Kas atrado Šiaurės ir Pietų ašigalius?
Žmonija visada žavėjosi neatrastomis teritorijomis, o Šiaurės ir Pietų ašigaliai ilgą laiką buvo vieni iš sunkiausiai pasiekiamų ir mažiausiai ištirtų Žemės regionų. Šis straipsnis apžvelgia, kas pirmasis pasiekė šiuos atšiaurius polius, ir aptaria jų svarbą moksliniams tyrimams ir kolonizacijai.
Žvilgsnis į kosmosą ir kolonizacijos perspektyvos
Mokslininkai ir fantastai jau daugiau nei pusę amžiaus diskutuoja apie žmonių kolonijas kosmose. Nors tai vis dar atrodo kaip tolima ateitis, NASA rimtai nusiteikusi sugrįžti į Mėnulį ir ten įsitvirtinti ilgam. Tai, kartu su planais nuskraidinti žmones į Marsą, kalbomis apie ilgalaikes tyrimų stotis kosmose ir sparčiai besivystančiu kosmoso turizmu, leidžia šiek tiek optimistiškai vertinti ateitį. Galbūt iki šio amžiaus pabaigos mes tapsime nebe vienplanete rūšimi.
Sugrįžimas į Mėnulį: Žingsnis link kolonizacijos
Apie žmonių sugrįžimą į Mėnulį kalbama nuolat, tačiau realaus progreso iki šiol nebuvo daug. Tačiau jau šiemet tai gali pasikeisti, nes NASA imasi konkrečių veiksmų. Pirmųjų skrydžių galima tikėtis net šiemet, nors tai bus tik robotinės misijos. Ši iniciatyva padės formuotis komercinių Mėnulio skrydžių sektoriui, kuris vėliau galės aptarnauti žmonių bazes palydove ar orbitoje aplink jį.
Tarp numatomų misijų yra ir mokslinių tyrimų prietaisai, ir resursų žvalgymo projektai, kurie leis ištirti, kuriose Mėnulio vietose patogiausia išgauti vandenį ir kitas naudingas medžiagas. NASA planuose numatyta orbitinė stotis Mėnulio prieigose maždaug 2024 metais, žmonių skrydis į šią stotį 2026-aisiais ir galiausiai žmonių nusileidimas Mėnulyje 2028-aisiais. Šįkart žmonės ten keliaus ne keleto valandų misijoms, bet ilgalaikiam darbui ir kolonizavimui.
Pirmųjų nuolat gyvenamų kolonijų dar gali tekti laukti ilgai, bet po dešimtmečio Mėnulis gali tapti panašia vieta į Šiaurės ir Pietų ašigalius Žemėje - intensyvių tyrimų zona, aptarnaujama stotyse gyvenančios reguliariai besikeičiančios įgulos. Žinios ir įgūdžiai, įgyti keliaujant į Mėnulį, bus išnaudoti vėlesnėms žmonių kelionėms į Marsą, kurios turėtų tapti realybe per artimiausius du dešimtmečius.
Taip pat skaitykite: Ašigalio atradimas: kas buvo pirmieji?
Šiaurės ašigalio atradimas
Šiaurės ašigalio atradimas yra apipintas ginčais, nes nėra visuotinai priimtų įrodymų, kas pirmasis pasiekė šį tašką. Tačiau dažniausiai minimas vardas yra Robertas Piris (Robert Peary), amerikiečių poliarinis keliautojas, kuris teigė pasiekęs Šiaurės ašigalį 1909 m. balandžio 6 d. su savo ekspedicija.
Vis dėlto, Pirio teiginys vis dar kelia abejonių. Kai kurie tyrinėtojai abejoja, ar Piris iš tikrųjų pasiekė ašigalį, ar buvo pakankamai arti jo. Taip pat kritikuojamas jo navigacijos metodas ir duomenų patikimumas. Nepaisant to, Robertas Piris istorijoje išlieka kaip žmogus, kuriam dažniausiai priskiriamas Šiaurės ašigalio atradimas.
Kitas svarbus asmuo, susijęs su Šiaurės ašigalio tyrinėjimais, yra Roaldas Amundsenas, norvegų keliautojas, pirmasis sėkmingai praplaukęs Šiaurės vakarų jūrų keliu nuo Grenlandijos iki Aliaskos. Nors Amundsenas labiau domėjosi šiaurinėmis sritimis ir nustatė Šiaurės magnetinio poliaus tašką, jis taip pat mėgino pasiekti Šiaurės ašigalį plaukdamas Šiaurės rytų jūrų keliu laivu Maud (1918-20) ir du kartus (1923 ir 1925) lėktuvu. 1926 m. gegužės 12 d. kartu su U. Nobile ir L. Ellsworthu perskrido Šiaurės ašigalį dirižabliu Norge (skrisdami iš Špicbergeno į Aliaską).
Pietų ašigalio atradimas
Pietų ašigalio atradimas yra susijęs su Roaldo Amundseno vardu. Sužinojęs, kad Robertas Piris jau pasiekė Šiaurės ašigalį, Amundsenas nusprendė traukti į Pietų ašigalį. 1910 metais Amundsenas pasiekė Antarktidą, o 1911 m. spalio 20 d. pradėjo savo ekspediciją į Pietų ašigalį. Šunų kinkiniais vykusi jo vadovaujama grupė piečiausią planetos tašką pasiekė po 35 dienų, gruodžio 14-ąją. Amundseno pasiekimas oficialiai paskelbtas 1912 m. kovo 7 d., jam atvykus į Hobartą Australijoje. Jis tapo pirmuoju žmogumi, pabuvojusiu Pietų ašigalyje, taip pat pirmuoju, pasiekusiu ir Pietų, ir Šiaurės ašigalius.
Beje, tuo pačiu metu Pietų ašigalį bandė pasiekti ir britų keliautojas Robertas Skotas su grupe. Jie Pietų ašigalį pėsčiomis pasiekė 1912 metų sausio 18 dieną, tačiau ši grupė grįždama tragiškai žuvo.
Taip pat skaitykite: Skanūs veganiški desertai
Ašigalių reikšmė moksliniams tyrimams
Šiaurės ir Pietų ašigaliai yra unikalūs Žemės regionai, turintys didelę reikšmę moksliniams tyrimams. Šie regionai yra svarbūs klimato kaitos, ledynų tirpimo, gyvūnijos ir augalijos prisitaikymo prie ekstremalių sąlygų tyrimams.
Pavyzdžiui, Antarktidos žemynas, supamas Pietų vandenyno, yra svarbus klimato kaitos tyrimų centras. Antarktidos ledynai, ledo šelfai ir jūros ledas atlieka svarbų vaidmenį reguliuojant Žemės klimatą. Jūros ledo nykimas dėl šylančios planetos jau niekam nebėra paslaptis. Jo plotas vasaros pabaigoje sumažėjo nuo vidutiniškai 7 mln. kv. km devintajame 20 a. dešimtmetyje iki 4,5 mln.
Remiantis naujausiu tyrimu, jei ne klimato kaita, 2023 m. fiksuotas rekordiškai žemas jūros ledo lygis Antarktidoje būtų buvęs tik kartą per 2000 metų pasitaikantis įvykis. Atmosferos sąlygos gruodžio ir sausio mėnesiais labai skatino paviršinį ledo šelfų tirpimą.
Taip pat skaitykite: Korėjos susivienijimo perspektyvos
tags: #kas #atrado #šiaurės #ir #pietų #ašigalius