Kas yra desertas? Saldus skonis po pagrindinio patiekalo
Desertas - tai patiekalas, kuris tradiciškai užbaigia pietus ar vakarienę ir suteikia malonų skonio pojūtį po pagrindinio patiekalo. Įprotis valgyti desertus atkeliavo į Lietuvą iš XIX amžiaus, o anksčiau tai buvo prabanga, prieinama tik turtingiesiems. Šiandien desertų galima įsigyti bet kurioje maisto prekių parduotuvėje, o jų įvairovė leidžia kiekvienam rasti sau tinkamiausią.
Deserto apibrėžimas ir kilmė
Žodis "desertas" kilo iš prancūzų kalbos žodžio "dessert", kuris savo ruožtu yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio "deservire", reiškiančio "atsikratyti, nuvalyti stalą". Iš pradžių šis žodis reiškė maisto likučių pašalinimą arba paskutinį patiekalą, patiekiamą po pagrindinių patiekalų. Lietuvių kalboje žodis "desertas" yra tiesioginė prancūziško žodžio adaptacija.
Desertų istorija
Senovės Indijoje, Mesopotamijoje ir kitose civilizacijose saldumynai buvo laikomi dievų maistu. Daugelyje pasaulio vietų džiovinti vaisiai ir medus buvo pirmieji saldumynai. Cukranendrių paplitimas buvo esminis faktorius desertų vystymuisi. Cukrus iš kultivuojamų cukranendrių Indijoje buvo išgaunamas dar 500 metų prieš mūsų erą. Sirupo, gauto iš cukranendrių, kristalizavimas buvo reikalingas tam, kad jį būtų galima lengviau transportuoti. Tokiu būdu Indijoje pagamintas cukrus buvo parduodamas ir eksportuojamas į Kiniją, Makedoniją ir Viduriniuosius Rytus. Jau tuomet cukrus buvo svarbiausias ingredientas desertų gamyboje.
Europoje pirmą kartą apie cukrų buvo sužinota XII amžiuje, Kryžiaus žygių dėka, o plačiau jį pradėta naudoti tik pasaulio kolonizacijos laikais. Viduramžiais iš cukraus pagamintus desertus Europoje galėjo sau leisti tik turtingieji. XVIII amžiuje Europoje, o vėliau ir Amerikoje, įvykęs pramonės perversmas pakeitė ir maisto pramonę. Jos dėka buvo masiškai gaminami, pakuojami ir pardavinėjami desertai. Šaldyti desertai atsirado XX amžiaus pradžioje, atsiradus galimybei užšaldyti maisto produktus.
Desertų rūšys ir klasifikacija
Desertai gali būti klasifikuojami įvairiais būdais, atsižvelgiant į jų temperatūrą, dydį ir sudėtį.
Taip pat skaitykite: Sluoksniuoto ledų deserto variacijos
- Pagal temperatūrą: Desertai skirstomi į šaltus (pvz., ledai, šerbetai, vaisių salotos) ir karštus (pvz., pyragai, pudingai, kompotai).
- Pagal dydį: Desertai gali būti smulkūs (pvz., pyragaičiai, sausainiai) ir dideli (pvz., tortai, pyragai).
- Pagal sudėtį: Desertai gali būti gaminami iš įvairių ingredientų, tokių kaip vaisiai, uogos, šokoladas, riešutai, pieno produktai, miltai ir kt.
Pagrindiniai desertų ingredientai
Saldžių desertų pagrindinės sudedamosios dalys yra cukrus, medus ir įvairūs sirupai, tokie kaip melasa, klevų ar kukurūzų sirupai. Kiti pagrindiniai visų desertų sudedamieji ingredientai dažniausiai būna kvietiniai miltai, krakmolas, kiaušiniai, sviestas, druska, citrinų sultys, įvairūs prieskoniai, šokoladas, riešutų sviestas, vaisiai ir riešutai. Kiekvienas ingredientas atitinkamai veikia gaminamą desertą.
Pavyzdžiui, cukrus suteikia ne tik saldumo skonį, bet taip pat atitinkamas jo kiekis kepamą gaminį padaro drėgnesnį arba sausesnį bei švelnesnį ar šiurkštesnį. Miltai ir krakmolas apskritai sukuria deserto struktūrinę bazę. Riebalais ir pieno produktais galima užtikrinti būsimo deserto drėgmės balansą. Kiaušiniai kepimo metu padeda tešlai iškilti bei po to palaikyti įgautą formą, taip pat iš jų galima pagaminti kremą. Įvairūs prieskoniai desertuose sukuria skonių įvairovę.
Desertai lietuvių kulinarijoje
Lietuvių kulinarijoje desertai užima svarbią vietą. Anot Viliaus Purono, jau paleolito laikais lietuviai kopinėjo ir valgė laukinių bičių medų, kuris tada ir vėliau atstojo cukrų. Pranės Dundulienės teigimu, cukrus Lietuvoje paplito tik po Pirmojo pasaulinio karo. Vietoje jo žmonės valgydavo iš cukrinių runkelių išvirtą cukrų arba vartojo medų. Iš juo pasaldintos tešlos kepdavo meduolius. Pirmieji meduolių gamintojai tešlą ilgai brandindavo. Kai kurie rašytiniai dokumentai tvirtina, jog tešla būdavo laikoma net 10-20 metų.
Lietuvių vestuviniuose papročiuose minimas karvojus, kurio pavadinimas išlikęs iki šių dienų. XII a. rašytiniuose šaltiniuose pasakojama, kad karvojaus turėdavęs paragauti kiekvienas vestuvių dalyvis. Karvojus - dabartinio svočios ar jaunosios torto pirmtakas. Tortas - baroko laikų kūrinys, manoma, kad į Lietuvą jis atkeliavo iš Italijos ir tapo pagrindiniu saldaus stalo akcentu. Lietuvių liaudies pasakose ir dainose minimas ragaišis. Pastarasis buvo kepamas ne tik iš kvietinių, bet ir miežinių bei grikinių miltų. Didelę įtaką Lietuvos kulinariniam paveldui padarė karalienė Bona. Manoma, kad būtent ji išmokė lietuvius kepti ir valgyti saldžius pyragus.
Desertų patiekimas ir serviravimas
Desertų patiekimui ir serviravimui skiriama daug dėmesio. Desertai serviruojami mažuose porcijiniuose indeliuose, lėkštėse, taurėse, "bufeto stiliumi" (kai svečias pats renkasi iš gausaus asortimento). Porcijiniuose indeliuose dažniausiai patiekiami maži pyragėliai, kremai, putėsiai, kompotai, pjaustyti vaisiai, o didelėse lėkštėse - įvairių skonio deriniai. Per furšetus dabar ypač mėgstama vaišinti desertais, patiektais mažuose indeliuose.
Taip pat skaitykite: Ypatingi desertai
„Supratimą, kaip patiekti desertus, formuoja indų pramonė - kuria nepaprastai puošnias lėkštes, į kurias tiesiog norisi sudėti gražius saldžius „daiktelius“, - teigia Rūta Šiušienė. - Didelėse lėkštėse vyrauja minimalizmas. Desertą populiaru patiekti ir su papildomu indeliu pačioje lėkštelėje - jis gali būti įvairiausių formų: žiedo, laivelio, ovalo, pagamintas iš stiklo, keramikos ar krištolo. Papildomas deserto akcentas gali būti patiektas specialiame šaukšte. Furšetuose derinamos mažo indelių formos ir desertų spalvos. Be abejo, labai smagu serviruoti desertinį stalą, smagu kurti įvairiausias desertų stebuklus, tačiau reikėtų nepamiršti ir valgančiojo.
Sveikesni desertų variantai
Šiuolaikinėje visuomenėje vis daugiau dėmesio skiriama sveikai mitybai, todėl atsiranda vis daugiau sveikesnių desertų variantų. Konditerė Nina Tarasova teigia, kad sveikiausias desertas - tai tarkuotos morkos su razinomis. Tačiau ji pabrėžia, kad svarbiausia yra saikas ir nereikia pulti į kraštutinumus.
N. Tarasova pataria keičiant desertų ingredientus, prisiminti dailės, chemijos, fizikos ir šiek tiek matematikos pamokas mokykloje bei pamąstyti, kokiomis savybėmis pasižymi kiekvienas ingredientas ir į ką pagal savo savybes toks ingredientas galėtų būti panašus, kokia sveikesne sudedamąja dalimi galima jį būtų pakeisti.
Lengviausiai pagaminami sveikuoliški desertai yra vaisių desertai, natūralūs šerbetai, šaldytos sultys. Taip pat labai skanūs džiovinti vaisiai, kuriuos daugelis dietologų rekomenduoja skanauti smaližiams vietoje saldymų. Puikus nekaloringas desertas - kepti obuoliai, kriaušės, svarainiai.
Taip pat skaitykite: Tiramisu: kas tai?
tags: #kas #yra #desertas #apibrėžimas