"Tortas ir cirkas": žvilgsnis į Mariso Martinsono pasakų pasaulį
Literatūrinių pasakų žanras Lietuvoje pastaruoju metu išgyvena renesansą. Pernai pasirodė daugiau nei 30 įvairios apimties, pobūdžio ir meninio lygio lietuvių autorių knygų, priskirtinų šiam žanrui. Tarp gausybės kūrinių išsiskiria Mariso Martinsono knyga "Tortas ir cirkas", kuri žada spalvingą fantazijų pasaulį. Ši apžvalga siekia atskleisti knygos stipriąsias ir silpnąsias puses, įvertinti jos originalumą ir poveikį jaunajam skaitytojui.
Apie autorių ir knygos atsiradimą
Maris Martinsons yra Latvijos režisierius, scenarijų autorius ir prodiuseris, nuo 1991 m. gyvenantis Lietuvoje. Jis sukūrė daugiau nei dešimt televizijos serialų ir šou, palaipsniui artėdamas prie meninio filmo kūrimo. Naujausią savo knygą "Tortas ir cirkas" Maris parašė sūnui - tai pasakos, kurios gimsta spontaniškai, spalvingas fantazijų pasaulis, į kurį juodu leidžiasi kiekvieną vakarą. Pats autorius teigia: „Turiu per šimtą pasakų, tad jei bus skaitytojas, bus ir pasaka. Į viską reikia žvelgti paprasčiau, juk tai pasakų knyga, o ne instrukcija kaip auginti egzotiškus medžius Lietuvos klimato sąlygomis".
Pasakų knygų panorama Lietuvoje: tarp ieškojimų ir atpažinimo
Apžvelgiant 2009 m. pasakų knygas, galima pastebėti, kad autoriai dažnai džiaugiasi kūrybiniais ieškojimais, įdomiomis idėjomis, geru humoro jausmu, mėginimais žaisti kalba, išradingomis iliustracijomis. Tačiau retai pasitaiko knygų, kuriose viskas derėtų: gera idėja, puikus tekstas, tinkamos iliustracijos ir aiškus adresato pojūtis. Tokių knygų, kurias skaitydamas šūkte sušuktum: „Štai šių metų įvykis, štai ta knyga, kuri visiškai kitokia, netikėta, stebinanti!“, beveik neaptinkama. Tenka guostis Kanados literatūrologo Perry’io Nodelmano požiūriu į vaikų literatūrą, teigiančiu, kad joje ir verta ieškoti ne originalumo ir netikėtumų, o, atvirkščiai, tapatumo, atpažinimo.
Pavojų zonos: moralai ir krikščioniškos temos
Yra knygų, kurias rašydami autoriai beveik savaime atsiduria tarsi specifinėje pavojaus zonoje. Jos esmė - autorių iš anksto žinomos idėjos, dalykai, kurių jie nori pamokyti, kuriuos siekia perteikti vaikams. Šis geras ir gražus noras neretai nulemia įspūdį, kad kūrinėliai yra tarytum iškart užtempti ant iš anksto žinomų idėjų ar moralų kurpalio. Pavyzdžiui, Eglės Venslovaitės-Šiliūnienės debiutinė knygelė "Gyveno kartą mamytė…" sulaukė džiugesio dėl savo kitoniškumo, dėl gražiai besiskleidžiančios mamyčių tiesos. Aiškų krikščionišką pagrindą turi ir Lidijos Montės knygos "Nuostabūs Magio nuotykiai" ir "Peliukas Liukas ir nykštukas Olius". Šie veikėjai atlieka krikščioniško gyvenimo pavyzdžio funkciją ir todėl ne visada literatūriškai gyvi.
Gyvūnų pasaulis pasakose: alegorijos ir pamokos
Daugelio pasakų, kuriose vienaip ar kitaip veikia gyvūnai, situacijos yra akivaizdžiai alegorinės, jose atpažįstamas žmonių gyvenimas ir jo modeliai. Populiariausi praeitų metų personažai - pelės, varlės ir kiti maži gyvūnėliai. Apie peles rašė ir Vytautas V. Landsbergis. Jo knyga "Kaip pelytė Zita pasaulį išgelbėjo" - apie skaitytojams jau gerai pažįstamą veikėją. Pelytė Zita šįkart tampa kirstukėlio aukle ir drauge su juo patiria įdomiausių nuotykių - net keliauja pas Pasaulio Valdovą! Knygoje daug žaismingų situacijų, humoro. Krikščioniška tematika remiasi ir Birutės Mar knygos "Marija ir Pūkelis" siužetas. Mažoji Marija, šiuolaikinė mergaitė, kuri labiausiai mėgsta žaisti su barbėmis, „įsigyja nuostabų daiktą“ - angelėlį, kurį pavadina Pūkučiu. Tik Marija geba su juo kalbėtis (suprasti jo kalbą), tik ji jam gali užduoti kamuojančių klausimų ir gauti iš jo patikimus atsakymus.
Taip pat skaitykite: Receptai kūdikiams ir vaikams: apžvalga
Būti savimi: svarbi pamoka jaunajam skaitytojui
Į klausimą, kas aš esu ir kuo turiu būti, pavyko atsakyti Virginijai Šukytei rinkinyje "Pasaka apie ežiuką, kuris nenorėjo būti žvaigžde". To paties pavadinimo pasakoje ežiukas nebenori turėti to, kas jį išskiria iš kitų, t. y. spygliukų, nes jie trukdo jam tapti žvaigžde. O prisitaikęs prie žvaigždei keliamų reikalavimų ir ja tapęs, jis netikėtai supranta esąs nelaimingiausias ežiukas pasaulyje. Tik atgavęs savo prigimtinį pavidalą, tik ėmęs ir vėl būti tuo, kas yra, jis pasijunta tikrai laimingas. Būti savimi - peliuku - nelengva ir Landsbergio knygos herojui, pelytės Zitos auklėtiniui peliukui Aloyzui, kuris užsisvajojęs pažvelgia į dangų ir pamatęs gulbes užsinori būti toks kaip jos. Svajonės būti ne tuo, kas esi, ir daryti ne tai, kas būdinga tavo prigimčiai, pabaiga gali būti dramatiška. Panaši situacija ir Mariaus Jonučio knygoje "Kirminas paukštis". Iš žemės išlindęs, su didžiausiu pavydu į dangų žvelgiantis ir paukščiu tapti svajojantis kirminas netikėtai sulaukia paukščio draugijos. Moralas aiškus: puikiai suvokus kitų gyvenimo logiką, daug lengviau priimti savo paties, o kaimyno žolė tada jau nebeatrodo žalesnė. Apskritai ši išradinga dailininko ir rašytojo Jonučio knyga - viena originaliausių.
Terapinės pasakos: baimių įveikimas
Tarsi paskatinti įdomių lenkų rašytojos Marios Molickos Terapinių pasakų, kuriomis siekiama įveikti, sušvelninti vaikus kamuojančias baimes, jau ir kai kurie lietuvių autoriai eina panašiu keliu: sukelia baimės jausmą, pavaizduoja baimę, o tada ją įveikia. Čia pirmiausia turiu omeny Rimanto Černiausko "Vaikus ir vaiduoklius", kur bandoma prisijaukinti tai, kas neapčiuopiama: danguje sklindantį aidą, su kuriuo draugauja liūdnoji mergaitė Ievutė, baubuką, su kuriuo bičiuliaujasi Petriukas, arba net ir paprasčiausią nukritusį ir išgąsdinusį obuolį…
Folkloras ir tradicijos pasakose
Daugelis rašytojų, kurdami savo pasakų pasaulį, stipriai remiasi folkloru. Ir ne tik… Selemono Paltanavičiaus rinkinyje "Kur išskrido pasakėlė" rasime dešimt pasakų, kurių siužetuose galime atpažinti ir Anderseną, ir lietuvių folklorą. Paltanavičiaus pasakų veikėju gali tapti vėjas, jo pasakoms ne visada būdinga laiminga pabaiga, tačiau būtinai kuriama intriga ir paslaptis. Knygoje daug muzikos, skamba vėjo smuikai ir dūdos, o žmonės susirūpinę… netikėtai ant karaliaus nosies atsiradusiu spuogeliu. Į Paltanavičiaus pasakas neretai grįžta tradiciniai pasakų veikėjai - kipšai ir Perkūnas. Negana to, pasakomis mėginama paaiškinti (žinoma, pasakiškai), kaip veikia gamtos dėsniai.
"Tortas ir cirkas": spalvingas fantazijų pasaulis
Grįžtant prie Mariso Martinsono knygos "Tortas ir cirkas", svarbu pabrėžti, kad tai yra pasakų rinkinys, gimęs iš spontaniškų autoriaus ir jo sūnaus vakarinių fantazijų. Knyga turėtų pasižymėti spalvingu ir netikėtu pasauliu, kuriame susipina realybė ir išmonė. Tai patvirtina ir Reditos Tumėnaitės, mados kūrėjos, žodžiai, kad Reditos karjerą aukštojoje madoje papildė pats gražiausias dalykas pasaulyje - gimusi dukrelė Angelo vardu… Nuo to laiko magiški Reditos kūriniai ėmė gyventi savo gyvenimą linksmuose, įvairiausiais personažais išdalintuose vaikiškuose drabužėliuose, kurie yra tokie žavingi, kad prancūzai juos pamatę sako užsimanantys gimdyti vaikus!
Taip pat skaitykite: Receptų knyga: prisiminimai
Taip pat skaitykite: Gyvenimo Transerfingas Lietuviškai
tags: #knyga #tortas #ir #cirkas #apžvalga