Teatro ir kino pasaulis: nuo klasikos iki šių dienų

Šiame straipsnyje nagrinėjami teatro ir kino kūriniai, atkreipiant dėmesį į jų sąsajas su literatūra, menų įvairovę ir kultūrinę reikšmę. Lietuviškame kontekste išskiriamas profesionalaus teatro festivalis Varėnoje, kuris tapo svarbiu kultūros reiškiniu. Straipsnyje remiamasi archyvine medžiaga ir analizuojami įvairūs spektakliai bei filmai.

Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis

Varėna - miestas, kuriame vyksta profesionalaus teatro festivalis, tapęs reikšmingu kultūros įvykiu. Festivalis plėtėsi ir įsitvirtino, paneigdamas skeptikų abejones. Eimuntas Nekrošius, teatro magas ir genijus, iš tiesų pasirodė Varėnoje. 2017 m. festivalyje pristatytas spektaklis ,,Jobo knyga" - keliasluoksnė sceninių metaforų potekstė, kalbėjimas ne tik žodžiu, bet ir simboliais, Senojo Testamento dalis. Festivalio metu vyksta įvairūs susitikimai, kurie būna įsimintini, įspūdingi arba paviršutiniški.

Varėnos festivalis prilygsta pasaulinio teatro scenoms, nes varėniškiai gali mėgautis pastatymais, žinomais toli už Lietuvos ribų. Oskaras Koršunovas yra aukščiausiai vertinamas Avinjono festivalyje Prancūzijoje, kur pasirodė net 9 kartus. Jo meno įtaka jaučiama visame pasaulyje. Varėnoje žiūrovai galėjo gėrėtis Koršunovo teatro menu ne vienąsyk. Žiūrovus nudžiugino išskirtiniai pastatymai: Antono Čechovo ,,Žuvėdra“, Maksimo Gorkio ,,Dugne“, ,,Šokis Delhi“ pagal Ivano Vyrypajevo pjesę, monospektakliai ,,Paskutinė Krepo juosta“ pagal Samuelio Beketo pjesę bei pagal Nikolajaus Gogolio apsakymą ,,Pamišėlio užrašai“ sukurtas ,,Pamišėlis“, kuriame vaidmenį atliko Eimantas Pakalka. „Pamišėlį“ stebėjo Prancūzijos (Avinjono festivalyje), Ukrainos, Katalonijos, Rusijos ir kt. publika.

Pasauliniame teatro kontekste žinoma ir Birutė Mar, monodramų kūrėja, gretinama su Oskaru Koršunovu. Varėnos žiūrovai stebėjo šios menininkės spektaklius ,,Unė‘, ,,Jis ir Ji“, ,,Dostojevskio angelai“, ,,Lietuviškoji Nora, ,,Buda palėpėje“. Pastarasis darbas - aktorinės ir režisūrinės brandos atspindys.

Monospektakliai: asmenybės išraiška teatro scenoje

Monospektakliai tampa vis populiaresni. Ar tai mada, būtinybė, ar asmens susireikšminimas? Tokį poreikį išgyvena asmenybė. Po spektaklio Eimantas Pakalka prisipažino, kad pats pasirinko tokį kelią į teatro sceną. Solo spektaklių atlikėjams būdingas išskirtinumas. Fridrichas Nyčė pasakė: ,,Pirmiausia reikia suteikti savo charakteriui stilių.“ Stebėtų monospektaklių aktoriai turi savo stilių. Jiems būdinga kūrinio suvokimo giluma, kad galėtų jį perkelti į sceną. Informacija priimama, įsisąmoninama ir emocionaliai, ir intelektualiai, pasirenkamos atitinkamos raiškos priemonės - intonacija, sceninis judesys, mimika, net žvilgsnis, tylos akimirka, muzika, rekvizitas, scenografija. Scenoje būtinas nuolatinis susikaupimas, nes vienam privalu išlaikyti spektaklio vientisumą, nuotaiką - nėra nei teisės, nei situacijos atitolti nuo sceninio veiksmo, viskas turi tarnauti kiekvienai minčiai, kiekvienam emociniam akcentui perduoti aukščiausiu profesionalumo lygiu. Tai toli gražu ne tik susitapatinimas, o drauge ir gebėjimas vertinti savo paties kuriamą personažą. Stulbinantis jų asmenybių vidinio pasaulio talpumas, vidinis jausmų spektras, kuriuo nuspalvinami svarbiausi spektaklio momentai.

Taip pat skaitykite: Kulinarija ir literatūra: "Riešutų duona"

Ar pavyksta susitikimas su publika, priklauso ne tik nuo aktoriaus. Žiūrovas turi būti irgi atitinkamai pasirengęs priimti jam siunčiamą informaciją. Varėnos festivalio situaciją galėtume vertinti teigiamai - žiūrovų netrūko. Režisierių dėmesys lietuvių autorių kūrybai džiugina. Pasirodo, nesibaigianti versmė teatriniam menui - klasika.

Lietuvių autorių kūryba teatro scenoje

Publika ,,vaikščiojo“ Kristijono Donelaičio gyvenimo keliais drauge su fantazijos ,,Ne pagal šio pasaulio madą“ autoriumi ir režisieriumi Rolandu Kazlu. Jono Biliūno ir jo žmonos Julijos Janulaitytės laiškai tapo medžiaga epistolinio žanro Birutės Mar kūriniui ,,Jis ir Ji“. Net keturis kartus į sceną sugrąžinta Žemaitė. Naisių vasaros teatro pastatymas ,,Locna laimė. Žemaitė“ (rež. Regina Steponavičiūtė) − kilnus gestas taip pasitikti Julijos Žymantienės-Žemaitės gyvenimo ir kūrybos jubiliejinius metus. ,,Locna laimė. Žemaitė“ - monumentalus kūrinys medžiagos apimtimi, faktų svarba ir pateikimo bei perteikimo būdais. Spektaklis informatyvus - palaipsniui atskleidžiama rašytojos gyvenimo ir kūrybos panorama. Tai pažintinė pasirodymo vertė, kuri yra ypač aktuali, kad prisiartintume prie Žemaitės kūrybos aukštumų ir gelmių, kad suvoktume jos asmenybės ir interesų daugiasluoksnę plotmę, kuriai aprėpti reikėtų ir atitinkamų gebėjimų, ir atidžių studijų. Medžiaga pateikiama epizodais, tačiau jie tvirtai ,,susiūti“, ir tas fragmentiškumas nejaučiamas, kadangi pagrindinė veikėja visą vaidinimą scenoje: tartum jos valia klostosi įvykiai ir veiksmai - ji lemia spektaklio eigą ir sceninio gyvenimo elementais patvirtina Žemaitės būties tėkmę. Veikėjos paveikslas atribotas nuo kasdienių darbų, buitinių nesklandumų, o socialinei padėčiai atskleisti pakanka gana santūrios, netgi šykščios butaforijos. Paklausì ir Juozo Tumo-Vaižganto kūryba: vėlgi Tuminaitės - pagal apysaką ,,Dėdės ir dėdienės“ bei Jono Vaitkaus impresija ,,Nebylio“ motyvais, tapusi ,,Žiūrovų spektakliu“. Vinco Krėvės ,,Raganius“ irgi stebėtas du kartus: Panevėžio teatro ,,Menas“ (rež. Albertas Vidžiūnas) bei Alytaus miesto teatro (rež. Dusyk parodyta Kazio Binkio kūrybos interpretacija: su keturvėjininkų poezijos motyvais spektaklis ,,Keturiais vėjais“ (rež. Tomas Jašinskas) bei stiprų įspūdį palikęs ,,Cezario grupės“ inscenizuotas ,,Tamošius Bekepuris“, laimėjęs žiūrovų simpatijas; Sauliaus Šaltenio pjesę ,,Škac, mirtie, visados škac…“ suvaidino ,,Naisių vasaros teatro“ aktoriai (rež. Regina Steponavičiūtė), o spektaklį pagal apysaką ,,Riešutų duona“ pastatė ,,Keistuolių teatro“ režisierius Aidas Giniotis; taip pat Just. Marcinkevičiaus poemos tapo įspūdingais vaidinimais vaikams: ,,Grybų karas“ (rež. Algirdas Mikutis) ir ,,Voro vestuvės“ ( rež. Verta paminėti ir daugiau atsigręžimų į lietuvių literatūrą, tautos istorijos pamokas, jaudinančias būties peripetijas: ,,Knygos teatro“ pastatymas ,,Prabangos“ pagal Jurgio Savickio noveles, Klaipėdos jaunimo teatro suvaidinta Mindaugo Nastaravičiaus pjesė ,,Man netinka tavo kostiumas“ ir Kauno kamerinio teatro spektaklis ,,Diena ir naktis“ pagal Daivos Čepauskaitės pjesę ,,Duobė“.

Valentinas Masalskis pastatė jauno lietuvių dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus pjesę ,,Man netinka tavo kostiumas“. Labai paprasta, lyg ir buitiška frazė iš tiesų slepia kur kas daugiau - ja apibendrinami vertybinių neatitikimų motyvai. Aktorius Valerijus Jevsejevas abejojo spektaklio sėkme: ,,Iš tiesų maniau, kad šios pjesės pastatyti neįmanoma. Tačiau vis labiau pradedu tikėti Dievu, nes kartais stebuklai tikrai įvyksta.“ Tema labai ,,slidi“. Į laidotuves žvelgiama ne iš vieno regos taško - Sūnaus ir Tėvo mintys, jausena bei laikysena, atėjusiųjų velionio pagerbti elgesys, ,,giedotojų“ nusiteikimas, laidotuvių organizatorės perdėtos pastangos − ir visų žvilgsniai bei veiksmai nukreipti į tą patį reiškinį. Išlaikyta pusiausvyra tarp rimties ir komiškumo, tarp paradiškumo ir nuoširdumo, o žiūrovas skatinamas atsigręžti į savo nuostatas bei elgseną, įvertinti pačią laidotuvių ceremoniją.

Įdomų ir originalų spektaklį ,,Prabangos“ parodė ,,Knygos teatras“ (režisierius Alius Veverskis). Teatro trupei iškilo nelengvas uždavinys, nes jie pateko į dviejų meno krypčių, dviejų kultūrų sandūrą Jurgio Savickio kūryboje, bet jiems pavyko tą uždavinį išspręsti. Norėtųsi dar pabrėžti ir eleganciją, kuri buvo tokia būdinga pačiam rašytojui ir jo kūrybai, o režisierius ir aktoriai ne tik skaitė, tačiau ir perskaitė Jurgį Savickį. Meninė literatūrinė užuomina liko ir išradinga scenine užuomina − tai puikus režisūrinis sprendimas, paliekantis pakankamai peno žiūrovo vaizduotei pagal jo patirtį ir išprusimą. Alius Veverskis ištikimas savo darbo principams. ,,Man režisūra - tai pasaulio suvokimas“, šiuo atveju - kūrinio pasaulio. ,,Man būtų malonu, jei žiūrovas po, tarkim, dešimties metų prisimintų mano spektaklį, jo atmosferą ar emociją. Tai man būtų įvertinimas“,− sako Alius Veverskis.

Kaip tik šis pastatymas yra proga dar sykį prabilti apie apnuoginimą ir apsinuoginimą scenoje. Jis yra ypatingai jaudinantis ir motyvuotas, nes dviejų jaunų žmonių meilė saugoma duobėje po grindimis, jie nuolat tarsi akistatoje su mirtimi, ir bet kuri bendra jų valanda gali būti paskutinė… Mizanscena nepaprastai įtaigi, subtiliai atlikta abiejų aktorių, pabrėžianti ir jausmo, ir būties trapumą, o ypač Aleksandro Rubinovo veiksmai - tartum siekimas apsaugoti ir moterį, ir meilę, ir suartėjimo momentą. Tai atvejis, kai viskas gražu. Reikia manyti, kad ne vienas žiūrovų susimąstė, ar nereikėtų dažniau atsiversti savo krašto istoriją, o grįžtamoji publikos reakcija buvo tiesiog nepakartojama: atsisveikinimo scena ir graudi, ir tauri - kai kas su ašaromis akyse nedrąsiai pritarė aktoriams,,Lietuva, tėvyne mūsų…“ Stipria patriotine gaida pasibaigia spektaklis. Visi autoriai svarbūs, jų kūryba reikšminga. Juozas Erlickas, Gintaras Grajauskas, Romualdas Granauskas, Juozas Grušas, Jurga Ivanauskaitė, Vytautas Kernagis, Saulius Tomas Kondrotas, Jurgis Kunčinas, Jurgis Savickis, Renata Šerelytė, Paulius Širvys, Petras Vaičiūnas - šių rašytojų kūrinių motyvais pastatyti spektakliai buvo parodyti festivalyje.

Taip pat skaitykite: Riešutų duona: patarimai ir gudrybės

Festivalio išskirtinumas ir reikšmė

Per festivalio pabaigos iškilmes Remigijus Vilkaitis pabrėžė, kad, jo žiniomis, varėniškis − vienintelis profesionalių teatrų festivalis Lietuvoje susijęs su bažnyčia, ir dargi taip glaudžiai, nes prasideda Senosios Varėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje Šv. Šv. Remigijus Vilkaitis per festivalio atidarymo iškilmes sveikina svečius Senosios Varėnos Šv. X Varėnos Dalios Tamulevičiūtės festivalio pradžia Senosios Varėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. Koncertuoja seserys Daunytės: Vita Marija (fleita), Kotryna Ugnė (smuikas), Joana (arfa) ir Elena (violončelė). Šį Varėnos festivalio išskirtinumą yra pripažinęs ir režisierius Povilas Gaidys: ,,Tikrai simboliška, kad festivalis prasideda bažnyčioje. Juk iš esmės ir bažnyčia, ir teatras yra panašūs. Panašią mintį išsakė aktorius Ainis Storpirštis: ,,Labai gerai, kad festivalis prasideda bažnyčioje. Nes tikėjimas ir meno šventykla yra glaudžiai susiję. Nors yra vienas skirtumas: bažnyčia yra gailestingesnė. Teatro menas yra negailestingas ir aktoriams, ir žiūrovams, kurie ateina atverti savo širdį. Tiek teatras, tiek bažnyčia yra būtini šiais laikais, nes ir vienur, ir kitur ateinama nusiraminti, pabūti su savimi, atleisti. Nėra kitos vietos, kurioje būtų galima taip stipriai įsigilinti į savo skausmą, vidinį šauksmą. Esu užaugęs teatre, tad jis - tema, apie kurią man nuostabiausia kalbėti. Užtat labai apmaudu, kad menininkai dažnai tampa godūs kažkam, tik ne teatrui. Bet kad ir kiek šiandieniniai teatrai būtų susiskaldę, kaip valstybės valstybėje, tokie festivaliai yra didelė atgaivos būstinė. Čia susirenkama su prigimtine misija - švęsti teatrą atvira siela. ,,Festivalio atidarymo metu viskas būna jautru ir tikra - ir režisierės kapo lankymas, ir Dalios Tamulevičiūtės studentų prisiminimai, ir nuostabios melodijos, kurias atlieka žymūs Lietuvos muzikai. Jau sunku įsivaizduoti Varėnos kultūrinį gyvenimą be šio festivalio - tai didelė dvasinė atgaiva, nes suteikiamos ypatingos progos pamatyti talentingiausių Lietuvos teatralų kūrybą. Aktorė Viktorija Kuodytė teigia renginio moteriškumą: ,,Ne veltui. Festivalis skirtas talentingos moters garbei atminti. Viskas čia spinduliuoja nuoširdumu, skoniu, paprastumu, inteligencija, išmintimi. Vieną žiūrovę vilnietę nustebino Varėnos publikos šventiškas nusiteikimas, pakilumas - visi ateina į spektaklį pasipuošę, kai sostinėje atrodo labai paprastai, kasdieniškai.

Kiti kultūriniai renginiai Lietuvoje

Dvidešimt šeštoji Vilniaus knygų mugė - „Žodis ieško žmogaus“ kviečia dalyvius teikti paraiškas kultūrinių renginių programai. Liudo Dovydėno premija, kuria apdovanojamas geriausio naujo lietuviško romano autorius, šiemet paskirta Ievai Marijai Sokolovaitei. Jau šį penktadienį Vilniuje prasideda ir iki sekmadienio vakaro vyks tradicinė šventė „Vilniaus dienos 2025“. Katedros aikštėje skaitytojų lauks jungtinis Lietuvos leidėjų asociacijos (LLA) leidyklų paviljonas „Knygų aikštė“. Džiaugiamės galėdami pasidalinti ilgamečių bei ypatingai artimų Lietuvos leidėjų asociacijos (LLA) partnerių vykdomu projektu - pirmuoju Lietuvoje elektroniniu leidiniu be barjerų, kurį sukūrė Lietuvos nacionalinis muziejus (LNM) kartu su Lietuvos audiosensorine biblioteka (LAB). Šį sekmadienį, gegužės 18 dieną, Vilniaus Mokytojų namų kiemelyje pirmosiomis eilėmis buvo paskelbta 61-ojo „Poezijos pavasario“ pradžia. Antradienį įvyko Lietuvos leidėjų asociacijos (LLA) visuotinis narių susirinkimas. Šį pavasarį asociacija išgyvena svarbių pokyčių laikotarpį: kovo mėnesį pasikeitė asociacijos prezidentė - ilgametę vadovę leidyklos „Tyto Alba“ direktorę Lolitą Varanavičienę, pasitraukusią iš pareigų po Vilniaus knygų mugės, pakeitė leidyklos „Alma littera“ vadovė Dovilė Zaidė.

Audiovizualinis vertimas ir garsinis vaizdavimas

2012 metų rudenį Vilniaus universiteto Kauno fakultete pradėta vykdyti Lietuvoje visiškai nauja audiovizualinio vertimo studijų programa. 2014 m. rudenį šios programos studentams imta dėstyti garsinio vaizdavimo (GV) disciplina. Visus tuos metus teorinį ir praktinį GV lauką nuosekliai gilino ir plėtė garsinio vaizdavimo ir kitų disciplinų dėstytoja doc. dr. Laura Niedzviegienė. „Jau 2015 m. mūsų studentai GV išmėgino praktiškai“, - prisimena L. Niedzviegienė. - Komentavo Kaune vykusį Europos golbolo čempionatą. Greitai atėjo eilė kinui, teatrui. Per 10 metų parengta beveik 200 audiovizualinio vertimo specialistų, kurie turi ir garsinio vaizdavimo žinių bei įgūdžių. GV reikšmė Lietuvos kultūriniame, visuomeniniame gyvenime sulig kiekvienais metais didėja. Filmai ir serialai LRT mediatekoje, Lietuvos kino centro produkcija, teatro spektakliai. GV aprašas parengtas visoms 48 „Laisvės kainos“ serijoms, trims „Blogos mergaitės“ sezonams (iš viso 85 serijos) ir daugeliui kitų filmų. Dalis filmų su GV prieinama laisvai - LRT tinklalapyje, kita dalis skirta tik regėjimo negalią turintiems žmonėms. Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad ir šiais metais sulauksime naujų filmų su GV. Didesnis dėmesys bus skiriamas dokumentikai, nors lietuviška dokumentika turi savų niuansų: daug monologinio kalbėjimo, sunku rasti pauzių, į kurias galėtų įsiterpti GV aprašymas. Kino filmų mėgėjus nudžiugins žinia, kad lietuvių kalbai, taigi ir lietuviškiems filmams, rengiamasi pritaikyti GV programėlę „Earcatch“. Programėlę galima atsisiųsti iš „Google Play“. Ten jau yra įkeltas vieno lietuviško filmo GV, tad smalsiausi ir nekantriausi gali išbandyti praktiškai. „Nerekomenduojame programėlę kurti nuo nulio, nes sunku užtikrinti gerą rezultatą, - sako LASS pirmininko pavaduotojas Vilmantas Balčikonis. - Geriau naudotis esamais sprendimais, kurie garantuotai veikia. Minėtą programėlę reikia tik išversti į lietuvių kalbą ir susitarti su šio sprendimo teikėjais dėl paslaugų Lietuvoje.

Kino pasaulis: nuo senovės Graikijos mūzų iki lietuviškų filmų

Vos užmetus akį į internetą paaiškėja, kad senovės Graikijoje buvusios visai ne devynios, bet dvylika mūzų! O gal dar daugiau? Kitaip sakant, niekada nežinai, kada ir kur susitiksi kokią deivę ar mūzą. Kiekvienais metais Lietuvos audiosensorinės bibliotekos (LAB) ir virtualios bibliotekos ELVIS kolekciją Lietuvos kino centras pildo restauruotais filmais, pritaikytais specialiųjų poreikių turintiems žiūrovams. Kolekcija papildyta dviem režisieriaus Arūno Žebriūno filmais: „Paskutinė atostogų diena“ (1965) ir 1978-ųjų juosta „Riešutų duona“. Istorijos mėgėjus sudomins vaidybinis istorinis dviejų dalių filmas, paremtas Juozo Grušo tragedijos motyvais, „Herkus Mantas“ (rež. Marijonas Giedrys, 1973), pasakojantis apie XIII a. didžiojo prūsų sukilimo vadą Herkų Mantą. Lietuviškų filmų programą taip pat papildė legendinis 1985 metų Raimundo Banionio filmas „Mano mažytė žmona“ ir savo laiku geriausia juosta pripažintas Almanto Grikevičiaus ir Algirdo Dausos bendros režisūros filmas „Jausmai“ (1968).

"Riešutų duona" ir "Mano mažytė žmona": jaunystės ir meilės temos kine

Sauliaus Šaltenio apysaka „Riešutų duona“ praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje patyrė įtaigią kelionę į sceną: pagal ją pastatytas spektaklis „Škac mirtie, visados škac…“ (rež. Dalia Tamulevičiūtė, 1976) gerino populiarumo rekordus. Ne tiek daug tuomečių kūrinių su lengva ironija, švelniu lyrizmu, o kartu ir tragikomiškomis priemonėmis kalbėjo apie bręstančio jaunuolio svajas, iliuzijas. Ne tik apie jas, bet tiek apysakoje, tiek pjesėje, tiek kino scenarijuje atsiskleidė tuomečio gyvenimo paradoksai. Jauno, kiek naivoko, nepasiduodančio nustatytai rutinai jaunuolio lūpomis režisierius A. Žebriūnas 1978 m. sukurtame filme „Riešutų duona“ sugeba parodyti švelnų ir šmaikštų provincijos miestelio groteską, apie žmogaus gyvenimą sovietmečiu pasakantį labai daug. „Riešutų duonos“ pasakojimas sukasi apie dviejų provincijoje gyvenančių kaimynų - Kaminskų ir Šatų - nesutarimus. Pirmosios jų kibirkštys pasipila, kai nugaišta Kaminskams Šatų parduota karvė, kuri filmo siužete tampa labai reikšmingu tikslu, tiesa, gana sąlygišku ir absurdišku. Kol suaugusieji karingai pykstasi, kartais net patys nebežinodami, kodėl, jų vaikai Andrius ir Liuka vis labiau susidraugauja ir įsimyli. Andrius pažada Liukai pats nupirkti naują karvę, tikėdamasis pabaigti nesantaiką. Filmas labai intensyvus, judrus, žaismingas, net karnavališkas. Visgi jame žavi komiški ir drauge tragiški veikėjai, kurių pagrindinė pora dažnai pavadinama lietuviškaisiais Romeo ir Džiuljeta.

Taip pat skaitykite: Šaltenio "Riešutų duona"

Jaunystės ir meilės temą kiek kitaip perteikė režisierius Raimundas Banionis, kurio debiutinis vaidybinis filmas „Mano mažytė žmona“ (1985) nukelia į miesto erdvę ir jaunimo santykius. Pagrindinės filmo herojės, abiturientės Rūta (akt. Eleonora Koriznaitė), Auksė (akt. Ingeborga Dapkūnaitė) ir Kauno politechnikos instituto studentas Linas (akt. Saulius Balandis) susipažįsta Kauno lauko kavinėje. Tarp svajojančios tapti zoologe Rūtos ir Lino užsimezga artimi jausmai, ir jie pradeda leisti laiką kartu su bičiuliais - Lino bendramoksliu Tomu (akt. Linas Paugis), fotografu Vytu (akt. Juozas Marcinkevičius), jo padėjėju Staseliu (akt. Filmo herojų istorijoje, iš pažiūros - nerūpestingų jaunuolių, kaip jie patys save vadina, „šutvės“, susitikimuose, vienas po kito verčiasi ne vien kvailionės, o svarbios gyvenimo akimirkos, ženklinančios perėjimą į suaugusiųjų pasaulį. Jautrus kompozitoriaus Fausto Latėno ir operatoriaus Algimanto Mikutėno darbas paryškina persmelktas lyrizmo įsimylėjėlių Rūtos ir Lino jausmų scenas zoologijos sode ir ankštame, Lino „mažytei žmonai“ išnuomotame kambaryje: pirmieji prisilietimai, bučiniai, pirmoji meilė.

Istorijos ir jausmų drama lietuviškame kine

Skirtingus dramatiškos istorijos laikotarpius atskleidžia du filmai - „Herkus Mantas“ ir „Jausmai“. Pirmasis, režisuotas M. Giedrio (remiantis J. Grušo tragedija scenarijų filmui parašė S. Šaltenis), pasakoja apie mažos prūsų tautos, savo kalba ir kultūra giminingai lietuviams, kovas su kryžiuočių ordinu. Dėmesio centre, kaip praneša ir filmo pavadinimas, jaunas krikščionis Henrikas Montė Magdeburge, pas kryžiuočius, augęs įkaitu. Paleistas į Prūsiją jis kartu vežasi ir vokietę žmoną Kotryną, bet kryžiuočiai siekia savo tikslų - Montės sūnelis Aleksandras Magdeburge lieka įkaitu, koks buvo ir tėvas. Davęs viešą priesaiką kryžiuočių dievams, jaunas kovotojas netrunka atstatyti prūsišką Herkaus Manto vardą, pradėti sukilimą dėl priešų grobiamų žemių, prievarta diegiamos svetimos religijos. 1968 m. pagal latvių rašytojo Egono Lyvo (Egons Līvs) romaną „Velniakaulio dvyniai“ sukurtą scenarijų (autorius Vytautas Žalakevičius) pastatytas filmas „Jausmai“ savo laiku sulaukė apdovanojimų, nors pats filmas buvo uždraustas rodyti visoje Sovietų Sąjungoje, išskyrus Lietuvą. Filme pasakojama apie laikotarpį po karo, kai vienoje Kuršmarių pusėje - dar vokiečiai, o kitoje - sovietai. Pamario žvejo Kasparo žmona Morta gimdydama miršta. Jaunas našlys, likęs su dvyniais, keliasi per įlanką pas brolį Andrių, gyvenantį su buvusia Kasparo mergina Agne. Šis filmas tarsi ne apie istoriją, o apie žvejo Kasparo jausmų dramą. Visgi meilės, ištikimybės, pareigos temos plėtojamos tokiame ryškiame pirmųjų pokario metų fone, kad santykių drama nejučia pereina labai išraiškingą paveikslą apie laiką, dramatišką jo poveikį žmonėms.

"Riešutų duona": kadras iš filmo

Vaizduojamas gyvenimas sovietmečio Lietuvoje, apie laikotarpį išduoda to meto aprangos ir stiliaus detalės. Šiltuoju metų laikotarpiu akmenimis grįsta miesto gatve žygiuoja keletas jaunuolių, vienas iš jų pavadžiu pririšęs veda margą karvę. Keturi žmonės įamžinti dešiniuoju profiliu, judesyje, dideliu žingsniu skuba eiti pirmyn. Jaunuolis, vedantis karvę, eina kitiems trims žmonėms už nugarų. Priekyje jo vidutinio amžiaus vyras už rankų vedasi jauną merginą ir vaikiną, tarsi tempdamas juos abu pirmyn. Vyras vilki šviesius marškinius atraitytomis rankovėmis, tamsią liemenę ir kelnes, ant galvos dėvi beretę. Jam iš kairės - jauna liekno sudėjimo mergina vidutinio ilgio tamsiais plaukais, vilkinti trumpa marga suknele. Vyrui iš dešinės - jaunas aukštas lieknas vaikinas šviesiais pusilgiais plaukais, jis vilki šviesius marškinius, tamsų švarką ir kelnes, ryši tamsų kaklaraištį. Dešinėje rankoje jis neša didelį tamsų odinį lagaminą.

Vaikų ir paauglių skaitymo tendencijos

Kasmet smalsu, ar ir kaip kito vaikų ir paauglių skaityba. Todėl Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento tyrėjai kasmet atlieka tradicinį mėgstamiausių vaikų ir paauglių knygų tyrimą. Jis šiemet buvo kiek kitoks. Visų pirma, nuspręsta anketas rinkti tik iš 1-10 klasių moksleivių: vaikų mėgstamiausių knygų tyrimui naudotos 1-6 klasių mokinių anketos, o paauglių - 7-10 klasių. Antra, atsisakyta knygų reitingavimo, t. y. skirti didesnius balus knygoms pagal tai, kurioje vietoje jas įrašė respondentai. Trečia, pastebėjus, kad daliai vaikų ir paauglių knieti įrašyti daugiau negu penkias knygas, jų leista įrašyti iki 10. Taigi, ar, pakeitus skaičiavimo metodiką, smarkiai pasikeitė rezultatai? Šiemet, suvedus rezultatus, vaikai išrinko knygų šešetuką, nes „Lota iš Pramuštgalvių gatvės" ir „Tomo Sojerio nuotykiai" surinko vienodą balų skaičių. Šioje kategorijoje vyrauja Astridos Lindgren knygos - šiemet matome net tris.

Mėgstamiausios vaikų knygos

  1. Astrid Lindgren „Pepė Ilgakojinė"
  2. David Walliams „Močiutė plėšikė"
  3. Astrid Lindgren „Emilis iš Lionebergos"
  4. Antoine de Saint-Exupéry „Mažasis princas"5-6. Astrid Lindgren „Lota iš Pramuštgalvių gatvės"5-6. Trys kūriniai - „Pepė Ilgakojinė", „Emilis iš Lionebergos" ir „Tomo Sojerio nuotykiai" - penketuke buvo ir pernai. Prieš metus džiaugėmės lietuviškos knygos „Sibiro haiku" sėkme - ji buvo penketuko viršūnėje. Dabar ji - septintoje vietoje.

#

tags: #riešutų #duona #romeo #ir #džiuljeta #skirtumai

Populiarūs įrašai: