Mindaugo prospektas: Buvusios duonos kepyklos istorija
Amžininkų atsiminimai, įspūdžiai ir įžvalgos yra neįkainojami istorijos liudytojai, dažnai papildantys arba net paneigiantys istorikų teiginius. Šie trumpi ar išsamūs prisiminimai atveria langą į praeitį, leidžiantį suvokti, kaip Kaunas atrodė keliautojams, žurnalistams ir vietiniams gyventojams XV-XX amžiais. Šiame straipsnyje nagrinėsime Mindaugo prospekto buvusios duonos kepyklos istoriją, remdamiesi istoriniais šaltiniais, amžininkų atsiminimais ir moksliniais tyrimais.
Pirmieji įspūdžiai apie Kauną
XVIII amžiaus pabaigoje, 1793 metais, iš Magdeburgo kilęs vokiečių literatas ir mokytojas Fryderikas Šulcas (Fryderyk Schulz) keliavo per Lietuvą ir paliko savo įspūdžius apie Kauną. Jis aprašė kelionę per Viliją, būtinybę persikelti per upę norint patekti į miestą. F. Šulcas susidūrė su rusų kareiviais, apgyvendintais žydiškoje miesto dalyje, ir pastebėjo tvarkingą miestą su turgaviete, kurioje gyveno apie du tūkstančius žydų su savo sinagoga. Jam patiko, kad šie žmonės užsiėmė įvairiais amatais, o ne tik smulkia prekyba.
Kelionė nebuvo be iššūkių. F. Šulcas susidūrė su kareiviškos tvarkos nepatogumais, nes po devintos valandos vakaro niekas nebuvo įleidžiamas į miestą. Jam teko derėtis su kapralu, kad galėtų persikelti į Kauną. Galiausiai, padedamas vokiškai ir prancūziškai kalbančio karininko, jam buvo leista tai padaryti. Tačiau keltininkai žydai atsisakė kelti dėl pakilusio vėjo, todėl F. Šulcas turėjo laukti karčemoje kartu su įvairialype publika.
Nepaisant sunkumų, F. Šulcas aprašė Kauną kaip vieną seniausių Lietuvos miestų, kuriame išliko senovinių gotikos stiliaus namų, nors miestas buvo niokojamas karų ir gaisrų. Jam patiko buvusi jėzuitų kolegija ir bažnyčia, taip pat rotušė su puikiu senoviniu bokštu. Jis pastebėjo, kad miesto pakraščiuose stovėjo mediniai namai, tarp kurių matėsi senųjų mūrų liekanos, rodančios, kad miestas kažkada buvo didesnis ir klestintis. F. Šulcas gyrė Kauno midų, gaminamą iš liepžiedžių medaus, kuris buvo laikomas statinėse ir buteliuose, primenančiu vengrišką vyną.
Kaunas XVII amžiuje: Karo ir bado metai
XVII amžiaus viduryje, 1654-1667 metais, Lietuvą sukrėtė karas, prasidėjęs slopinant ukrainiečių sukilimą. Beveik visą jos teritoriją okupavo Rusijos ir Švedijos kariuomenės. Lietuvos bajoriškoji vyriausybė su kariuomene suskilo į tris stovyklas, o Steponui Medekšai, karaliaus sekretoriui, teko tarpininkauti caro ir karaliaus derybose.
Taip pat skaitykite: Geriausios picerijos Karaliaus Mindaugo prospekte
S. Medekša keliavo per Lietuvą du kartus: 1655 m. rudenį ir 1657 m. vasaros pabaigoje. Kelionėse jis rašė dienoraštį, kuriame aprašė rusų kunigaikščių ir bojarinų elgesį, aprūpinant jį maistu, kas atskleidė krašte kilusį badą ir marą. S. Medekša matė išmaldos prašančius, mirštančius ir mirusius žmones ir pats bijojo užsikrėsti maru.
1655 m. S. Medekša persikėlė ties Kaunu, sugaišęs perkėloje, nes teko keltis valtimis, o arklius plukdyti. Jis važiavo per Kauną, kur matė parapijos ir moterų vienuolyno bažnyčias, kurių altoriai buvo išvartyti, išdaužyti, apdeginti, knygos suplėšytos, o numirėliai iš karstų išmėtyti. Mieste nebuvo nė vieno sveiko mūrinio namo, o prie parapijos bažnyčios sėdėjo keliolika bobų ir nusikamavusių moteriškių, gulėjo lavonai. S. Medekša pastebėjo, kad ties Šv. kryžiaus bažnyčia stovyklo 14 maskvėnų pėstininkų vėliavų, o kitoje Vilijos pusėje buvo 16 švedų įgula.
Žilibero de Lanua įspūdžiai apie Kauną XV amžiuje
Žiliberas de Lanua (Ghillebert de Lannoy), prancūzų didikų kilmės riteris, keliavo po Lietuvą 1413-1414 metais ir trumpai aprašė savo įspūdžius apie Kauną. Jis paminėjo, kad Kaunas (Cauve) yra didelis sustiprintas miestas su labai gražia didele pilimi (moult beau gros chastel).
Kaunas 1812 metais: Napoleono kariuomenės invazija
Nežinomas bernardinų vienuolis aprašė 1812 m. įvykius Kaune. Jo dėmesys buvo sutelktas į vienuolynų likimą karo dienomis, tačiau jis aprėpė ir platesnę miesto gyvenimo panoramą bei prancūzų ir rusų kariškių elgseną.
Aprašymas prasideda prancūzų kariuomenės įžengimu į Kauną 1812 m. birželio 12 dieną. Rusai pasitraukė be mūšio ir sudegino tiltą per Nerį. Prancūzai į miestą įžengė nutiesę tris pontoninius tiltus per Nemuną. Iškilmingas Napoleono sutikimas greitai virto įsiveržusios kariuomenės plėšimo kronika. Prancūzai veržėsi į namus ieškodami maisto ir konfiskavo visus mieste rastus arklius, gyvulius, grūdus, maistą ir gėrimus.
Taip pat skaitykite: Picerijos "Savo Pica Karalius Mindaugas" įžvalgos
Vienuolis aprašė, kaip tris kartus per pirmąją įsiveržimo dieną besikeičiantys daliniai apiplėšė bernardinų vienuolyną. Bernardinės viską perdavė kariams, o pačios užsirakino celėse. Rokitų prieglauda bei bažnyčia taip pat buvo apiplėštos, o kamaldulių vienuolynas ir bažnyčia Pažaislyje buvo nusiaubti. Karmelitų vienuolynas taip pat buvo nusiaubtas, nepaisant to, kad jo komplekse apsistojo Napoleonas su svita. Karmelitų atveju plėšimo mastas buvo dar didesnis - „pas karmelitus laukus, daržus, sodus, tvartus, arklides, ratines, sandėlius, aruodus, - žodžiu viską, išvalė. Nekaltos bitelės taip pat neišvengė jų tironijos - ne tik medų iškopė, bet, kad lengviau būtų pasiekti medų, iš pradžių su šiaudais biteles sudegino“.
Vienuolis vaizdžiai aprašė Kauno tapsmą kariniu-tranzitiniu punktu. Kasdien varydavo po kelis tūkstančius galvijų ir buvo įsakyta iš pavietų į Kauną ir Vilnių vežti ir ten sandėliuoti grūdus, degtinę, šieną, avižas, jaučius. Nemunu atplaukdavo iki 200 botų ir jie nuolat tai išplaukdavo, tai grįždavo su pikliuotais miltais. Sandėliavimo vietos problemos buvo sprendžiamos sandėliais paverčiant bažnyčias. Pranciškonų bažnyčioje buvo sukrauta daugiau nei šimtas tūkstančių karabinų. Be to, „karabinams laikyti užimta daug namų. Paraką, sprogmenis, bombas, kartečes į pilį ir sandėlį prie Chrapovickių rūmų sudėjo. Buvo parako keletas tūkstančių statinių. Gausybė uniformų, kelnių, audinių, antpečių, batų, kurių kulnai buvo pakalti smulkiomis vinytėmis. Šis sandėlis vežimais bei baržomis dalimis buvo gabenamas į Vilnių ir toliau“.
Prancūzai greitai ir efektyviai išsprendė tiltų trūkumo problemą. „Buvo [mieste] virš tūkstančio kapų arba net daugiau sijų bei rąstgalių, kuriuos atplukdė pirkliai net iš Minsko ir kitų pavietų. Dėl sutrikusios prekybos su Karaliaučiumi jie keletą metų gulėjo prie Neries ir Nemuno. Šią medieną sunaudojo lentoms, kepykloms bei statinių tvorai netoli miesto. Iš šios medienos pastatė du milžiniškus ir puikius tiltus. Vienas per Nemuną prie pranciškonų bažnyčios. Kitas - per Nerį už Kauno žydų mokyklos iš parapijos gatvės. Brangūs tie tiltai buvo ir gražūs, visi poliai buvo apkalti [nesuprantami terminai], atgabentu net iš Prūsų krašto. Neilgai važinėta ir vaikščiota šiais tiltais, gruodžio pirmąją pagal senąjį kalendorių [prancūzai juos] sudegino besitraukdami“.
Miesto gyventojai buvo mobilizuoti kariniams įtvirtinimams ir tiltams statyti. „Tiltus statė ir apkasus kasė kasdien iki tūkstančio ir daugiau žmonių. Jiems išduodavo degtinės, mėsos, duonos, žirnių ir mokėjo kasdien po 15 lenkiškų grašių. Tarp Rotušės ir mūsų sodo pastatyti tvartai. Išmūryta keliasdešimt pečių, kurių kiekviename būdavo iškepama keli šimtai pikliuotos duonos batonų, o kepėjai dirbo dieną ir naktį. Ir taip vos užtekdavo“. „Kasant apkasus, daug namų Slabadoje nugriovė […], už ką neatlygino, bet griaudami daug žalos pridarė, o medieną iš pastatų sudegino arba suvartojo kitiems poreikiams“. „Didelė kariuomenė traukė per Kauną beveik kasdien, be to, iki 2000 kareivių turėjo gubernatorius“. Tuomet Kaune gyveno apie 3000 gyventojų.
XIX amžiaus pabaigos - XX amžiaus pradžios Kaunas: Miesto modernizacija ir higienos problemos
Aelita Ambrulevičiūtė, istorikė, tyrinėjanti XIX a. Vilniaus, Kauno ir Gardino miestų socialinę istoriją, teigia, kad modernus miestas - tai miestas be pamazgų ir buitinių atliekų duobių, sukūręs žmogui gyventi patogią erdvę ir komfortą: modernius buitinius patogumus (dujotiekį, kanalizacijos/nuotekų ir vandentiekio sistemas, elektros linijas).
Taip pat skaitykite: Skonių kelionė su „Čili Pica“
XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje Vilnius, kaip ir daugelis Europos miestų, susidūrė su higienos problemomis. Už puošnių centrinių gatvių fasadų slėpėsi kiemai be tualetų, nevalytos pamazgų ir buitinių atliekų duobės, asenizacijos gurguolių paliktas dvokiantis išmatų pėdsakas. Miestas turėjo pasikeisti po 1892 m. miesto dūmos akcijos. Baiminantis artėjančios choleros epidemijos, buvo imtasi labai griežtų priemonių: stengtasi dezinfekuoti ir valyti skurdžius miesto kvartalus, už miesto buvo iškeliami skudurų ir kaulų sandėliai bei supirktuvės. Daugiau dėmesio ir griežtų priemonių imtasi kontroliuojant išmatų duobių valymą.
Mindaugo prospekto buvusios duonos kepyklos teritorijos ateitis
Architektas Augis Gučas teigia, kad Naujamiestyje būtina kurti tikro miesto gyvenimą, statyti miestietiškam gyvenimo būdui skirtus pastatus. Naujamiestis - viena iš nedaugelio vietų Vilniuje, turinti tikrojo miesto bruožą: kompaktiškai apstatytos gatvių erdvės, prospektai, bažnyčios, kultūros įstaigos, gyvenamieji būstai ir biurai, parduotuvės - čia gali vykti tikras miesto gyvenimas. Pokyčiai laukia Savanorių prospekte buvusios duonos kepyklos. „Ją turėtų pakeisti nauji namai - visa teritorija jau planuojama. Galima tikėtis, kad ši vieta taps patraukli," - pastebi A. Pasak jo, net ir planuojant iš naujo, ne visada reikia bijoti kai kuriuos tų gamyklų pastatus palikti. „Pasitaiko jų ir labai įdomių. Pavyzdžiui, minėtoje buvusios duonos kepyklos teritorijoje liks labai dailus tarpukario statybos gelžbetonio ir raudonų plytų architektūros sandėlis - jau pripažinta kultūros vertybė.
Pramoninio paveldo pritaikymo galimybės
Tyrimai rodo, kad pramoninio paveldo objektai šiuolaikinėje architektūroje ir paveldotvarkoje diktuoja tam tikras demokratiškesnes transformacijos taisykles. Čia nevisada galioja tokie griežti restauracijos kanonai kaip kulto ar visuomeninių pastatų atnaujinimo programose. Dėl šios priežasties ir dėl įvairialypės pramoninės architektūros erdvės specifikos, šių paveldo objektų pritaikymo galimybės yra beveik neribotos. Tinkamas požiūris į vertingo pramonės paveldo saugojimą ir adekvatus šiuolaikinės architektūros komponavimas istoriniuose pramonės kvartaluose gali turėti nepaprastai didelį efektą įvairiais požiūriais: urbanistiniu, kultūriniu, ekonominiu, investiciniu, socialiniu, estetiniu ir kt. Regeneruotas ir pritaikytas pramoninės architektūros paveldas gali tapti poindustrinio miesto įvaizdžio formantu.
Kūrybinės industrijos ir turizmas yra tie sektoriai, kurie gali būti traktuojami kaip pramonės paveldo regeneracijos ir tolimesnio objekto vystymo katalizatoriai. Tai ne tik finansinė nauda, bet ir paveldo apsauga.
Kaunas - poindustrinis miestas su gausiu pramoniniu paveldu
Kaunas yra poindustrinis miestas, kuriame pramonės perversmas prasidėjo gana vėlai, tik XIX a. antroje pusėje. Tačiau šiandien miestas gali didžiuotis pakankamai gausiu pramoninės architektūros paveldu, išlikusiu centrinėse miesto zonose, apsuptose vaizdingo gamtinio karkaso. Deja, daugelis Kauno pramoninės architektūros paveldo objektų vis dar yra apleisti, kai kurie jų beveik netyrinėti. Tai pagrindinė motyvacija, skatinanti atlikti išsamesnius šių paveldo objektų tyrimus, aktualizuoti jų vertingąsias savybes, nagrinėti jų panaudojimo formas.
tags: #Mindaugo #prospektas #buvusios #duonos #kepyklos #istorija