Elizabeth Gaskell „Šiaurė ir Pietūs“: Viktorijos laikų Anglijos atspindžiai

Elizabeth Gaskell romanas „Šiaurė ir Pietūs“ - tai ne tik jaudinanti istorija apie meilę ir asmeninius santykius, bet ir įžvalgus socialinis komentaras apie Viktorijos laikų Angliją. Romane meistriškai supinti žmogiški jausmai su socialinėmis problemomis, atskleidžiant skurdo, išnaudojimo temas ir asmeninių santykių įtaką net tvirčiausiems įsitikinimams. Tiems, kam patinka Džein Ostin ar Brončių romanai, šis kūrinys tikrai patiks, nes stilistika labai panaši. Knygos privalumas yra tas, kad aprašomi laikai tuo metu gyvenusios rašytojos.

Autorė ir kūrinio istorija

Elizabeth Cleghorn Gaskell (1810-1865) yra viena žymiausių Viktorijos laikų rašytojų, geriausiai žinoma kaip romanų „Šiaurė ir Pietūs“ ir „Kranfordas“ autorė, taip pat savo draugės Charlotte Brontë biografė. Rašyti Elizabeth Gaskell pradėjo 1845 metais, ieškodama paguodos po sūnaus netekties. Anonimiškai 1848 metais išleistą romaną „Merę Barton“ palankiai įvertino Charlesas Dickensas. Pavadinęs Elizabeth mieląja Šecherezada, jis pakvietė bendradarbiauti savo leidžiamame savaitiniame žurnale „Household Words“. Šiame žurnale romanas „Šiaurė ir Pietūs“ pirmą kartą ir pasirodė dalimis.

Siužeto apžvalga

Romano centre - Margaretos Heil, jaunos moters iš pietų Anglijos, gyvenimas. Kai Margaretos tėvas, kaimo pastorius Heilas, paklusęs sąžinės balsui, meta savo tarnystę, visai šeimai tenka iš jaukių namų Hampšyre keltis į Šiaurės Angliją. Margareta atsiduria pramoniniame Miltono mieste, kuris iš pradžių jai kelia pasibjaurėjimą. Pramoninis Miltonas iš pradžių pasirodo merginai bjaurus ir atstumiantis. Tačiau laikui bėgant, sužinojusi, kaip vargingai gyvena vietiniai fabrikų darbininkai, Margareta pradeda aistringai kovoti už jų teises, už socialinį teisingumą.

Margaretos kova už teisingumą

Margareta išsiaiškina, kiek daug žmonių šiame mieste gyvena skurdžiai ir kenčia sunkiai dirbdami fabrikuose. Užsidegusi ji ima ginti jų teises ir orumą. Šią Margaretos kovą apsunkina audringi santykiai su fabriko savininku Džonu Torntonu, kuris savo darbu susikrovė turtus. Jų priešprieša ir Margaretos pasipiktinimas jo elgesiu su darbuotojais tik išoriškai atrodo kaip priešų susidūrimas. Žibalo į ugnį įpila ir audringi santykiai su fabriko savininku Džonu Torntonu, kuris savo darbu susikrovė turtus.

Socialinė nelygybė ir klasinė kova

Romane ryškiai atskleidžiama socialinė nelygybė, būdinga Viktorijos laikų Anglijai. Gaskell vaizduoja didžiulį prarajį tarp turtingų fabrikų savininkų ir skurdžių darbininkų, kurie yra išnaudojami dėl pelno.

Taip pat skaitykite: Receptai kūdikiams ir vaikams: apžvalga

Šiaurės ir Pietų kontrastas

Romano pavadinimas simbolizuoja ne tik geografinį skirtumą, bet ir kultūrinius bei ekonominius skirtumus tarp agrarinių pietų ir industrializuotos šiaurės. Margareta, kilusi iš pietų, susiduria su nauja, jai svetima aplinka, kur vyrauja pragmatiškumas, darbo etika ir socialinė nelygybė. Šis kontrastas leidžia autorei išryškinti skirtingus vertybių rinkinius ir gyvenimo būdus.

Asmeniniai santykiai ir jų įtaka

Nors romane gvildenamos socialinės problemos, asmeniniai santykiai vaidina svarbų vaidmenį. Margaretos ir Džono Torntono santykiai, iš pradžių grįsti priešiškumu ir nesusipratimais, pamažu virsta abipuse pagarba ir meile. Šie santykiai parodo, kaip asmeniniai ryšiai gali peržengti socialines ribas ir pakeisti įsitikinimus.

Moters padėtis Viktorijos laikų visuomenėje

Romane nagrinėjama moters padėtis Viktorijos laikų visuomenėje. Margareta yra stipri ir nepriklausoma moteris, kuri nepaklūsta tradiciniams lūkesčiams. Ji aktyviai dalyvauja socialiniame gyvenime, gina savo įsitikinimus ir siekia teisingumo. Jos personažas atspindi besikeičiančias moterų galimybes ir vaidmenis to meto visuomenėje.

Personažai

Margareta Heil

Pagrindinė romano veikėja, jauna moteris iš pietų Anglijos, kuri persikelia į šiaurę. Ji yra stipri, nepriklausoma, idealistė ir pasiryžusi kovoti už teisingumą.

Džonas Torntonas

Fabriko savininkas, kuris yra darbštus, pragmatiškas ir griežtas.

Taip pat skaitykite: Receptų knyga: prisiminimai

Ponas Heilas

Margaretos tėvas, buvęs pastorius, kuris dėl savo įsitikinimų palieka bažnyčią. Jis yra išsilavinęs ir intelektualus žmogus, turintis didelę įtaką Margaretos pasaulėžiūrai.

Higanas

Darbininkas, kuris tampa Margaretos draugu ir sąjungininku kovoje už darbininkų teises. Jis atstovauja darbininkų klasę ir jų patiriamą išnaudojimą.

Stilius ir kalba

Gaskell rašo vaizdinga ir įtraukiančia kalba, meistriškai atkuria Viktorijos laikų atmosferą. Ji naudoja detalius aprašymus, dialogus ir vidinius monologus, kad atskleistų personažų jausmus ir mintis. Autorės stilius yra panašus į Džein Ostin ir Bronte seserų kūrybą, todėl romanas patiks šių rašytojų gerbėjams.

Romano reikšmė ir palikimas

„Šiaurė ir Pietūs“ yra vienas svarbiausių Viktorijos laikų romanų, kuris atskleidžia to meto socialines problemas ir iššūkius. Romanas iki šiol yra aktualus, nes gvildena temas, kurios vis dar svarbios šiuolaikinėje visuomenėje.

Knygos apie mąstymą ir istoriją

Šiandien mes gyvename vieno kąsnio informacijos laikmečiu - pasiskaitome santrauką „Google“ ar „Wikipedia“ ir garsiai reiškiame nuomonę. Tuo vadovaudamiesi dažnai padarome begalę klaidingų sprendimų, pasmerkdami vieną, išteisindami kitą. O skaitant knygas toks dalykas retai pasitaiko, nes knyga moko ne teisti, o mąstyti. Todėl apie kokią nors kontroversišką asmenybę stengiuosi perskaityti ne vieną knygą, o kelias. Pastaraisiais metais skaitau knygas apie kalbotyrą, istoriją, mąstymą, žvėris, paukščius. Mokslai Lietuvos sveikatos mokslų universitete įtraukė į nuostabų ląstelės, fiziologijos, morfologijos ir gyvūno anatomijos, genetikos ir kitus pasaulius. Todėl, jei imu į ranką grožinės literatūros kūrinį, tai tik tuomet, jei jis tikrai vertas dėmesio, o svarbiausia - „jei susikalbu su autoriumi“.

Taip pat skaitykite: Gyvenimo Transerfingas Lietuviškai

TOP knygos, kurias verta skaityti

  1. Franzo Werfelo romanas „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“. Austrų rašytojo Franzo Werfelo romano anotacija skelbia, kad tai knyga apie armėnų tautos genocidą, tačiau autorius tautos dramą taip meistriškai išguldo, jog skaitydamas nejauti jokio angažuotumo, išankstinio nusistatymo. Tiesiog atsitinka taip, kad armėnų kilmės paryžietis su žmona atvyksta į tėviškę turkų valdomoje Sirijoje ir prasideda karas. Armėnai verčiami kraustytis iš savo namų, tačiau paryžietis nutaria priešintis. Prasideda ilga kova su turkais, kuri abiem pusėms atneša daug skausmo ir kraujo. Kūrinys paskanintas meilės nuotykiais, paaugliškomis dramomis, buities detalėmis, kurias skaitydamas užuodi nakties alsavimą, dūmų ir kraujo kvapą. Pagrindinis romano veiksmas vyksta, kuomet ant kalno įsitvirtinę armėnai nutaria žūti, bet turkams gyvi nepasiduoti. Prasideda baisus mūšių ir žudynių maratonas. Kalno gynėjai žino, kad pagalba skuba ir jiems reikia išsilaikyti.
  2. Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas Marytė“. Istorinė drama, kuria rašytojas vaizdžiai kinematografiškai nutapė žiauriausius sovietų armijos nusikaltimus Rytų Prūsijoje, į kurią įžengę rusų kariai buvo raginami keršyti fašistams - žudyti ir prievartauti, taip „sulaužant germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą“. Priskirčiau prie sėkmingiausių pasaulinio lygio lietuvių literatūros kūrinių. Gal rašytojo patirtis, kuriant scenarijus filmams ir serialams, turėjo įtakos, nes, atsivertus pirmą puslapį, kaipmat esi įspiriamas į karo veiksmo zoną Mažojoje Lietuvoje. Toliau vyksta ne knygos skaitymas, o tikrų tikriausias kinas, kuriame atsiduri staiga ir netikėtai. Patenki į Antrojo pasaulinio karo pragarą, vykusį Prūsijoje, dabartinėje Karaliaučiaus srityje. Kraujas, žudynės, prievartaujamų motinų klyksmas, į nežinią bėganti minia ir mergytė, kuri pasiunčiama atnešti šeimai duonos. Duonos iš Lietuvos. Skaitydamas matai tuos lavonus pakelėje, rusiškus keiksmažodžius, smurtą, kelio žliugę taip tikroviškai, kad, rodos, esi ten ir dabar… Rašytojas taip meistriškai pina ir dėlioja žodžius, kad jie nevirsta tradiciniais žodžių junginiais, kuriuos skaitydamas protu suvoki, kad skaitai. A.Šlepiko žodžiai virsta vaizdais. Tai nuostabu.
  3. Vladimiro Nabokovo „Laiškas Rusijon“. Vladimiras Nabokovas - mėgiamiausias iš rusų klasikų, kurio knygas stengiausi skaityti rusų kalba. Skaityti rusų autorius lietuviškai sudėtinga, nes kūrinys priklauso nuo vertėjo kūrybinės išmonės. Vertėjas tam tikra prasme tampa kūrinio bendraautoriu. Vienas smagiausių V.Nabokovo kūrinių - apsakymų knyga „Laiškas Rusijon“. Ši nedidukė, labai įdomi knygelė atvers vartus į neišpasakytai turtingą ir netikėtą V.Nabokovo literatūros pasaulį. Apsakymuose atsiskleidžia netikėta autoriaus fantazija, kuri labai meistriškai kabina už jautriausių skaitytojo intymaus gyvenimo vietų. Kas iš mūsų nėra svajojęs apie netikėtus seksualinius nuotykius? O jei leistų išsirinkti partnerį? Apsakymo „Pasaka“ herojus Ervinas turi išsirinkti nelyginį skaičių moterų, su kuriomis norėtų permiegoti, ir tuomet galės įgyvendinti svajonę. Tačiau išsirenka tryliktą, kuri, pasirodo, yra pirmoji, ir planas žlunga. O vien ko verta įsimylėjusio nykštuko Bulvinio elfo drama, kuomet jis, po ilgo bėgimo mažomis kojytėmis, uždusęs miršta, įsikibęs į juodą moters sijoną. V.Nabokovas - ne tik kai kuriose šalyse uždrausto romano „Lolita“ temų vystytojas. Kas skaito rusiškai, gali mėgautis V.Nabokovo kūriniais originalo kalba (nors jis rašė ir anglų kalba) ir net eilėraščiais, ir poemomis.
  4. Romualdo Granausko „Kai reikės nebebūti“. Labai seniai, kokiais 1988 metais, teko matyti rašytoją mokantis aktorinio meistriškumo anuometinėje Konservatorijoje. Tuomet vaidinome etiudus pagal R.Granausko apysaką „Gyvenimas po klevu“ ir parodėme savo „šedevrus“ rašytojui… Ką mes galėjom suprast, vaikai dar būdami… Beveik nieko. Tačiau gero literatūrinio žodžio sėklą R.Granauskas pasėjo. Prieš keletą metų, sužinoję, kad jis serga, bandėm užsukt į svečius, paskambinom jam telefonu. Rašytojas mandagiai atsisakė, sakydamas, kad šlubuoja sveikata, o, be to, esą skuba rašyti, kaip pats sakė, knygą apie šunį. Paskutinę… Labai nustebau, kad R.Granauskas nutarė kažkodėl rašyti apie šunį. Taip atsitiko, kad apysaka „Kai reikės nebebūti“ į mano rankas pateko, kai rašytojo jau nebebuvo. Žinojau, kad knyga yra knygynų lentynose, tačiau kažkokia širdperša trukdė ją įsigyti. Tačiau vieną dieną knygyne knygos viršelis dūrė į akį, ir kito kelio nebeliko: pirk! Nors esu ne pirmos jaunystės ir lyg visko matęs bei skaitęs, tačiau šįkart R.Granauskas privertė raudoti balsu. Jautresnio kūrinio, subtiliau išdėstytų įvykių, paties rašytojo gyvenimo subtilybių dar nebuvau skaitęs, tiksliau, patyręs. R.Granauskas seniai garsėjo, kaip rašytojas, kuris itin pagarbiai ir jautriai elgiasi su žodžiu, kuris turi atsigulti į vietą ir suskambėti. Todėl visa apysaka skamba, virpa itin jautriai, o kai kurios vietos ir virkdo. Ne, tai nėra kūrinys apie šunį, tai knyga apie žmogų, šeimą, laikmetį, sovietinį skurdą, svajones, sąžiningumą ir tikrą žmogišką jautrumą. Kovo 11 aidų proga citata: „Ir pagaliau parodė!.. Pagaliau perskaitė Aktą!.. Aš atsisėdau krėsle. Pasirodo, vis tą laiką sėdėjau palinkęs į priekį ir įsikirtęs akimis į ekraną. Dabar sėdėjau jame kaip medinis, galvoje nebuvo jokios minties, tartum mano protas pirmąkart gyvenime sustojo, negalėdamas nei suvokti, nei suprasti ką tiktai regėjo. Bulis, staiga pašokęs iš savo vietos, uždėjo letenas man ant kelių ir pradėjo laižyti veidą. Ko jis čia dabar?.. Ir tik tada supratau, kad man iš akių pilasi ašaros ir aš nebematau ekrano, vien kažkokią mirgančią miglą… <…> Pagaliau tas Mano protas, lyg koks molio gabalas, krustelėjo po kaukole ir viduje pasakė: - Tai laisvės ašaros, tik tu iki šiol tokių nežinojai, o ir negalėjai žinoti.“
  5. Marijos Gimbutienės „Baltai priešistoriniais laikais“. Niekaip nesuprantu, kodėl nei viena leidykla nepakartoja fundamentinės mūsų tautos istorijos knygos leidimo? JAV archeologės veikalas, kuris buvo mėgintas kritikuoti, kaip turintis netikslumų, šiandien pagrįstas moksliniais įrodymais. Tai knyga, kuri atveria vartus į baltų proistorę ir istoriją. Skaitydamas nusikeli 3000 metų prieš Kristų ir pradedi protėvių žygį iš pietų prieuralės stepių. Prieš akis išnyra prabaltų migracijos (šiandien jos tęsiasi) bangos į šiaurę, vakarus ir galbūt rytus. Šiaurėje, Volgos, Okos upių baseinuose, dabartinės Maskvos srityje atsiranda priešistoriniai baltai, kurie čia gyvena iki atsirandant slavams. Vėliau čia įsitvirtina galindai, minimi Rusijos metraščiuose. Žygiuojant į vakarus aptinkamas Dniepro baltų masyvas, kur iki aštunto amžiaus greičiausiai buvo kalbama baltiškai. Kiti baltai keliauja toli į Vakarus ir įsikuria iki Vyslos ir dar toliau. Ir tai nėra kokios nors laukinės gentys. Ir tai nėra kokios nors laukinės gentys. Penktame amžiuje vakarų baltai varo gerai organizuotą prekybą vadinamuoju „Gintaro keliu“, baltiškuoju gintaru puošiamos romėnų gladiatorių kautynių atributika, romėnės. Beje, Tutanchamono kapas, kaip teigiama, taip pat papuoštas baltiškuoju gintaru. Knyga svarbi tuo, kad ji fundamentinė, o M.Gimbutienės tyrimai šiandien patvirtinami pasaulio genetikų, lingvistų ir archeologų. Paėmus į rankas šią knygą negali ramiai gyventi, nes apie baltų proistorę norisi žinoti daugiau. Drįsiu pastebėti, jog labai svarbu nenuslysti į įvairiausių pseudoistorikų abejotinos vertės kūrinius arba kartais ir visiškas nesąmones. Verčiau paimti į rankas italų baltistų Pietro Umberto Dini, Giacomo Devoto, Giuliano Bonfante knygas ir raštus, paskaityti naują čekų slavisto ir baltisto Iljos Lemeškino „Lituanica aliter“ apie prūsų rašto paminklus, rusų baltistus - Vladimirą Toporovą, Olegą Trubačiovą ir kitus. Kadangi mus, baltus, tyrinėja susižavėję seniausią gyvą indoeuropiečių kalbą išsaugoję užsieniečiai, tai mūsų tarpusavio konfliktas - išvengtas. Proistorės gurmanų laukia dar daug ateities sensacijų - vėl keliamas klausimas apie dakų - baltų santykius, ką aprašė Jonas Basanavičius, o iš jo šaipėsi Kazimieras Būga. Taip pat gali paaiškėti, kad estams lietuviai artimesni genetiškai nei suomiai.

tags: #knyga #siaure #ir #pietus #santrauka

Populiarūs įrašai: