Pasakos triumfas: Karalienės Fantazijos dovana vaikams
Karalienė Fantazija, dosniai dalijusi malones savo valdiniams nuostabioje tolimoje karalystėje, kurioje legenda pasakoja, kad jos amžinai žaliuojančiuose soduose saulė niekada nenusileidžia, kadaise nužengė į žemę. Girdėjusi, kad ten gyvenantys žmonės visuomet nusiminę ir rimti, tik dirba pluša ir iš vargų neišbrenda, ji išsiuntė savo vaikus nešti žmonėms laimės. Tačiau kartą Pasaka, vyriausioji karalienės duktė, sugrįžo iš žemės nuliūdusi ir prislėgta.
Žmonių abejingumas ir gudrūs sargai
Pasaka pasiguodė karalienei, kad žmonės nebemyli jos, nes visur pristatė gudrių sargų, kurie įdėmiai apžiūrinėja ir tikrina visus, kas ateina iš karalienės Fantazijos karalystės. Sargai, pastebėję ką nors, kas jiems nepatinka, kelia baisų triukšmą ir ateivį nužudo arba apšmeižia žmonėms, aklai jų žodžiais tikintiems, kad toks jau niekada neberas nei meilės, nei lašelio pasitikėjimo. Pasaka pavydi savo broliams Sapnams, tačiau karalienė primena, kad jos broliai - vėjavaikiai, ir jai nėra ko jiems pavydėti.
Mada - Pasakos priešas
Pasaka pravirko, klausdama, kodėl jai keršija, tikrai karalienės dukteriai. Karalienė sušuko, kad nebeįleis savo dukters, tačiau Pasaka atsakė, kad suaugę žmonės, Mados apdumti, ją paniekina. Karalienė pažįsta tą veidmainę.
Vaikai - tikrieji Pasakos draugai
Karalienė patarė Pasakai eiti pas vaikus, kuriuos ji labiausiai myli. Jiems per Sapnus siunčia gražiausius regėjimus, net pati dažnai nusileidžia pas juos, glaudžia prie širdies, bučiuoja, žaidžia su jais. Vaikai ją gerai pažįsta, nors jos vardo nežino; ne kartą matė, kaip jie naktimis šypsosi, žiūrėdami į jos žvaigždeles, o rytais, kai jos balti lyg avys debesėliai dangumi slenka, iš džiaugsmo rankutėmis ploja. Pasaka sutiko keliauti pas vaikus. Karalienė davė ženklą tarnaitėms, ir jos atnešė puošnius knygos drabužius. Karalienė Fantazija palaimino Pasaką, ir Pasaka nusileido žemėn.
Sargų patyčios ir paveikslų galia
Žemas gergždžiantis balsas sušuko: "Stot!" Sargyba šen! Pasakos kūnas pagaugais nuėjo, kai ji išgirdo šitą komandą. Sargai sušuko: "Pasaka!" ir ėmė visa gerkle kvatotis. Jie manė, kad koks stebuklas pasirodė. Sargai nori prakišti ją kontrabanda ir liepė jai marš iš čia, kad nė kvapo neliktų. Vienas sargas suriko, ar dar maža tokių valkatų bastosi po jų kraštą. Pasaka ištiesė ranką ir pradėjo pirštu ore rašyti kažkokius ženklus. Pasaka taip nuoširdžiai rodė tuos paveikslus, kad net nepastebėjo, kaip vartų sargai vienas po kito sumigo.
Taip pat skaitykite: Įdomūs faktai apie varles
Kelias pas vaikus
Gerasis žmogus tarė Pasakai, kad tiems jos spalvingi paveikslai nereikalingi; smuk greičiau pro vartus, jie net nesusapnuos, kad tu esi šitoj šaly, galėsi ramiai nepastebima keliauti, kur nori. Jis nuves ją pas savo vaikus, duos namie jai ramų, jaukų kampelį, galėsi gyventi sau į sveikatą; ir tada kas kartą, kai jo sūnūs ir dukterys bus gerai išmokę pamokas, jie galės su draugais ateiti pas ją ir pasiklausyti jos pasakojimų. Gerasis žmogus maloniai linktelėjo galva ir padėjo jai perlipti per miegančių sargybinių kojas.
Karavanas dykumoje ir nepažįstamasis raitelis
Vieną kartą dykuma traukė didelis karavanas. Beribėje bekraštėje lygumoje, kur vien tik smėlynai ir dangus tematyti, jau iš tolo girdėjosi, kaip tarška mediniai kupranugarių varpeliai, ir skamba sidabriniai arklių žvanguliai; tirštas dulkių debesis, kuris slinko priešakyje, rodė, kad karavanas artėja; o kai vėjo gūsis debesį išsklaidydavo, akys imdavo raibti nuo blizgančių ginklų ir skaisčiai margų drabužių. Tokį karavaną pamatė raitelis, kuris šuoliavo iš šono jo link.
Selimas Baruchas ir pirklių pokalbiai
Raitelis atrodė didingai, jo drabužiai puikiai derėjo prie dabnios žirgo išvaizdos; galvą dengė baltas gausiai auksu siuvinėtas turbanas; kaftanas ir plačios kelnės tvieskė skaisčiu raudoniu, prie juosmens tabalavo lenktas kalavijas su brangakmeniais nusagstyta rankena. Raitelis pasisiekė ilgą pypkę, kuri kadaravo pririšta prie balno, užsidegė ir, godžiai traukdamas dūmą, toliau jojo greta sargybos viršininko. Viršininkas išstatė sargybą, o pats drauge su nepažįstamuoju ėmė laukti karavano. Pro šalį praslinko trys dešimtys sunkiomis naštomis apkrautų kupranugarių, lydimų ginkluotų varovų. Po jų pasirodė penki ant gražių žirgų jojantys pirkliai, karavano savininkai. Bemaž visi buvo žmonės pagyvenę, rimti ir solidūs; tik vienas atrodė gerokai jaunesnis, tad linksmesnis ir guvesnis už kitus.
Kalifo Chasido istorija ir stebuklingi milteliai
Vieną gražų vasaros popietį Bagdado kalifas Chasidas sėdėjo, patogiai įsitaisęs ant sofos. Jis rūkė ilgą raudonmedžio pypkę, gurkšnojo kavą, kurios vis įpildavo vergas, ir protarpiais, kai būdavo labai gardu, patenkintas braukdavo ranka per barzdą. Kalifas, jau seniai norėjęs kuo nors nudžiuginti savo didįjį vizirį, nusiuntė juodaodį vergą, kad atvestų prekiją. Prekijas turėjo skrynelę, kupiną visokiausių prekių: perlų ir žiedų, brangakmeniais išpuoštų pistoletų, taurių ir šukų. Kalifas su viziriu viską atidžiai apžiūrėjo ir išvartė; galiausiai sau ir Manzorui nupirko puikius pistoletus, o vizirio pačiai - šukas. Kalifas pastebėjo joje nedidelį stalčiuką ir paklausė, ar nėra ten dar kokių nors daiktų. Prekijas paaiškino, kad tuos du daiktus esu kadaise gavęs iš vieno pirklio, kuris juos rado pamestus Mekos gatvėje. Kalifas nupirko ir tą popierių, ir dėžutę, o prekijui liepė eiti.
Gyvūnų kalba ir draudimas juoktis
Selimas pradėjo versti: „Žmogau, tu, kuris šitai rasi, dėkok Alachui už malonę! Kas pauostys miltelių iš šitos dėžutės ir pasakys: „Mutabor“, galės pasiversti bet kokiu gyvūnu ir suprasti gyvūnų kalbą. O kai vėl panorėsi į žmogų atvirsti, turėsi atsigręžti į rytus, tris kartus nusilenkti ir ištarti tą patį žodį. Kalifas buvo be galo patenkintas. Jis įsakė Selimui prisiekti, kad niekam neišduos paslapties, padovanojo jam puikius drabužius ir liepė eiti. Kitą dieną kalifas ir didysis viziris išėjo vaikščioti vienu du. Jie pamatė gandrą, kuris išdidžiai stypčiojo ilgomis kojomis ten ir atgal, ieškodamas varlių ir retsykiais kažką pats sau snapu tarškindamas. Kalifas pritarė vizirio siūlymui, ir abu pasuko kūdros link. Priėję arčiau pamatė gandrą, kuris išdidžiai stypčiojo ilgomis kojomis ten ir atgal, ieškodamas varlių ir retsykiais kažką pats sau snapu tarškindamas. Taigi! Tris kartus nusilenkti į rytus ir ištarti žodį „mutabor“ - ir aš vėl kalifas, o tu - viziris. Kol kalifas šitaip kalbėjo, antrasis gandras jau sklendė viršum galvų ir iš lėto leidosi ant žemės.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Užkerėti gandrai ir pelėdos istorija
Nusiminę klaidžiojo užburtieji gandrai po laukus, nežinodami, ką daryti, į tokią nelaimę patekus. Pirmomis dienomis gatvėse pastebėjo didelį nerimą ir liūdesį. Kalifas irgi sustojo ir aiškių aiškiausiai išgirdo, kaip kažkas tyliai verkia; tai buvo panašu veikiau į žmogaus negu į gyvūno aimaną. Smalsumo pagautas, jis jau buvo bestypinąs į tą pusę, iš kur sklido dejonės, bet viziris čiupo jį snapu už sparno ir ėmė maldauti nesišaukti naujų nežinomų pavojų. Apgriuvusiame kambaryje, į kurį tik pro nedidelį grotuotą langelį skverbėsi blanki šviesa, pamatė ant grindų tupinčią naktinę pelėdą. Ašaros kaip pupos riedėjo iš jos didelių apskritų akių, o iš lenkto snapo sklido kimi dejonė. Bet, pamačiusi kalifą ir jo vizirį, kuris taip pat atslinko iš paskos, ji pradėjo džiaugsmingai ūbauti.
Simbolių reikšmės ir religijos kritika
Svastika, kryžius, šešiakampė žvaigždė, žvaigždė ir pusmėnulis, apvaizdos akis, Jėzaus žuvis, gyvatė - visi šie simboliai turi gilias istorines ir kultūrines šaknis. Tačiau religija dažnai naudojama kaip įrankis žmonėms mulkinti ir socialinei vergijai įteisinti. Biblija yra vienas svarbiausių šaltinių religijos apgaulei demaskuoti.
Mokslo triumfas prieš prietarus
Mokslas davė žmogui daugiau nei religija. Mokslas apima visas žmogui matomos Visatos sritis. Taip pat jis nagrinėja žmogaus psichologiją, jausmus ir t.t. Mokslas remdamasis istorija įrodė, kad religija atsiranda tam tikroje visuomenės išsivystymo pakopoje. Ji atsiranda tuomet, kai žmogus būdamas visiškai priklausomas nuo gamtos, nemokėjo išsiaiškinti vienų ar kitų gamtos, visuomenės ir fiziologijos reiškinių ir aiškino juos antgamtinių jėgų įsikišimu. Religijos stiprinimo šaltinis yra baimė prieš grėsmingus ir nesuprantamus reiškinius, bloga materialinė padėtis (skurdas), bei religijos nepagrįsta iliuzija (viltis) dėl geresnio gyvenimo rojuje.
San Augustinas: senovės indėnų palikimas
Archeologinis parkas San Agustine - unikalus reiškinys, atvėręs lankytojams duris 1931 m. Prieš 6000 metų palikti žmogaus pėdsakai leidžia daryti kai kurias išvadas apie tai, kaip senovės žmonės, kurdami įvairias strategijas, stengėsi prisitaikyti gyventi prie Aukštutinės Magdalenos. Tarp 1000 ir 100 m. pr. Kr. jie sukūrė ūkininkavimo terasomis metodą, gyvenvietes ir takus nuo kalnų viršaus iki jų apačios. Kultūra stebina tuo, kad nėra turto kaupimo pėdsakų. Svarbiausia indėnams atrodė tai, ką paliks po savęs - akmenines statulas kapuose, sarkofagus, dolmenus (ant vertikaliai stovinčių luitų uždėti horizontalūs plokšti akmenys), smulkius darbo įrankius, kurių gali prireikti mirusiesiems kitame pasaulyje.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
tags: #garbino #varles #pietu #amerika