Raudonųjų gūžinių kopūstų auginimas ir priežiūra

Kopūstai - viena seniausių ir populiariausių daržovių pasaulyje, vertinama dėl savo maistinių savybių, universalumo ir gebėjimo prisitaikyti prie įvairių klimato sąlygų. Lietuvoje kopūstai taip pat užima svarbią vietą daržininkystėje. Iš daugybės kopūstų veislių išsiskiria raudongūžiai kopūstai, kurie ne tik puošia daržą savo ryškia spalva, bet ir pasižymi didesniu vitaminų kiekiu bei savitu skoniu. Šiame straipsnyje aptarsime raudonųjų gūžinių kopūstų auginimo ypatumus ir priežiūros subtilybes Lietuvoje.

Bendroji informacija apie kopūstus

Kopūstai (lot. Brassica oleracea) priklauso kryžmažiedžių (lot. Cruciferae) šeimai. Ši šeima apima įvairias daržoves, įskaitant gūžinius, ropinius, briuselinius ir žiedinius kopūstus. Visų šių daržovių protėvis - laukinis kopūstas, kuris vis dar auga Viduržemio jūros pakrantėse.

Kopūstinės daržovės lengvai prisitaiko prie vietos sąlygų ir gerai dera skirtingose klimato zonose. Jos auginamos dideliais kiekiais dėl didelės ūkinės vertės. Kopūstinės daržovės duoda didelę masę maistui ir pašarui tinkamų medžiagų. Be to, kopūstai gerai laikosi švieži per žiemą, taip pat rauginti ir silosuoti. Kai kurios rūšys, pavyzdžiui, lapiniai, briuseliniai ir garbanotieji kopūstai, pakelia žemesnę temperatūrą.

Kopūstinės daržovės savo maistinėmis savybėmis užima vidurinę poziciją tarp kitų daržovių. Jose yra B grupės vitaminų, vitamino E (raudonuosiuose gūžiniuose ir briuseliniuose kopūstuose).

Gūžiniai, briuseliniai, ropiniai ir lapiniai kopūstai yra dvimečiai augalai, o žiediniai kopūstai - vienmečiai. Tačiau ankstyvieji gūžiniai ir ropiniai kopūstai tam tikromis sąlygomis gali išauginti sėklas jau pirmaisiais metais.

Taip pat skaitykite: Greitas marinuotų kopūstų receptas

Kopūstų sėklos smulkios: 1 grame telpa 250-300 sėklų. Stambesnės ir juodesnės sėklos laikomos geresnės kokybės. Tinkamomis sąlygomis laikant, sėklos išlieka daigios 4-6 metus. Sėklos pradeda dygti po 3-4 dienų. Minimali temperatūra sėklos dygimui yra nuo 0 iki +5 °C.

Jautriausi žemai temperatūrai yra ankstyvųjų gūžinių ir žiedinių kopūstų daigai, kurie gali apšalti esant 2-5 °C šalčiui. Optimali temperatūra kopūstinėms daržovėms yra 15-18 °C šilumos. Tačiau jos auga ir vystosi ir esant 5-10 °C šilumos. Esant aukštai temperatūrai ir trūkstant drėgmės dirvoje, kopūstinės daržovės blogai auga ir duoda mažus derlius.

Raudonųjų gūžinių kopūstų ypatybės

Raudonieji gūžiniai kopūstai (lot. Brassica oleracea var. capitata f. rubra) išsiskiria savo tamsiai violetinės raudonos spalvos lapais. Ši spalva atsiranda dėl antocianinų - natūralių pigmentų, kurie pasižymi antioksidacinėmis savybėmis. Raudonieji kopūstai ilgiau auga nei baltieji, todėl jų daigai dažniausiai užauginami inspektuose arba šiltlysvėse. Jų gūžės gerai laikosi per žiemą ir dažniausiai naudojamos kaip salotos prie įvairių patiekalų.

Populiariausios raudonųjų kopūstų veislės

Tarp raudonųjų kopūstų veislių galima išskirti:

  • N Chiara SGX0084 F1, N SGX0075 F1: tai vidutinio ankstyvumo veislės, subręstančios per 80-90 dienų. Jų gūžės sveria 2-3 kg, yra tankios ir apvalios. Šios veislės pasižymi puikiu skoniu, o ryški raudona spalva išlieka net termiškai apdorojant.

Tinkamos vietos parinkimas ir sėjomaina

Gūžiniai kopūstai geriausiai auga mėšlu patręštoje dirvoje arba po daugiamečių žolių. Jų nepatariama auginti po kopūstų ir kitų kryžmažiedžių šeimos daržovių (ridikų, ridikėlių, ropių, griežčių), nes juos puola tos pačios ligos ir kenkėjai. Kopūstai gerai auga po agurkų, svogūnų, pomidorų, morkų, bulvių ir daugiamečių žolių.

Taip pat skaitykite: Kiškio kopūstų nauda sveikatai ir galimas pavojus

Kopūstams parenkamos puveningos, geros struktūros ir pakankamai drėgnos dirvos. Jiems labiausiai tinka silpno priemolio arba priesmėlio dirvos su neutraliu ar silpnai rūgščiu pH ir gausiu humuso kiekiu. Ankstyvųjų baltagūžių kopūstų veislėms parenkamos šiltesnės, gerai drenuotos, aukštesnės vietos, kuriose dirva greitai išdžiūsta. Dirvos pH skiriasi pagal kopūstų veislę: ankstyviesiems baltagūžiams tinkamas pH yra 6,5-7,2, vidutinio ir vėlyvojo derėjimo kopūstams - 6,6-7,5, o durpynuose - 5-5,5.

Jei dirvožemis yra rūgštesnis (pH 3,5-4,5), jis ruošiamas rudenį - kasant įterpiama dolomitmilčių arba kalkių, priklausomai nuo rūgštingumo, 1-2 stiklinės vienam kvadratiniam metrui. Po kasimo dirva paliekama iki pavasario. Rudeninis kasimas taip pat padeda naikinti kenkėjų lervas ir ligų sukėlėjus. Organinio tręšimo šalininkai gali naudoti mėšlą (6-8 kg/m²), kuris leidžia sumažinti mineralinių trąšų poreikį. Kopūstai toje pačioje vietoje neturėtų būti auginami bent 4 metus, o kur buvo bakteriozė - po 8-9 metų.

Dirvos paruošimas

Dirva raudoniesiems kopūstams turi būti giliai suariama rudenį. Jei kopūstai bus auginami po varpinių, nuėmus jų derlių, ražienos tuojau nuskutamos 6-7 cm gilumu, o prieš žiemą dirva giliai suariama. Rudenį dirva ariama ne sekliau kaip 25 cm. Tačiau, kur akmens sluoksnis nestoras, negalima iš karto giliai suarti - nes išverčiamas į paviršių nederlingas dirvos sluoksnis. Tuo atveju reikia dirvą kasmet arti keletu centimetrų giliau, negu prieš tai ji buvo dirbama, o podirvis supurenamas pagilintuvu. Pavasarį kiek pradžiūvusi dirva nuvalkiuojama, vėliau suakėjama. Tuo sumažinamas drėgmės garavimas iš dirvos. Ankstyviesiems kopūstams lengvesnių dirvų pavasarį geriau nearti, kad jos neperdžiūtų, o mineralines trąšas išbarsčius, kultivatoriumi sukultivuoti tuojau akėčiomis suakėti.

Rudenį iškratoma 40-60 t/ha perpuvusio mėšlo ir išberiamos fosforo bei kalio trąšos (150-200 kg/ha P2O5 ir 150-180 kg/ha K2O). Ruošiant dirvą pavasarį, išberiamos azoto (90 kg/ha) trąšos.

Tręšimas

Gūžiniai kopūstai gerai auga ir gausiai dera gausiai patręštoje dirvoje. Jie daugiausia maisto medžiagų sunaudoja gūžių formavimo laikotarpiu. Gerą derlių galima gauti, jei tuo metu dirvoje bus pakankamai prieinamų maisto medžiagų.

Taip pat skaitykite: Garbanotieji lapiniai kopūstai: viskas, ką reikia žinoti

Tręšimui galima naudoti mineralines trąšas: 2-2,7 cnt amonio salietros, 2,5-3,5 cnt superfosfato ir 1,5-2,5 cnt kalio druskos vienam hektarui. Taip pat gerai tinka organinės ir mineralinės trąšos.

Fosfatą ir kalį barstome rudenį: 120 kg/ha P2O5 ir 160 kg/ha K2O. Azoto trąšos išbarstomos pavasarį: ankstyviesiems 120 kg/ha, vėlyviesiems - 200 kg/ha. Pusė azoto išberiama prieš sodinant, o kita pusė - daigams prigijus arba formuojantis lapų skrotelei. Vėlyviesiems kopūstams azoto trąšos išberiamos per tris kartus.

Daigų auginimas

Raudonųjų gūžinių kopūstų daigai užauginami inspektuose arba šiltlysvėse. Sėklos sėjamos į specialų mišinį arba paruoštą substratą, sumaišytą iš dirvožemio ir komposto (santykiu 1:1) su smėlio, durpių ar durpinio komposto priemaiša. Optimalus pH daiginimui - 6,5-6,7. Vienam kibirui mišinio dedama 15 g superfosfato. Substratas drėkinamas, sudedamas į 5-6 cm aukščio dėžutes, paviršius išlyginamas. Sėklos sėjamos 1 cm gylyje, kas 1 cm, tarp vagelių paliekant 3 cm atstumą.

Prieš sėją sėklos 15 minučių mirkomos 45-50 °C vandenyje, tada 1 minutę laikomos šaltame vandenyje. Po to 12 valandų sėklos laikomos maistingame tirpale (1 l vandens ir 10 g nitrofoskos arba specialių augimo stimuliatorių pagal gamintojo nurodymus). Po to sėklos perplaunamos ir 24 valandas grūdinamos 1-2 °C temperatūroje. Grūdinimas pagerina daigumo rodiklius ir padidina atsparumą šalnoms.

Daigai pasirodo po 4-5 dienų, optimali temperatūra daigams auginti - 15-18 °C. Pikavimui daigai auginami 10-15 dienų. Pasirodžius pirmajam tikrajam lapui, daigai pikuojami į 7x7 cm dydžio indelius su tuo pačiu žemės mišiniu. Daigai sodinami iki sėklaskilčių. Indeliai laikomi šviesoje, pirmas 2-3 dienas palaikoma 16-18 °C temperatūra, vėliau sumažinama iki 13-14 °C dieną ir 10-12 °C naktį. Papildomas tręšimas atliekamas du kartus: kai pasirodo antrasis tikrasis lapas ir likus 3-5 dienoms iki persodinimo į dirvą. Tręšimui naudojamas tirpalas, paruoštas iš 10 l vandens, 20 g amonio salietros, 20-30 g superfosfato ir 20-40 g kalio chlorido.

Sėti kopūstus 2 - 3 cm gylyje (kol išdygs laikyti 20 °C). Kopūstams sudygus temperatūra sumažinama iki 8 - 10 °C iki susiformuos skilčialapiai. Daigų papildomai tręšti nereikia. Pastebėjus, kad daigai pašviesėję, galima patręšti azoto trąšomis (20 gr.). Daigus nupurkšti insekticidu nuo blakių. Likus 12 - 15 dienų iki sodinimo - daigus grūdiname. Daigai sodinami 35 - 40 dienų amžiaus, 7 - 8 cm aukščio su 3 - 4 lapeliais.

Daigų sodinimas į dirvą

Prieš sodinant kopūstus, dirva turi būti papildomai apdorojama. Nutirpus sniegui ir įšalui, būtina išsaugoti drėgmę dirvožemyje. Tam viršutinis dirvos sluoksnis supurenamas - taip sumažinamas drėgmės garavimas ir dirva greičiau įšyla. Sparčiai augančios piktžolės pašalinamos purenant grėbliu.

Daigai sodinami į paruoštą dirvą nuo balandžio pabaigos iki gegužės pabaigos. Atstumai tarp eilių turėtų būti 50-70 cm, tarp augalų - 30-50 cm. Vėlyvieji kopūstai sodinami gegužės antroje pusėje, tarp eilių paliekant 60-70 cm, o tarp daigų - 40-60 cm. Daigai sodinami debesuotą dieną arba vakare, kad išvengtų tiesioginių saulės spindulių. Jie įkasami iki pirmųjų tikrųjų lapų.

Ankstyvųjų kopūstų daigus sodinti reikėtų balandžio mėnesį iki gegužės pradžios 70 x 30 - 35 cm atstumu. Kopūstai silpnų šalnų nebijo, bet, numatant stipresnes šalnas, nakčiai pridenkime. Vidutinio vėlyvumo kopūstų daigus sodinkime gegužės pabaigoje arba birželio- pirmame dešimtadienyje 70 x 40 - 50 cm atstumu. Vėlyvuosius kopūstus sodinkime gegužės pabaigoje.

Sausa dirva 1 - 2 dienas prieš sodinant palaistoma 100 - 150 m3/ha H2O. Dirvoje palaikoma 80 % drėgmė. Trūkstant drėgmės, esant 70 %, galimas mažesnis derlius. Laistant lašeline sistema, galima ir įterpti trąšas kartu.

Priežiūra

Kopūstai reikalauja daug drėgmės, ypač po daigų išsodinimo, augant lapams ir formuojantis gūžei. Po pasodinimo laistoma kas 3-4 dienas, po 6-8 litrus vandens vienam kvadratiniam metrui. Vėliau laistoma kartą per savaitę, po 10-12 litrų. Vėlyvųjų veislių kopūstams reikia daugiau drėgmės - 15-20 litrų kvadratiniam metrui. Ankstyvieji kopūstai daugiau laistomi birželį, o vėlyvieji - rugpjūtį. Laistyti reikia ryte arba vakare, vandens temperatūra turi būti ne žemesnė nei 18 °C.

Dirva purenama 5-8 cm gyliu kas 6-7 dienas arba po laistymo ir stipraus lietaus. Praėjus 20 dienų po pasodinimo, kopūstai pirmą kartą apkaupiami. Procedūra kartojama kas 8-10 dienų.

Augimo metu ankstyvuosius kopūstus vieną kartą, o vėlyvuosius du karius apkaupkime, kad išleistų papildomas šaknis ir greičiau augtų. Pirmą kartą kaupkime praėjus 20 - 25 dienoms po sodinimo, o antrą - praėjus 15 - 20 dienų po pirmo kaupimo. Kaupkime po lietaus arba palaistę.

Pirmą kartą tręšiama apkaupimo metu, geriausia po laistymo arba lietaus. Vienam kvadratiniam metrui naudojama 1,5-2,5 g azoto, fosforo ir kalio trąšų. Antrasis tręšimas atliekamas po 20 dienų, naudojant 2-3 g tų pačių trąšų. Trąšas galima pakeisti organinėmis: karvės mėšlo tirpalu (1:4) arba paukščių mėšlo tirpalu (1:8), po 1-1,5 litro vienam augalui.

Didžiausi derliai užauginami, kai gūžiniai kopūstai papildomai tręšiami organinėmis ir mineralinėmis trąšomis. Juos labai gerai veikia atskiestos srutos su mineralinėmis trąšomis. Pirmą kartą kopūstai papildomai tręšiami prigijus daigams (praėjus 15-20 dienų), antrą kartą - pradėjus sukti gūžes. Trąšos įterpiamos purenant tarpueilius.

Minimali dirvos drėgmė gūžiniams kopūstams 75 - 80 % ribinio lauko drėgmės imlumo. Ankstyvųjų kopūstų laistymo norma 150 - 250 m3/ha priesmėlio dirvose, 150 - 300 m3/ha - priesmėlio dirvose. Drėkinimo norma priesmėlio dirvose 1250 m3/ha, priemolio 1200 m3/ha. Vidutinio ir vėlyvųjų kopūstų laistymo norma - 150 - 300 m3/ha priesmėlio dirvose ir 200 - 350 m3/ha priemolio dirvose. Drėkinimo norma lengvesnėse dirvose 1800 m3/ha, sunkesnėse - 1650 m3/ha. Lengvos dirvos laistomos 5 - 6 kartus, sunkesnės - 4 - 5 kartus. Iš pradžių laistoma mažesnėmis normomis - 150 - 200 m3/ha, vėliau 250 - 350 m3/ha. Ankstyvieji kopūstai laistomi iki pradedant nuimti derlių.

Apsauga nuo ligų ir kenkėjų

Apsaugai nuo kenkėjų, tokių kaip amarai, šliužai ir sraigės, galima naudoti pelenus - 100 g kvadratiniam metrui.

Kopūstai, kaip ir kiti augalai, dažnai kenčia nuo įvairių infekcinių ligų bei kenkėjų. Efektyviausia apsauga - tinkama agrotechnika: sėjomainos laikymasis, užkrėstų augalų likučių šalinimas, taisyklingas tręšimas, laistymas bei žemės paruošimas. Šios priemonės padeda išvengti daugelio problemų.

Dažniausios kopūstų ligos:

  • Juodoji dėmėtligė (Alternaria brassicicola, Alternaria brassicae) - viena dažniausių ligų. Ant lapų susidaro juodos, apvalios dėmės, kurios plečiasi ir padengiamos rudai juodomis apnašomis. Liga prasideda apatiniuose lapuose, vėliau plinta į viršutinius, todėl gūžės lieka mažos ir pūva. Infekcija plinta per sėklas ir užkrėstus augalų likučius.
  • Baltasis puvinys - dažna liga, ypač sunkiose priemolio dirvose. Pažeidžiami augalų šaknelės ir apatiniai lapai, kurie tampa vandeningi, bespalviai ir pasidengia baltomis apnašomis.
  • Pilkasis puvinys dažniausiai pažeidžia saugomus kopūstus.
  • Kopūstų šaknų gumbas (Plasmodiophora brassicae) - grybelinė liga, kurios požymis - ant šaknų susidarantys gumbai. Augalai nudžiūsta ir žūsta. Liga labiausiai plinta pernelyg drėgnose ir rūgščiose dirvose.
  • Kopūstinė mozaika pasireiškia praėjus 4-5 savaitėms po daigų sodinimo.
  • Juodoji kojelė - liga, paveikianti jaunus daigus. Šaknies kaklelis suminkštėja, pajuoduoja, ir augalas žūsta.

Pagrindiniai kopūstų kenkėjai:

  • Kopūstinis baltukas - drugys, kurio geltonai žali vikšrai graužia lapus, palikdami tik gyslas. Pirmieji drugeliai pasirodo gegužę, o daugiau jų būna liepą-rugpjūtį. Kovai taikomos mechaninės ir cheminės priemonės.
  • Ropinis baltukas - mažesnis už kopūstinį.
  • Kopūstinė kandis - geltonas vikšras, kuris pragraužia lapus iš apatinės pusės.
  • Kopūstinė musė - vienas pavojingiausių kenkėjų. Iš kiaušinėlių išsiritę vikšrai graužia augalų kotelius, todėl augalai išdžiūsta. Ypač pavojinga jauniems daigams. Prevencija - rudeninis gilus dirvos perkėlimas.
  • Šliužai - naktiniai kenkėjai, kurie graužia lapus ir gūžes, palikdami gleivingas pėdsakus.
  • Kopūstinis amaras - pažeidžia lapus, kurie praranda spalvą, susisuka. Amarų kolonijos matomos apatinėje lapų pusėje.

Derliaus nuėmimas ir laikymas

Ankstyvųjų ir vidutinio ankstyvumo kopūstų derlius imamas atrankiniu būdu: pirmųjų - birželio pabaigoje - liepos pradžioje, antrųjų - rugpjūčio pabaigoje - rugsėjo pradžioje. Vidutinio vėlyvumo - rugsėjo pabaigoje - spalio pradžioje ir vėlyvųjų - spalio mėnesį.

Kopūstai šalčio nelabai bijo - pakenčia 5 °C šalčio. Bet peraugusios gūžės ima plyšti. Kopūstus galima pradėti imti rugsėjo viduryje. Tuo metu parenkamos kietos ir suaugusios gūžės, kurios ir kertamos. Kaupavimui kopūstus patariama rauti su šaknimis, nes taip jie geriau laikosi žiemą. Rovimui patariama vartoti dviražes medines šakes.

Kopūstų derlius gali būti nuimamas kombainais arba transporteriais, taip ir rankomis. Atkreipti dėmesį į kopūstų veislės atsparumą mechaniniams nuėmimo ir transportavimo bei sandėliavimo pažeidimams. Svarbu kopūstų galvas tvarkingai, teisingai dėti į konteinerius.

Sandėliavimui tinka sveiki, nepažeisti, sunkūs savo fiziologines savybes atitinkantys kopūstai. Ant kopūstų reikia palikti 3 - 6 dengiamuosius lapus. Lengvus, nepriglundančius lapus nuimti, todėl, kad jie trukdys judėti orui. Ventiliacija reikalinga, kad kopūstuose būtų palaikoma atitinkama temperatūra ir drėgmė. Ankstyvieji kopūstai gali būti laikomi 3 - 6 savaites, o vėlyvieji iki 9 mėnesių. Vėlyvųjų kopūstų sandėliavimo temperatūra - 0,5 °C. Prie aukštesnių temperatūrų trumpėja sandėliavimo laikas. Kopūstai jautrūs etilenui. Todėl reikalinga ventiliacija sumažinti šioms dujoms. Optimali kopūstų laikymo temperatūra 0 °C, minimali temperatūra -0,6 - -0,9 °C, maksimali 2 °C temperatūros. Optimali drėgmė - 95 %, ventiliacija laikant konteineriuose 60 m3/val.

tags: #kopustai #raudonieji #auginimas #ir #priežiūra

Populiarūs įrašai: