Mažai Raugintos Duonos Rūšys: Atraskite Išskirtinį Skonį, Gamybos Paslaptis ir Sveikatos Privalumus

Duona - tai daugiau nei maistas. Tai kultūros, tradicijų ir istorijos dalis, jungianti šimtmečius ir civilizacijas. Nuo seniausių laikų iki šiandien duona išlieka vienu pagrindinių maisto produktų daugelio tautų virtuvėse, įgaudama skirtingus pavidalus, skonius ir reikšmes.

Mažai rauginta duona, kartais klaidingai vadinama bemiele duona, yra duonos rūšis, kurios gamyboje naudojama mažiau raugo arba specialūs raugai, leidžiantys pasiekti švelnesnį, ne tokį rūgštų skonį. Svarbu atskirti ją nuo visiškai bemielės duonos, kuri yra gaminama be jokio rauginimo agento. Ši duona tampa vis populiaresnė dėl savo subtilaus skonio, tekstūros ir galimų naudos sveikatai, lyginant su tradicine rauginta ar mieline duona.

Šiame straipsnyje išsamiai apžvelgsime mažai raugintos duonos ypatybes, pavadinimus, gamybos subtilybes ir galimą poveikį sveikatai.

Mažai Raugintos Duonos Pavadinimai ir Terminologija

Terminas "mažai rauginta duona" nėra griežtai apibrėžtas, todėl rinkoje galima rasti įvairių pavadinimų ir interpretacijų. Štai keletas dažniausiai pasitaikančių pavadinimų ir susijusių terminų:

Švelniai rauginta duona: Šis pavadinimas pabrėžia, kad duona yra rauginta, bet ne taip intensyviai kaip tradicinė rauginta duona.
Lengvai rauginta duona: Panašus į "švelniai rauginta", šis terminas nurodo, kad rauginimo procesas yra neagresyvus.
Duona su sumažintu raugo kiekiu: Šis pavadinimas tiesiogiai nurodo, kad gamyboje naudojamas mažesnis raugo kiekis.
"Sourdough Lite" arba "Mild Sourdough": Angliški terminai, dažnai naudojami apibūdinti duoną, kuri turi raugintos duonos savybių, bet yra švelnesnio skonio.
Natūraliai rauginta duona (su sąlyga): Kai kurie gamintojai gali naudoti šį terminą, jei rauginimui naudojami natūralūs raugai, bet procesas yra kontroliuojamas, kad būtų išvengta stipraus rūgštumo. Svarbu atkreipti dėmesį į sudėtį, nes "natūraliai rauginta" ne visada reiškia "mažai rauginta".
Naminė duona: Nors šis pavadinimas ne visada reiškia mažai raugintą duoną, daugelis namų kepėjų renkasi mažiau raugo, kad galėtų geriau kontroliuoti skonį ir tekstūrą.

Mažai Raugintos Duonos Ypatybės

Mažai rauginta duona pasižymi keliais bruožais, kurie ją išskiria iš kitų duonos rūšių:

Taip pat skaitykite: Tradiciniai mažai sūdytų agurkų receptai

Švelnesnis skonis: Pagrindinis skirtumas yra mažiau rūgštus skonis. Tradicinė rauginta duona turi ryškų rūgštų poskonį, o mažai rauginta duona yra neutralesnė, artimesnė mielinei duonai.
Minkštesnė tekstūra: Dėl mažesnio rūgštingumo, mažai raugintos duonos tekstūra dažnai būna minkštesnė ir elastingesnė.
Lengvesnis virškinamumas: Kai kurie žmonės teigia, kad mažai rauginta duona yra lengviau virškinama nei tradicinė rauginta duona, nes joje yra mažiau rūgščių, kurios gali dirginti skrandį. Tačiau tai priklauso nuo individualaus jautrumo.
Ilgesnis galiojimo laikas: Raugas veikia kaip natūralus konservantas, todėl mažai rauginta duona gali išlikti šviežia ilgiau nei mielinė duona, nors ir ne taip ilgai kaip tradicinė rauginta duona.
Įvairesnės receptūros: Mažai raugintos duonos receptūros gali būti lankstesnės nei tradicinės raugintos duonos receptūros. Galima naudoti įvairesnius miltus, priedus ir rauginimo būdus.

Mažai Raugintos Duonos Gamybos Ypatumai

Mažai raugintos duonos gamybos procesas apima kelis svarbius etapus, kurių metu galima kontroliuoti rauginimo intensyvumą:

Raugas: Naudojamas švelnesnis raugas arba raugas, kuris yra "maitinamas" rečiau, kad būtų sumažintas rūgštingumas. Galima naudoti ir komercinius raugus, specialiai sukurtus švelnesniam skoniui.
Tešlos rauginimas: Raugimo laikas gali būti trumpesnis arba vykdomas žemesnėje temperatūroje, kad būtų sumažintas rūgščių susidarymas.
Miltų pasirinkimas: Naudojant mažiau rupius miltus (pvz., aukščiausios rūšies kvietinius miltus), galima sumažinti rūgštumą, nes juose yra mažiau mineralų, kurie skatina rūgščių bakterijų augimą.
Priedai: Į tešlą galima dėti nedidelį kiekį mielių, kad paspartinti rauginimą ir sumažinti priklausomybę nuo raugo.
Drėgmės kontrolė: Aukštesnis drėgmės lygis tešloje gali padėti sukurti minkštesnę tekstūrą ir sumažinti rūgštumą.

Mažai Raugintos Duonos Poveikis Sveikatai

Nors mažai rauginta duona nėra taip gerai ištirta kaip tradicinė rauginta duona, galima daryti prielaidas apie jos galimą poveikį sveikatai, remiantis rauginimo procesu ir naudojamais ingredientais:

Virškinamumas: Raugas padeda suskaidyti glitimą, todėl mažai rauginta duona gali būti lengviau virškinama žmonėms, jautriems glitimui (nors ji netinka sergantiems celiakija).
Maistinė vertė: Priklausomai nuo naudojamų miltų, mažai rauginta duona gali būti geras skaidulų, vitaminų ir mineralų šaltinis. Viso grūdo miltų naudojimas padidina maistinę vertę.
Gliukemijos indeksas: Raugas gali padėti sumažinti duonos gliukemijos indeksą, o tai reiškia, kad ji lėčiau kelia cukraus kiekį kraujyje.
Prebiotikai: Raugas skatina gerųjų bakterijų augimą žarnyne, o tai gali turėti teigiamą poveikį virškinimo sistemai.
Antioksidantai: Rauginta duona, įskaitant mažai raugintą, gali būti geras antioksidantų šaltinis, kurie padeda apsaugoti organizmą nuo laisvųjų radikalų žalos.

Mažai Raugintos Duonos Rūšys ir Pavyzdžiai

Rinkoje galima rasti įvairių mažai raugintos duonos rūšių, pagamintų iš skirtingų miltų ir su įvairiais priedais. Štai keletas pavyzdžių:

Kvietinė mažai rauginta duona: Pagaminta iš kvietinių miltų, pasižymi švelniu skoniu ir minkšta tekstūra. Puikiai tinka sumuštiniams ir skrebučiams.
Ruginė mažai rauginta duona: Pagaminta iš ruginių miltų, turi šiek tiek sodresnį skonį nei kvietinė. Tinka prie sūrių ir mėsos patiekalų.
Viso grūdo mažai rauginta duona: Pagaminta iš viso grūdo miltų, yra gausi skaidulų ir maistinių medžiagų. Puikus pasirinkimas sveikam maistui.
Mažai rauginta duona su sėklomis ir grūdais: Praturtinta įvairiomis sėklomis (saulėgrąžų, moliūgų, linų sėmenų) ir grūdais (avižomis, miežiais), suteikia papildomos tekstūros ir maistinės vertės.
Prancūziško stiliaus mažai rauginta duona (Baguette): Ilgas ir plonas batonas su traškia pluta ir minkštu vidumi. Puikiai tinka prie sriubų ir salotų.

Mažai Raugintos Duonos Privalumai ir Trūkumai

Kaip ir bet kuris maisto produktas, mažai rauginta duona turi savo privalumų ir trūkumų:

Privalumai:

Švelnesnis skonis, patrauklesnis žmonėms, kurie nemėgsta rūgščios raugintos duonos.
Minkštesnė tekstūra, lengviau kramtoma ir patogesnė valgyti.
Potencialiai lengvesnis virškinamumas, ypač žmonėms, jautriems rūgštims.
Ilgesnis galiojimo laikas nei mielinės duonos.
Galimybė praturtinti įvairiais priedais (sėklomis, grūdais, prieskoniais).

Trūkumai:

Gali būti mažiau maistinga nei tradicinė rauginta duona, jei gaminama iš rafinuotų miltų.
Gali būti sunkiau rasti parduotuvėse, nes ji nėra tokia populiari kaip tradicinė rauginta ar mielinė duona.
Gamybos procesas gali būti sudėtingesnis nei mielinės duonos, reikalaujantis daugiau žinių ir įgūdžių.
Gali būti brangesnė nei mielinė duona, ypač jei gaminama iš aukštos kokybės ingredientų.

Kaip Išsirinkti Kokybišką Mažai Raugintą Duoną

Renkantis mažai raugintą duoną, atkreipkite dėmesį į šiuos aspektus:

Taip pat skaitykite: Duona ir kalorijos

Sudėtis: Patikrinkite, ar duona pagaminta iš viso grūdo miltų, natūralaus raugo ir be dirbtinių priedų.
Išvaizda: Duona turėtų būti gerai iškilusi, be įtrūkimų ar dėmių.
Kvapas: Duona turėtų turėti malonų, švelnų kvapą be aštraus rūgštumo.
Tekstūra: Duona turėtų būti minkšta, elastinga ir lengvai kramtoma.
Etiketė: Ieškokite etiketės, kurioje nurodyta, kad duona yra "mažai rauginta" arba "švelniai rauginta".

Mažai Rauginta Duona Mityboje

Mažai rauginta duona gali būti puiki įvairios ir subalansuotos mitybos dalis. Ją galima vartoti kaip sumuštinių pagrindą, skrebučius pusryčiams, garnyrą prie sriubų ir salotų arba tiesiog kaip užkandį. Svarbu atkreipti dėmesį į porcijos dydį ir rinktis duoną iš viso grūdo miltų, kad gautumėte daugiau skaidulų ir maistinių medžiagų. Derinkite ją su įvairiais baltymų, riebalų ir daržovių šaltiniais, kad sukurtumėte visavertį patiekalą.

Duonos gamybos ypatumai

Duona kepama iš tešlos, kuri maišoma iš miltų, druskos ir vandens, kai kada dar dedama salyklo, kmynų, cukraus, pieno, išrūgų ar kitų priedų. Tešla dažniausiai rauginama duonos raugu arba keliama mielėmis. Iš neraugintos tešlos kepama švediškoji traškioji duona, maca, paplotėliai. Kinijoje ir Japonijoje duona kepama iš ryžių, Indijoje - iš sorų, Brazilijoje - iš maniokų (tapijoka), Škotijoje - iš avižinių ir miežinių, Jungtinėse Amerikos Valstijose - daugiausia iš kvietinių, Vokietijoje, Skandinavijos šalyse, Rusijoje - iš ruginių ir kvietinių, Lietuvoje - daugiausia iš ruginių miltų.

Ruginėje ir kvietinėje duonoje yra 5-8 % baltymų, 40-50 % organizmo lengvai pasisavinamų angliavandenių, mineralinių medžiagų (kalcio, fosforo, magnio, geležies, kalio druskų), vitaminų (B1, B2, PP). Duonos energinė vertė 8,3-9,2 kJ/g. Žmogus kasdien vidutiniškai suvalgo 150-500 g duonos (Lietuvoje apie 300 g). Duona kepama pramoniniu būdu kepyklose, rečiau namie.

Ruginės duonos tešla maišoma iš ruginių miltų ir vandens su mišriu raugu, kuriame yra mielių ir daug pieno rūgšties bakterijų, ir rauginama 1-3 h. Plikytos duonos plikinys daromas iš miltų, salyklo, kmynų ir karšto vandens. Kvietinės duonos tešla keliama dažniausiai mielėmis. Tešlai rūgstant mielių fermentai skaido cukrų į anglies dioksidą ir alkoholį. Miltų baltymai, sudarantys tešlos glitimą, sulaiko anglies dioksidą ir kelia tešlą. Išrauginta ruginė ir kvietinė tešla minkoma, daromi kepalai (padinė duona) arba dedama į formas.

Kepama krosnyse ant metalinių plokščių ar tinklinio konvejerio, ruginė duona 230-280 °C, kvietinė duona 200-240 °C temperatūroje. Iškepusi duona yra 40-47 % drėgnio. Po 10-12 h duonos skonis ir aromatas keičiasi, ji žiedėja, sensta. Neraugintos tešlos paplotėlius imta kepti ankstyvajame neolite, kai buvo išrastos girnos. Šveicarijoje rasta duonos, keptos prieš 4000 metų, Egipte - prieš 3500 metų. Duona vartojama nuo pirmųjų amžių po Kristaus.

Taip pat skaitykite: Keksiukų gaminimas

Lietuviška duona

Lietuvos kaime ruginė duona iki 20 a. vidurio buvo pagrindinis valgis, nors nuo 19 a. vidurio greta jos plito ir bulvių valgiai. Baudžiavos laikais valstiečiai ją kepdavo iš nevėtytų grūdų miltų (bėralo), todėl vadino bėraline. Grynų rugių duona kepta tik šventėms. Panaikinus baudžiavą bėralinė duona iš valstiečių buities išnyko. 19 a. antroje pusėje ir per I pasaulinį karą į tešlą būdavo primaišoma kitų javų ar kitų augalų miltų.

Duona kepta paprasta ir plikyta. Duonos miltai būdavo išmaišomi iš šulelių padarytame duonkubilyje (Aukštaitijoje) ar išduobtame, vėliau iš lentų sunertame lovyje (Žemaitijoje). Paprastai duonos miltai būdavo įmaišomi į drungną vandenį, per naktį rauginama, rytojaus dieną pridėjus miltų išminkoma ir kepama. Plikytai duonai miltus įmaišydavo į karštą vandenį, o tešlą raugindavo iki 3 dienų. Tešla įrūgdavo nuo ankstesnio kepimo tešlos palikto gabalėlio. Pirmasis kepimo būdas buvo senesnis ir labiau paplitęs, antrasis - daugelyje vietų paplito 20 a. pirmaisiais dešimtmečiais.

Iš prieskonių į duoną dėta druskos ir kmynų. Kepalai daryti dideli, pailgi ar apskriti, ant ližės paklojus klevo, krienų lapų, ajerų ar pabarsčius miltų. Kepdavo žarijinėse krosnyse.

Lietuvių liaudies kalboje bei dainose žodis duona vartojamas ir viso maisto prasme. Svarbi duonos reikšmė atsispindėjo ir papročiuose: suformavus pirmąjį kepalą, prieš šaunant į krosnį jo paviršiuje ranka įspaudžiamas kryželis, jis peržegnojamas, iškeptas valgomas paskutinis.

Duona naudota vestuvių, rugiapjūtės, pirmojo gyvulių išginimo apeigose, jos gabalėlis dėtas į statomo namo pirmojo vainiko kertę. Duona branginta ir gerbta: netyčia nukritusį gabalėlį reikėjo pakelti, pabučiuoti, tai yra atsiprašyti, ir suvalgyti. 20 a. antroje pusėje kaime imta vartoti ir pirktinę duoną, tradicinė duona kepta skardoje, viryklės orkaitėje. Pagal kaimietišką tradiciją 21 a. pradžioje kepama Bočių, Vilniaus ir kitų rūšių duona.

Duona pasaulyje: įvairių šalių tradicijos

Kaip rašoma cnn.com, W. Rubelis gilinasi į duonos paslaptis - į tai, kaip iš ryžių, kukurūzų ar kviečių miltų iškepami produktai, kuriuos galima neštis į laukus, pasidėti žiemai ar pamaitinti kariuomenę. Dar prieš žemdirbystės atsiradimą, 10 000 m. prieš Kristų, medžiotojai ir rinkėjai Jordanijos Juodojoje dykumoje gamindavo duoną iš šakniagumbių ir sukultūrintų grūdų. Šiandien tos pirmosios duonos palikuonys yra tapę mūsų pasaulio tradicijomis.

Ar žinojote, kad vasario 5-ąją minima duonos diena?

Afganistanas, paplotėliai bolani: Tradiciniai afganistanietiški paplotėliai bolani - traškūs, su auksinėmis pūslelėmis, o didžiausias gardumas - jų viduje. Šie paplotėliai gaminami iš mielinės tešlos ir įdaromi virtomis bulvėmis, špinatais arba lęšiais. Įdaras pagardinamas įvairiomis prieskoninėmis žolelėmis. Papločiai apkepami karštame aliejuje.
Armėnija, lavašas: Armėnijoje jaunavedžiai apgobiami lavašu - tikima, kad tai užtikrina jiems gausą ir klestėjimą tolimesniame gyvenime. Gal taip manoma todėl, kad lavašas gaminamas su draugais. Moterys susirenka grupelėmis ir kočioja tešlą lavašui. Reikia būti nemenkai įgudusiam, kad sudėtum didžiulius lavašo lakštus į karštutėles molio krosnis. Lavašas - kertinis Armėnijos elementas, jis įtrauktas į UNESCO nematerialųjį paveldą.
Australija, duonutės: Australiškos duonutės kepamos iš miltų, vandens ir druskos tešlos. Iš jos suformuotos duonutės gali būti kepamos tiesiog pelenuose, ketaus keptuvėje ar pamautos ant lazdos galo ir skrudinamos lauže. Šiais laikais į duonutes dedama cheminių tešlos kildinimo medžiagų, sviesto, pieno, tad australiškos duonutės tampa panašesnės į airišką duoną.
Bangladešas, pūsti papločiai luchi: Panardinti į karštą aliejų kvietinės tešlos papločiai tampa auksaspalviai ir puikiai dera prie šalyje populiarių karių. Bangladeše šuos papločius mėgsta valgyti pusryčiams kartu su bulvių kariu, jų pardavinėja visi gatvės prekeiviai, jie kepami visuose namuose.
Brazilija, tapijokų bandelės: Tapijokų bandelės - Pietų Amerikos virtuvės genialumo viršūnė. Tapijokų miltai gaminami iš manijokos šaknų, kuriose yra žmogui mirtinas cianido kiekis. Bet minijokos šaknys išmirkomos, išspaudžiamos, sudžiovinamos ir galiausiai virsta gardžiais miltais, konsistencija primenančiais krakmolą. Iš tapijokų miltų kepamos Brazilijoje mėgstamos bandelės traškia plutele.
Kanada, Monrealio riestainiai: Pirmoje Kanados riestainių kepykloje, kurią atidarė 1919 m., visada dega ugnis. Viduje kepėjai, pasiraitoję rankoves, kepa riestainius malkomis kūrenamoje krosnyje. Galbūt niujorkiečiai jaučiasi riestainių monopolininkais, tačiau Monrealio riestainiai visiškai kitokie. Į jų tešlą dedama kiaušinių, medaus, jie formuojami rankomis, o prieš kepimą apverdami vandenyje su medumi. Rezultatas - sodraus, salsvo skonio riestainiai, kurių šiltų, tiesiai iš orkaitės galima nusipirkti kiaurą parą.
Čilė, traškios pynutės: 19 a. ir 20 a. pradžioje į Čilę plūstelėjo emigrantai, jie atsivežė ir kvietinės duonos tradiciją. Iš kultūrų susiliejimo gimė mėgstamiausio dabartinio čilietiško užkandžio receptas. Pynutės iš keturių dalių vidus minkštas, šviesus, o luobelė traški. Kepėjai įstato į orkaitę puodelį vandens, kad luobelė būtų išskirtinio traškumo, ką taip mėgsta dauguma Čilės gyventojų. Traškios pynutės tapo neatsiejama čiliečių gyvenimo dalimi, netgi atsirado posakis apie gausoje gimusius kūdikius - „gimė su pynute po pažastimi“.
Kinija, sluoksniuoti paplotėliai shaobing: Sezamo sėklomis apibarstytų shaobing paplotėlių plutelė traški, jo atsikandus matomi plonos tešlos sluoksniai, o skonis atima žadą. Šių sluoksniuotų papločių kepėjai sukdami tešlą ir tėkšdami ją ant stalo taip plonai ją iškočioja, kad galutinis produktas kartais turi net 18 sluoksnių. Šių papločių būna su saldžiais ar aštriais įdarais - nuo juodųjų sezamų pastos iki rūkytos mėsos ar Sičuano pipirų.
Kuba, suvožtinių duona pan Cubano: Pikantiško skonio šiai tradicinei Kubos suvožtinių duonai suteikia lydyti taukai. Pan Cubano minkštimas maloniai kontrastuoja su krekerių traškumo plutele. Užsukę į bet kurią kepyklėlę Kuboje jūs neabejotinai išvysite pailgos formos aukso spalvos suvožtinių duonos kepalų, kuriuos per vidurį vagoja neryški siūlė: kai kurie kepėjai prieš pašaudami šią duoną į orkaitę ar krosnį, įspaudžia į tešlą palmės lapą, kad iškepus būtų patogu gaminti iš jos suvožtinius. Ši duona populiari nuo Havanos iki Majamio, tačiau tik Kuboje rasite „kubietiškus suvožtinius“, kurie, manoma, buvo išrasti XIX a. - juos pradėjo kepti Floridoje gyvenę kubiečiai.
Egiptas, paplotis libba: Egipto dykumų platybėse klajojantys beduinai keliauja neapsikrovę daiktais, tačiau visada su savimi turi maišus kvietinių miltų, iš kurių kasdien ant laužo kepa duoną - libba papločius. Jie gamina ir kitokius papločius, kurie kepami ant įkaitintų metalo lakštų, o libba kepama tiesiai ant žarijų. Nuo didžiulio karščio papločio viršus apskrunda, susidaro traški plutelė, o viduje lieka drėgna, garuojanti tešla.
Salvadoras, kukurūziniai paplotėliai: Vaikštinėjant San Salvadoro gatvėmis vargu ar pavyks išvengti kepamų kukurūzų kvapo - Salvadoro sostinėje kone ant kiekvieno kampo kepami kukurūzų miltų paplotėliai, vadinami pupusas. Šie papločiai yra ir visų mėgstamas užkandis, ir nacionalinis simbolis. Paplotėliai gaminami į minkštą kukurūzų miltų tešlą įvyniojant sūrio, kiaulienos arba aštrių pupelių įdarą ir kepant įkaitintoje keptuvėje. Šis patiekalas iš kartos į kartą buvo perduodamas kelis šimtmečius. Į UNESCO sąrašus įtrauktame Choja de Sereno mieste - tai senovės majų miestas, kurį palaidojo išsiveržęs ugnikalnis - archeologai atrado 600 mūsų eros metais datuojamus virtuvės rakandus, panašius į tuos, kurie iki šių laikų yra naudojami kepti gardžiuosius kukurūzinius papločius.
Etiopija, papločiai injera: Purių, kempinę primenančios tekstūros injera papločių paviršių puošia burbuliukų žvaigždynai - tai tobulas pagrindas Etiopijoje populiariems padažams ir troškiniams. Injeros mėgstamos ir kaimyninėje Eritrėjoje bei Somalyje - šie papločiai ne tik kasdienis patiekalas, bet ir patogus įrankis: atsiplėštu gabalėliu šio drėgno, susukto papločio galima semti ar dažyti skystą maistą, patiekiamą bendrame dubenyje. Išskirtiniu, rūgštoku skoniu išsiskiriančios injeros kepamos iš senovinių ir itin maistingų, vadinamųjų tefo grūdų (Eragrostis tef - abisininė posmilgė). Papločiai rūgštūs, nes kepami iš raugintos tešlos - naujai užminkyta tešla sumaišoma su kultūromis iš ankstesnės tešlos, tada mišinys paliekamas kelioms dienoms fermentuotis.
Prancūziškas batonas: Prancūzai į maistą žiūri pagarbiai - valgymui skiria daug laiko, ir paprastai neužkandžiauja pakeliui. Tačiau yra išimtis: nerašytos taisyklės leidžia einant suvalgyti „le quignon“ - traškų ilgojo, šviežiai iškepto prancūziško batono kampą. Jei eidami Paryžiaus gatve kramsnosite nusilaužtą batono kampą, greičiausiai, nieko nešokiruosite - galbūt todėl, kad ilgasis batonas yra tapęs prancūziškos kultūros simboliu. Įdomu tai, kad kaip ir kai kurios didžiosios tradicijos, prancūziškas batonas atsirado gana neseniai. Paryžiaus maisto istoriko Jimo Chevallier teigimu, pailgos formos duona, primenanti šiuolaikinį prancūzišką batoną, išpopuliarėjo devynioliktame amžiuje, o pirmą kartą buvo oficialiai paminėta 1920 m. kainoraštyje. Nepaisant šito, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas tvirtina, kad prancūziškas batonas nusipelno UNESCO statuso.
Gruzija, chačapuriai: Chačapuriai - papločiai su imerulio ir sulugunio sūriais - yra bene labiausiai žinomas gruziniškas tešlos gaminys. Sūrus paplotis gaminamas iš minkštos mielinės tešlos, iš kurios suformuojamas laivelis. Į šio laivelio vidų įmušamas kiaušinis ir pridedama sūrio. Pailga papločio forma užtikrina tekstūrų kontrastus - nuo minkšto vidaus iki traškių, apskrudusių kraštų.

tags: #mažai #raugintos #duonos #rūšys

Mažai Raugintos Duonos Rūšys: Skonis, Gamyba Ir Poveikis Sveikatai