kitkuo jį išlygina, apkaupuoja, kad ne tik skanu būtų valgyti, bet ir dailu pažiūrėti. t. Ypač to reikėtų vengti, kuomet sviestinė paduota didesnė ir likęs joje sviestas turės būti paduotas dar vieną-antrą kartą. Nežmoniškai išknaisioję sviestą tokioje sviestinėje, paprastai pridarome šeimininkei nereikalingo darbo, nes ji gerbdama save taip sudarkyto sviesto kitą kartą nebegalės padėti ant stalo, turės jį vėl lyginti, kaupuoti, padarytas duobes užpildyti ir t. t.Darydama gi tai, ji vieną kartą tokiam nekultūringam sviesto ėmėjui gali dovanoti, bet jei tai kasdien atsikartoja, tai galų gale ir kantriausia šeimininkė supykus jei ne viešai, tai bent savo dvasioj pamurmės: „Ak tas storžievis, knisa sviestą, kaip paršelis“!Seniau mūsų kaimuose buvo gražus paprotys: vaikui numetus žemėn duonos kąsnelį, liepdavo jį pakėlus pabučiuoti. Tai buvo daroma pamokymui, kad duona yra Dievo dovana ir kad ji, kaipo šventas daiktas, nemėtyti žemėn, bet gerbti reikia.Sviestas yra nemažesnė Dievo dovana, taigi ir su juo reiktų žmoniškai apsieiti, o ne darkyti, kaip pakliūna, rodant savo nekultūringumą ir erzinant kultūringas šeimininkes. Duona tinginio valgoma ir sviestas storžieviškai knaisomas, žmonių pasakymu, verkte verkia…Tatai draugai ir draugės, kad mums nieks neprikaišiotu storžieviškumo, laikykimės sviesto imdami šių taisyklių:1. Imkim sviesto peilio ašmenių bei galu palengvėle paviršių nugraibydami.2. Nedarykim sviestinėje jokių duobių bei išknaisymų;3. Neimkime sviesto dideliais gabalais ir netepkime ant duonos piršto storumu;4. Venkime taipgi ir priešingo kraštutinumo tų, kurie šeimininkės prašomi-iš klaidingos drovos bei peiktinos nedrąsos, paėmę peilio galu mikroskopišką sviesto trupinėlį, juo neva užtepa visą duonos riekę, taip kad iš tikrųjų ant duonos sviesto visai nei nežymu. Tokiu pasielgimu parodytumėm viena iš dviejų: arba kad mes šeimininkės vaišingumu netikim, arba kad jos sviestą laikom užnuodytu. Ir viena ir kita būtų nepadoru.Šios keturios sviesto tepimo taisyklės, jei kam ir žinomos, nepakenks dar kartą jas atsiminus; jų gi nežinantiems, tariuosi, jos būsią dideliai naudingos“.
Ši ilga citata atskleidžia, kad Juozapas Blažiūnas domisi ne tik istorinėmis detalėmis, bet ir kultūriniais aspektais. Valgymo etiketas, ypač sviesto naudojimas, yra svarbi kultūros dalis, atspindinti to meto visuomenės normas ir vertybes.
Kiti Juozapo Blažiūno interesai
Remiantis turima informacija, galima teigti, kad Juozapas Blažiūnas domisi įvairiais istorijos ir kultūros aspektais. Jo darbai apima:
Taip pat skaitykite: Renginiai Molėtuose: „Mokslo sriuba“
- Regiono istoriją: Dalyvavimas knygos apie Molėtų krašto istoriją kūrime rodo jo susidomėjimą vietos istorija ir kultūra.
- Kasdienio gyvenimo istoriją: Tekstas apie sviesto trūkumą Pirmojo pasaulinio karo metais atskleidžia jo domėjimąsi ekonomine ir socialine to meto situacija.
- Valgymo etiketą: Įžvalgos apie sviesto naudojimą prie stalo atspindi jo susidomėjimą kultūriniais aspektais ir visuomenės normomis.
tags: #mokslo #sriuba #juozapas #blaziunas #kas #tai