Kas pirmasis pasiekė Pietų ašigalį?
Žmonės apie Antarktidos žemyną sužinojo dar XIX a. pradžioje, tačiau aktyvesni pietų poliarinių kraštų tyrimai pradėti vėliau. Norvegų keliautojas Roaldas Amundsenas ir jo komanda 1911-ųjų gruodžio 14 dieną tapo pirmaisiais žmonėmis, pasiekusiais Pietų ašigalį. Tuo pat metu startavusi brito Roberto F. Scotto ekspedicija žuvo. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip R. Amundsenui pavyko pasiekti šį istorinį pasiekimą ir kokios aplinkybės lėmė jo konkurento R. Scotto tragišką likimą.
Roaldas Amundsenas: kelias į Pietų ašigalį
Roaldas Amundsenas gimė 1872 m. laivų savininko šeimoje, gyvenusioje netoli Kristijanos (dabar - Oslas). Keliautojas, poliarinių sričių tyrinėtojas R.Amundsenas ir pats labiau domėjosi šiaurinėmis sritimis - jo ekspedicija pirmoji sėkmingai praplaukė šiaurės vakarų jūrų keliu nuo Grenlandijos iki Aliaskos bei nustatė Šiaurės magnetinio poliaus tašką. Jis ruošėsi keliauti į Šiaurės ašigalį, tačiau sužinojęs, kad 1909-aisiais jį jau pasiekė Robertas Piris, nusprendė traukti į Pietų ašigalį.
1910 metais R.Amundsenas pasiekė Antarktidą, o 1911 m. spalio 20 d. pradėjo savo ekspediciją į Pietų ašigalį. Šunų kinkiniais vykusi jo vadovaujama grupė piečiausią planetos tašką pasiekė po 35 dienų, gruodžio 14-ąją. R.Amundseno pasiekimas oficialiai paskelbtas 1912 m. kovo 7 d., jam atvykus į Hobartą Australijoje. Jis tapo pirmuoju žmogumi, pabuvojusiu Pietų ašigalyje, taip pat pirmuoju, pasiekusiu ir Pietų, ir Šiaurės ašigalius.
Pasirengimas ekspedicijai
R. Amundsenas į kelionę iš Norvegijos į Antarktidą leidosi laivu „Fram“. Pinigus ekspedicijai jis rinko ne tik gimtojoje šalyje, bet ir užsienyje (JAV, Argentinoje), o vis tiek stokodamas lėšų netgi įkeitė savo namą. Prieš išvykdamas į ekspediciją jis sulaukė pasiūlymo naudoti kelionėje šiaurinius elnius, bet nepaklausė, mat buvo tvirtai įsitikinęs, kad nėra patikimesnio varianto nei kinkomi šunys. Pasiekę Antarktidą norvegai, kaip ir britai, įsirengė žiemojimo stovyklą. Joje buvo įrengta nedidelė biblioteka (80 knygų), sauna. Ekspedicijos dalyviai medžiojo ruonius, jų mėsa buvo gabenama į tarpines stovyklėles numatomame keliautojų vykimo ir grįžimo kelyje. Čia buvo sudėti sausainiai, šokoladas, kondensuotas pienas, kiti produktai.
Kelionė į ašigalį
1911 m. rugsėjo 8 d. R. Amundsenas su septyniais bendražygiais leidosi į kelionę. Bet paaiškėjo, kad jie labai paskubėjo: netrukus temperatūra ėmė kristi iki -56 °C, dėl šalčio slidės ir rogių pašliūžos ėmė tiesiog lipti prie sniego, šunys negalėjo pailsėti, užšalo netgi turėta degtinė. Buvo nuspręsta grįžti atgal į stovyklą. Po šio konflikto ekspedicijos vadovas labiausiai jį kritikavusiam bendražygiui uždraudė antruoju bandymu keliauti į ašigalį.
Taip pat skaitykite: Nelsonas Mandela: gyvenimas ir kova
Spalio 20 d. buvo surengtas antrasis R. Amundseno ekspedicijos bandymas pasiekti Pietų ašigalį, šį kartą - sėkmingas. Į šią kelionę leidosi penki norvegai su ketveriomis rogėmis ir 52 šunimis. Pakeliui keliautojai statė vėliavas, piramides iš sniego, kad rastų kelią atgal. Kelionėje pirmyn, o ypač - atgal, norvegai maistui naudojo ir šunų mėsą, taip pat šuniena maitino kitus šunis. Pakeliui buvo nušauta per 20 šunų, jie užkasti sniege kaip maisto atsargos.
Galiausiai R. Amundsenas ir jo draugai pasiekė Pietų ašigalį ir iškėlė jame Norvegijos vėliavą. Tiksli ašigalio vieta buvo nustatyta turimais astronominiais ir geodeziniais prietaisais, o kad būtų išvengta galimos paklaidos, slidėmis išmaišyta ir 8-9 kilometrų atstumu nuo šios vietos esanti teritorija. R. Amundsenas čia pastatė palapinę, joje paliko šiek tiek atsargų, lentelę su data, kada pasiektas Pietų ašigalis, ir laiškus savo šalies karaliui bei R. Skotui. Paskutiniame laiške buvo prašoma čia esantį laišką persiųsti į Norvegiją (tai būtų buvę svarbu, jei grįždami atgal norvegų keliautojai būtų žuvę), siūloma pasinaudoti palapinėje esančiomis atsargomis ir linkima laimingai grįžti.
R. Amundsenas su bendražygiais pasuko į bazinę stovyklą. Jie judėjo greitai ir sėkmingai - pakeliui palikti ženklai leido orientuotis vietovėje, o paliktų maisto atsargų pakako. Pasiekę bazinę stovyklą, keliautojai netrukus sėdo į laivą „Fram“ ir pasuko namo. Telegrama, pranešanti apie keliautojų sėkmę, buvo išsiųsta iš Australijos Tasmanijos saloje esančio Hobarto uostamiesčio.
Roberto Scotto ekspedicija: herojiška tragedija
Tuo pačiu metu Pietų ašigalį bandė pasiekti ir britų keliautojas Robertas Skotas su grupe. R. Skotas, vadovavęs ekspedicijai, pavadintai „Terra Nova“, nusprendė naudoti kombinuotą keliavimo būdą. Pirmiausia buvo kliaunamasi žmonėmis, tačiau neatsisakyta ir kitų transportavimo būdų. Nors arkliai jau R. Šakltono ekspedicijoje užsirekomendavo nepakankamai patikimai, vėl buvo nuspręsta įsigyti Mandžiūrijos, taip pat Sibiro arklių. Kita transportavimo priemonė buvo motorinės rogės. Trečioji transportavimo priemonė buvo kinkomieji šunys.
1910 m. birželio 1 d. R. Skotas ir jo bičiuliai laivu „Terra Nova“ išplaukė iš Londono. Pakeliui Antarktidos link „Terra Nova“ pateko į didžiulę audrą: per ją neteko vieno šuns, dviejų arklių, dalies anglių ir skystojo kuro atsargų, dėžės spirito butelių. Tris savaites laivas buvo įstrigęs leduose, kol galiausiai pasiekė Roso salą netoli Antarktidos pakrantės.
Taip pat skaitykite: Biblijos interpretacijos: duonos padauginimas
Galiausiai, peržiemoję ir Pietų pusrutulyje sulaukę pavasario, 1911 m. lapkričio 1 d. R. Skotas ir jo bendražygiai nuo Roso salos leidosi į pietus trimis grupėmis. Viena judėjo šunų kinkiniais (joje buvo pats R. Skotas), antra - arkliais, trečia - motorinėmis rogėmis. Pastarųjų grupių užduotis buvo pagalbinė - nugabenti krovinius kuo arčiau ašigalio ir įrengti tarpines stovyklėles su maisto ir kitomis atsargomis. Galiausiai R. Skotas ir keturi bendraminčiai atsisveikino su kitais ekspedicijos dalyviais ir patraukė Pietų ašigalio link.
Ašigalio pasiekimas ir tragiškas grįžimas
Jie Pietų ašigalį pėsčiomis pasiekė 1912 metų sausio 18 dieną, tačiau ši grupė grįždama tragiškai žuvo. R. Skotas su trimis bendražygiais atvyko į ašigalį po mėnesio. Koks nusivylimas jų laukė! Jie rado savo konkurentų stovyklavietę, palapinę ir plazdančią Norvegijos vėliavą. Nusiminę britai pasuko atgal. Kelyje juos persekiojo ne tik liūdnos mintys, bet ir nesėkmės. Labai pablogėjo orų sąlygos (nukrito temperatūra, prasidėjo pūgos), todėl ekspedicijos dalyviai buvo ilgam įkalinti vienoje iš tarpinių stovyklų. Jie kentė nuo nušalimų, bado ir galiausiai mirė. Tik po aštuonių mėnesių rasta beveik visai užpustyta jų palapinė. R. Skotas dienoraštyje buvo įrašęs: „Dėl Dievo, neapleiskite mūsų artimųjų.“ Keliautojai palaidoti Antarktidoje. Ant paminklo užrašyti žodžiai: „Kovoti ir ieškoti, rasti ir nepasiduoti.“
Priežastys, lėmusios skirtingus ekspedicijų likimus
Kaip būtų galima paaiškinti Amundseno grupės sėkmę? Pasak BBC žurnalistės Sian Flynn, velnias slypi detalėse. Nors ir turėdami tą patį tikslą - pasiekti Pietų ašigalį, Scottas ir Amundsenas savo ekspedicijas organizavo skirtingai. Pradedant nuo vyrų, kuriuos pasirinko bendrakeleiviais, iki kelionės įrangos. Ekstremaliomis Antarktidos sąlygomis netgi mažiausios detalės galėjo lemti gyvenimą arba mirtį.
- Ekspedicijos tikslai: Scotto ekspedicijos darbotvarkė, palyginti su Amundseno, buvo įvairesnė. Tuo tarpu Amundsenas į kelionę leidosi be jokių mokslininkų ir ne itin domėdamas moksliniais pasiekimais. Iškalbinga detalė, žygio metu Scotto grupė padarė 4000 nuotraukų, tuo tarpu Amundseno - tik 10.
- Nacionalinis kontekstas: Scottas ir Amundsenas atstovavo dviem labai skirtingoms nacijoms, tai neišvengiamai turėjo įtakos organizuojant ekspedicijas, taip pat jų lūkesčiams. Kadangi tuo metu Britanija buvo pirmaujanti pasaulio valstybė, nebuvo jokių abejonių, kad ašigalį pirmas pasieks ne kas kitas, o anglas. Tuo tarpu Norvegija Amundseno laikais buvo palyginti jauna nacija, tik 1905 metais išsikovojusi nepriklausomybę nuo Švedijos. Jo troškimas pasiekti ašigalį pirmam buvo labai rizikingas. Viena iš priežasčių, kodėl jis savo ekspediciją planavo slaptai, buvo ta, jog Norvegijai reikėjo diplomatinės Britanijos paramos.
- Ekspedicijos dydis ir komanda: ScottoTerra Nova ekspedicija buvo didelė, palyginti su Amundseno rūpestingai atrinkta grupe. Apie 60 žmonių plaukė laivu, 25 laukė krante, bazinėje stovykloje. Amundsenas pasirinko 19 vyrų iš jo Fram’o ekspedicijos, tačiau tik devyni iš jų žiemojo Framheime, trobelėje, kurią jie pastatė ant ledo iškyšulio.
- Įranga ir apranga: Amundseno vyrai buvo pripratę prie sniego ir šalto klimato. Britų ekspedicija nebuvo įgudusi slidinėti ir turėjo gerokai mažiau patirties, kaip naudoti slides skirtingose vietovėse. Norvegai, būdami bazinėje stovykloje, perdirbo savo batus, kad apsisaugotų nuo galimų pritrynimų. Priešingai nei britai, jie kelioniniams rūbams pagaminti nusižiūrėjo nuo inuitų vilkų kailį, jau nekalbant apie vėjo neprapučiamus Burberry kostiumus, pagamintus iš lengvesnės medžiagos - gabardino.
- Transportas: Scottas visada naudojo žmogaus jėga traukiamas roges. Amundsenas pasiėmė gerai išdresuotus šunis, specialiai nupirktus Grenlandijoje, ir du patyrusius šunų prižiūrėtojus - Sverrą Hasselį ir Helmerį Hansseną. Šunų kinkiniai suteikė kelionei į ašigalį tempo, tuo tarpu pagrindinė keliautojų užduotis buvo pasirūpinti, kad vėžės būtų tvarkingos, o šunys paėdę.
- Mityba: Amundsenas ir jo vyrai valgė šviežią ruonių ir pingvinų mėsą, o pastarojoje yra pakankamai vitamino C, geriausios apsaugos nuo skorbuto. Norvegai šią mintį taip pat perėmė iš vietinių gyventojų, kurie valgydavo beveik vien mėsą. Britų sausainiai buvo pagaminti iš baltų miltų ir natrio karbonato. Norvegų sausainiai buvo iškepti iš avižinių miltų ir mielių, kurie aprūpino organizmą B vitaminais, stiprinančiais nervų sistemą. Kiekvieną dieną jie valgė pemikaną - pyragą, pagamintą iš sumaišytos muštos išdžiovintos jautienos ir riebalų.
- Vadovavimas: Scottas buvo sudėtingas, jautrus, linkęs į savistabą žmogus, turintis daug literatūrinių gebėjimų ir žavesio. Jo vadovavimo koncepcija susiformavo tarnaujant karininku Anglijos laivyne, kuriame santykiai neišvengiamai buvo hierarchiniai ir formalūs. Priešingai, Amundsenas buvo inovatyvus individualistas - profesionalus entuziastingas šiaurės tyrinėtojas. Jis taip pat buvo įvairialypė asmenybė, ypač santykiuose su kitais žmonėmis, tačiau jos susikoncentravimas ir rungtynių dvasia buvo neprilygstami.
Roaldo Amundseno dingimas
R. Amundsenas dingo 1928 metų birželio 18 dieną, kartu su norvegų pilotu Leifu Dietrichsonu ir kitais, skridusiais gelbėti nukritusio iš Šiaurės ašigalio grįžtančio diržablio „Italia“ įgulos.
Turėdami naujų faktų, norvegai ketina povandeniniu laivu ištirti įtariamą lėktuvo kritimo vietą, kur netoli Lokio salos lediniuose Šiaurės Atlanto vandenyse tikimasi rasti R. Amundseno lėktuvo nuolaužų. Anksčiau šiais metais buvo rastas jūrlapis, kuriame vieno norvegų žvejų laivo kapitonas pažymėjo vietą į šiaurės vakarus nuo Lokio salos - ten jo įgula 1933 metais tinklu ištraukė 2-3 metrų ilgio daiktą, bet keliant jis iškrito į vandenį ir nuskendo. Anot P. Petterseno, tas daiktas galėjo būti R. Amundseno lėktuvo sparnas; mat apie kitų lėktuvų kritimą šiame rajone duomenų nėra.
Taip pat skaitykite: Afrikos apiplaukimas: Portugalijos indėlis
tags: #kas #pirmasis #pasiekė #pietų #ašigalį