Kiaušinius Dedantys Žinduoliai: Nuo Keisto Ančiasnapio Iki Potencialių Vaistų
Įvadas
Kiaušinius dedantys žinduoliai, arba kloakiniai, yra viena iš keisčiausių ir seniausių žinduolių grupių. Šiandien pasaulyje egzistuoja tik penkios rūšys: ančiasnapis ir keturios echidnų rūšys. Šie gyvūnai išsiskiria unikalia reprodukcine sistema, kuri primena roplių ir paukščių, tačiau tuo pačiu metu jie turi žinduoliams būdingų savybių, tokių kaip kailis ir pieno liaukos. Šiame straipsnyje mes panagrinėsime ančiasnapių ir echidnų ypatumus, jų evoliuciją, gyvenimo būdą ir svarbą mokslui, taip pat aptarsime jų apsaugos iššūkius.
Ančiasnapis: Australijos Ikoninis Keistuolis
Pripažinkite, ančiasnapis savo išvaizda yra išties keistas gyvūnas. Ančiasnapis ( Ornithorhynchus anatinus) yra pusiau vandens žinduolis, endemiškas rytinei Australijai ir Tasmanijai. Šis gyvūnas išsiskiria savo unikalia išvaizda: plokščias snapas, primenantis anties, plėvėtos pėdos ir bebro uodega. Dėl šių savybių ančiasnapis ilgą laiką klaidino mokslininkus.
Istorija ir Atradimas
Kaip rašo biologas Brianas Hallas leidinyje „Bioscience“, viskas prasidėjo XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje Australijoje. Pirmasis literatūroje ančiasnapį apibūdino George'as Shaw iš Britų muziejaus - kuris manė, kad tai tėra kažkoks pokštas, apgavystė. Išdžiūvęs snapas iš tiesų priminė anties snapą, o jo pirminis lotyniškas pavadinimas buvo Platypus anatinus - plokščiapadė antis. Mokslininkus stebino tai, kad ančiasnapiai turi kloaką (ekskrecinę ir reprodukcinę angą, kurią turi paukščiai ir driežai), nors iš tiesų šis sutvėrimas yra žinduolis. Tik maždaug 1830 metais vakariečiai išsiaiškino, kad ančiasnapiai savo jauniklius žindo - nors ir neturi spenelių. Kūnų analizė įtikino mokslininkus, kad ančiasnapiai deda kiaušinius - tačiau dauguma taip pat darė prielaidą, kad jaunikliai gimsta, mat jie buvo žindomi. Aborigenų ir ankstyvųjų kolonistų pranešimai apie ančiasnapius, dedančius kiaušinius, buvo netrukus paneigti europiečių. Tiesa, dauguma istorijų apie dedamus kiaušinius atsirado dėl netikrų ar netinkamai identifikuotų kiaušinių.
Gyvenimo Būdas ir Elgsena
Ančiasnapiai yra naktiniai gyvūnai, o savo lankstų snapą, pilną elektrai jautrių receptorių, naudoja ieškodami pasislėpusio grobio. Vandenyje ančiasnapio akys, ausys ir šnervės užsidaro, o jo anties snapas veikia kaip antena, jaučianti silpnus elektros laukus, supančius grobį. Patinai ant užpakalinių kojų turi nuodingus pentinus, kuriuos naudoja kovojant su kitais patinais. Kad išlaikytų tobulą kūno temperatūrą bet kokiu oru savo perimiems kiaušiniams, patelės naudoja savo uodegas.
Ančiasnapio Genomas: Roplių Ir Žinduolių Sandūra
Ančiasnapio genome, kurį neseniai iššifravo mokslininkai, tvyro lygiai tokia pati painiava. Pasak Australijos nacionalinio universiteto mokslininkės Jenny Graves, ančiasnapius ir žmones prieš 166 mln. metų siejo bendras protėvis. Tai reiškia, kad šie gyvūnai yra labai sena žinduolių medžio atšaka. „Ančiasnapiai yra kažkur tarp žinduolių ir roplių, kadangi jie išlaikę gana nemažai roplių bruožų, kurių mes nebeturime. Pavyzdžiui, jie vis dar deda kiaušinius“, - pasakoja J. Per milijonus metų nepakitęs ančiasnapių genomas mokslininkams atskleidžia pokyčius, įvykusius žmogaus raidoje nuo laikų, kai tebuvome ropliai. Kaip ir žinduoliai, ančiasnapiai turi X ir Y chromosomų, tačiau, priešingai nei žmonėse, jos nėra lytinės. Ančiasnapio genome taip pat rasta ir genų, susijusių su laktacija. Kadangi ančiasnapiai neturi spenelių, jų atžalos pieną siurbia per motinos pilvo odą.
Taip pat skaitykite: Sapnininkas apie Kiaušinius ir Lemūriją
Potencialus Vaistas Nuo Cukraligės
Tačiau anot naujai atlikto tyrimo, jie gali pasitarnauti visai žmonijai - jų piene potencialiai gali būti naujas ir itin galingas antibiotikas. Įdomu tai, kad šiame piene esantys baltymai yra unikalūs - tokių nėra randama niekur kitur pasaulyje. Aut. Tačiau mokslininkai iš Adelaidės ir Flinderso universitetų (Australija) atrado, kad šiuose nuoduose yra hormono, kuris padeda gydyti cukraligę. Šis hormonas yra žinomas kaip GLP-1, jo taip pat galima rasti žmonių bei kitų gyvūnų organizmuose. Šis hormonas skatina insulino išskyrimą, tokiu būdu sumažinant gliukozės kiekį kraujyje. Tačiau įprastai jo kiekis vėl ima greitai mažėti. Tačiau to negalima pasakyti apie ančiasnapių nuoduose randamą GLP-1 hormoną - lygiai kaip ir apie echidnose randamą tokį patį nešiojamą hormoną (echidnos yra spygliuotos skruzdėdos, gyvenančios Australijoje). Tiek ančiasnapiai, tiek echidnos gamina ilgai neslopstantį GLP-1 hormoną. Tai leidžia tikėtis, kad ateityje galima bus sukurti kažką panašaus žmonėms, sergantiems cukralige. Tyrimui vadovavęs profesorius Frankas Grutzeris papasakojo, kodėl mokslininkai nusprendė tyrinėti ančiasnapius ir jų insuliną gaminančius mechanizmus. Anot jo, jau iš genomo tyrimų mokslininkai žinojo, kad ančiasnapių medžiagų apykaitą valdanti sistema yra keista, kadangi jie neturi funkcionuojančio skrandžio. Profesorius pabrėžė, kad būtina atlikti daugiau tyrimų, kad šis atradimas galėtų pasitarnautų žmonių gydymui. Anot jo, mokslininkai ketina suleisti šio insulino pelėms ir žiūrėti, kaip jis veikia pelių gliukozės lygį kraujyje. Šiuo metu būtent tai yra mokslininkų prioritetas. Tačiau, anot F. Grutzerio, iki vaistų sukūrimo dar laukia ilgas kelias.
Apsaugos Iššūkiai
Garsėjantys plokščiu snapu, plėvėtomis kojomis ir nuodingais pentinais, ančiasnapiai yra vos iš dviejų žinduolių rūšių pasaulyje, dedančių kiaušinius. Daugelis australų niekada nėra jų regėję laukinėje gamtoje. Šiems tiek vandenyje, tiek sausumoje gyvenantiems gyvūnams grėsmę kelia ekstremalūs gamtos reiškiniai, todėl mokslininkai suaktyvino pastangas juos suskaičiuoti ir užkirsti kelią jų išnykimui. Per pastaruosius 30 metų ančiasnapių skaičius sumažėjo 30 proc., o jų arealas susitraukė daugiau kaip penktadaliu, pernai nustatė vienas NPVU tyrimas. Be ekstremalių oro sąlygų, ančiasnapių populiacijai daug žalos daro užtvankos, žemės plotų valymas ir vandens kelių diversifikavimas. Galvijai naikina upių šlaitus, kuriuose ančiasnapiai rausia olas. Invazinės gyvūnų rūšys, žvejybos tinklai ir plastiko šiukšlės taip pat kelia grėsmę šiems gyvūnams. „Manau, kad yra daug gyvūnų rūšių, apie kurias mes išgirstame tuomet, kai jau būna per vėlu, kai būname pasiekę galutinį tašką, kuriame nebėra kelio atgal. Kalbant apie ančiasnapius, turime vis daugiau įrodymų, kad jų skaičius mažėja. Tačiau, manau, taip pat turime tikrai unikalią progą tai sustabdyti. Jei įsikišime dabar, ateityje tikrai galėsime užkirsti kelią šių gyvūnų nykimui, ir, tikėkimės, ančiasnapiai gyvens šalia dar daugybę metų“, - teigė Naujojo Pietų Velso universiteto tyrimų asistentė, mokslų daktarė Tahneal Hawke.
Echidnos: Spygliuotos Skruzdėdos
Echidnos, priklausančios Tachyglossus ir Zaglossus gentims, yra dar vieni kiaušinius dedantys žinduoliai, gyvenantys Australijoje, Naujojoje Gvinėjoje ir Indonezijoje. Jos išsiskiria savo kūną dengiančiais spygliais ir ilgu lipniu liežuviu, skirtu gaudyti skruzdes ir termitus.
Rūšys ir Gyvenimo Būdas
Yra keturios echidnų rūšys:
- Trumpasnapė echidna (Tachyglossus aculeatus) - labiausiai paplitusi rūšis, aptinkama visoje Australijoje ir Naujojoje Gvinėjoje.
- Attenborough ilgasnapė echidna (Zaglossus attenboroughi) - reta rūšis, aptinkama tik Naujojoje Gvinėjoje. „Attenborough ilgasnapė echidna turi ežio dyglius, skruzdėdos snukį ir kurmio pėdas. Dėl savo hibridinės išvaizdos ji dalijasi pavadinimu su graikų mitologijos būtybe, kuri yra pusiau žmogus, pusiau gyvatė“,
- Bartono ilgasnapė echidna (Zaglossus bartoni) - aptinkama Naujojoje Gvinėjoje.
- Naujosios Gvinėjos ilgasnapė echidna (Zaglossus bruijni) - aptinkama Naujojoje Gvinėjoje.
Echidnos yra vienišiai gyvūnai, kurie buriasi tik poravimosi sezono metu. Jos praleidžia dienas ilsėdamiesi urvuose arba tuščiaviduriuose rąstų kamienuose, o naktimis tankiuose džiunglių krūmynuose vieni patys ieško sliekų, vabzdžių lervų, skruzdėlių ir termitų.
Taip pat skaitykite: Viskas apie kiaušinių galiojimą
Retas Atradimas
Tarptautinę tyrėjų komandą apėmė euforija, kamerų užfiksuotuose vaizdo įrašuose pamačius mažą, dygliuotą žinduolį. Šį nerangų žinduolį pavyko užfiksuoti tik viena iš daugiau kaip 80-ies stebėjimo kamerų. Tai yra vienintelė vieta, kur kada nors buvo stebėtas Z. attenboroughi. Medžiotojų gandai ir netiesioginiai reto kloakinio gyvūnėlio egzistavimo požymiai - įskaitant 2007 m. mokslininkų aptiktus snukučio „įspaudus“ - palaikė viltį, kad jis vis dar egzistuoja. J. Kemptono ir jo komandos atsidavimo dėka dabar turime pirmuosius per 62 metus mokslinius įrodymus, kad šie unikalūs gyvūnai neišnyko visiems laikams - bent jau dar ne visai. Tačiau vis dar nežinome, kiek jų yra.
Bendradarbiavimas Su Vietinėmis Bendruomenėmis
„Daugelį metų mezgėme ryšius su Yongsu Sapari kaimelio, esančio šiaurinėje kalnų pakrantėje, bendruomene, - pasakojo J. Kemptonas. - Mūsų tarpusavio pasitikėjimas buvo mūsų sėkmės pagrindas, nes jie pasidalijo su mumis žiniomis, kaip įveikti šiuos klastingus kalnus…“
Echidnų Apsauga
Labiausiai nykstantys echidinis gyvūnas yra Zaglossus Attenboroughi. Tačiau vis dar nežinome, kiek jų yra. Šiuos gyvūnus taip sunku rasti iš dalies dėl jų vienišo gyvenimo būdo. Jie buriasi tik liepos mėnesį, kad susiporuotų.
Kiaušinius Dedančių Žinduolių Evoliucinė Svarba
Kiaušinius dedantys žinduoliai yra gyvas tiltas tarp roplių ir žinduolių. Jų egzistavimas leidžia mokslininkams geriau suprasti žinduolių evoliuciją ir prisitaikymą prie skirtingų aplinkos sąlygų.
Seniausia Žinduolių Šaka
Kiaušinius dedantys kloakiniai žinduoliai išgyveno masinį išnykimą, per kurį išnyko dinozaurai, bet dabar seniausių išlikusių Žemės žinduolių skaičius mažėja, išskyrus Australijoje gyvenančią trumpasnapę echidną (Tachyglossus aculeatus). „Ji atrodo tokia nepanaši į kitus žinduolius, nes priklauso kloakinių - kiaušinius dedančiųjų žinduolių - grupei, kuri maždaug prieš 200 mln. metų atsiskyrė nuo kitų žinduolių gyvybės medžio“, - pridūrė biologas.
Taip pat skaitykite: Kaip virti kiaušinius
Placentinių Žinduolių Kilmė
Išsamaus tyrimo rezultatai rodo, kad visi placentiniai žinduoliai kilo iš mažo plaukuoto vabzdžiais mintančio žinduolio. Mokslininkai sukūrė duomenų bazę ir įtraukė 4 500 požymių, tokių kaip dantų forma, mityba, galūnių ilgis ir t. t., kuriuos turi 86 šiais laikais egzistuojančios rūšys ir 40 išnykusių gyvūnų fosilijos. Prie šių duomenų jie pridėjo visų dabar egzistuojančių rūšių detalius atvaizdus ir genetinę informaciją. Mokslininkams pagaliau pavyko išspręsti seniai keliamą klausimą apie pirmojo placentinio žinduolio egzistavimo laikotarpį. Ištyrus milžinišką duomenų bazę specialia programine įranga buvo suskaičiuota, kad gyvūnas, iš kurio kilo placentiniai žinduoliai, gyveno praėjus 200 tūkst.
tags: #kiaušinius #dedantys #žinduoliai