Kristaus Kūnas: Duona ir Kraujas – Istorija ir Simbolika
Įvadas
Eucharistija, arba Švenčiausiasis Sakramentas, yra vienas svarbiausių ir sunkiausiai suvokiamų katalikų tikėjimo elementų. Tai neraugintos kvietinės duonos paplotėlis ir vynuogių vynas, kurie kunigui tariant konsekracijos žodžius tampa tikruoju Kristaus kūnu ir krauju. Šis straipsnis nagrinėja Kristaus kūno simboliką, jo istoriją ir reikšmę tikintiesiems, remiantis Šventuoju Raštu, Bažnyčios mokymu ir teologiniais apmąstymais.
Minia ir Duona: Bendrystės Ištakos
Evangelijose aprašomas įvykis, kai minia sekė Jėzų. Jis priėmė žmones, kalbėjo jiems apie Dievo karalystę ir gydė tuos, kuriems reikėjo gydymo. Diena pakrypo vakarop ir apaštalai sunerimo dėl minios išalkimo. Jėzus atsakė: „Jūs duokite jiems valgyti!“. Turėdami tik penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis, Jėzus įsakė susodinti žmones būriais po penkiasdešimt. Paėmęs duoną ir žuvis, Jis pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, kad išnešiotų miniai. Visi valgė ir pasisotino, o nulikusius kąsnelius surinko į dvylika pintinių.
Šis stebuklas atspindi bendrystės ir pasidalijimo svarbą. Apaštalų pirmasis užmojis buvo atiduoti tai, ką turėjo - penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis. Jėzus įsakė mokiniams susodinti žmones į mažesnes grupeles, kad jie galėtų pasidalyti dienos įspūdžiais ir įvertinti tai, ką kiekvienas turi. Duonos laužymas - tai aukščiausias bendrystės ir Kristaus buvimo mūsų tarpe ženklas. Viešpats palaiminęs duoda duoną ir žuvis mokiniams, o mokiniai tai atiduoda miniai. Tai bendrystė - Komunija, kai Kristus atiduoda save, kaip sulaužytą duoną, savo Bažnyčiai, kuri save atiduoda pasauliui.
Eucharistija: Padėka ir Aukščiausias Bendrystės Ženklas
Eucharistija reiškia padėką Dievui. Graikiški žodžiai eucharistein ir eulogein primena žydų laiminimo maldas, kuriomis skelbiami Dievo darbai: sukūrimas, Atpirkimas ir pašventinimas. Eucharistinis susirinkimas (synaxis) - tai Eucharistija, švenčiama tikinčiųjų susirinkime, kuris yra regima Bažnyčios išraiška. Tai yra Šv. Mišių auka, kurioje nekruvinuoju būdu aukojamas avinėlis, dėl jos renkamės į bažnyčią ir vienijamės su dangiškąja liturgija. Tai yra mūsų tikėjimo santrauka ir visuma.
Eucharistija taip pat vadinama Švenčiausiuoju Sakramentu, Paskutine Vakariene, Duonos Laužymu arba Šv. Komunija. Visi šie pavadinimai kreipia į tą patį neraugintos kvietinės duonos paplotėlį ir vynuogių vyną, kurie, kunigui tariant konsekracijos žodžius, tikrai, ne vien dvasiškai ar simboliškai virsta į Viešpaties kūną ir kraują.
Taip pat skaitykite: Duona ir vynas: Jėzaus kūnas ir kraujas
Duona ir Vynas: Simbolinė Prasmė
Žydams, kaip ir kaimyninėms tautoms, maistas buvo šventas. Galimybė dalytis maistu su kitais buvo laikoma akivaizdžiu Dievo palaiminimo ženklu. Kai Dievui buvo aukojama duona, simbolika buvo dar akivaizdesnė. Duona yra kasdienis maistas. Pripažinti, kad duona ateina iš Dievo, yra tarsi pasakyti: be Dievo negalėčiau gyventi. Pietų šalyse vynas yra kasdienis gėrimas. Šiame kontekste natūralu, kad Jėzus pasirinko duoną ir vyną kaip dieviškąją gyvybės dovaną, tačiau šiuo atveju kalbama apie amžinąjį gyvenimą.
Izraelio tauta lyginama su derlingu vynmedžiu. Dievas pristatomas kaip vynininkas, kuris persodino vynmedį iš Egipto į Pažadėtąją Žemę, rūpestingai jį augino ir laukė iš jo vynuogių. Vynuogyno vaisiai yra įvaizdis to, ką duos Dievo bendradarbiavimas su žmonija. Vynas teikia džiaugsmą. Tai ženklas, kad Dievas palaimino dirbamą žemę. Giesmių giesmėje vynas yra jaunikio ir nuotakos meilės simbolis. Perkeltas į religinę simboliką, jis reiškia Dievo meilę savo tautai.
Paskutinė Vakarienė: Naujos Sandoros Įsteigimas
Per Paskutinę vakarienę Jėzus laužo duoną ir aukoja taurę. Žydai buvo išlaikę senus klajoklių papročius. Duonos, kuri buvo laužoma valgio metu, galėjo imti šeimos nariai, tarnai, draugai, taip pat atvykę svečiai. Duonos laužymas su jais reiškė bendrystės dovaną arba draugystės užmezgimą. Valgis buvo tinkamas metas susitaikyti ir sustiprinti draugystę.
Per Paskutinę vakarienę Jėzus, kuris yra Šeimininkas ir Valdovas, atsistojo ir nuplovė apaštalams kojas. Jis pagerbia savo mokinius, kurie tampa Jo draugais, šeimos nariais. Todėl Jis laužo duoną ir siūlo jiems taurę. Taip gimsta nauja Dievo tauta. Jėzus palaimina duoną ir taurę. Tai apeiga, kuri buvo naudojama per iškilmingas žydų vakarienes, kuriomis buvo dėkojama Dievui. Didžiausia nauda dabar prasideda, įvedus Naujojo Testamento liturgiją.
Transsubstancija: Tikrasis Kristaus Buvimas
Katalikų Bažnyčia tiki transsubstancija - kad Mišių aukos metu duona ir vynas virsta tikruoju Jėzaus Kristaus kūnu, krauju, siela ir dievyste. Tai nėra tik simbolis ar prisiminimas, bet tikras ir realus Kristaus buvimas Eucharistijoje. Jono evangelijos 6-as skyrius yra pagrindinis katalikų mokymo apie Eucharistiją šaltinis. Jėzus sako: „Aš esu gyvybės duona! Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O kas valgys šią duoną, gyvens amžinai. Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną - gyvens per amžius. Ir duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“.
Taip pat skaitykite: Eucharistijos Įsteigimas
Ankstyvųjų Bažnyčios tėvų raštai tvirtai patvirtina katalikiškąjį aiškinimą. Šv. Ireniejus Lionietis, šv. Ignotas Antiochietis, šv. Kirilas Jeruzalietis ir šv. Augustinas aiškiai mokė apie tikrąjį Kristaus buvimą Eucharistijoje.
Komunija: Vienybė su Kristumi ir Bažnyčia
Šv. Komuniją reikėtų įsivaizduoti, kaip Šv. Mišių, Eucharistijos ar gyvybės medžio vaisių. Priimdami šį vaisų gauname Kristaus dvasios sėklą, puoselėjant ją tinkamai, savo tikėjimu, galime išauginti nemirštančią sielą ir tapti Kristaus broliais, Švč. M. Marijos vaikais, t.y. dalijamės su juo žmogiškąja prigimtimi ir dieviškumu. Tai neatima mūsų asmenybės, priešingai, sustiprina, subrandina ir suteikia gyvybės.
Tikinčiajam norint priimti Šv. Komuniją, reikia būti kataliku ir malonės būklėje, t. y. jaustis nepadarius neišpažintos mirtinosios nuodėmės. Taipogi turi būti laikomasi Eucharistinio pasninko, bent vieną valandą susilaikyti nuo bet kokio valgio ir alkoholinių gėrimų.
Kai nėra galimybės priimti Šv. Komunijos sakramentiniu būdu arba norint atsitraukti nuo kasdienybės rūpesčių ir aplankyti Švč. Sakramentą, galima priimti dvasiniu būdu. Tereikia širdyje sužadinti troškimą vienytis su Kristumi, pareikšti jam savo meilę ir atsidavimą, tokiu būdu jungtis su visų pasaulyje šiuo metu laikomų Šv. Mišių auka.
Eucharistija nėra tik privati malda, graži dvasinė praktika, nei paprastas Jėzaus veiksmų Paskutinės Vakarienės metu paminėjimas. Tai pats Jėzus, kuris visiškai atiduoda save mums. Jeigu su tikėjimu maitinamės Juo ir per eucharistinę Komuniją gyvename Jame, tai perkeičia mūsų gyvenimą, paverčia jį dovana Dievui ir broliams. Valgyti šią „Gyvybės duoną“ reiškia supanašėti su Kristaus širdimi, jo pasirinkimais, mintimis, elgesiu. Tai reiškia tapti taikos, atleidimo, susitaikymo žmonėmis.
Taip pat skaitykite: Duona ir druska: simbolinė reikšmė
Devintinės: Jėzaus Kristaus Kūno ir Kraujo Šventė
Šiandien Bažnyčia švenčia Devintines - Jėzaus Kristaus Kūno ir Kraujo šventę. Šią šventę į Katalikų Bažnyčios liturgiją 1264 metais įvedė popiežius Urbonas IV. Ši šventė neatskiriamai siejasi su Didžiuoju Ketvirtadieniu, kada mūsų Išganytojas Paskutinės Vakarienės metu įsteigė Švenčiausiąjį Sakramentą.
Dangiškasis Tėvas iš begalinės meilės mums, žmonėms, atsiuntė savo Viengimį Sūnų, kad mes per Jį, su Juo ir Jame turėtume apsčiai gyvenimo, todėl priimkime Švenčiausiąjį Sakramentą - Tikrąjį Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują.
Procesija dažnai rengiama už bažnyčios sienų, miesto gatvėmis. Nors Švč. Sakramentas yra skirtas priimti tiems, kurie yra pakrikštyti, bet jo veikimas peržengia Bažnyčios aplinką - tokia Devintinių procesijos simbolika. Tai išreiškia visos kūrinijos sudievinimo siekį ir mintį, jog Eucharistija skirta visos kūrinijos kasdienybei, kad Jėzus nori eiti ten, kur mes einame, ir gyventi ten, kur mes gyvename. Taip Eucharistija skatina ir krikščionių bendruomenės misijiškumą.
Iššūkiai ir Atsakai
Eucharistija, būdama tikėjimo paslaptis, kelia daug klausimų ir ginčų. Net Jėzui bepasakojant apie amžinąjį gyvenimą, apie tai, jog būtent Jis esąs gyvybės medis ir gyvoji duona, žydai ėmė piktintis, ginčytis ir klausinėti: „Kaip Jis gali duoti mums valgyti savo kūną?!“ (Jono 6:52). Ir šie piktinimaisi, ginčai ir klausimai kartojasi iki šių dienų.
Svarbu neužmiršti, kad Eucharistija yra ne tik intelektualinis suvokimas, bet ir gyvas santykis su Kristumi. Mūsų mąstysena taikosi prie Eucharistijos, o Eucharistija vėlgi sutvirtina mūsų mąstyseną.
Kunigų Vaidmuo
Šv. Pranciškus Asyžietis taip labai mylėjo kunigus, kad savo Testamente štai ką apie juos sakė: “Jei turėčiau paties Saliamono išmintį, niekada nedrįsčiau pamokslauti net vargingiausio kunigo parapijoje jam neleidus… Negaištu laiko svarstydamas kunigų nuodėmes, bet matau juose Dievo Sūnų, pripažindamas juos esant mano vyresniaisiais. Taip elgiuosi, kadangi vienintelis mano turimas būdas čia, žemėje, matyti aukščiausiąjį Dievo Sūnų yra per jo Švč. Kūną ir Švč. Kraują, kuriuos jie priima ir tik jie teikia kitiems”.
Kunigystė nėra tarnystė kaip bet kuri kita, bet tikriausias Dievo slėpinys. Ji nėra tiktai tarnyba, kurios našumas priklauso nuo ją atliekančiojo, bet veikiau sakramentinis ženklas. Vatikano II Susirinkimas kunigus vadina “Amžinojo Kunigo gyvaisiais įrankiais”.
tags: #kristaus #kūnas #simbolizuoja #duona #ir #kraują